RECENZIJOS

Heinrihs Strods, Latvijas nacionalo partizanu karš, 1944­1956, Rīga, a/s “Preses nams”, 1996, 576 lpp.

    Istorikams, tiriantiems 1944­1956 m. antisovietinius tautinius pasipriešinimo judėjimus ir juos lydėjusias represijas, 1996 m. tapo darbingiausi. Prieš kelerius metus atsivėrę slapčiausi archyvai leido įžengti į naują tyrimų etapą. Panaudoti nauji šaltiniai, archyviniai dokumentai leido ne tik atkurti mažai žinomus tautos savigynos istorijos epizodus, bet ir juos naujai interpretuoti, suasmeninti nustatant ir iškeliant aktyviausius to istorijos vyksmo veikėjus. Čia didelį žingsnį žengė Lietuvos istorikai, 1996 m. išleidę net du dokumentų rinkinius – „Laisvės kovos 1944–1953 metais” bei „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD–MGB dokumentuose 1944–1953 metais” ir tais dokumentais pagrįstą kolektyvinį veikalą „Lietuvos partizanai 1944­1953 m.” Tuo pačiu metu Lenkijoje pasirodė straipsnių rinkinys „Lenkai prievartos akivaizdoje” („Polacy wobec przemocy 1944–1956”), kuriame istorikai Zdisławas Szpakowskis ir Tadeuszas Kostewiczius nušvietė antikomunistinio ginkluotojo pogrindžio atsiradimą ir sunaikinimą, komunistinio teroro ir represijų mastą Lenkijoje. Ir pagaliau Latvijoje pasirodė pirmoji knyga šia tema, kurioje prof. H. Struodas (Strods) nagrinėja latvių ginkluotojo pasipriešinimo ištakas, eigą ir padarinius.

    Prof. H. Struodo pateikta daugybės mažai žinomų faktų analizė leidžia į latvių pasipriešinimą pažvelgti kaip į vientisą, dešimtmetį trukusį veiksmą, mažos tautos atsparumo bandymą. Šešiuose knygos skyriuose ne tik apžvelgiama tautinių partizanų veikla (istorinė medžiaga dėstoma chronologiniu­teminiu principu; žr. III skyrių „Latvijos nacionalinės partizanų organizacijos”, V skyrių „Latvijos tautinių partizanų kovos”, VI skyrių „Latvijos nacionalinio partizanų karo pasekmės”), bet ir jų veiklos ištakos Latvijos „mažojo karo” metu (žr. I skyrių „Latvija 1943­1945 metais”), sovietinis okupacinis režimas ir jo antipartizaniniai veiksmai (žr. II skyrių „SSRS okupacinis režimas Latvijoje 1944­1950 metais”, IV skyrių „SSRS okupacinės valdžios kova prieš tautinius partizanus”).

    Ypač svarbu tai, kad prof. H. Struodui pavyko pasinaudoti ir Rusijos valstybinio karo archyvo Vyriausiosios NKVD­MVD­MGB vidaus kariuomenės valdybos ir jai pavaldžių Latvijoje dislokuotų dalinių fondais, kuriuose saugomi dokumentai ir apie NKVD (MGB) 5-osios šaulių divizijos veiklą. Lietuvoje analogas būtų gen. P. Vetrovo vadovaujama 4-oji divizija, kuri paliko patį kruviniausią pėdsaką. Šių eilučių autoriui nebuvo leista peržengti minėtojo archyvo slenksčio, tad juo labiau sveikintinas prof. H. Struodo precedentas. Visi kiti archyvai (išskyrus Anglijos archyvą ir Vokietijos karo archyvą, kurių fondais autorius naudojosi nušviesdamas latvių ginkluotojo pasipriešinimo ištakas) turi savo analogus Lietuvoje ir yra prieinami istorikams. Tai Latvijos valstybiniame archyve atsidūręs buvęs Latvijos KP CK archyvas, Vidaus reikalų ministerijos archyvas ir buvusio KGB archyvas, perėjęs Latvijos prokuratūros žinion.

    Knygoje pateikiama įdomių duomenų apie latvių ir lietuvių partizanų bendradarbiavimą. Tam skirtas net visas skyrius „Bendradarbiavimas su kaimyninių šalių partizanais”. Iš Lietuvoje esančių archyvinių šaltinių žinoma, kad saugodamiesi NKVD (MGB) kariuomenės persekiojimo joniškiečiai, biržiečiai, rokiškėnai ir kitų Lietuvos šiaurinių kraštų partizanai dažnai pereidavo į Latvijos miškus. Autorius pažymi didelį lietuvių partizanų aktyvumą. Pietų Latvijoje jie ne tik slėpdavosi, bet ir rengdavo pavienius antpuolius. 1945­1948 m. lietuviai ypač aktyviai veikė Bauskės ir Ilūkstės apylinkėse. Pastaroje vietovėje ypač pasižymėjo J. Streikaus partizanų grupė, lietuvių rezistencijos tyrinėtojams labiau žinoma kaip Vytauto apygardos „Lokio” rinktinės būrys. Dešimt šio būrio partizanų 1948 m. gruodžio 1 ir 6 d. Ilūkstės apskrityje susirėmė su saugumo pajėgomis ir beveik visi (R. Telauskis, L. Novickis, A. Varna, A. Jermolavičius ir kt.) žuvo (p. 474) (čia ir toliau nurodomi recenzuojamos knygos puslapiai). Jelgavos apskrityje Lielaucės miške nuo 1948 m. gruodžio iki 1949 m. kovo 17 d. veikė Krauja Karlio ir Prano Gelažiaus-Kluonio vadovaujamas bendras lietuvių ir latvių junginys. MGB 5-osios divizijos 36-asis pulkas šį būrį sunaikino nukaudamas 8 latvių ir 7 lietuvių partizanus. Gaila, kad autorius šio mūšio nepateikia kaip ryškiausio lietuvių ir latvių bendradarbiavimo įrodymo, nors pačiam mūšiui knygoje skirta tikrai daug dėmesio. Įdėta net mūšio schema (p. 444­445). Kitaip negu lietuviams, latvių partizanams Lietuvos teritorija būdavo tik laikinas prieglobstis (p. 474).

    Be abejo, mums įdomiausi latvių ir lietuvių partizaninio karo panašumai ir skirtumai. Prof. H. Struodas, remdamasis Maskvoje rasta NKVD kariuomenės ataskaita, teisingai nurodo okupuotose Baltijos šalyse vykusio ginkluotojo pasipriešinimo judėjimo kiekybinius skirtumus: 1945 m. Lietuvoje žuvo 8916 žmonių, t.y. 90 proc. visų žuvusiųjų, Latvijoje – 715, Estijoje – 270 (p. 487). Žinomi Lietuvos ir Latvijos archyviniai šaltiniai pateikia didesnius aukų skaičius, bet tai iš esmės nekeičia išvados.

    Sovietinių saugumiečių metodai ir Latvijoje, ir Lietuvoje buvo vienodi. Tai įrodo ir agentų smogikų grupių bei specialių migdomųjų ir narkotinių priemonių naudojimas (pavyzdžiui, preparato „Neptun”) (p. 297, 299, 304). Agentais smogikais pirmiausia tapo 50 buvusių latvių sovietinių partizanų. Vėliau O. Uoškalnas (Oškalns), V. Laivinis (Laiviņš), Vasiluonuokas (Vasilonoks) ir kitų saugumiečių vadovaujamose grupėse sutelkti buvę susikompromitavę ar legalizavęsi partizanai veikė Maduonos, Jekablio, Preilos rajonuose (p. 299). Nukentėjo ir lietuvių partizanai. Latvijoje nuo 1946 m. liūdnai pagarsėjęs M. Vituolinis (Vitoliņš) dalyvavo ir 1949 m. kovo mėn. triuškinant jungtinį latvių ir lietuvių partizanų būrį.

    Įdomiai autorius analizuoja Latvijos komunistinės vadovybės nutarimus, skirtus kovai su ginkluotojo pasipriešinimo judėjimu. 1945­1946 m. Latvijos komunistų partijos Centro komiteto karo skyriaus vadovas E. Krūminis (Krūmiņš) ir Maskvos emisaras J. Kalnberzinis (Kalnberziņš) inspiravo net 14 tokių nutarimų. Jų pagrindiniai vykdytojai buvo NKVD kariuomenė ir vadinamieji liaudies gynėjai. Jie atliko visas okupacinių pajėgų funkcijas. Apie kovą su „savo tauta” čia netenka kalbėti. Tai dar kartą įrodo ir patvirtina autoriaus pateikti saugumiečių sudėties tyrimai. 1952 m., kai partizaninės kovos įkarštis jau buvo praeityje, tik 4 proc. MGB vadovybės ir 24 proc. paprastų saugumiečių sudarė latviai. Tarp vadinamųjų liaudies gynėjų tik 37,1 proc. buvo latviai (p. 270, 363). Latvių visai nebuvo Latvijoje dislokuotoje gen. P. Leontjevo 5-ojoje divizijoje, kuri buvo pagrindinė karinė okupantų atrama. Kitas ypatumas tas, kad latvių tautos naikintojai ir pasipriešinimo slopintojai buvo beveik vien mažaraščiai ar beraščiai žmonės. Pusė saugumiečių buvo baigę vos keturias klases ir tik 19 proc. jų turėjo vidurinį išsilavinimą. Dar prasčiau atrodė kaimą terorizavę „liaudies gynėjai”: net penktadalis jų buvo beraščiai, 55 proc. turėjo pradinį išsilavinimą. MGB kariuomenę taip pat tenkino tai, kad 70 proc. kareivių ir karininkų buvo beraščiai ir mažaraščiai (p. 309). Būtent tokius žmones buvo galima paversti klusniais genocido akcijų vykdytojais. Galima teigti, kad prof. H. Struodo pateikti duomenys leidžia daryti panašias išvadas ir apie kitose okupuotose Baltijos valstybėse buvusių karinių ir sukarintų pajėgų sudėtį. Lietuvoje žinomi archyviniai šaltiniai tai taip pat patvirtina.

    Latvijoje NKVD (vėliau ­ MGB) vidaus kariuomenės 5-oji divizija, kaip ir 4-oji Lietuvoje ir 63-ioji Estijoje, organizavo ir vykdė gausias karines­baudžiamąsias operacijas. 1945­1950 m. ji surengė 1572 antipartizanines akcijas. Autorius, nustatydamas, kiek kiekviename rajone įvykdyta tokių operacijų, leidžia palyginti kovų intensyvumą atskiruose regionuose. Taigi intensyviausia kova vyko Cėsių (163 operacijos), Talsų (113), Liepojos (93), Vilakos (90), Maduonos (87), Kuldygos (86), Jelgavos (76), Ilūkstės (67), Rygos (61), Bauskės (59) rajonuose (p. 310­311). Antra vertus, 1948 m. net 83 proc. tokių operacijų buvo nesėkmingos. Partizanams pavykdavo išvengti persekiojimo. Matyt, dėl to 5-osios divizijos 36-ajame pulke buvo „ypatingosios paskirties ypatingoji komanda” ­ OKON, kuri 1945­1953 m., vadovaujama plk. Ptašigino, pplk. Semenjakino, pplk. Boreco, pplk.Glazovo ir mjr. Afonino, veikė visoje Latvijos teritorijoje. Autorius ją vadina visišku SS ir SD operatyvinių būrių (Einsatzkomandos) analogu. Maskvos archyvuose rasta dokumentinė medžiaga apie tokį ilgai veikusį specialųjų naikinamųjų akcijų vykdytojų dalinį yra tikrai labai įdomi. Ji leidžia kitaip pažvelgti ir į antipartizaninių akcijų vykdymą. Galima manyti, kad tokių dalinių paskirtis ir įgaliojimai gerokai pranoko paprastų antipartizaninių operacijų tikslus.

    Autorius daug dėmesio skiria partizaninio karo padariniams. Oficialiais KGB duomenimis, iki 1953 m. pabaigos žuvo 2422 partizanai (p. 489), iš jų 1089 žuvo 1945 m., 379 ­ 1946 m. (p. 432­433). Prof. H. Struodo apskaičiavimais, iš viso žuvo ar buvo karo tribunolų nuosprendžiais sušaudyta 2905 žmonės. Sovietinė pusė tuo metu neteko 1639 žmonių: 1050 sovietinių aktyvistų ir saugumo agentų, 370 vidaus kariuomenės karių ir MGB darbuotojų, 199 (sumažintais duomenimis) vadinamųjų liaudies gynėjų (p. 498). Be abejo, ir Latvijoje sovietmečiu mėginta koreguoti šiuos skaičius mažinant žuvusių kareivių ir „liaudies gynėjų” skaičių, bet didinant bendrą skaičių ­ 1976 žuvusieji. Autorius gana įtikinamai tai paneigia ir įrodo, kad partizaniniame kare latvių „stribų” nuostoliai ­ ne mažiau kaip 707 žuvę ir sužeisti (p. 492, 494), o MGB kareivių ­ apie 500 (po 50 kasmet) (p. 488).

    Knygoje yra įdomių duomenų ir apie tai, kad NKVD (MGB) karinės pajėgos dažnai buvo siunčiamos iš Latvijos į Lietuvą, kur vyko intensyvesnis ir atkaklesnis pasipriešinimas. 5-osios divizijos Pruto ir Bogdano Chmelnickio ordino 24-asis šaulių pulkas 1948 m. tarp savo aukų ­ 493 nukautų ir 349 suimtų partizanų suskaičiavo 94 nukautus ir 182 į nelaisvę Lietuvoje paimtus partizanus (p. 334). Tais pačiais metais vienas pulko batalionas Lietuvoje į gyvulinius vagonus sukišo ir ištrėmė į Sibirą 2358 žmones (p. 332). Anksčiau minėta 36-ojo pulko „ypatingosios paskirties ypatingoji komanda” 1948 m. gegužės 9­birželio 5 d. „darbavosi” Lietuvoje. Ką ji čia darė, žinių nėra. Nekelia abejonės tik tai, kad pasipriešinimas okupantams, arba sovietinei valdžiai, Maskvoje buvo laikomas vientisu reiškiniu, kurį reikia sunaikinti visomis pajėgomis, kad ir kur jos būtų dislokuotos. Minėta „ypatingoji komanda” 1949 m. vasarą buvo permesta į Moldovą (p. 322), Latvijoje dislokuotos karinės pajėgos prireikus blokuodavo Lietuvos teritoriją (p. 327), o valstybės saugumo ministras savo raportuose apibendrindavo kovą su ginkluotąja rezistencija Pabaltijyje, Vakarų Ukrainoje ir Vakarų Baltarusijoje (visuose šiuose „regionuose” tik 1947 m. nukauti 5685 ginkluoti partizanai) (p. 488). Vien 1949 m. kovo mėn. bendrai latvių, lietuvių ir estų trėmimo operacijai „Bangų mūša” („Priboj”), kai į Sibirą buvo išvežta beveik 95 tūkst. žmonių, buvo sutelkta 45 tūkst. „aktyvių durtuvų”. Į pagalbą iš Maskvos buvo atsiųsta MGB F. Dzeržinskio 1-oji motorizuotoji divizija (4000 kareivių), o iš Rusijos ­ tūkstančiai MGB darbuotojų ir kursantų (p. 531). Tai atitiko ir knygoje analizuojamos MGB karinės doktrinos pamatinius principus: siekiant palaužti ginkluotąjį pasipriešinimą, be slaptų priemonių, žvalgybos ir kontržvalgybos, panaudoti taktinius ir strateginius rezervus.

    Autorius išskiria tris svarbiausias 1945­1947 m. ginkluotojo pasipriešinimo pralaimėjimo priežastis, nulėmusias visą tolesnę pasipriešinimo eigą. Pirmoji priežastis ­ tai politinis pralaimėjimas, kai didžiosios Vakarų valstybės Jaltoje iš esmės atsisakė siekio atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Antroji ­ 1945 m. gruodžio 26 d. ir 1946 m. spalio mėn. sovietinio saugumo su M. Vituolinio pagalba iškovota agentūrinė pergalė ir nutraukti bet kokie mėginimai suvienyti visus Latvijos partizanus. Trečioji ­ lemiamas karinis pralaimėjimas, patirtas 1946 m. vasarą ir rudenį, kai antipartizaninės pajėgos puolė partizanų grupių telkinius ir daugelį jų sunaikino (p. 559). Nors Latvijoje partizanų ir aktyvių jų rėmėjų autorius suskaičiuoja net 40 tūkst. (ketvirtadalis ­ ginkluoti partizanai), bet čia, ne taip, kaip Lietuvoje, nebuvo sukurta centrinė vadovybė. Veikė regioninės organizacijos: Latvių nacionalinė partizanų organizacija Kuržemėje (1945 m.), Latvijos nacionalinis partizanų sąjūdis Vidžemėje (1944­1948 m.), Latvijos tėvynės sargybinių (partizanų) sąjunga (LTS(p)A) Latgaloje (1945 m.). Pastaroji organizacija buvo organizuota Latvijos armijos keturių divizijų principu ir nesėkmingai mėgino suvienyti visus partizanus. Vis dėlto šių organizacijų vadai K. Rusuovas (Rusovs), A. Cirulis (Varpa), pastorius A. Juchnevičius (Juhnevičs), K. Blumbergas (Blumbergs), V. Mundure (Marta Skuja) kartu su ginkluotų partizanų būrių vadais, tokiais kaip P. Čeveras (Čevers) ir kt., padėjo pasipriešinimo judėjimui išsilaikyti ilgus metus. 1954 m. vasario 1 d. Latvijoje tebeveikė 105 partizanai, kurie 1956 m. pasidavė arba žuvo.

    Knygos autorius savo kruopščiai surinkta ir išanalizuota dokumentine medžiaga pateikia tikrą partizanų kovų panoramą, kurią atskleidžia ne tik per atskirų organizacijų veiklos prizmę, bet ir nagrinėdamas kiekvienų metų kovų eigą. Tai yra kol kas vienintelė mums žinoma tokia išsami Latvijos partizaninio karo istorija, kuria naudodamiesi lietuvių rezistencijos istoriją tiriantys mokslininkai dabar gali daryti ir Lietuvą liečiančius apibendrinimus, ir įžvelgti naujus šios problematikos aspektus.

Arvydas Anušauskas

Nijolė Gaškaitė. Pasipriešinimo istorija. 1944- 1953 metai, Vilnius: Aidai, 1997, 318 p.

    Tarsi gero draugo sulaukėme šios knygos, kurios leidimą parėmė Atviros Lietuvos fondas. Nors autorė pratarmėje rašo, kad “knyga skirta istorijos mokytojams, vyresniųjų klasių moksleiviams”, tačiau ji neabejotinai turėtų sudominti ir plačiąją visuomenę, ir istorikų bendruomenę. Taip galima teigti pirmiausia dėl knygos turinio dėstymo metodikos pasirinkimo, o antra, dėl dviejų ją palydinčių įžangų. Būtent visas kontekstas - dr. K. K. Girniaus ir hab. dr. E. Aleksandravičiaus mintys kartu su N. Gaškaitės tekstu - netiesiogiai, tačiau bene geriausiai atspindi moderniosios Lietuvos istorijos tyrinėjimų problematiką. Skaitydami įžangas matome ne tik visiškai skirtingus požiūrius į pačią knygą, bet ir skirtingas istorines įžvalgas, kurių sandūroje svarbus iškylantis klausimas: kas pagaliau yra toji atvira visuomenė? Ar tai ne tautos ir asmens savivoka, susitaikymas pirmiausia su savo istorija? Kita vertus, atvirumas pasauliui - tai pirmiausia tolerancija atsiveriančiai pažinimo erdvei, naujoms, galbūt neįprastoms idėjoms.Tačiau vargu ar galime tikėtis tolerancijos, pagaliau - suvokimo ir susivokimo sau nepasakę, kas esame, iš kur atėjome, ko siekiame.

    N. Gaškaitės knygoje nagrinėjamas neabejotinai tragiškiausias ir daugiausia kontroversijų keliantis XX a. Lietuvos istorijos laikotarpis. Tuo svarbiau čia yra gebėjimas kalbėti atvirai apie dalykus, tolimus heroizmui, tokius kaip taikių gyventojų žūtis. Tačiau ne mažiau svarbu ieškoti to priežasčių, imperatyvų, skatinusių asmenį ar asmenų grupę vienaip ar kitaip elgtis esant vienokiai ar kitokiai kritinei situacijai. Galbūt tai jau peržengia įprastas istorijos, kaip mokslo disciplinos, kompetencijos ribas? Bet ar tampa mažiau svarbu? Būtent tautinės savivokos plačiąja prasme problemas sprendžia N. Gaškaitės knyga, užpildydama mūsų pažinimo spragas. Kita vertus, šis mūsų patyrimas gali būti įdomus ne tik mums patiems, bet ir mums atsiveriančiam pasauliui.

    Tad aptariamoji knyga, regis, užprogramuota pakeisti tradicinę mūsų mokyklinio vadovėlio sampratą. Vadovėlis šiuo metu Lietuvoje turėtų būti kiek kitokios paskirties: jis turėtų tapti vadovu pasauliui atsiveriančiai visuomenei po savo netolimos, bet dar taip mažai pažįstamos istorijos erdves. Paradoksalu, bet labai dažnai geriau žinome, kas vyko Lietuvoje XIII ar XIX a., nei kas šiame. Ir tokie keisti atrodo senoliai, pasakojantys lyg ir nebūtas istorijas apie savo herojus, apie idealus, dėl kurių mirštama, apie bunkerių tvaiką ir pūvančius ant kūno drabužius, jokia “racionalia” logika nepaaiškinamą ryžtą ir poelgių motyvacijas.

    Būtent, į ano laiko dvasią, į pačias jos gelmes veda N. Gaškaitės knyga. Visi knygos elementai skirti šiam tikslui: lengvas naratyvus dėstymas, nuotraukos, klausimai paraštėse - erdvė minčiai, chrestomatiniai tekstai… Taip atsiskleidžia vientisa ir kartu daugiasluoksnė 1944- 1953 m. Lietuvos, “miško Lietuvos”, panorama. Kaip pažymėjo dr. K. K. Girnius, knyga dėl įvairių priežasčių gali nepatikti daugeliui. Ko gero, svarbiausia mūsų problema ir kliūtis atvirai visuomenei formuotis - nesugebėjimas pagaliau pavadinti daiktus tikraisiais vardais, įvardyti herojus ir ne tik juos.

    Knygos apie pasipriešinimą išleidimas su Atviros Lietuvos fondo programos “Švietimas Lietuvos ateičiai” ženklu yra netikėtas, tačiau pateisinamas.

Dalia Kuodytė

Atnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras