Zenonas Butkus, VOKIETIJOS IR SSRS DIPLOMATINIS BENDRADARBIAVIMAS BALTIJOS ŠALYSE 1920–1940 m.

Apie Vokietijos ir SSRS slaptuosius susitarimus, sukėlusius II pasaulinį karą, nemažai rašoma, jie įvesti į visuomenės istorinę savimonę. Tačiau apie tai, kad tie susitarimai pražudė Baltijos valstybes, Europos istoriografinėje literatūroje rašoma neproporcingai mažai ir ne visada aiškiai, tarpais tik užsimenama.

Kaip pavyzdį, norėčiau parodyti, dar šiais metais, ką tik Vokietijoje išėjusią knygą - “1939 rugpjūtis: 11 paskutinių dienų prieš II pasaulinį karą” (autorius Manfred Vasold). Iš beveik 300 knygos puslapių tik pusė puslapio skirta Baltijos šalims - tik pora sakinių. Ir jais pažymimi ne svarbiausi, tipiški dalykai, o iškreipti, atsitiktiniai. Net nurodoma, neva slaptieji susitarimai Baltijos šalims nesukėlė jokios grėsmės.

Įsigali nuomonė, kad Molotovo-Ribbentropo paktas, jo slaptieji protokolai buvo tarptautinių santykių anomalija, neregėtas įvykis žmonijos istorijoje, neregėtas, neregėtų diktatorių nusikaltimas, dėl kurio kiti politikai, diplomatai ir apskritai diplomatija nieko dėta. Tarptautiniuose santykiuose tai buvusi cezūra, katastrofa, neturėjusi jokio kontinuiteto.

Kyla klausimas, ar tikrai Vokietijos ir SSRS slaptieji susitarimai neturi nieko bendro su ankstesne šių šalių? Tarpusavio santykių raida, o gal jie tiesiogiai iš tos raidos išplaukia, yra logiška, tolimesnė jos tąsa.

Tad ir pažiūrėkime, kokia buvo, kaip veikė Vokietijos ir SSRS diplomatija Baltijos šalyse tarpukaryje. Kaip pagrindiniu šaltiniu daugiausia remsimės Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir Vokietijos archyvų medžiaga bei dviem didžiausiais dokumentų rinkiniais “Akten zur deutschen auswärtigen Politik 1918-1945” ir “ Dokumenty vnešnej politiki SSSR” .

Iš karto turiu pasakyti, kad Vokietijos ir SSRS diplomatai Baltijos šalyse tarpukaryje glaudžiai bendradarbiavo, tarpusavyje palaikė gerokai artimesnius ryšius negu su kitų šalių pasiuntiniais. Tai nebuvo vien įprasti diplomatiniai kontaktai, per kuriuos apsikeičiama nuomonėmis, svarstomos tarptautinio gyvenimo aktualijos. SSRS ir Vokietijos diplomatinis bendradarbiavimas buvo specifinė politika, sankcionuota ir organizuota abiejų šalių aukščiausios valdžios. šia politika siekta, kad Baltijos šalys, kaip ir kitos valstybės, esančios tarp Vokietijos ir SSRS, nesudarytų jokios sąjungos, kad išliktų paskiros, viena nuo kitos izoliuotos, kad net neturėtų suderintos užsienio politikos, žodžiu, kad Rytų ir Vidurio Europoje neatsirastų jokio karinio-politinio bloko, kuris ateityje galėtų sulaikyti Vokietijos ekspansiją į Rytus, o SSRS – į Vakarus. Jų nuomone, Baltijos šalys turėjo tapti jas jungiančiu tiltu, o ne jas skiriančiu ir Anglijos ar Prancūzijos įtakoje esančiu barjeru. Tiek SSRS, tiek Vokietija Baltijos šalis tarpukaryje norėjo laikyti lyg užkonservuotas, nepasiruošusias gynybai, nepasirūpinusias savo saugumu, lyg kokiame šaldytuve, iš kurio prireikus galima būtų pasiimti ir pasidalinti.

Vokietija ir SSRS bendradarbiauti labiausiai skatino geopolitiniai motyvai, tarpukaryje vykusi kova tarp jūrinių ir kontinentinių valstybių. Nors W. Conze ir kai kurie kiti vokiečių istorikai tvirtina, jog Vokietija priklausiusi abiem šitoms grupuotėms, vis dėlto Vokietija, kaip ir Rusija, pirmiausia buvo kontinentinė, žemyninė valstybė. Bent jau šitaip ją tikrai traktavo sovietinė vadovybė. Tai rodo faktiškai aukščausio sovietinio valdžios organo– Politbiuro– protokolai ir kiti dokumentai. Iš jų matyti, kad Stalinas ir jo bendražygiai, kaip pagrindinį priešą beveik visada traktavo Angliją, o svarbiausiu sąjungininku laikė Vokietiją.

Baltijos šalys, kaip tik ir buvo ta vieta, kurioje sovietai ir Vokietija turėjo bendrą tikslą – neleisti čia įsigalėti Anglijai, kaip jūrinei valstybei. Todėl SSRS ir Vokietija stengėsi susilpninti Pabaltijyje Anglijos įtaką, kad galėtų pačios čia įsitvirtinti. Tai, be kita ko, rodo Estijos valstybiniame archyve išlikę tarpukario laikotarpio sovietinės žvalgybos dokumentai. Jie liudija, kad mažne pusę savo veiklos Baltijos šalyse ji skirdavo kovai su Anglijos žvalgyba, jos agentų išaiškinimui, perverbavimui ir panašiai. O kovos su vokiečių žvalgyba tuose dokumentuose visai nematyti.

Ta pati tendencija ryški ir diplomatinėje veikloje. Sovietų ir vokiečių diplomatai, ne tik pavieniui, bet ir bendromis jėgomis stengėsi sumažinti Anglijos įtaką Baltijos šalių užsienio ir vidaus politikai. Vokietijos ir SSRS pasiuntiniai Latvijoje A. Kö steris ir A. Černych 1926 m. kovo 5 d. pokalbyje priėjo išvadą, jog tarp Anglijos ir judviejų atstovaujančių valstybių yra “didžiausi prieštaravimai”, todėl kovoje prieš Anglijos įtaką jiedu būsią sąjungininkai. Tai neatsitiktinė, o tipiška ir ilgalaikė Sovietų ir Vokietijos diplomatų nuostata Baltijos šalyse. Jie taip pat sutartinai kovojo čia ir prieš Prancūzijos bei jos sąjungininkės Lenkijos įtaką.

Vokietiją ir SSRS, be to, susiejo bendras nepasitenkinimas Versalio taikos sistema, pokariniu politinio žemėlapio sukarpymu. Ir viena ir kita šalis ketino jį perkarpyti. Palankias sąlygas bendradarbiavimui sudarė Rapalo sutartis bei kiti Vokietijos ir SSRS susitarimai.

Šių šalių diplomatai Baltijos šalyse dažnai susitikdavo vos ne kasdien ir derindavo savo veiksmus. Jie susitardavo, kaip paveikti vieną ar kitą Baltijos šalių politiką, net vyriausybę ar parlamentą. Štai pirmaisis sovietų pasiuntinys Lietuvoje Aleksandras Akselrodas tik atvykęs į Kauną, dar neįteikęs kredencialų, jau 1920 m. rugsėjo 6 d. susitiko su Vokietijos atstovu Fritzu Schönbergu ir per dviejų valandų pokalbį sutarė, kad abu turi “ bendrus priešus ir bendrus interesus” . Šio pokalbio užrašas yra išlikęs tiek Rusijos, tiek Vokietijos archyvuose, todėl jo autentiškumu neturime jokio pagrindo abejoti. Tų dviejų diplomatų bendra veikla buvo tokia intensyvi, kad jau 1921 m. Kauno mieste viešai pradėta kalbėti, jog sovietų ir Vokietijos pasiuntiniai tiesiog vadovauja Lietuvos politikai. Jų bendradarbiavimas kėlė nerimą Antantės šalių diplomatams. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Purickis 1921 m. sausio 10 d. A. Akselrodui prasitarė, jog per Tautų Sąjungos posėdį Lietuvos atstovui buvo į akis pasakyta, kad Maskvos pasiuntinys, padedamas Vokietijos atstovo F. Schönbergo, “vairuoja visą Lietuvos užsienio politiką”.

SSRS ir Vokietijos diplomatai taip pat kartu veikė Latvijoje bei Estijoje, dargi ir Suomijoje. SSRS Užsienio reikalų liaudies komisariato (URLK) tarptautinės politikos apžvalgoje, parengtoje 1925 m. sausio mėn. buvo pagrįstai pabrėžta: “Vokietijos diplomatai Baltijos šalyse, ypač Rygoje ir Helsinkyje, dirba kartu su mumis”.

SSRS ir Vokietijos diplomatai labiausiai stengėsi neleisti Baltijos šalims suartėti, neleisti kurti sąjungos, ypač karinės. Šią sąjungą kurti trukdyta abiejų šalių suderintais veiksmais. Jau minėtas F. Schönbergas 1921 m. liepos 22 d. sovietų pasiuntiniui Lietuvoje S. Aralov' ui net pasiūlė sušaukti specialią Vokietijos ir SSRS diplomatų bei politikų konferenciją, kurioje abi šalys susitartų dėl bendros veiklos, nukreiptos prieš Baltijos sąjungos kūrimą. Matyt, vengiant nepageidaujamo viešumo, tokia konferencija nebuvo surengta. Bendri veiksmai derinti įprastais diplomatiniais kanalais, abipusiais susitarimais, kurie, aišku, buvo sankcionuoti ir daugeliu atvejų inicijuoti aukščiausios valdžios. Štai 1925 m. kovo 9 d. Politbiuras priėmė specialų konkrečių veiksmų planą Baltijos sąjungos kūrimui sužlugdyti. Plane, be kita ko, buvo numatyta į tą žlugdymą aktyviau įtraukti ir Vokietiją. Jai turėjo būti nurodyta, kad Baltijos sąjungą kuria Prancūzija ir Lenkija, todėl ji pirmiausia bus nukreipta prieš Vokietiją.

Baltijos šalių konsolidacija stabdyta įvairiais būdais. Sovietų ir Vokietijos diplomatai rengdavo suderintus diplomatinius demaršus. Kai tik kildavo vienoks ar kitoks sąjungos kūrimo sumanymas, jie tuoj įspėdavo Baltijos šalių politikus, kad sąjungos sudarymas bus nedraugiškas, net priešiškas tiek SSRS, tiek Vokietijai žingsnis. Lietuvos politikams, be to, buvo nurodoma, kad, įstojusi į sąjungą, Lietuva negalės tikėtis jokios paramos kovoje su Lenkija dėl Vilniaus. Sovietų ir Vokietijos diplomatai, taip pat susitarė, kartais net pasidalinę veiklos barais, stengėsi prieš sąjungą nuteikti įvairias Baltijos šalių partijas, atskirus politikus. Aktyviausi sąjungos šalininkai neretai buvo kompromituojami, net priverčiami atsistatydinti. Štai 1925 m. sovietų ir Vokietijos pasiuntiniai Taline, veikdami per prorusiškos orientacijos šalininką, įtakingą politiką K. Pä tsą bei per kitas jėgas, pasiekė, kad atsistatydintų labai aktyvus Baltijos sąjungos šalininkas Estijos Užsienio reikalų ministras K. Pusta.

Kartu veikdami SSRS ir Vokietijos diplomatai neretai kišdavosi į Baltijos šalių vidaus reikalus, reguliavo čia politinį procesą. Jie rėmė tas jėgas, kurios nepritarė Baltijos sąjungai ir siekė orientuoti savo šalis į Vokietiją ir SSRS. Lietuvoje tokia jėga buvo tautininkai. 1927 m. kovo mėn. URLK įpareigojo SSRS pasiuntinį Lietuvoje S. Aleksandrovskį paprašyti Vokietijos atstovo Moraht'o, kad šis padėtų susilpninti liaudininkų opoziciją tautininkams. Moraht'as mielai sutiko padėti. Jis pažadėjo S. Aleksandrovskiui surengti liaudininkų lyderiams specialius pietus ir pietų metu juos įtikinti, kad neverta priešintis tautininkų valdžiai.

Bendradarbiauta net tose srityse, kuriose, Vokietijos ir sovietų interesai, atrodytų, neturėjo sutapti. Štai Ch. Moraht'as bandė padėti S. Aleksandrovskiui išgelbėti nuo sušaudymo per 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą suimtus Lietuvos komunistų vadus. Sužinojęs, kad greit gali būti įvykdytas mirties nuosprendis, S. Aleksandrovskis gruodžio 25–osios naktį, gerokai po vidurnakčio, pakėlė iš miego Ch. Moraht'ą, kuris tučtuojau sutiko vykti pas tuometinį padėties šeimininką, prezidentą A. Smetoną. Tiek jam, tiek pas jį buvusiam premjerui A. Voldemarui, tąnakt Ch. Moraht'as aiškino, kad komunistų sušaudymas pablogins Lietuvos santykius ne tik su SSRS, bet ir Vokietija ir iš jų nebebus galima tikėtis paramos. A. Smetona ir A. Voldemaras atsakė, kad nieko nebegali padaryti. Mirties nuosprendį tenka įvykdyti dėl vidaus politikos sumetimų.

Nors šis žygis ir nepasisekė, vis dėlto jis dar labiau suartino sovietų ir Vokietijos diplomatus. Už šią pagalbą SSRS specialiai padėkojo Vokietijai, o pastarosios vadovybė palankiai įvertino Ch. Marato veiksmus.

SSRS ir Vokietija taip pat intensyviai bendradarbiavo reguliuodami Lietuvos ir Lenkijos konfliktą. Palaikydamos ir pakurstydamos Lietuvos-Lenkijos konfliktą, abi didžiosios kaimynės, kartu prižiūrėjo, kad jis nevirstų karu, kol jam jos nepasiruošusios. Norėta palaikyti tam tikrą konflikto temperatūrą, nei per aukštą nei per žemą. Laikytasi barometro ar termometro principo. Iki 1926 m. pabaigos konfliktas kurstytas, o 1927 m. ir 1928 m. gesintas.

Dėl laiko stokos iš daugybės veiksnių gal suspėsiu pateikti nors vieną bendradarbiavimo pavyzdėlį. 1928 m. liepos pradžioje Prancūzijos, Anglijos ir Italijos atstovai Eberas, Perišas, Amadori gavo savo vyriausybių užduotį bendru demaršu pareikalauti, kad Lietuvos premjeras A. Voldemaras būtų nuolaidesnis Lenkijai. Norėta į bendrą demaršą įtraukti ir Vokietijos pasiuntinį Ch. Moraht'ą. Bet jis atsisakė ir apie tai pranešė SSRS atstovui S. Rabinovičiui. Liepos 14 d. įvyko judviejų išsamus pasitarimas. S. Rabinovičius paragino Ch. Moraht'ą “jokiu būdu neprisidėti prie bendro demaršo”, o veikti kartu su juo. Šis sutiko, tik pasisakė, jog turės liepos 16 d. nueiti į bendrą susitikimą, su Eberu, Perišu ir Amadori. S. Rabinovičius neprieštaravo, bet detaliai išaiškino Ch. Moraht'ui, kaip jis tame susitikime turi elgtis. Patarta jame laikytis pasyviai, pirmam nepradėti pokalbio – tegu kiti išsako savo nuomones, tegu pasisako kokias turi instrukcijas. Pirmasis pradėsiąs kalbėti Eberas, nes, kaip prancūzas, jis nekantrus.

Ch. Marahtas pasakė, jog būtinai paklausys patarimo. Pats neatskleis savo ketinimų, tik sužinos Vakarų diplomatų sumanymus.

Kaip S. Rabinovičius numatė, taip ir vyko liepos 16 d. pasitarimas. Pirmasis prašneko Eberas ir smarkiais kaltinimais užsipuolė Lietuvą. Anglijos atstovas Periš pasiūlė įteikti A. Voldemarui “bendrą memorandumą”. Ch. Moraht'as pasiūlymą griežtai atmetė. Jis nurodė, kad jo niekad nepasirašysiąs ir iš viso neprisidėsiąs prie bendro demaršo. Apie savo veiksmus jis nieko nepasakė, tik sužinojo, kada ir kaip kiti kalbėsis su A. Voldemaru.

Apie tai Ch. Moraht'as detaliai papasakojo S.Rabinovičiui liepos 19 d. Tiek tą dieną, tiek minėtame liepos 14 d. pasitarime jiedu susitarė, kada, kaip ir ką sakys A. Voldemarui bei kitiems Lietuvos politikams. Jiems Ch. Maratas ir S. Rabinovičius susitarė aiškinti jog nereikia manyti, kad, kilus Lietuvos ir Lenkijos kariniam konfliktui SSRS ir Vokietija tuoj pat, neatsižvelgdamos į aplinkybes, gins Lietuvą. Niekuo nepagrįstos, viltys, jog Lietuvos ginti iš Vokietijos atskubės 40– 50 tūkst. savanorių. Geriausiu atveju atvyks tik 20– 30 pavienių asmenų.

Tuose pokalbiuose Ch. Moraht'as buvo nepaprastai atviras. S. Rabinovičiui jis parodė slapčiausius diplomatinius dokumentus. Liepos 14 d. perskaitė jam Vokietijos URM-jos raštą apie slaptus Prancūzijos ketinimus leisti Lenkijai staigiu smūgiu užimti Lietuvą. Liepos 19 d. Ch. Moraht'as perskaitė S. Rabinovičiui visą savo telegramą, ką tik parengtą siųsti į Berlyną ir net klausė jo, ką dar į ją įrašyti.

Dar intensyviau Ch. Moratas bendradarbiavo su kitu ilgamečiu SSRS pasiuntiniu M. Karskiu. Pastarasis sykį net rado reikalą Maskvą perspėti: ” Būtų nepageidautina jei Berlynas sužinotų, kiek išsamiai Marathas mus informuoja. Mes skaitome šifruočių originalus”.

Tačiau nei Berlynas nei Maskva savo diplomatų Baltijos šalyse dėl bendradarbiavimo nebarė. Pačios SSRS ir Vokietijos užsienio reikalų žinybos, jų vadovai tardavosi, susitardavo ir vykdydavo bendrą politiką Baltijos šalių atžvilgiu.

Vokietija ir SSRS vedė bendrą politiką Klaipėdos klausimu, derino ūkinius ryšius su Baltijos šalimis ir panašiai. Bendradarbiavimo iniciatoriai dažniausiai būdavo sovietai. Fašistams užėmus valdžią Vokietijoje bendradarbiavimas tik laikinai susilpnėjo, bet nenutrūko. Rapalo sutartis nebuvo panaikinta. 1939 m. SSRS ir Vokietija gana nesunkiai susitarė dėl Baltijos šalių pasidalijimo. Per visą tarpukarį Vokietija pripažindavo, kad bent Latvijoje ir Estijoje įtakos prioritetas priklauso sovietams.

Molotovo-Ribbentropo paktas tikrai tarptautinių santykių istorijoje buvo neregėto masto nusikaltimas. Bet archyviniai dokumentai rodo, kad jis turėjo savo šaknis, netgi, sakyčiau, išplaukė iš ankstesnio SSRS ir Vokietijos bendradarbiavimo, išplaukė iš daugybės mažesnių sąmokslų, naikinusių Baltijos valstybių nepriklausomybę.

Atnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras