Mečys Laurinkus. Įvardyti istoriją

1989 m. pradžioje nedideliame Lietuvos miestelyje, tremtinių susirinkime, sausakimšoje salėje, dalyvaujant vietos valdžiai, senutė, sunkiai pasirėmusi ilga gumbuota lazda, negarsiai ištarė žodžius pagyvenusiam oratoriui, valdžios atstovui, ilgai ir painiai kalbėjusiam apie pokario metus:

– Betgi jūs dėl visko ir kaltas! Jūs ir ištrėmėte mano seserį!

Kalbėtojas sutriko ir ilgai tylėjo, tarsi stengdamasis prisiminti, kur buvo sutikęs šią varganą moteriškę. Pagaliau, žvelgdamas virš susirinkusiųjų galvų, vos girdimu balsu atsakė:

– Bet aš taip pat ne savo noru… – ir lėtai išėjo iš salės.

Susirinkimas baigėsi jau tradiciškai, ramiomis dainomis apie Lietuvą. Panašių renginių tuomet vyko daug ir plačiai, nemažai graudžių ir skambių kalbų juose buvo pasakyta, niekas nebeslėpė savo jaudulio. Tačiau visų šių susirinkimų esmė buvo ta pati: buvo praplėštas baimės audeklas, penkiasdešimt metų gaubęs tautą.

1988 m. pavasarį būrelis entuziastų paleido per rankas plonus sąsiuvinius – tremtiniams ir politiniams kaliniams registruoti. Buvo žinoma, jog tremtų ir kalėjusių žmonių pavardės yra Vidaus reikalų ministerijos ir KGB archyvų dokumentuose, tačiau netikėta, kad ši medžiaga, net „apipešiota“, kada nors išvys dienos šviesą. Fizinio ir dvasinio niokojimo dešimtmečiai, oficialus melas buvo pakankamas pamatas nepasitikėjimui, nors jau iš valdžios „aukštybių“ buvo prabylama apie „nedorus“ stalinizmo laikus. Liko vienintelė, per tūkstantmečius žmonių išbandyta priemonė – jų pačių atmintis, papasakota, užrašyta ar išdainuota, neuždaryta ir netrūnijanti jokiuose archyvuose.

Tačiau į anoniminę iniciatyvą žmonės taip pat žiūrėjo atsargiai, ir tik pirmuose „Sąjūdžio žinių“ numeriuose išspausdinus ir išplatinus tremtinio anketą sumanymu buvo plačiau susidomėta.

Anketa tapo ir Sąjūdžio Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti veiklos pagrindu. Šios komisijos, vadovaujamos prof. Juliaus Juzeliūno ir sudarytos iš istorikų, rašytojų, aktyvių Sąjūdžio žmonių, paskirtis buvo padėti pamatą platesnėms Lietuvos genocido studijoms, ilgainiui sudaryti vardinį patikslintą tremtinių ir politinių kalinių sąrašą, parengti spaudai atsiminimus, suformuluoti reikalavimus ir pasiūlymus Aukščiausiajai Tarybai represuotųjų reabilitavimo bei socialinio aprūpinimo klausimais. Tuo pačiu metu Lietuvoje ėmė kurtis tremtinių klubai, kurie netrukus jau sudarė ištisą tinklą. Entuziastų iniciatyva įgijo ne tik istorinę bei moralinę, bet ir politinę prasmę.

Medžiaga kaupėsi sparčiai. Paprastutė enciklopedinė anketa buvo tik pretekstas iš tremties bei įkalinimo vietų grįžusiems žmonėms išlieti savo išgyvenimus. Per daug paviršutiniška būtų juos prabėgomis aptarinėti ar klasifikuoti, tačiau įsidėmėtinas vienas prisiminimų ypatumas: savasis likimas visada siejamas su Lietuvos likimu. Galbūt kaip tik dėl to tie paprastų žmonių pasakojimai Sąjūdžio pakilimo metu jaudino ir tuos, kurie daugelį metų sovietinės sistemos buvo pratinti elgtis ciniškai.

Sukrėsti gaunamų atsakymų į anketos klausimus turinio, laisvomis nuo darbo valandomis gausėjančią medžiagą be jokio atlygio ėmė tvarkyti savanorių būrys. Tik dėl jų pasišventimo trapi organizacija išsilaikė, kol pagaliau virto normaliu mokslinio tyrimo padaliniu. Laiškai, anketos, išsamūs ir trumpi prisiminimai, nuotraukos ir dokumentai tapo nacionalinio turto dalimi, atvira visiems tyrinėtojams medžiaga, tvarkingai globota 1991 m. sausio 13-osios įvykių bei rugpjūčio pučo metu.

Per kelerius metus daug kas pasikeitė. Lengviau prieinami Vidaus reikalų ministerijos archyvai, pamažu ėmė atsiskleisti KGB turtai.

Svarbiausias Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti darbo principas buvo objektyvumas. Nuo 1989 m. vidurio apie represijas, genocidą, aukas ir jų budelius vis dažniau pradėta rašyti laikraščiuose, kalbėti mitinguose. Rašytojai ir oratoriai rėmėsi emigracijoje išleistais tyrimais, savo pačių apskaičiavimais, o kai kada – tik žmonių emocijomis. Tikrus dalykus atskirti nuo apytikrių, istorijos faktus – nuo jų politinių interpretacijų, į tragišką Lietuvos istorijos laikotarpį pažvelgti plačiau ir objektyviau – šiam uždaviniui atlikti prireikė gerokai daugiau laiko negu iš pradžių tikėtasi. Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti pagrindu Filosofijos, sociologijos ir teisės institute 1991 m. įsikūręs Represijų Lietuvoje tyrimo centras ir ėmėsi šio sunkaus bei laiko požiūriu nedėkingo darbo.

Šioje knygoje pateikiamas genocido aukų vardynas pradedamas 1939 m. Jį sudarant remtasi tuo, kas anksčiau jau buvo skelbta emigracijoje („Išvežtųjų lietuvių sąrašas“, sudarė Leonardas Kerulis), taip pat Vidaus reikalų ministerijos ir vis dar sunkiai prieinamų KGB archyvų medžiaga, bet daugiausia – pačių politinių kalinių ir tremtinių, jų giminaičių ar pažįstamų autentiškais liudijimais, užfiksuotais Lietuvos žmonėms gerai žinomoje Sąjūdžio anketoje. Pasirodė, kad tai, kas valdininkų sudėta į pageltusias archyvų korteles, taip pat netikslu ir neišsamu. Dėl sovietų valdžios melo, rašančiųjų apie tą laikotarpį išankstinio nusistatymo, gausybės nesutvarkytos faktinės medžiagos, didžiulio tragedijos masto ir emocionalaus požiūrio į įvykius represuotųjų skaičius įvairiuose šaltiniuose nurodomas skirtingai. Tai, kas sudėta į šią knygą, patvirtinta įvairių informacijos šaltinių. Ateityje autentiškų liudijimų bei patikslinimų dar padaugės, todėl knygos rengėjai vengia kategoriškai tvirtinti, koks yra tikslus ištremtųjų ir įkalintųjų skaičius – jie norėtų pradėtą darbą palikti atvirą papildymams. Juo labiau joks knygoje minimas skaičius, palyginimas ir apibendrinimas neturėtų kelti įtarimo, kad norima istorijos įvykius sumenkinti ar sureikšminti.

Jokie skaičiai, diagramos, lentelės neatspindės konkretaus žmogaus likimo. Asmuo – tai jo vardas. Labai dažnai valstybė traktuoja žmogų kaip statistinį vienetą, istorijos blaškomą smiltį. Europos civilizacijos istorija siejama su žmogaus asmens ir asmenybės iškėlimu. Jokio žmogaus nevalia nurašyti į istorijos nuostolius. Štai kodėl šios knygos rengėjai atidūs atskiro žmogaus likimui, siekia kuo tiksliau nušviesti jo nueitą kelią, o ne tik prabėgomis paminėti jį.

Šis vardynas – pirmoji didelio darbo dalis. Kiti tomai bus skirti karo ir pokario metais nacių bei sovietų Lietuvoje vykdyto genocido aukoms.

Tyrimai turi tęstis, o istorija – būti teisingai atskleista.

Atnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras