Karlis Kangeris, BALTIJOS VOKIEČIŲ REPATRIACIJA PO PAKTO PASIRAŠYMO: NAUJA NACIŲ POLITIKA GYVENTOJŲ ATŽVILGIU AR ANKSČIAU SUKURTŲ PLANŲ REALIZAVIMAS?

I

1939 m. spalio mėn. pasakytoje Reichstage kalboje Reicho kancleris Adolfas Hitleris etnografinės situacijos reorganizavimą Rytų Europoje įvardijo kaip ‘vieną svarbiausių uždavinių”. Emigracija, arba gimtosios tėvynės palikimas arba, anot propagandos, “atsiliepimas į Fiurerio kvietimą” ir “sugrįžimas namo į Reichą” buvo vienas etninės reorganizacijos aspektų. Kitą šios reorganizacijos aspektą sudarė naujos gyvenamosios vietos “vokiečių tautybės piliečiams, kuriems gresia pavojus” problemos išsprendimas. Ta nauja gyvenamąja vieta galėjo būti Reichas arba bet kuri kita okupuota teritorija.

Estijos (18.10 - 15.11.1939)) ir Latvijos (7.11 - 16.12.1939)1 vokiečių išvykimas į Vokietiją žymi masinio Rytų Europos gyventojų iškeldinimo iš vienos vietos į kitą pradžia. Baltijos “repatriantai” iš pradžių buvo įkurdinti regionuose, kuriuos Vokietija aneksavo iš Lenkijoje spalio 12 d. (buvęs “Lenkijos koridorius”, kurį Vokietija prarado po Versalio/Versaillees Sutarties). Aneksuotos žemės tapo Reicho Dancingo-Vakarų prūsų (Danzing-Westpreussen) ir Vartegau (Warthegau) provincijomis. Norint įkurdinti ir kompensuoti Baltijos vokiečiams už paliktą nuosavybę Estijoje ir Latvijoje, reikėjo iškeldinti, prieš tai konfiskavus turtą ir nuosavybę, aneksuotų žemių lenkus ir žydus į kitus okupuotos Lenkijos regionus - Bendro valdymo regioną (nuo 1940 m.birželio mėn. ir vėliau). Augant etninių Vokiečių (toliau Volskdeutsche) srautui atitinkamai didėjo iškeldinamų lenkų ir žydų skaičius. Šis procesas kėlė vis didesnes problemas technokratams, atsakingiems už iškeldinimą, ir skatino juos ieškoti radikalesnių klausimo sprendimų. Tai ypač buvo susiję su tolesne žydų ateitimi.

Po Baltijos vokiečių 1940 m. pirmaisiais mėnesiais pasipylė vokiečiai iš Volynės, Galicijos ir Narevo, o vasarą vokiečiai iš Besarabijos ir Bukovinos žemių, kurias aneksavo Sovietai iš Rumunijos, ir Rumunijai priklausančios Dobrudja teritorijos. Prie aukščiau išvardytų repatriantų pagaliau 1941 m. pradžioje prisijungė vokiečiai iš Lietuvos ir vėlyvieji kolonistai (Nachumsiedler) iš Estijos ir Latvijos. 1941 m. kovo mėn. Volksdeutsche skaičius išaugo maždaug iki 500,000. Pusė jų vis dar gyveno stovyklose, nors 408,000 lenkų ir žydų buvo iškeldinta į Bendro valdymo teritoriją.

Taigi, šiandien tyrinėtojai visai neatsitiktinai sieja sistemingo žydų naikinimo pradžią su Rytų Europos etninės reorganizacijos pradžia, t.y. su Baltijos vokiečių iš Estijos ir Latvijos perkėlimu į aneksuotas teritorijas Lenkijoje - naujas Vokietijos Reicho provincijas. Antra vertus, masinį psichiškai nesveikų ligonių naikinimą Dancingo/Gdingen, ŠvinemiundėsSwinemuende ir Ščecino/Stettin uostamiečių ligoninėse galima būtų taip pat susieti su Baltijos vokiečių persikėlimu į šiuos regionus.

II

Į klausimą, kodėl repatriacija į Vokietijos Reichą prasidėjo būtent iš Baltijos šalių, nerasime atsakymo gausioje repatriacijos klausimais literatūroje. Gal tai visiems savaime aiškus dalykas, jog naująją gyventojų politiką turėjo inicijuoti būtent Baltijos vokiečių pajudėjimas. (Ar 1939 m. rugsėjo mėn. Baltijos vokiečiams grėsė didesnis pavojus, nei kietiems užsienyje gyvenantiems vokiečiams, kai Estija ir Latvija buvo vis dar nepriklausomos valstybės?)

Pasirodžius Erhardo Kroegerio memuarams, istorikų tarpe įsivyravo versija, jog posūkis Vokietijos politikoje Volksdeutsche klausimu įvyko 1939 m. rugsėjo 25 d. Tą dieną Fiurerio štabą Sopote(Zoppot) aplankė Baltijos vokiečių nacionalsocialistinio judėjimo (Bewegung) lyderis Dr.Erhardas Kroegeris iš Latvijos. Jo misija buvo informuoti SS Reichsfiurerį Heinrichą Himlerį apie situaciją Latvijoje. Po jų susitikimo Himleriui pavyko įtikinti Hitlerį “repatrijuoti” Estijos ir Latvijos vokiečius į Reichą. Vėlesnių derybų metu, kurios vyko Berlyne, buvo nuspręsta Baltijos vokiečių “modelį” pritaikyti kitoms etninėms vokiečių grupėms.

Kyla klausimas kodėl pirmaisiais “repatriantais” netapo Volynės, Galicijos ar Narevo vokiečiai, kurie atsidūrė Raudonosios Armijos okupuotoje Lenkijos teritorijoje.? Kodėl pirmiausia buvo pakviesti Estijos ir Latvijos, o ne Lietuvos vokiečiai. Juk pats Stalinas derybose su Ribbentropu 1939 m. rugsėjo 27 d. minėjo, jog Vokietijai ir Rusijai susitarus teritorijų pasikeitimo klausimu, pirmiausia bus aneksuota Lietuva.

Prieš atsakant šį klausimą, pirmiausia reikėtų apsistoti ties Nacionalsocialistų partijos planais ir politika Volksdeutsche klausimu, kai dar nebuvo pasirašytas 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribbentropo paktas.

1. Jau nuo Veimaro Respubikos laikų Vokietijos vyriausybė ir specialiai tam įkurtos organizacijos (pvz. Verein fuer das Deutschum in Ausland - VDA) rūpinosi etninių vokiečių bendruomenių interesais užsienyje. Nacionalsocialistams atėjus į valdžią ši veiklos sfera buvo dar labiau išplėsta. Štai 1935 m. buvo įsteigta speciali institucija - Ryšių su etniniais vokiečiais tarnyba (Volksdeutsche Mittelstelle VoMi). Rūpindamiesi Volksdeutsche reikalais, įskaitant jų kultūriniu ir ekonominiu gyvenimu, Vokietija stengėsi padaryti tas etnines bendruomenes priklausomas nuo Reicho, kad reikalui esant galėtų panaudoti jų lojalumą Vokietijos politiniams interesams. (C.f. the Germans in Sudetenland). Tuo metu Reichas nebuvo suinteresuota, kad tos žmonių grupės grįžtų į Vokietiją.
2. Ši VoMi vykdoma politika nevisiškai sutapo su NSDAP ir Hitlerio toli siekiančiais planais suvienyti visus vokiečius į vieną Vokiečių rasę. “Mein Kampf” Hitleris rašė: “Vienas kraujas reikalauja vieno Reicho” Prieš karą dalis šio plano buvo realizuota aneksuojant kaimynines teritorijas, kuriose gausiai gyventa vokiečių, kaip antai Saarlandas, Austrija, Sudetai, Bohemia ir Moravia bei Lietuvos Klaipėdos jūrų uostas.

[Himleris teigė, jog Tauta yra vienas nedalomas gyvas organizmas, susidedantis iš atskirų individų. Visi vokiečiai, nežiūrint kur jie gyventų, priklauso šiam organiniškam Tautos kūnui. Pagal pradinę apibrėžtį Tautos sąvoka priklausė kultūros sąvokai ir jos apibrėžties kriterijų sudarė vokiečių kalba ir vokiškasis paveldas. Pagal nacius Tauta buvo apibrėžiama rasiniu požiūriu. Taigi biologinis faktorius apsprendė individo priklausymą ar nepriklausymą vokiečių Tautai. Gimęs vokiečiu visada ir liks vokiečiu, ir jokios dirbtinės kliūtys, kaip antai valstybių sienos, negali suskaldyti Tautos.].

3. Baltijos vokiečių persikėlimas dažnai lyginamas su Pietų Tirolio vokiečių istorija, dėl kurių Vokietija ir Italija susitarė jau 1939 m. birželio 23 d. Tačiau ši paralelė ar net užuomina į ją turi keletą skirtumų. Visų pirma, pats Benito Mussolini pasiūlė Hitleriui evakuoti Pietų Tirolio vokiečius. Ir jeigu Hitleris sutiko, tai jis padarė tai siekdamas politinių tikslų ir parodydamas savo gerą valią, kad būtų išsaugota Vokietijos-Italijos sąjunga. Antra, kol vyko Pietų Tirolio vokiečių registracija, Estijos ir Latvijos vokiečių “repatriacija” buvo visiškai baigta.

[Pagal planą Pietų Tirolio vokiečių ‘repatriacijai’ buvo skirta daugiau laiko ir turėjo vykti keliais etapais. Evakuoti asmenys turėjo būti įkurdinti Vokietijos Reiche arba Austrijoje. Buvo manoma, jog Baltijos vokiečių “repatriacijos” patirtis pasitarnaus prisiimtų įsipareigojimų Pietų Tirolio vokiečių klausimu įvykdymui. Tačiau susidariusi situacija privertė Himlerio ekspertus pradėti kurti konkrečius evakuacijos ir įkurdinimo būdus bei tam reikalui skirtas struktūras.]

Vėliau Volksdeutsche problemų sprendimas buvo susietas su darbo jėgos žemės ūkyje ir pramonėje trūkumo likvidavimu. 1939 m. pradžioje buvo paskaičiuota, jog Vokietijai trūksta 550,000 papildomų darbo rankų. Natūralus toks darbo rezervas buvo etniniai vokiečiai, gyvenantys už Reicho ribų. Analizuodamas būdus, kaip būtų galima įgyvendinti Hitlerio iškeltus uždavinius, Ulrichas Greifeltas, Himlerio Asmeninio štabo narys atsakingas už Ketverių metų plano vykdymą samprotavo: kam gi naudotis “svetimos rasės darbu”, kai galima susigrąžinti apie 30,000 “savos rasės vokiškųjų darbo rankų”, kurios “iš dalies padėtų įvykdyti Fiurerio uždavinius”.

Iš visa to galime daryti išvadą, jog pasirašant Nepuolimo sutartį tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos bei sutarties papildomus slaptuosius protokolus 1939 m. rugpjūčio 23 d., nebuvo jokių išankstinių planų dėl Rytų Europos etninio reorganizavimo. Nacių-Sovietų paktas buvo reikalingas tam, kad būtų galima pradėti karą, t.y. išspręsti taip vadinamą Lenkijos klausimą. Šis paktas atvėrė Vokietijai kelią siekti jos tikslų užsienio, militaristinėje bei žaliavų politikoje.

Tačiau pasaulio vokiečių suvienijimo idėja egzistavo jau seniai, kaip sudėtinė nacionalsocialistų rasinės ideologijos dalis arba kaip būdas darbo jėgos stygiui išspręsti. O kaip parodė Vokietijos ir Italijos susitarimo dėl Pietų Tirolio vokiečių patirtis, politinis etninių grupių klausimo sprendimas galėjo būti panaudotas valstybinių konfliktų sumažinimui arba net jų likvidavimui. (Šią mintį pasąmonėje puoselėjo Hitleris, pasirašydamas 1939 m.rugsėjo mėn. sutartis su Sovietų Sąjunga.)

Kadangi Erhardas Kroegeris buvo kilęs iš Latvijos, panagrinėkime vokiečių tautinės mažumos evoliuciją ir padėtį Latvijoje. 1939 m. Latvijoje gyveno 60,000, o Estijoje 18,000 vokiečių.

1. Po I-o pasaulinio karo Baltijos vokiečiai galėjo rinktis tarp asimiliacijos arba tautiškumo išlaikymo. Jie pasirinko antrąjį kelią, kurio kintant demografinei ir ekonominei situacijai darėsi vis sunkiau laikytis. Jau trečiojo dešimtmečio pradžioje Baltijos vokiečių bendrija (Deutschbaltisce Volksgemeinschaft) tapo finansiškai priklausoma nuo Vokietijos Reicho. Bendrijos finansinė priklausomybė vis augo ir neužilgo net 60% jos biudžeto sudarė lėšos iš Reicho.
2. Kai Hitleris perėmė valdžią, Nacionalsocialistų judėjimas paplito ir Latvijoje. Judėjimas ypač buvo populiarus jaunimo tarpe. Ryšių dėka VoMi tarnyboje Kroegeris 1937 m. tapo įtakingiausiu asmeniu Tautos bendruomenės veikloje ir palaipsniui jo iniciatyva Nacionalsocialistų judėjimo nariai buvo pastatyti vadovauti svarbiems bendruomenės padaliniams. Tai ypač lietė jaunimo ir Kaimyninių bendruomenių (Nachbarschaften) organizacijų veiklą.
3. Nacistinės Vokietijos tautinės politikos (Volkstumspolitik) ekspertai nustatė, jog iš visų Baltijos vokiečių, Latvijos vokiečių padėtis buvo netvirčiausia. Antra vertus, buvo manoma, jog Latvija nesugebės ilgai išlaikyti savo nepriklausomybę. (Be to Baltijos vokiečių santykiai su Latvija taip pat buvo labai įtempti ir ypač pablogėjo po 1934 m. perversmo. Latvijos vokiečiai skundėsi, jog varžomos jų teisės, o Latvija, savo ruožtu, kaltino Vokietiją kišimusi į Latvijos vidaus reikalus.) Šiuo klausimu egzistuoja vienas labai svarbus dokumentas “Specialus pranešimas. Gyventojų santykiai Baltijos valstybėse”, kurį 1939 m. paruošė Reicho SS vadas, Vyriausiosios saugumo tarnybos šefas ir II-s [(NO) - Šiaurės rytų] skyrius. Šiame pranešime buvo labai aiškiai išdėstytos galimos dvi alternatyvos Baltijos vokiečių ateities klausimu. Tarkim, jeigu Baltijos šalims pavyktų išsaugoti nepriklausomybę, tai Vokietija planavo visais įmanomais būdais remti tų šalių vokiečių bendruomenes, kad per jas Vokietija galėtų įtakoti atitinkamos šalies politiką. Antra vertus, jeigu išaugtų slavų įtaka tose valstybėse, tai norint išsaugoti rasės grynumą, Vokietija turėjo būti pasiruošusi vokiečių bendruomenių evakuacijai iš tų šalių. (Kadangi, kaip žinome, Paktas paliko Baltijos valstybes Slavų įtakos sferai, tai beliko veikti pagal antrąją aukščiau išdėstytą alternatyvą.)
4. Grįžtant atgal prie aukščiau minėto dokumento, reikia būtinai paminėti, jog II-s (NO) skyrius buvo specialiai įkurtas 1937 m. Vyriausiosios saugumo tarnybos sudėtyje. Šis skyrius specializavosi Estijos ir Latvijos klausimais. (Šia privilegija naudojosi tiktai Baltijos vokiečiai.) Skyriaus personalą sudarė Estijos ir Latvijos vokiečiai, kuriems vadovavo Dr.Friedrichas Buchardas, Latvijos vokietis. Apie skyriaus veiklą Buchardas tiesiogiai informuodavo Vyriausiosios saugumo tarnybos direktorių Reinhardą Heydrichą arba patį Himlerį. Skyrius glaudžiai bendradarbiavo su VoMi tarnyba. O tai reiškia, jog aukščiausi SS vadai buvo puikiai informuoti apie situaciją Estijoje ir Latvijoje. (Peršasi išvada, jog tą patį galime pasakyti ir apie 1939 m. vasarą.)

IV

Baltijos vokiečių ‘repatriacijos” eiga parodė, kad šis procesas nebuvo iš anksto numatytas ir suplanuotas. Jį betarpiškai iššaukė tuo metu susidariusi politinė situacija. Svarbiausias “repatriacijos” šalininkas buvo SS Reichsfiureris Heinrichas Himleris. Manoma, kad jis panaudojo susidariusią Baltijos šalyse situaciją savo tikslų įgyvendinimui. Jo pastangų dėka 1939 m. spalio 7 d. Hitleris paskyrė Himlerį vyriausiuoju Reicho komisaru vokietybės stiprinimo klausimais (Reichskommissar fuer die Festigung deutschen Volkstums). Ši pareigybė suteikė Himleriui, t.y. SS, visas teises planuoti ir vykdyti etninę reorganizaciją, įskaitant žydų klausimą, kurią Himleris paskelbė savo spalio 6 d. kalboje.

Rugpjūčio 23 d. pasirašytas Nacių-Sovietų paktas parodė, jog Hitleris, sudarant sutartį, vadovavosi politiniais, kariniais ir ekonominiais tikslais. Lenkijos užkariavimas atvėrė naujas galimybes tiems, kurie planavo ir vykdė rasinę politiką. Kad atkreiptų Hitlerio dėmesį į rasinės politikos realizavimą, Himleris turėjo išspręsti kai kurias iškilusias problemas. (Pirmiausia reikėjo įvykdyti Lenkijos teritorinį reorganizavimą, įskaitant gyventojų iškeldinimą.) Įvykių eiga Estijoje ir Latvijoje suteikė jam reikalingus argumentus.

Nesigilinant į detales ir nesileidžiant į kai kurių prieštaravimų ir neapibrėžtumų analizę Baltijos vokiečių “repatriacijos” įvykių eigą galima pavaizduoti sekančiai:

• Rugsėjo 16 diena. Latvijos Baltijos vokiečiai paduoda Vokietijos ambasadoriui skundą, jog latviai yra priešiškai nusiteikę prieš juos ir jiems reikalinga Vokietijos globa. (Dirbtinai sukurta panika, jog “latviškieji ir žydiškieji šovinistai” ketiną išlieti kerštą ant vokiečių tęsėsi iki spalio7 d.)
• Rugsėjo 17 diena. Raudonoji Armija įžengia į Lenkiją.
• Rugsėjo 18 diena. Internuotas Lenkijos povandeninis laivas dingsta iš Talino.
• Rugsėjo 19-22 dienomis. Sovietų Armija manevruoja prie Estijos sienų. Rugsėjo 24 d. Sovietų Armija dar kartą demonstruoja savo jėgą prie Estijos sienos.
• Rugsėjo 24 diena , 21.^O0 val. Sovietai “grasina” Estijos vyriausybei.
• Rugsėjo 26 diena, 0.30 val. Stalinas pasiūlo vesti derybas dėl teritorinių mainų.
• Rugsėjo 27 diena. Ribbentropas atvyksta į Maskvą. (Sovietai pareiškia ultimatumą Estijai.)
• Rugsėjo 28 diena. Pasirašomas slaptasis Sovietų-Vokietijos protokolas dėl pasikeitimo gyventojais.

* * * *

• Rugsėjo 20 diena. Heydrichas pasiūlo pakviesti Kroegerį Sopotą.
• Iš rugsėjo 25 dienos į 26 dieną. Vyksta naktiniai pokalbiai tarp Hmlerio ir Kroegerio, o po to tarp Himlerio ir Hitlerio.
• Rugsėjo 26 diena. Hitleris iš esmės pritaria idėjai “išsaugoti” Baltijos vokiečius.
• Rugsėjo 29 diena. Hitleris galutinai sutinka vykdyti savo įsipareigojimus dėl Baltijos vokiečių, kadangi tikisi šiuo klausimu susitarti su Sovietų Sąjunga
• Rugsėjo 29 diena, ketvirta valanda ryto. Hitleris praneša apie savo planus Lenkijos atžvilgiu.

Šią įvykių eigą galėtume komentuotai taip:

1. Planai išsaugoti Reicho vokiečius ir Baltijos vokiečius egzistavo jau prieš tai. Štai 1938 m. buvo svarstoma, ar nepasiuntus į Latviją laivų ir neapgynus tautiečių nuo latvių žiaurumo.
2. Sovietų grasinimai, pirmiausia, buvo nukreipti prieš Estiją. Kyla klausimas, kodėl gi ne Oskaras Lutzas, Estijos Nacionalsocialistinio judėjimo lyderis, buvo pakviestas į Sopotą?
3. Ką naujo galėjo pasakyti Kroegeris apie padėtį Baltijos šalyse, kai visa reikalinga informacija apie šias šalis buvo parengta prieš rugsėjo 26 d. (Juk Vyriausiosios saugumo tarnybos II-o NO skyriaus Estijos ir Latvijos poskyriai nuolat informuodavo Heydrichą ir Himlerį apie įvykius tose šalyse).

Kroegerio atstovavimas Hitlerio štabe buvo grynai simbolinis. Kilus reikalui Himleris turėjo turėti po ranka taip vadinamą “auką”. Jeigu Himleris būtų planavęs išsaugoti tiktai Baltijos vokiečius, kurie buvo draugiškai nusiteikę Vokietijos atžvilgiu, tai jis nebūtų atsiklausęs Kroegerio kiek jų gelbėti - visus ar tik dalį. Kroegerio dalyvavimas svarstant Baltijos vokiečių klausimą buvo reikalingas kaip daiktinis įrodymas, jog reikia ruošti ilgalaikį planą. Nekyla abejonių, jog glaudūs kontaktai tarp Vokietijos iš vienos pusės ir Latvijos bei Estijos iš kitos pusės iškėlė Baltijos vokiečių problemą į pirmą planą. ((Nacistiniai vadai net neabejojo, jog Baltijos vokiečiai nukentės nuo Bolševikų rankos)

V

Molotovo-Ribbentropo paktas, pasirašytas 1939 m. rugpjūčio 23 d., atvėrė duris karui. Lenkijos pralaimėjimas ir vėliau 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašytos papildomos sutartys paleido Nacionalsocialistų rasinės politikos mechanizmą. Pagrindinės rasinės politikos idėjos suvienyti visus vokiečius vienos valstybės ribose ir vokiečių rasės pranašumo prieš kitas rases gyvavo nuo pat Nacionalsocialistinio judėjimo pradžios. Tačiau politinis pragmatizmas vertė koreguoti veiksmus ir pradėti nuo vokietybės stiprinimo užsienyje. Prasidėjus karui žlugo politinės sienos ir Nacionalsocialistų pradėti planai, taigi tuo pačiu baigėsi ir VoMi veikla. Pagrindinės idėjos išliko, bet visiškai pasikeitė jų įgyvendinimo galimybės. Taigi alternatyva evakuoti Baltijos vokiečius į Vokietiją nebuvo nauja idėja. Sprendimą “repatrijuoti” Estijos ir Latvijos vokiečius apsprendė ne išankstiniai planai, o susidariusi politinė situacija, kurią SS-Reichsfiureris panaudojo savo tikslų realizavimui. (1939 m. tos naujos galimybės buvo praktiškai realizuotos, tačiau savaime aišku, jog niekas tada nesusimąstė kokias pasekmes sukels masinis žmonių iškeldinimas.)

Atnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras