LGGRTC LOGO

 

IŠ ARCHYVŲ

 

Arvydas Anušauskas

NKVD kariuomenės dokumentai Rusijos karo archyve

    Istorikai, tyrinėjantys ginkluotą kovą su sovietiniais okupantais 1944-1953 m., nuolat susiduria su okupacinių karinių struktūrų identifikavimo problemomis. Tai ypač pasakytina apie 1944-1945 m., kai veikė daugybė nuolat keitusių savo pavaldumą ir įvairius frontus aptarnavusių NKVD karinių dalinių. Vykdę ginkluotojo pasipriešinimo karinio slopinimo užduotis NKVD kariuomenės pulkai kartais labai trumpai užsibūdavo Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vakarų Ukrainoje ar Vakarų Gudijoje. Jie nuolat keisdavo savo išsidėstymo vietas, nes sekė įkandin frontų arba būdavo permetami vykdyti karinių baudžiamųjų operacijų į vis naujas užimamas teritorijas. Be to, nereikia pamiršti, kad NKVD savo karines pajėgas galėjo panaudoti kaip norėjo ir kur norėjo. Tai buvo vieninga sistema. Todėl Gudijoje ar Latvijoje išdėstyti NKVD pulkai galėjo slopinti ginkluotąjį pasipriešinimą ne tik savo dalinių išsidėstymo teritorijose, bet ir Lietuvoje ar Estijoje, o Lietuvoje išdėstyti NKVD daliniai galėjo dalyvauti tremiant ukrainiečius ar moldavus. Todėl labai svarbu apžvelgti ir įvertinti visą Sovietų Sąjungoje veikusią karinio slopinimo sistemą, o ne tik jos dalį. Lietuvoje esantys archyviniai šaltiniai sudarė prielaidas nustatyti arba identifikuoti dalį NKVD–MGB kariuomenės dalinių, kurie veikė aptariamuoju laikotarpiu, tuo tarpu NKVD–MGB kariuomenės dokumentai buvo akylai saugomi Rusijos valstybiniame karo archyve. Šiame archyve dirbo tik Lenkijos istorikai, kurie pagal Rusijos–Lenkijos tarpvalstybinę sutartį turėjo išimtines teises Rusijoje rinkti archyvinę medžiagą apie savo karinę praeitį. O ta praeitis – tai ne tik lenkų karininkų represavimas, bet ir ginkluotojo pasipriešinimo slopinimas, Armijos krajovos veiksmai 1944-1945 m. Lietuvoje ir Vakarų Gudijoje. Šiais metais Rusijos valstybiniame karo archyve saugomas bylas pavyko pasklaidyti ir šio straipsnio autoriui.

    Informacija apie visus 1918-1960 m. veikusius specialiuosius dalinius saugoma 788 puslapių fondų sąraše. Čia yra NKVD kariuomenės frontų užnugario apsaugos valdybų, NKVD divizijų, Sovietų Sąjungos NKVD–MGB Vyriausiosios vidaus kariuomenės valdybos, atskirų pulkų bei NKVD Pabaltijo apygardos vidaus kariuomenės valdybos dokumentų fondas. Beje, pastarasis tebėra slaptas. Minėtajame sąraše yra duomenų apie junginių ir dalinių numeracijos ir pavaldumo raidą, išdėstymo vietas ir įsteigimo bei likvidavimo metus. Tai suteikė galimybę nustatyti visų Lietuvoje ir aplink ją veikusių NKVD–MGB karinių dalinių kaitą.

 

NKVD–MGB daliniai Lietuvoje

    1944–1945 m. Lietuvoje slopinti lietuvių išsilaisvinimo judėjimo vienu metu buvo sutelkta iki dvidešimties NKVD kariuomenės pulkų. Čia jie užsibūdavo nuo kelių mėnesių iki kelerių metų – tai priklausė nuo pavaldumo ir skirtų užduočių. Tuo metu visi NKVD pulkai buvo pavaldūs trims valdyboms, kurias kontroliavo L. Berija: Vyriausiajai Raudonosios armijos užnugario apsaugos NKVD kariuomenės valdybai (įsteigtai 1943 m. gegužės mėn., išformuotai 1945 m. spalio mėn.), SSRS vyriausiajai NKVD vidaus kariuomenės valdybai (įsteigtai 1942 m. balandžio 28 d., įvairiais pavadinimais veikusiai iki 1960 m.) ir SSRS NKVD konvojinės kariuomenės valdybai (įsteigtai 1942 m. spalio 24 d., išformuotai 1951 m. gegužės 21 d.). Vyriausiosios valdybos rengdavo pavaldžių junginių strateginius planus ir turėjo sau pavaldžias valdybas, kurios vadovavo konkretiems junginiams. Tai – atskirų frontų užnugario apsaugos NKVD kariuomenės valdybos. 1944–1945 m. Lietuvoje sau pavaldžią NKVD kariuomenę turėjo III Baltarusijos, II Baltarusijos (nuo 1945 m. balandžio mėn. – Leningrado frontas) ir I Pabaltijo (nuo 1945 m. kovo mėn. pavadintas Žiemgalos kariuomenės grupe, kuri saugojo Kuršą atkirtusios kariuomenės užnugarį) frontai. Šių frontų užnugario apsaugos NKVD kariuomenės valdybos ir joms pavaldūs daliniai buvo išformuoti 1945 m. spalio mėn., todėl nuo tų metų rudens Lietuvoje jų nebeliko. Aršiausių ir daugiausia aukų pareikalavusių kovų laikotarpiu, t.y. 1944–1945 m. NKVD vidaus kariuomenei Lietuvoje vadovavo ir specialus Rygoje įkurtas štabas. NKVD vidaus kariuomenės Pabaltijo apygardos valdyba egzistavo iki 1946 m. gegužės mėn. Tuomet Baltijos tautų ir ukrainiečių ginkluotasis pasipriešinimas dar nebuvo palaužtas, bet jo taktika ir mastai šiek tiek pakito. Prie to prisitaikė ir NKVD. Buvo likviduotos slopinimo organizavimo tarpinės grandys (operatyvinės apygardos ir Pabaltijo apygardos valdyba) ir įvestas tiesioginis junginių ir dalinių pavaldumas Maskvai bei vietiniams NKVD skyriams.

    Lietuvoje ilgiau ar trumpiau veikė ne tik visiems gerai žinoma generolo P. Vetrovo, arba 4-oji, NKVD divizija, bet ir dar keli junginiai: NKVD 57-oji ir 63-ioji divizijos. Atskirus savo dalinius čia buvo laikinai išdėsčiusios NKVD vidaus kariuomenės 5-oji, 6-oji bei 7-oji divizijos ir NKVD konvojinės kariuomenės 48-oji divizija. Nors visos minėtos divizijos vienaip ar kitaip susijusios su Lietuva, bet slopinant lietuvių ginkluotą kovą dėl nepriklausomybės jų vaidmuo buvo toli gražu nevienodas.

    NKVD 57-oji divizija formuota Lietuvoje buvusioje Gaižiūnų karinėje bazėje. Jos 369-asis, 370-asis ir 371-asis pulkai, suformuoti 1945 m. sausio mėn., buvo rengiami okupuoti Rytprūsių. Sovietinei armijai nustūmus vokiečių kariuomenę link Karaliaučiaus, į Tilžę įžengė 369-asis pulkas, Įstrutyje įsitaisė 370-asis, o Rastenburge – 371-asis pulkas. Rytprūsių vokiečius ir lietuvius jie terorizavo iki pat 1945 m. spalio mėn, kai šie daliniai buvo išformuoti (jų vietą užėmė iš Lietuvos permesti NKVD pulkai).

    NKVD 63-oji divizija buvo suformuota 1945 m. sausio mėn. Balstogėje iš III Pabaltijo fronto užnugario apsaugos NKVD 32-ojo motošaulių pulko, 108-ojo pasienio pulko ir vidaus kariuomenės 10-osios divizijos 273-iojo šaulių pulko. Divizija iš pradžių taip pat buvo skirta Vokietijai okupuoti. Paskui veikiančiąją armiją ji perėjo Rytprūsių, Šiaurės Pomeranijos ir Brandenburgo provincijas. Divizija nugalėtoje Vokietijoje ne tik plėšikavo – iš jos kareivių sudarytos sargybos į Sovietų Sąjungą nulydėjo 301 208 suimtuosius (daugiausia karo belaisvius). 1945 m. spalio mėn. pradėjus keturiasdešimtmečių (ir vyresnių) kareivių demobilizaciją, diviziją rengtasi permesti į Lietuvą. Kiekviename pulke buvo numatyta turėti po 1550 kareivių bei karininkų ir 22 tarnybinius šunis. Iš Vokietijos divizija pirmiausia persikėlė į okupuotus Rytprūsius: Karaliaučiuje įsikūrė divizijos vadovybė (nuo 1945 m. rugsėjo 24 d.), Įstrutyje išsidėstė 108-asis šaulių pulkas (nuo spalio 1 d. jis saugojo ryšių linijas). Spalio 28 d. 32-asis šaulių pulkas, o lapkričio 12 d. ir 273-iasis Gdansko vardu pavadintas pulkas jau buvo Lietuvoje. Jie išsidėstė Šiauliuose, Telšiuose, Tauragėje ir Marijampolėje. Gavę beveik tūkstančio karių papildymą iš likviduojamos 57-osios divizijos ir keliasdešimt antipartizaninių operacijų “skonį” patyrusios 4-osios divizijos 261-ojo pulko kareivių, minėtieji pulkai iki 1946 m. pradžios beveik jokio aktyvumo nerodė. Divizijos vadas plk. Ignatovas guodėsi tik tuo, kad divizijos kareiviai neturi patyrimo kovoti su ginkluotomis grupėmis, kurių “pagrindinis tikslas yra atskirti Lietuvos SSR nuo Sovietų Sąjungos”. Toks aiškus lietuvių ginkluotojo pasipriešinimo judėjimo tikslo apibrėžimas nebuvo priimtinas NKVD vadovybei, kuri savo ataskaitose nebuvo linkusi jo minėti ir tenkindavosi abstraktesniu pasipriešinimo apibūdinimu – “banditizmas”. Ir plk. Ignatovas divizijai vadovavo neilgai, greitai jį pakeitė plk. Babincevas. Tik nuo sausio mėn. 63-ioji divizija, kurios ginkluotę sudarė penkiolika 50 mm minosvaidžių, aštuoniolika 82 mm minosvaidžių, keturios 77 mm patrankos, aštuonios 45 mm patrankos ir kuri turėjo sovietinei sistemai idėjiškai labai ištikimus karius (beveik kas antras buvo komunistas arba komjaunuolis), pradėjo aktyviai dalyvauti antipartizaninėse akcijose. Nuo 1946 m. vasaros 63-iosios divizijos vadovybė buvo permesta į Estiją. Pulkai liko savo išsidėstymo vietose Lietuvoje. Čia ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas dar buvo labai stiprus ir nebuvo galima susilpninti antipartizaninių pajėgų. Plk. Babincevo vadovaujama divizija Estijoje gavo naujus dalinius – iš Latvijos į Tartu ir Taliną buvo permesti 138-asis ir 260-asis šaulių pulkai, kurie nuo 1945 m. gegužės mėn. kovojo su latvių ginkluotuoju pasipriešinimu ir turėjo sukaupę didelę baudžiamųjų antipartizaninių operacijų vykdymo patirtį. Buvę 63-iosios divizijos pulkai įsiliejo į gen. P. Vetrovo diviziją. Įstrutyje įsitaisiusio 108-ojo pulko dalis 1946 m. spalio mėn. taip pat buvo permesta į Lietuvą, kur Alytaus–Leipalingio apylinkėse išsidėstė septyniose įgulose, bet jau gruodžio mėn. jis buvo performuotas į MVD vidaus kariuomenės 562-ąjį atskirąjį šaulių batalioną ir išsidangino iš Lietuvos (kareiviai dažniausiai buvo perkeliami į kitus Lietuvoje išdėstytus pulkus). Estijoje įsitaisiusi 63-ioji divizija 1946 m. gruodžio mėn. buvo išformuota. Reikia manyti, kad estų pasipriešinimo slopinimui visiškai pakako vieno pulko mastu koordinuojamos operacijos ir divizijos buvo atsisakyta kaip nereikalingos grandies.

    Visai kitokia padėtis buvo Lietuvoje. Čia antipartizaninėms akcijoms vykdyti vienu metu būdavo pasitelkiama po kelis pulkus, ir 4-oji divizija tik didėjo. 1946 m. vasarą ir rudenį ją sudarė arba jai pavaldūs buvo net 12 pulkų: 25-asis (išdėstytas Panevėžyje ir aplinkiniuose Šiaurės Lietuvos rajonuose), 137-asis (Utenoje ir Šiaurės rytų Lietuvoje), 261-asis (Vilniuje ir miesto apylinkėse), 298-asis , 32-asis, 273-iasis (1946 m. vasarą perimti iš 63-iosios divizijos), 288-asis (priklausęs Latvijoje dislokuotai 5-ajai divizijai), 262-asis (priklausęs Vakarų Gudijoje dislokuotai 7-ajai divizijai), 285-asis (priklausęs Rytprūsiuose dislokuotai 56-ajai divizijai), 354-asis šaulių, 34-asis motošaulių pulkai (pastarasis perduotas iš Vakarų Gudijoje dislokuotos 7-osios divizijos) ir 108-asis šaulių pulko batalionas. Be to, kovai su partizanais buvo naudojami 94-asis ir 97-asis pasienio būriai. 1946 m. lapkričio mėn. visi šie daliniai Lietuvoje turėjo 265 įgulas. Vilniuje buvo laikoma apie 1300 kareivių (visi buvo tiesiogiai pavaldūs gen. P. Vetrovui), o kituose didesniuose miestuose - po kelis šimtus NKVD kareivių ir karininkų.

    Sklaidant archyvinių bylų puslapius pamažu aiškėjo lietuvių ginkluotosios rezistencijos mastas. Iki šiol galėjome tik spėti, kad lietuvių karinis pasipriešinimas buvo vienas galingiausių Sovietų Sąjungos okupuotų šalių antisovietinių judėjimų. 1944–1948 m. slopindama pavergtų tautų pasipriešinimą, NKVD–MGB vidaus kariuomenė nužudė arba kautynėse nukovė 77 980 partizanų ar civilių gyventojų, iš jų 17 084 lietuvius. Tragiškiausi buvo 1945 m., kai sovietinės imperijos kariaunos aukomis tapo 30 057 žmonės, iš jų kas trečias buvo lietuvis. Absoliuti dauguma visų aukų teko Vakarų Ukrainos gyventojams, kurių tuomet buvo tris kartus daugiau negu lietuvių. Dabar galima drąsiai teigti, jog Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje. Visa tai formavo šių tautų atsparumą ir, ko gero, iki šiol turi įtakos visuomenės raidai.

    1946 m. NKVD vidaus kariuomenės Pabaltijo apygardos viršininkas gen. mjr. Golovka iš sau pavaldžios kariuomenės reikalavo “turėti čekistinių įgūdžių ir atpažinti priešą [...], surasti ir sulaikyti, o besipriešinantį - sunaikinti, tuo metu rodant iniciatyvą, ryžtą ir drąsą”. Ko jau ko, o “iniciatyvos” enkavėdistams netrūko. Maskvos NKVD–NKGB įgaliotinis Lietuvoje gen. I. Tkačenka, generolai J. Bartašiūnas ir Jefimovas numatė pačias žiauriausias bet kokio pasipriešinimo slopinimo priemones. “Sustiprinti banditų, sukilėlių ir aktyvių jų rėmėjų spaudimą per giminystės ryšius,– reikalavo NKVD generolų trijulė,– iki pat visiško jų ūkių likvidavimo [išskirta autoriaus – A. A.] [...]. Ūkiuose, kuriuos numatyta likviduoti, suimti visus vyrus [...], juos teisti ir tremti už respublikos ribų”. Likvidacijos metodai pirmiausia buvo išbandyti 1944 m. Vakarų Ukrainoje, o vėliau panaudoti ir Lietuvoje. “Aptikus būrį [partizanų būrį - A. A.] namų grupėje ar atskirame name, – reikalavo NKVD kariuomenės generolai iš savo valdinių, – ir jam atsisakius pasiduoti ar pasipriešinus, ši namų grupė apšaudoma iš minosvaidžių, kulkosvaidžių ir prieštankinių šautuvų. Sunaikinus apieškoma, kad būtų nustatytas sunaikintų ginklų ir banditų skaičius”. Tokiu būdu Lietuvoje buvo nuniokotas ne vienas namas ar sodyba. Neretai žūdavo po kelias dešimtis žmonių, bet iki šiol nė neįtarėme, kad kiekvienam likvidacijos metodui buvo išleisti “trumpi nurodymai”.

    Bet ir Sovietų Sąjungai lietuvių tautinio pasipriešinimo slopinimas kainavo labai brangiai. Kasdien į įvairias sritis keliavo pulkų vadų pasirašyti pranešimai apie NKVD kareivių mirtį. Žuvusieji buvo prilyginami karo aukoms. Visi pranešimai giminaičiams panašūs į šį: “Jūsų sūnus MVD vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko skyriaus vadas j. seržantas Anatolijus Aleksandrovičius Serkovas, gimęs 1926 m. Kalinino srities Bežicko rajono Čulkino kaime, pašauktas į kariuomenę 1943 m., nukautas 1946 m. gruodžio 19 d. vykdydamas kovinę vadovybės užduotį ir palaidotas Lietuvos SSR Panevėžio m. Ramygalos kapinėse. Šis pranešimas yra pagrindas prašyti pensijos (pagal SSRS gynybos liaudies komisaro įsakymą Nr. 138)”. Kiek tokių rezistencijos slopintojų ir genocido akcijų dalyvių kapų liko Lietuvoje, iki šiol niekas tiksliai nežino. Atsiskaitydami savo vadovybei pulkų vadai nurodydavo mažesnius žuvusiųjų skaičius, nors žinodavo, kad kai kurie mirs nuo partizanų kulkų padarytų žaizdų. Tik pranešimuose kareivių artimiesiems buvo galima neteisingai nurodyti žūties aplinkybes, bet nuslėpti paties žuvimo fakto buvo beveik neįmanoma. P. Vetrovo divizijos 25-asis pulkas iki 1946 m. sausio 30 d. išsiuntė 204 pranešimus žuvusiųjų artimiesiems, o iki metų pabaigos – dar 39, bet oficialiose ataskaitose nurodytas žuvusių šio pulko enkavėdistų skaičius nesudarė nė trečdalio minėtųjų skaičių. Pavyzdžiui, rašoma apie 25-ojo pulko 17 žuvusių ir 16 sužeistų kareivių (1945 m. birželio mėn.–1946 m. gegužės 1 d., iš jų per keturis 1946 m. mėnesius žuvo 10 ir 9 buvo sužeisti), tuo tarpu iš vardinio sąrašo aiškėja, kad vasario 15 d. Panevėžio apskrityje žuvo vienas NKVD leitenantas ir šeši kareiviai, dar du vėliau mirė nuo žaizdų, vasario 23 d. žuvo trys kareiviai, kovo 8 d. - du žuvo ir vienas mirė nuo žaizdų. Tokių nuostolių NKVD pulkai patirdavo, nors ir turėjo palyginti galingesnę ginkluotę. Minėtasis pulkas, kurio kareivių dauguma už čečėnų ir ingušų trėmimą buvo apdovanoti medaliais “Už Kaukazo gynybą”, vykdydamas genocido akcijas Lietuvoje 1945 m. išaugo nuo 1159 iki 1648 kareivių ir karininkų, bet kiekybinė persvara nuo nuostolių neapsaugojo. Toli gražu ne galutiniais duomenimis, visa gen. P. Vetrovo vadovaujama 4-oji divizija 1945–1949 m. Lietuvoje neteko 770 karių, 1225 buvo sužeisti. Remiantis kitais skelbtais dokumentais ir negalutiniais duomenimis galima suskaičiuoti, kad Lietuvoje 1944–1951 m. sovietinės vidaus kariuomenės 4-oji divizija neteko 855 kareivių bei karininkų ir 1336 buvo sužeisti. Daugelis šių nuostolių buvo patirta per tarpusavio susišaudymus, kai partizanai sėkmingai išvengdavo savo persekiotojų gniaužtų. Visa tai aiškėja iš 1950 m. plk. Klimovo parengtos ataskaitos:

4-osios šaulių divizijos veikla 1945-1949 m.

 

1945

1946

1947

1948

1949

Iš viso

Partizanų būrių veikla:

išpuoliai

2302

1668

1333

920

571

6794

jų metų žuvo žm.

1469

2004

2314

1704

1046

8537

Nukauta partizanų

3741

1686

1343

841

963

8574

Paimta partizanų

6052

3164

2962

2470

1363

16011

Iš viso

9793

4850

4305

3311

2326

24585

Karių nuostoliai:

žuvusieji

140

141

98

41

43

463

sužeistieji

184

171

129

78

87

649

Iš viso

324

312

227

119

130

1112

Nuostoliai ypatingų atvejų metu:

žuvusieji

 

84

 

67

 

55

 

61

 

40

 

307

sužeistieji

126

113

123

135

79

576

Iš viso

210

180

178

196

119

883

Bendri nuostoliai:

žuvusieji

224

208

153

102

83

770

sužeistieji

310

284

252

213

166

1225

Iš viso

534

492

405

315

249

1995

Nuteista karo tribunolo

113

158

224

170

192

857

Lentelė sudaryta remiantis 4-osios divizijos štabo viršininko plk. Klimovo 1950 m. sausio 15 d. pažyma, RVKA, f. 38672, ap. 1, b. 242, l. 1.

    Nagrinėjant aukščiau pateiktus duomenis aiškėja, kad divizija Lietuvoje beveik visada įvykdydavo daugiau kaip du trečdalius baudžiamųjų ir antipartizaninių operacijų ir visada stengdavosi savo akcijų rezultatus “pagerinti”. Pavyzdžiui, 1947–1949 m. ataskaitose nurodyta, kad paimti 6795 “banditai”. MGB ataskaitose šis skaičius sumažėjo iki 3833. Aišku, vetrovininkams kiekvienas suimtas žmogus jau buvo “banditas”, bet kiti, pasak J. Brazaičio, ”žmogaus kūno technikai” šį skaičių skaidė pagal savo poreikius. Antra vertus, kai 1947–1949 m. tik ši divizija slopino lietuvių pasipriešinimą visoje Lietuvos teritorijoje, iš 3867 kovose žuvusių partizanų ji nukovė 3147. Galima tik spėti, kad likusieji 720 tapo arba iš kaimyninių kraštų atsiųstų MGB kariuomenės dalinių, arba agentų smogikų specialiųjų grupių aukomis.

    Rusijos valstybiniame karo archyve saugomi dokumentai leidžia įvertinti kovų intensyvumą atskirais tarpsniais. Antai iki Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio įsikūrimo, iki centralizuotos auščiausios vadovybės įsteigimo 1947–1948 m. tolydžio silpusi kova (1947 m. įvyko 717 mūšių su MGB kariuomene, o 1948 m. jau tik 534) 1949 m. vėl suaktyvėjo. Per metus su MGB kariuomene buvo susikauta 530 kartų. Kautynių metu žūdavo vidutiniškai 2 partizanai, 1–2 patekdavo į nelaisvę ir vienas pasitraukdavo nenukentėjęs arba sužeistas. Bet taip būdavo MGB kariuomenei geriausiu atveju. Nemažai antipartizaninių operacijų sužlugo dėl to, kad partizanai sugebėdavo išvengti nereikalingų susirėmimų arba dėl jų vadų sumanumo. Taip sužlugo ir 1951 m. birželio mėn. planuota operacija “Leto” (“Vasara”). Operacijos metu planuota sučiupti J. Lukšą-Daumantą, dėl to buvo sutelkta 1200 kareivių, 250 stribų ir 43 MGB operatyviniai darbuotojai. Kariuomenė buvo telkiama net 30–35 km atstumu nuo operacijos vietų. Balbieriškio miškas buvo šukuojamas 2 paras, Prienų giria – 5 paras. Kiekviename apsupimo žiedo kilometre buvo sutelkiama po 15–20 kareivių ir į miškų gilumą siunčiamos paieškos grupės. Kiekvienoje paieškos grupėje buvo organizuotos specialios 10–12 kareivių ir karininkų grupės bunkeriams naikinti, bet sutartas šaukinys “penki, penki, penki”, kuriuo per radiją turėjo būti pranešta apie rastą bunkerį, taip ir nenuskambėjo.

    Didžiausias MGB kariuomenės vadovybės pranašumas – galimybė permetinėti kariuomenės dalinius iš vienos teritorijos į kitą. Taip 1946 m. iš Latvijos į Estiją permestas 260-asis šaulių pulkas 1947 m. jau slopino pasipriešinimą Lietuvoje. Iš pradžių čia veikė tik vienas pulko batalionas, o 1948 m. – jau visas pulkas. Tik po masinių trėmimų pašlijus padėčiai pačioje Estijoje, pulkas buvo grąžintas į Taliną. 1947–1950 m. pasipriešinimą slopino aštuoni nuolat Lietuvoje dislokuoti MGB pulkai – 25-asis, 32-asis, 34-asis, 137-asis, 261-asis, 273-iasis, 298-asis, 353-iasis ir 5-osios divizijos 24-ojo pulko 2-asis batalionas (iš Latvijos) bei minėtasis 260-asis pulkas iš Talino. 1949 m. lapkričio 26 d. padalijus 4-ąją diviziją buvo sukurta 2-oji divizija, bet jau 1951 m. balandžio 7 d. ji buvo išformuota. Tuo metu buvo pradėta kai kuriuos MGB kariuomenės dalinius išformuoti, o likusius – reorganizuoti. Kartu su 2-ąja divizija buvo išformuoti beveik visi ją sudarę pulkai: 25-asis ir 273-iasis pulkai išformuoti 1951 m. balandžio 7 d., o 137-asis – birželio 28 d. Liko tik 32-asis pulkas, ginkluotąjįį pasipriešinimą slopinęs Žemaitijoje. Šis pulkas vėl įsiliejo į 4-ąją diviziją. 1951 m. rugpjūčio mėn. pradėta MGB vidaus kariuomenės reorganizacija. 4-oji divizija, aštuntus metus slopinusi lietuvių tautinį sąjūdį dėl nepriklausomybės, rugpjūčio 13 d. buvo pavadinta MGB vidaus apsaugos 1-uoju skyriumi. Visi Sovietų Sąjungoje buvę MGB šaulių pulkai pavadinti vidaus apsaugos būriais: Leningrade dislokuotas 13-asis motošaulių pulkas tapo 1-uoju būriu, 36-asis pulkas (Rygoje) – 2-uoju, 260-asis (Taline) – 3-iuoju, 32-asis (Šiauliuose) – 4-uoju, 298-asis (Kaune) – 5-uoju, 261-asis (Vilniuje) – 6-uoju, 353-iasis (Šiauliuose) – 7-uoju, 34-asis (Alytuje) – 8-uoju, 284-asis (Lydoje) – 9-uoju. Vakarų Ukrainoje sovietinę valdžią diegę devyni MGB pulkai (446-asis, 88-asis, 10-asis, 91-asis, 450-asis, 215-asis, 331-asis, 333-iasis ir 290-asis) tapo vidaus apsaugos būriais atitinkamai Nr. 10-18. Visi šie pertvarkymai buvo susiję su dar judresnių ir lengviau valdomų dalinių sukūrimu okupuotų šalių tautų pasipriešinimui slopinti.

    Sovietų Sąjungos okupuotų tautų pasipriešinimo savitumai ryškėja iš Maskvoje sudarytų ataskaitų, kurios guldavo ant J. Stalino stalo. Ukrainoje ir Lietuvoje ginkluota kova dėl nepriklausomybės buvo atkakliausia, lietuviai atkaklumu neretai pranokdavo ir ukrainiečius. 1946 m., kai Lietuvoje pasipriešinimą slopino dešimt vidaus kariuomenės pulkų, o Ukrainoje - septyniolika (62-oji, 65-oji, 81-oji, 82-oji šaulių divizija ir 290-asis, 12-asis, 141-asis atskirieji šaulių pulkai bei 1-asis motošaulių pulkas), lietuvių rezistentai įvykdė 1840 antpuolių: 24 diversijas, 64 kartus puolė MGB–MVD kareivius, 35 kartus – Raudonosios armijos kareivius, 101 kartą – stribus, 350 kartų – ginkluotus sovietinius aktyvistus, 78 kartus – sovietų valdžios įstaigas. Vakarų Ukrainoje tuo pačiu metu įvykdyta 1619 antpuolių: 75 diversijos, 78 kartus užpulti MGB–MVD kareiviai, 123 kartus – Raudonosios armijos kareiviai, 204 kartus – stribai, 338 kartus – ginkluoti sovietiniai partiniai aktyvistai ir 50 kartų užpultos sovietų valdžios įstaigos. Galima pastebėti ir bendrą tendenciją: visos sovietų valdžios įstaigos buvo užpultos 1946 m. sausio–vasario mėn., kai buvo mėginama organizuoti falsifikuotus rinkimus. MGB duomenimis, tais metais lietuvių laisvės kovotojų žuvo 1584, o ukrainiečių – 6526 (iš jų 4397 – per pirmą pusmetį). Panašus santykis buvo ir 1947–1948 m.

    Rusijos valstybiniame karo archyve saugomi NKVD–MGB kariuomenės dokumentai suteikia tokias pat galimybes lyginti ir tirti laisvės kovų raidą Latvijoje ir Estijoje.

Pabaiga

    Šiek tiek atsivėrus Rusijos valstybiniam karo archyvui atsirado galimybė nuodugniau tirti komunistinio totalitarinio režimo pastangas užgniaužti pajungtų tautų pasipriešinimą. Ir ne tik Lietuvoje ar Ukrainoje, bet ir visoje dėl Molotovo–Ribbentropo pakto Sovietų Sąjungos pasiglemžtoje teritorijoje. Archyvo dokumentai leidžia suvokti ir slopinimo sistemos veiksmus visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Pagaliau tai yra dar vienas rezistencijos istorijos ir genocidinių nusikaltimų tyrimo šaltinis. Tinkamai pasinaudojus atsivėrusiomis galimybėmis būtų galima nušviesti ir visą totalitarinės valstybės karinio slopinimo sistemos raidą. Šis straipsnis yra tik žingsnis šio tikslo link.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras