Joachim Tauber, KELIAS Į STALINO-HITLERIO PAKTĄ

Įvadas

Ši tema, priešingai daugelių kitų jubiliejų, skirta paminėti liūdnai datai - 1999 metų rugpjūčio 23 dieną sukanka šešiasdešimt metų nuo tarp nacionalsocialistinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos pasirašytos sutarties, kuri, aptariant Antrojo pasaulinio karo pradžią, užima svarbiausią vietą. Jai, iš šešiasdešimties metų perspektyvos, mes ir norime skirti dėmesį. Neaptarinėsime kaip vyko šios sutarties pasirašymas, t.y. nekalbėsime apie Vokietijos užsienio reikalų ministro fon Ribbentrop’o vizitą į Maskvą, tačiau sieksime atskleisti tuos ‘didžiuosius’ politinius ėjimus, kurie įgalino ‘mirtinų priešų’ pozicijų suartėjimui, tuo pačiu apsvarstydami abiejų vyriausybių arba jų vadovų, Hitlerio ir Stalino, motyvus.

Pirmiausia reiktų aptarti tuos užsienio politikos faktorius, kurie lėmė abiejų šalių užsienio politiką ir galų gale leido pasiekti tą stebinantį, o kartu ir sukrečiantį susitarimą. Aptarus šios geopolitikos apmatus, kurie tapo gerokai ryškesni po ypač svarbaus Miuncheno sandėrio (ypač tai pasakytina apie Sovietų Sąjungos poziciją), trumpai bus aptartas sutarties tekstas ir slaptieji protokolai. Žinoma ypatingą reikšmę mūsų temos aptarimui turi klausimas, kiek dviejų diktatorių susitarimas prisidėjo prie Antrojo pasaulinio karo kilimo. Šiame pranešime nuošalyje paliksime ir tiesiogines karines bei politines pakto pasekmes, t.y. nekalbėsime apie Rytų Europoje po 1919 metų susikūrusių valstybių likimus. 1939 metų susitarimų aptarimas rodo, ir kas gerai tinka mano pagrindinei minčiai, kad jos pasekmės ir šiandien nėra vien praeitis, tačiau ir aktuali dabarties problema.

Abiejų valstybių užsienio politika iki 1938/1939 m.

Hitlerio programa ir Sovietų Sąjungos vaidmuo.

Nacionalsocialistinės Vokietijos užsienio politika laikoma geriausiai ištirta naujausios itorijos tema. Nenuostabu, kadangi be jos nebūtų kilęs karas, kainavęs apie 55 milijonų žmonių gyvybių, ką šiandien vis dar sunku paaiškinti ir suprasti. Jeigu mes dabar pažvelgsime į Adolfo Hitlero asmenį ir jo tikslus užsienio politikos srityje, tai tik dėl to, kad Vokietijos užsienio politiką būtent šis žmogus labiausiai ir apsprendė. Svarbiausius sprendimus priėmė būtent jis, fiureris. Ši kai kurių istorikų ‘Hitleriocentrizmu’ pavadinta ir kritikuojama tezė yra ypač akivaizdžiai matoma užsienio politikos srityje. Alternatyvios koncepcijos, kaip pavyzdžiui užsienio reikalų ministro Ribbentrop’o ar genorolo pulkininko Jodl’io nebuvo realizuotos vien todėl, kad joms nepritarė Hitleris.

Kaip gi atrodė Hitlerio koncepcija? 3-ajame dešimtmetyje, sėdint Landsbergo kalėjime, atsiradusią ir modifikuotą “Mein Kampf” išdėstytą poziciją galima nusakyti taip: susitaikymas su Anglija turėtų suteikti Vokietijos Reichui galimybes pasiekti teritorinių laimėjimų Rytų Europoje visų pirma Sovietų Sąjungos sąskaita. “Didžiulis kolosas Rytuose yra prinokęs žlugimui. Žydų valdžios galas Rusijoje reikš ir Rusijos kaip valstybės pabaigą” taip skamba pagrindiniai šaltai formuluojami ekspansionistiniai kliedesiai. Tai, kad Hitleris siekiai toli peržengė laikmečio nuotaikas, kurios ribojosi Versalio sutartimo revisiją, įrodo jo pastaba: 1914 metų sienos jam nieko nesako. Gėdingai sužlugusiems pučistams nerūpėjo atgauti Vilhelmo laikų imperijos teritorijas, o kaip sako populiarus tuo metu posakis jis siekė “Gyvenamosios erdvės Rytuose” (“Lebensraum im Osten”): “mes sustabdysime nuolatinį germanų veržimąsi į Europos pietus ir vakarus ir nukreipsime jų žvilgsnį į teritoriją Rytuose.” Šių pažiūrų esmę geriau paaiškina “Bormann’o diktuoti tekstai” parašyti 1945 metų vasario-balandžio mėnesiais, kai ‘Didžioji Vokietija’ buvo suspausta tarp Oderio ir Reino ir Hitleris subombarduotoje reicho sostinėje Berlyne “nacionalsocializmo ir jo paties gyvenimo misija” vadino “bolševizmo sunaikinimą, o tuo pačiu ir mūsų tautos ateities neaprėpiamuose gyvenimo plotuose Rytuose užtikrinimą”.

Šiuose pareiškimuose skambantis dvigubas motyvas, susidedantis iš antikomunizmo ir gyvenamosios erdvės (Lebensraum), reikalauja trumpo paaiškinimo. Mano nuomone, šie antisocialistiniai komponentai turėjo dar labiau pabrėžti Hitlerio antisemitizmo turinį. Rasistinė beprotybė, suprantama per išsireiškimus “ariškoji ponų rasė” ir “tarptautinė žydija”, tapo baisia realybe vokiečių okupacinėje politikoje Rytuose, išžudžius milijonus žydų, čigonų. Visa tai ir yra raktas, norint suprasti Hitlerio politiką. Dėl šios priežasties aš laikau Hitlerio politiką persotintą rasistinėmis emocijomis, prieš kurias antikomunizmo motyvas vaidina tik labai nežymų vaidmenį. Šią tezę dar labiau paryškina Hitlerio pateiktas socializmo apibūdinimas, kurį jis vadina žydiškuoju išradimu. Žydija ir bolševizmas jam yra sinonimai, pastarasis tėra rasinės degeneracijos politinė forma.

Šių pažiūrų kontekste akivaizdžiai matyti ir Sovietų Sąjungai skirtas vaidmuo. Ji buvo laikoma hitlerinės grobikiškos politikos objektu, jos teritorijoje turėjo įsikurti vokiškoji ponų rasė, kadangi slavų pusžmogiams, kaip menkesnei rasei, žydų-bolševikų parazitai jau buvo atėmę bet kokius kultūringumo požymius. Vien tik pati kalba įrodo, kad gyvenamosios erdvės (Lebensraum) gavimas buvo suprantamas ne kaip paprasti teritoriniai laimėjimai SSSR sąskaita, tačiau nuo pat pradžių būta gyventojų išnaikinimo tikslo. Tiek apie programinius Hilterio teiginius, kurie buvo suformuluoti iki 1933 metų sausio 30 dienos, t.y. dar prieš jį “prileidžiant prie valdžios” (R. Löwenthal), po ko jis galėjo pilnai imtis savų idėjų realizavimo.

Hitler’io idėjų realizavimas 4-ajame dešimtmetyje

Kaip yra žinoma, Vokietijos Reicho užsienio politika nesiklostė taip kaip norėjo Hitleris. Anglija, nepaisant jos pačios vykdomos prisitaikymo politikos (to appease), vengė sudaryti sąjungą su nacionalsocialistine Vokietija. Laisvų rankų Rytuose, ko taip atkakliai Hitler’is norėjo iš Londono 1933-1939 m., jis negavo, nes tai neatitiko britų politikos tikslų. Žinoma, britai vengė karinio konflikto, darydami nuolaidas tikėjosi sušvelninti Hitlerio agresyvumą, tačiau ši prisitaikymo politika (to appease) nereiškė visiško nesuinteresuotumo Vidurio ir Rytų Europa. Dėl to Hitlerio netgi minimalistiniai planai: jeigu ne su Anglija, tai bent jau ne prieš Angliją, pasirodė esą chimeriški, kadangi, dėl visiškai suprantamų savo pačios interesų, ši šalis negalėjo likti neutralia kilus ginkluotam konfliktui Rytų Europoje.

Čia bendrais bruožais pavaizduoti santykiai tarp Berlyno ir Londono turėjo duoti suprasti Hitleriui, kad tai yra jo galimybių riba, net jei jis ir nebuvo patenkintas britų nuolaidomis, kurios savo ruožtu buvo pasiekusios sąvąją ribą (Miuncheno suokalbis). Tokia padėtis susiklostė tuoj po antpuolio prieš Prahą ir atskirų, po Miuncheno faktiškai subyrėjusios, Čekoslovakijos sričių aneksijos. Šiuo metu iki pat Lenkijos užpuolimo britų vyriausybė dar nebuvo galutinai praradusi vilties surasti politinį ir taikų susiklosčiusios padėties Europoje sprendimą. Po to Londonas nematė jau kitos išeities, kaip tik karą.

Sovietų Sąjungos užsienio politika iki Miuncheno suokalbio

Vienintelės valstybės, kuri save suprato esant socialistine, užsienio politika buvo paženklinta, viena vertus, to patyrimo, kurį Sovietų Sąjungos vadovybė gavo po Spalio revoliucijos, kita vertus, per vidinius 3-iojo – 4-tojo dešimtmečių pertvarkymus, jei šiuo eufemizmu galima apibūdinti tokį politikos brutalumą. Prie pirmųjų patyrimų yra priskirtinas pilietinis karas, kilęs iškart po Spalio revoliucijos, kurio paseka buvo ne tik Lenkijos-Rusijos karas, bet ir Vakarų valstybių nugalėtojų intervencija, bei politinė ir ideologinė Sovietų Sąjungos izoliacija. Rytų valstybė, dėl ideologinės konfrontacijos, buvo tapusi dar didesniu parijumi tarp pasaulio politikų nei revizionistinis Vokietijos Reichas. Toks atribojimas, formavęs grėsmės jausmą -vienai stoti prieš vieningą kapitalistinių šalių frontą – esmingai paženklino Sovietų Sąjungos užsienio politiką, nekalbant apie tai, kad šia situacija buvo naudojamasi vykdant pertvarkymus šalies viduje.

Kitas vertus, kaip jau buvome užsiminę, izoliacija iš išorės buvo panaudota vidinei valdžios konsolidacijai. Vykstant kovai dėl valdžios po Lenino, kurią laimėjo Stalinas, buvo iškeltas tikslas sukurti socializmą vienoje šalyje. Tai reiškė ne tik atsisakymą nuo pasaulinės revoliucijos idėjos, bet kartu buvo pirmuoju, tačiau nepaskutiniu Stalino bandymu sukurti specifinį sovietnacionalizmą. 3-ajame dešimtmetyje kilęs tvirtinimas, kad kapitalistų karo su Sovietų sąjunga reikia laukti bet kurią akimirką, leido pradėti kurti stalinistiškai paženklintą socialistinę visuomenę. Kūrimo laikotarpis pasižymėjo žiaurumu, prievartine, milijonų žmonių gyvybes kainavusia, kolektyvizacija, pirmuoju penkmečiu, kurio tiklas buvo neatsižvelgiant į nieką forsuoti sunkiosios pramonės vystymą, siekiant paversti atsilikusią Rusiją lygiaverte valstybe Vakarams. Žudikiški partinio aparato ir armijos valymai, kurių išraiškos forma buvo gėdingi procesai, Sovietų Sąjungoje nenurimo net 4-ajame dešimtmetyje.

Šie išoriniai ir vidiniai komponentai reikalavo užtikrinti vienintelės socialistinės valstybės tolesnį egzistavimą, kas kartu reiškė, kad siekiant šio tikslo buvo galimos daugiau defenzyvinės nei ofenzyvinės formos. Iš tikro Sovietų Sąjungos užsienio politiką iki 1938/39 metų ir reikėtų interpretuoti būtent tokiame kontekste. Dėl vokiečių reakcijos į Versalio sutartį atsiradusi konfrontacija tarp kapitalistinių valstybių, suteikė Sovietų Sąjungai pirmąjį atramos tašką užkirsti kelią vieningo fronto susidarymui. Geri Veimaro Respublikos santykiai su Maskva ypač buvo grindžiami ir antilenkiškomis nuostatomis, t.y. Lenkijos egzistavimas abiems valstybėms buvo krislas akyje. Nepaisant slapto karinio bendradarbiavimo ir neatsižvelgiant į radikalius pareiškimus, tarp Vokietijos ir Rusijos nebuvo detalesnių bendradarbiavimo planų ir kooperavimosi. 3-ojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjunga atsisakė savo orientacijos į Vokietiją ir per kolektyvinio saugumo politiką pasuko senųjų tikslų link. Veiksmų lauko padidėjimo priežastimi be abejonės reiktų laikyti tą faktą, kad šiame laikotarpyje dingo aiškios skiriamosios ribos tarp Versalio frontų (kaip pavyzdį galima nurodyti Stressemann’o politiką ir Lokarno sutartį). Kolektyvinis saugumas visų pirma reiškė, kad Sovietų Sąjunga sudarė nepuolimo sutartis su savo vakarų kaimynais ir taip vadinamos mažosios Antantės patrone Prancūzija. 1935 metų gegužės mėnesį Maskva sudarė su Paryžiumi Savitarpio pagalbos paktą, kuris, tačiau, dėl abiejų pusių santūrumo niekados neturėjo realaus turinio. Tokia politika nereiškė visiško atsitraukimo nuo Vokietijos, dabar Sovietų Sąjunga siekė tik apsisaugoti iš visų pusių. Pradžioje nieko nekeitė ir 1933 metų sausio 30 diena – Hitlerio atėjimas į valdžią. Tik po to, kai 1934 metų sausį Hitleris pasirašė nepuolimo sutartį su Lenkija ir tais pačiais metais nutrūko vokiečių-sovietų karinis bendradarbiavimas, Maskvos nuomone, vokiečių korta galutinai prarado savo vertę.

Tačiau Sovietų Sąjungą domino ne vien situacija prie jos europinių sienų. Dar grėsmingesnė padėtis susiklostė rytinėje Azijoje. Japonija, 1931 metais užimdama Mandžiūriją, davė pradžią prievartinėms aneksijoms. Nuo 1937 m. imperija kariavo su Kinija, o prieš metus, net jei jo esmė buvo tik bendri pareiškimai, buvo sudarytas antikominterno paktas tarp Europos diktatoriaus Adolfo Hitlerio ir Ramiojo vandenyno agresoriaus (beje Italija į jį įstojo kitais metais). Šis paktas buvo vienareikšmiškai nukreiptas prieš Sovietų Sąjungą ir tik prasidėjus Antrajam pasauliniui karui Japonijos vadovybė suteikė prioritetą pietinei krypčiai; prieš tai jos godūs žvilgsniai buvo nukreipti į Sibirą. Grėsmę Sovietų Sąjungos sritims Azijoje liudija ir dažni ginkluoti konfliktai tarp rusų ir japonų dalinių 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. 1939 metų vasarą, tai pakankamai svarbus aspektas mūsų temai, kilo taip vadinamas Nomohan konfliktas. Už šio nekalto apibūdinimo slepiasi karinė konfrontacija, kurioje dalyvavo dešimtys tūkstančių karių, sunkioji artilerija ir tankai. Šios kovos, iš kurių, beje, Raudonoji Armija išėjo nugalėtoja, dar labiau padidino Stalino įtarimus. Nors panašaus pavojaus Europoje Sovietų Sąjungai nekilo, situacija paaštrėjo dėl Sudetų krizės ir ypač dėl jos sprendimo būdų.

Nuo Miuncheno iki britų garantijų Lenkijai.

Miuncheno suokalbis užima svarbią vietą dar turėjusių įvykti įvykių kontekste. Nors Sovietų Sąjunga Sudetų krizės metu pati pasiūlė sušaukti didžiųjų valstybių konferenciją, į demokratinių valstybių vadovų susitikimą su diktatoriais Hitleriu ir Mussolini’u ji nebuvo pakviesta. Šis faktas, kaip ir akių užmerkimas prieš gręsiančią konfrontaciją iš Vakarų pusės, Maskvos buvo įvertinti kaip nerimą keliantys įvykiai. Net jei lig šiol tokios nuostatos patvirtinimui neturime šaltinių, panašios galimos Stalino prielaidos atrodo pakankamai logiškos. Kolektyvinio saugumo politika, kurią vystė sovietų užsienio reikalų ministras Litvinov’as, gavo mirtiną smūgį. Į kooperavimąsi su Vakarais besiremianti politika, siekiant sulaikyti Hitlerį, neteko savo pagrindo, dar daugiau: Sovietų Sąjungos nepakvietimas į Miuncheną reiškė šios komunistinės šalies izoliaciją. Tokiomis aplinkybėmis galimybė vienai susidurti su Hitlerio Vokietija nebuvo naivus išsigalvojimas. Ar Vakarų valstybės, atidavusios Prahą vokiečių diktatoriui, aukosis dėl valstybės, kuri propagavo pasaulinę revoliuciją, skelbė deklaracijas apie ideologinį antagonizmą ir kuri savo kruvinais valymais diskreditavo save užsienyje? Sovietų Sąjunga pagal mano hipotezę buvo atsidūrusi labai sunkioje išorinėje padėtyje iškart po pilietinio karo pabaigos. Svarbiausia problema - jos nesaugumas atrodė jau tapo realybe. Stalin’as neturėjo jokių galimybių pakeisti įvykių eigą: jis negalėjo nei daryti spaudimo Vakarams, nei suartėti su Hitleriu. Jis pats neturėjo ką pasiūlyti. Tokia neapibrėžta padėtis išliko iki 1939 metų kovo 31 dienos, kada britų premjeras Neville’s Chamberlain’as paskelbė apie vienašales Britanijos garantijas Lenkijai. Tuo pačiu Londonas ne tik įtraukė Staliną į žaidimą, tačiau davė jam ir šansą, pasirinkti vieną iš galimų kelių. Vienas iš jų 1939 metų rugpjūčio 23 dieną tapo realybe.

Kad geriau suprastume, kaip britų garantijos įtakojo Hitlerio-Stalino pakto atsiradimą, turime vėl grįžti prie Reicho. Hitleris po Miuncheno konferencijos slėpė tolimesnius savo planus. Po Prahos operacijos, t.y. likusios Čekoslovakijos dalių užgrobimo, buvo pradėti intensyvūs kontaktai su Varšuva. Vokiečių pusės siektos intencijos patvirtina, kad Maskvos būgštavimai turėjo pagrindo: Lenkijai buvo siūloma imtis bendrų žygių prieš Sovietų Sąjungą. Tik kai ši šalys nesutiko tapti jaunesniuoju partneriu Hitlerio planuojamoje agresijoje, pastarasis instrumentalizavo koridoriaus ir Dancigo klausimus, siekdamas sukurti pretekstą konfliktui. 1939 metų balandžio pradžioje fiureris pasirašė nurodymą vermachtui kodiniu pavadinimu Fall Weiss, rengtis Lenkijos puolimui. Pasirengimai turėjo būti baigti rugsėjo 1 dienai. Kadangi Lenkija atsisakė partnerystės, Hitler’io nuomone, neliko kito kelio, kaip šią šalį sunaikinti. Dancigas, anot vokiečių diktatoriaus žodžių, pasakytų vadovų susirinkime 1939 metų gegužės mėnesį, “nėra tas objektas, kuris mums rūpėtų, mūsų tikslas gyvenamoji erdvė (Lebensraum) Rytuose”. Tačiau tam iš pradžių reikėjo bendros sienos su tikrąja auka, Sovietų Sąjunga, o tam trukdė Lenkijos egzistavimas.

Tokiu būdu karas su Lenkija 1939 metų rudenį buvo quasi užprogramuotas, tačiau Hitlerio apskaičiavimuose būta įvairių neaiškumų, kurie nuo jo paties nepriklausė. Tai buvo susiję pirmiausia su Didžiąja Britanija. Remiantis naujausiais tyrinėjimų duomenimis, šiandien mes žinome, kad prisitaikymo politika baigėsi ne su Čekoslovakijos užgrobimu 1939 metų kovo 15 dieną. Garsioji premjero Chamberlain’o kalba Birmingene, kurioje jis žadėjo ryžtingai reaguoti į kitus Vokietijos agresijos aktus, buvo skirta vidaus opozicijai, bet ne Vokietijos vyriausybei. Sunkiai prognozuojamoje situacijoje tiek šalies viduje, tiek užsienio politikoje, 1939 metų kovo 15 dieną Londono nervai neišlaikė.

Kai tik Whitehall’e pradėjo plisti gandai, kad sekančia hitlerinės agresijos auka taps Rumunija, Foreign Office planavo suteikti garantijas ir šiai Rytų Europos valstybei. Tačiau greitai tokie ženklai pasirodė nepagrįsti, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai britų vyriausybė susidomėjusi pažvelgė į Rytų Europą. Kai tuoj po to pasirodė žinių apie grėsmę Lenkijai, Chamberlain’as paskelbė garsiąją Lenkijos suvereniteto garantiją (tarp kita ko reiktų pastebėti, kad Londonas negarantavo Lenkijai jos teritorinio integralumo, taigi, prisitaikymo politikos nebuvo galutinai atsisakyta). Šis vienašališkas pareiškimas turėjo savyje katastrofinių komponentų: kaip buvo galima užtikrinti nepriklausomos Lenkijos egzistenciją, jei su ja nebuvo susijęs bent vienas iš Lenkijos galingųjų kaimynų. Trumpai kalbant: be Maskvos paramos Chamberlain’o žingsnis buvo rizikingas manevras, įpareigojantis šalį, neturint kuo pagąsdinti Hitlerį. Dėl tik ką čia pavaizduotos gana pavojingos Sovietų Sąjungai izoliacijos, susiklosčiusios po Miuncheno sandėrio, Stalinui nebūtų likę nieko kito kaip tik prisijungti prie britų garantijų Varšuvai, jei toks užklausimas būtų pasiekęs Maskvą. Tokiu būdu Sovietų Sąjunga būtų gavusi kitą veiksmų laisvę, t.y. galėjusi tapti “Europos likimą lemiančia teisėja”. Kad Stalinas galvojo apie tokią galimybę ir netgi aktyviai siekė, kad Londonas duotų vienašališkas garantijas, rodo viena iš scenų 1939 metų kovo 31 dienos sprendimo priėmimo išvakarėse:

Tos dienos popietę britų užsienio reikalų ministras lordas Halifax’as priėmė sovietų pasiuntinį Ivaną Maiskį ir informavo jį apie Chamberlain’o ketinimus. Jis taip pat paklausė, kokia Sovietų Sąjungos laikysena garantijos atžvilgiu ir ar premjeras popietiniame parlamento posėdyje galėtų pareikšti, kad Maskva remia tokią britų politiką. Nors diplomatiniuose sluoksniuose ir anglų spaudoje jau keletą dienų buvo laukiama tokio žingsnio, Maiskis pareiškė turįs gauti instrukcijas iš Maskvos. Tačiau kadangi taiki sovietų politika niekam nekelia abejonių, premjeras gali pareikšti apie rusų paramą. Būtent tai ir padarė Chamberlain’as. Kitą dieną TASS paneigė šį pareiškimą ir pabrėžė, kad sovietų politikai neturi jokių įsipareigojimų.

Šias aplinkybes pirmąkart aptaręs mano mokytojas prof. Karl’as Heinz’as Ruffmann’as, konstatavo:

- Stalinas puikiai suvokė tas galimybes, kurias jam suteikė vienašališkos britų garantijos;

- Maiskio elgesys rodo, kad Maskvai labai rūpėjo britų commitment Lenkijai, kuriame ji pati neturėtų jokių įsipareigojimų;

- Tokiu būdu Stalin’as įgijo geležinį argumentą, leidusį jam tapti derybų su Hitleriu partneriu;

- Nepaisant tokio elgesio, ir toliau išliko galimybė jungtis prie Vakarų valstybių;

- Sovietų Sąjungos saugumui iš esmės nebuvo skirtumo, su kokiu partneriu sudaryti sąjungą.

Kitais žodžiais: sovietų politika dabar turėjo dvi alternatyvas. Tolimesnė įvykių eiga, prie ko jungsis SSSR, priklausė nuo kitų, ypač nuo Hitlerio.

Paktas

Nesunku nustatyti kas buvo Stalino svajonių partneris: Hitleris. Nelendant į detalų diplomatinių veiksmų aptarimą, galima konstatuoti, kad Stalinas nuo 1938 metų rudens (t.y. nuo Miuncheno) kalbėdamas apie ekonominius klausimus, siekė pradėti platesnes derybas su Reichu. Jo garsioji kalba 1939 metų kovo 10 dieną buvo baigta žodžiais: “Reikia toliau veikti atsargiai ir neleisti karo provokatoriams, kurie mėgsta kaštonus iš ugnies traukti kitų rankomis, įtraukti mūsų šalį į konfliktą ...” Nepaisant to, kad dėl šio sakinio pavadinta kaštonine kalba, vėliau Stalino ir Molotvo buvo apibūdinta kaip pasiūlymas Vokietijai derėtis, mes turime suprasti, kad kovo 10 dieną Stalinas dar nebuvo Hitlerio partneriu. Po britų garantijų ir dėl jų susikūrusios didesnės veiksmų laisvės Sovietų Sąjungai padaugėjo netiesioginių požymių, nušviečiančių Maskvos intencijas. Svarbiausias jų - užsienio reikalų ministro Litvinovo, kovotojo už kolektyvinį saugumą, atleidimas, kurį nacių propaganda vadino “žydu Finkelstein’u” ir V. M. Molotov’o paskyrimas į šį postą, kurio pateiktas pasiūlymas ekonominėms deryboms iškart po posto užėmimo turėjo abejoms valstybėms pirmiausia sukurti politinę bazę. Tai formavo naujas išeities pozicijas.

Kartu Maskva, nenutraukdama kontaktų su Vakarais, pasistengė dar labiau sustiprinti savo pozicijas. Londone, tuo tarpu, dėl atkaklių opozicijos reikalavimų įtraukti į garantijas duotas Lenkijai ir Sovietų Sąjungą, Chamberlain’as buvo priverstas pradėti derybas su Stalinu. Pokalbiuose pasireiškė naujasis rusų mąstymas: buvo reikalaujama teisės intervencijai į Rytų Europos valstybes bei veiksmingos karinės konvencijos sudarymo. Visa tai dar kartą parodo kaip pasikeitė Sovietų Sąjungos padėtis dėl anglų duotų garantijų. Irgi jeigu Vakarų valstybės pasiuntė į Maskvą ne tokio žemo lygio delegaciją (kas joms dažnai prikišama), aš negalvoju, kad būtų pavykę sudaryti sutartį su Stalin’u. Derybos su Anglija ir Prancūzija Sovietų Sąjungai buvo tik priedanga: buvo laukiama Hitlerio ir jis nevertė laukti per ilgai.

Vokiečių diktatoriui britų suteiktos garantijos buvo skaudus smūgis. Dabar reikėjo įkalkuliuoti, kad jo Žygyje į Rytus, įsiveržimas į Lenkiją, galėtų įtraukti į karą su Vakarų valstybėmis. Tuo pačiu ir minimalistinis planas - bent jau ne prieš Angliją - taip pat pakibo ore. Atsisakymas nuo Lenkijos užpuolimo, jam, įtūžusiam jau vien dėl to, kad Sudetų krizė buvo sureguliuota taikiu būdu, nebuvo jokia alternatyva. Likus kelioms dienoms iki 1939 metų rugsėjo 1 dienos jį kankino nerimas, kad “kokia nors kiaulė pasiūlys jam derėtis”, kas galėjo sukliudyti likviduoti Lenkiją. Nors Vokietijos vyriausybė ir norėjo karo, visgi ji turėjo dar galimybę rinktis. Kadangi Vakarų valstybių elgesys Lenkijos užpuolimo atveju buvo aiškus, Hitleris dėl galimos sovietų ir vakarų valstybių paramos Lenkijai, Vokietijos užpuolimo atveju, kreipėsi į Maskvą. Jakob’as Burckhardt’as, Tautų Sąjungos komisaras Dancige, perpasakojo tą vėlyvos vasaros dieną Hitlerio paskelbtą, gerai jo ketinimus atspindintį, pareiškimą: „Viską ko aš imuosi yra nukreipta prieš Rusiją, bet jei Vakarai yra per kvaili ir akli tai suprasti, aš būsiu priverstas susitarti su rusais, sumušti Vakarus ir po jų pralaimėjimo surinkęs visas jėgas vėl pasisukti prieš Sovietų Sąjungą”. Hitleris, anot jo paties žodžių, sudarė paktą, “su šėtonu, norėdamas išvaryti velnią”.

Iš tikro jis buvo atsidūręs tokioje padėtyje, kuri neleido elgtis kitaip. Bekompromisine savo laikysena Lenkijos atžvilgiu 1939 metais, jis pats įvarė save į kampą. Įsivėlęs į chronologinę rutiną, nusivylęs dėl vis dažniau jį pasiekiančių informacijų, kad Anglija ir Prancūzija Lenkijos užpuolimą traktuos, kaip casus beli, nebeliko nieko kito, kaip imtis jam pačiam nemalonaus sprendimo: išeleminuoti Sovietų Sąjungą iš galimos koalicijos. Tai padaryti reikėjo vien dėl strateginių sumetimų. Ir jei tai padėtų sulaikyti Vakarų valstybes nuo įsikišimo, tai, Hitlerio nuomone, būtų pats optimaliausias variantas.

Taip dažnai diskutuojamas klausimas, ar Hitleris manė pakto su Stalinu pagalba atsiskaityti su Lenkija, ar fiureris klydo galvodamas, kad dėl sovietinio užnugario Vokietijai Vakarų valstybės nereaguos ar reaguos tik diplomatiškai, yra tik tariama problema. Hitleriui Stalino pagalbos reikėjo dėl karinių aplinkybių; jis Antrąjį pasaulinį karą pradėjo ne dėl klaidingų apskaičiavimų, tačiau todėl, kad jis konflikto, taip pat ir su Vakarų demokratijomis, jei jos stovės jo Žygio į Rytus kelyje, siekė pats ir jo norėjo. Hitleris apskaičiavo, kad labiausiai tikėtina operacijos Fall Weiss pasekmė - rizika sulaukti karo paskelbimo iš Anglijos ir Prancūzijos pusės.

Vokiečių pusė santykinai vėlai atkreipė dėmesį į tai, į ką sovietai rodė pirštu (kas tik patvirtina, kaip sunku buvo Hitleriui žengti šį žingsnį). Tačiau po to vokiečių diplomatija viską darė labai greitai, kas žinoma buvo susiję su planuojamu Lenkijos užpuolimu. Šią aplinkybę Hitleris nurodė savo asmeninėje telegramoje Stalinui, pageidaudamas, kad jo užsienio reikalų ministras fon Ribbentrop’as būtų priimtas vėliausiai rugpjūčio 23 d., vietoj siūlytos datos - rugpjūčio 26 ar 27 dienos. Pagrindas: “nes įtampa tarp Lenkijos ir Vokietijos ... pasidarė nepakenčiama” ir “dabar reikia imtis visų priemonių, reikalingų Reicho interesams”. Jei Stalinas ir galėjo turėti abejonių dėl Hitlerio ketinimų, tai šie pareiškimai visiškai atskleidė Vokietijos planus: taika Europoje dabar buvo skaičiuojama tik valandomis. Vokiečių-sovietų nepuolimo paktu Stalin’as uždegė žalią šviesą ir Europa antrąkart per šį šimtmetį įžengė į tamsą.

Paskelbta Hitlerio-Stalino pakto dalis susideda iš septynių punktų. Abi valstybės susitarė nesiimti priešiškų veiksmų viena kitos atžvilgiu, konsultuotis abi šalis liečiančiais klausimais, nesijungti į prieš vieną kurią nors iš šių valstybių nukreiptą paktą, kilusius konfliktus spręsti derybų keliu. Esminė pastraipa, buvusi mirties nuosprendžiu Lenkijai, skambėjo: “Tuo atveju, kai viena iš susitariančių šalių taptų trečios valstybės karo veiksmų objektu, kita susitariančioji šalis nesuteiks tai trečiajai šaliai jokios paramos”. Kokybinį šios formuluotės skirtumą nuo kitų neutraliteto paktų, sudarytų 3-4 dešimtmečiais, yra nesunku pastebėti: Sovietų Sąjunga garantuoja savo neutralitetą ne tik užpuolus Vokietiją, tačiau ir pastarosios agresijos atveju. Priešingai galiojusiai tuo metu Tautų teisei, susitarimas pradėjo galioti iškart po jo pasirašymo, o ne po jo ratifikavimo, kas dar kartą parodo Hitlerio skubėjimą.

Viena slaptojo protokolo, kurio ciniška kalba šiandieniniam skaitytojui yra sunkiai suvokiama, formuluotė “dėl teritorinės-politinės tvarkos pakeitimo”, kaip ir suverenios Lenkijos atveju, kurios “likimas spręsis artimiausių politinių įvykių metu” visumoje reiškė brutalų kaimyninių valstybių nukariavimą. Šiuo protokolu buvo susitarta dėl įtakos zonų atribojimo. Baltijos valstybės ir Suomija buvo pripažintos sovietinei įtakos sferai. Lenkija turėjo būti pasidalinta tarpusavyje, sieną nustatant pagal Narvos, Vislos ir Sano upes. Dėl pietų Europos nebuvo numatytos jokios dalybų taisyklės, jei nekreipsime dėmesio į Maskvos susidomėjimą Besarabija ir Vokietijos pusės pareikštą dezinteresą šia Europos dalimi.

Stalino motyvai yra nesunkiai suvokiami. Jam buvo aišku, kad Vokietijos agresija sukels karą su Vakarais. Dėl to jam pavyko šis stebėtinas ėjimas. Hitlerio gigantomaniškas karinis Europos žemėlapio pertvarkymas prasidėjo priešinga kryptimi: vokiečių daliniai stojo į kovą su Anglija, bet ne su Sovietų Sąjunga. Tai, kad Stalinas tokiu būdu grynai leninietiška prasme supjudė tarpusavyje kapitalistines valstybes, vaidino - kaip ideologinis komponentas- tik antraeilį vaidmenį. Svarbiau buvo kita, kas ir sudarė nepuolimo pakto esmę: Sovietų Sąjunga ne tik pati neįsipainiojo į karinį konfliktą, šis neutralumas leido jai įveikti jos pačios izoliaciją, atsiradusią po Miuncheno ir garantavo saugumą, o kartu paktas įgalino Staliną quasi Hitlerio ir jo pradėtos konfrontacijos Vakaruose šešėlyje susirinkti turtingą teritorinį grobį. Be to tokia politika sumažino įtampą prie rytinės sienos ir labai nuvylė Japoniją. 1939 metų rugpjūčio paktu sovietų užsienio politika kokybiškai pasikeitė. Dar kartą pakartojant Ruffman’o mintis: vietoj gynybinės pusiausvyros išlaikymo politikos, buvo vykdoma supuoklių politika su puolamaisiais ekspansiniais tikslais. Sovietinis saugumo siekis dabar pasidarė agresyvus: naujoji formulė reiškė – saugumas ekspansijos pagalba.

Pasekmės

Adolfas Hitleris pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, jo kompanionu buvo Josifas Stalinas. Tokia buvo greita pakto pasekmė. Tačiau vienu aspektu šią mintį reikėtų praplėsti. Stalino bendradarbiavimas neatleidžia Vokietijos diktatoriaus nuo kaltės. Jis ir jo nuo pat pradžių į ginkluotą agresiją orientuota politika leido Stalinui konkrečios istorinės situacijos dėka tapti teisėju. Dėl to Stalino laikysena neišperka vokiečių vyriausybės kaltės; jo politika pašalino tik galimą kliūtį Antrojo pasaulinio karo pradžiai, prie ko nemaža dalimi prisidėjo ir britų garantijos sukurta veikimo laisvė.

Rytų Europos valstybėms Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kaimynėms paktas reiškė katastrofą. Stalinas atsižvelgė į slaptajame protokole jam priskirtą interesų sritį. Rugsėjo 17 dieną Raudonoji Armija įžygiavo į Rytų Lenkiją. Prieš pradėdamas puolimą Stalinas, nepaisydamas vokiečių spaudimo, delsė: jis sulaukė karo paskelbimo iš Vakarų pusės ir lenkų karinio pralaimėjimo. Suomijoje 1939/40 metų žiemą sovietai įsivėlė į karinį konfliktą, kuris dėl jo eigos (SSSR pasiekė tik nežymių teritorinių laimėjimų) leido išsaugoti šiai šaliai valstybingumą. Tuo tarpu Baltijos valstybės neturėjo jokių šansų: spaudžiamos sovietų, jos iš pradžių turėjo sutikti su karinių bazių įsikūrimu, kad po to “savo pačių noru” įsijungtų į SSSR. Rumunija buvo priversta atiduoti Besarabiją ir Šiaurinę Bukoviną. Maskvos neutralumas apsimokėjo tikrąja ta žodžio prasme.

Neturintiems jokių moralinių skrupulų politikos vertintojams ši sovietų ekspansija galėtų būti vadinama “sėkme”. Tačiau mes neturėtume būti klaidinami: galų gale paktas Stalinui davė tik neigiamus vaisius, kadangi 1939 metų rugpjūtis siejasi su kita istorine data: 1941 metų birželio 22-ąja Hitlerio Vokietijos įvykdytu agresijos aktu prieš Sovietų Sąjungą. Pats Stalinas dėl 1939 metų pakto, po įvykdyto užpuolimo, teisinosi, kad tai buvusi vienintelė galimybė užkirsti kelią vokiečių agresijai ir duoti laiko Sovietų Sąjungai pasiruošti neišvengiamam susidūrimui. Faktai tačiau kalba prieš šį tariamą atokvėpį, kurio siekė Stalinas. Nežiūrint į tai, kad Hitleris 1939 metų vasarą nebuvo kariniu atžvilgiu pasirengęs pulti Sovietų Sąjungos, 1941 metais Raudonoji Armija akis į akį susidūrė su priešu, turinčiu visos Europos resursus, atitekusius jam po taip vadinamos pergalės Vakaruose. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga po Prancūzijos pralaimėjimo ir Didžiosios Britanijos išstūmimo iš kontinento neturėjo sąjungininkų, t.y. ji turėjo priešintis vokiečių antpuoliui viena ir iš pradžių dargi būdama izoliuota. Žinoma Stalinas manė, kad jei Hitleris užpuls, jis automatiškai atsidurs sąjungoje su Vakarais, tačiau Londono, o vėliau ir Vašingtono pagalba tapo pastebima tik po vokiečių pralaimėjimo prie Stalingrado. Tokiu būdu išeities pozicijos buvo gerokai blogesnės nei 1939 metais. “Atokvėpis” privertė rusų tautą įsivelti į žiauriausią kovą, tikrąja ta žodžio prasme karą dėl savos egzistencijos.

Tokiu būdu Stalino apskaičiavimai įvairiais aspektais pasirodė esą klaidingi. Greitas Vakarų pajungimas neleido įsiplieksti ilgalaikiam kapitalistinių valstybių konfliktui, kurio Maskva be abejonės siekė. Nors Anglija ir neatsisakė tolimesnės kovos, tačiau buvo akivaizdu, kad britai negalėjo greitai sugrįžti į kontinentą. Stalino pareiškimas britų ypatingajam pasiuntiniui serui Stafford’ui Cripps’ui 1940 metais, kad jis negalvoja apie Vokietijos galimybes laimėti karą dėl britų pranašumo jūroje bei ekonominės potencijos ir numatomo JAV įstojimo į karą, atitiko realybę, nors kartu ir leidžia mums geriau suprasti Stalino saviapgaulę: Hitleriui jis priskyrė savo racionalumą.

Šis tačiau, ko mes neturėtume pamiršti, paktą suprato kaip laikiną ir aplinkybių padiktuotą būtinumą. Paskutinis įrodymas patvirtinantis tokią laikyseną buvo jo pasirengimas už sovietų neutralumą rusų interesų sferai atiduoti visą pietų Europą, įskaitant ir Stambulą. Tam Ribbentrop’ui buvo duoti įgaliojimai. Bet kadangi sovietų pusė apie tai neužsiminė, veikiausiai dėl to, kad nei Stalinas nei Molotovas neįsivaizdavo, ką jie dar gali gauti iš Hitlerio, apie šias sritis sutartyje nebuvo užsiminta. Niekas geriau neatskleidžia Hitlerio reservatio mentalis, kaip čia jau aptartos aplinkybės. Tokios nuolaidos daromos tik tuomet, kai manoma apie sandėrio laikinumą.

Stalinas pats padėjo Hitleriui, realizuoti “Mein Kampf” išdėstytus tolimos ateities planus. “Jei Barbarossa (Kodinis antpuolio prieš SSSR pavadinimas) pakils, pasaulis sulaikys kvėpavimą” skelbė Hitleris 1941 metų vasaros pradžioje. Jo tikrasis karas prasidėjo 1941 metų birželio 22 dieną, jis reiškė baisiausią grobiamąjį, pavergiamąjį ir naikinamąjį karą, kokį tik žino modernių laikų istorija.

Antrajame pasauliniame kare Sovietų Sąjungai dukart teko svarbiausias vaidmuo. Pirmąkart, kai ji, sudarydama paktą, leido vokiečių diktatoriui, pradėti karą, antrąkart, kai ji tapo tikruoju Hitlerio agresijos tikslu, kas uždėjo antspaudą vsai karinei šio karo eigai, ypač po to kai Hitleris apsisprendė pradėti operaciją Barbarossa ir kai žlugo blickrygo sumanymas. Tik tarp kita ko pastebėsime, kad 1941 metų birželio 22 dienos antpuolis prieš SSSR rimtoje mokslinėje diskusijoje, niekad nebuvo aiškinamas, kaip reakcija į planuojamą Raudonosios Armijos agresiją. Šis teiginys, ilgalaikis Gebels’o propagandos produktas, neturi jokio pagrindo. Karinės strategijos požiūriu antpuolis, net jei Hitleris apie sovietų grėsmę ir kalbėjo vokiečių generolams, buvo bereikšmis. Motyvacija, kad tuo buvo siekiama likviduoti anglų sąjungininką sausumoje, norint britus padaryti taikingesniais, taip pat neturi logikos. Barbarossa leido šiai salai tik atsikvėpti.

Visgi, kalbant apie Hitlerio-Stalino paktą, reiktų pabrėžti jo reikšmės reliatyvumą vienu atžvilgu. Jo reikšmė Antrojo pasaulinio karo pradžiai neturėtų vesti prie klaidingos išvados, kad šis karas nebūtų kilęs, jei nebūtų sudarytas paktas. Diktatorių suokalbis atvėrė kelią pirmajai susidūrimo fazei, apsiribojusiai vien Europos kontinentu. Pasaulio karu jis turėjo pagal Hitler’io programą virsti tik po pergalės Vakaruose. Mes žinome, kad vokiečių vadovybė, ypač pats diktatorius, laukė ankstesnio ar vėlesnio JAV įstojimo į karą. Tokiu būdu jau europinė karo fazė Hitleriui buvo paženklinta geopolitiniu ženklu, kas lėmė visus karinių veiksmų terminus. Tikrasis tikslas – Sovietų Sąjungos sunaikinimas, turėjo būti pradėtas kiek galima greičiau. Tokiomis aplinkybėmis, yra aišku, kodėl nenugalėjus Anglijos, vermachtas 1941 metais stojo prieš Raudonąją Armiją. Tų pačių metų gruodžio mėnesį vokiečiams paskelbus karą JAV, šis politinis Hitlerio sprendimas galutinai atrišo kelią globaliniam konfliktui ir nulėmė visišką Vokietijos reicho pralaimėjimą. Čia 1939 metų rugpjūčio mėnesio paktas nevaidino jau jokio vaidmens.

Reikšmę jis turėjo dabar su Sovietų Sąjunga sąjungininke tapusiai Anglijai (ir vėliau JAV). Jau 1941 metų gruodį, kai vokiečių daliniai buvo labai arti Maskvos, Stalino pokalbyje su anglų užsienio reikalų ministru Anthony Eden’u leido suprasti, kad jis neketina atsisakyti tų sričių, kurias jis okupavo, remdamasis paktu. Ši iškelta problema, nepaisant, kad britai pasisakė už Lenkijos suverenitetą, darė poveikį alijantų konferencijoms iki pat Patsdamo ir turėjo įtakos pokarinei tvarkai bei šaltojo karo pradžiai. Garsusis Lenkijos perstūmimas į Vakarus ir Baltijos valstybių priklausomumas Sovietų Sąjungai, ko reikalavo Stalinas, buvo jo sandėrio su Hitleriu rezultatas. Tokiu būdu Hitlerio-Stalino paktas tapo išeities tašku kuriant Europos žemėlapį iki 1989-1991 metų ir turi poveikį dar ir šiomis dienomis.

Perspektyva

Paktas, po jo pasirašymo praėjus pusšimčiui metų, dar kartą įgavo svarbią istorinę reikšmę. Tai, kad Sovietų Sąjungoje jį gaubė mirtina tyla, Baltijos valstybių laisvės siekiai neišvengiamai siejosi su politiniu-istoriniu Hitlerio-Stalino pakto išsiaiškinimu. Paktas tapo stalinistinės Sovietų Sąjungos atliktos Baltijos valstybių aneksijos simboliu.

Minint 1939 metų rugpjūčio 23 dienos penkiasdešimtmetį istorinių įvykių politinė sprogstamoji jėga pasireiškė įspūdingu įvykiu, kai virš 600 kilometrų ilgio susikibusių rankomis žmonių grandinė, sujungusi Estiją, Latviją ir Lietuvą, įrodė praeities aktualumą. Po pusšimčio metų, kai Stalinas Hitlerio garbei pakėlė taurę, praeitis galop pasivijo dabartį.

Atnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras