LGGRTC LOGO

 

Mindaugas Pocius. MVD-MGB specialiosios grupės Lietuvoje (1945-1959)

 

AGENTŲ SMOGIKŲ GRUPĖS 1950-1953 m.

Legendiniai štabai - mirtinas MGB ginklas

    1953 m. MGB kovos su ginkluotuoju pogrindžiu strategija ėmė keistis. Svarbiausiu tikslu tapo legendinių štabų kūrimas ir partizanų vadų verbavimas agentais smogikais. 1950 m. SSRS valstybės saugumo ministras V. Abakumovas LSSR MGB vadovybei įsakė: ”Panaudoti visas galimybes sprendžiant pagrindinį uždavinį - per agentūrą įsiskverbti į banditinių nacionalistinių formuočių centrus, štabus ir kitas vadovaujančias grandis, išsiaiškinti jų sudėtį, slapstymosi vietas ir sulaikyti visus dalyvius arba fiziškai juos sunaikinti” .

    LSSR MGB 1951- 1953 m. sėkmingai vykdė šį įsakymą. 1948 m. rudenį vykdydamas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vado Juozo Gegužio-Diemedžio užduotį rinktinės vado adjutantas Bronius Saveikis-Klajūnas ir apygardos štabo žvalgybos viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas perėjo SSRS–Lenkijos sieną. Partizanai Stokholme turėjo susisiekti su VLIK’o Vykdomosios tarybos pirmininku V. Sidzikausku. Lenkijoje kautynėse su vietiniais saugumiečiais 1949 m. Rimvydas žuvo, o Klajūnas sužeistas pateko į nelaisvę. Netrukus apgydytas partizanas (jam amputavo koją) buvo palaužtas ir užverbuotas Broniaus slapyvardžiu. Pasinaudodamas, jiems to nežinant, Gdansko mieste buvusiais partizanų ryšininkais, MGB Klajūno vardu pradėjo susirašinėti su J. Gegužiu. Šarūno rinktinės vadas patikėjo, kad Klajūnas po metų grįš kartu su dviem V. Sidzikausko “atstovais”, lydimas keturių “sargybinių”. 1951 m. rugsėjo mėn. MGB inscenizavo iš užsienio grįžtančio Klajūno sienos perėjimą.

    Klajūnas su keturiais agentais smogikais ėmė intensyviai ieškoti progos susitikti su J. Gegužiu-Diemedžiu. Kad būtų įtikinamiau, smogikai buvo ekipiruoti lenkų partizanų uniformomis ir ryšininkų akivaizdoje kalbėjo lenkiškai. 1951 m. rugsėjo 27 d. įvyko smogikų ir penkių kovotojų lydimo Diemedžio susitikimas. Kai Diemedis su kovos draugais nusileido į bunkerį, smogikai nušovė tris viršuje buvusius partizanus. Likusieji bunkeryje smarkiai priešinosi, tačiau, nematydami išeities, nusišovė. Tuomet žuvo Pietų Lietuvos srities vado pavaduotojas (jis taip pat ėjo Dainavos apygardos vado pareigas) J. Gegužis-Diemedis, jo pavaduotojas ir Šarūno rinktinės vadas Bronius Šalaševičius-Žilvitis, Boleslovas Vaidenis-Narsuolis, Algirdas Salinis-Skirmantas, apygardos vado adjutantas Pavasaris, Stasys Krukonis-Žvaigždikis. Sužeistas į MGB rankas pateko Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Juozas Karpavičius-Medelis. Ta pati specialioji grupė (SG), vadovaujama operatyvinio įgaliotinio Popovo, po savaitės Veisiejų rajone paėmė gyvą Šarūno rinktinės “Vytenio” būrio vadą Zigmą Stravinską-Sapną, nors šis susitikimo metu laikė ranką su granata kišenėje. Nutaikę momentą, smogikai vienu metu griebė partizaną už rankų ir parvertė ant žemės. Spalio 4 d. likusius “Sapno” būrio partizanus - Joną Kvedaravičių-Jūreivį, Milžiną ir Viltį - smogikai užmigdė tam tikrais preparatais užtaisyta degtine, o tuos, kurių degtinė nepaveikė, sušaudė begarsiais pistoletais. Taip žuvo Juozas Juknevičius-Žvalgas, Vėjelis ir Linas. Iš viso, Klajūno parodymais, MGB suėmė 13 ryšininkų ir rėmėjų, nukovė 15 partizanų. J. Karpavičius-Medelis po gydymo ir “auklėjimo” buvo užverbuotas vidaus agentu, slapyvardžiu Juozas. 1951 m. gruodžio 26 d., remdamiesi Juozo parodymais, MGB kariniai daliniai nukovė Šarūno rinktinės būrių vadus Rimvydą, Vieversį ir Laimę. Taip pogrindžio akivaizdoje sukompromitavę Medelį, saugumiečiai ėmėsi kurti legendinį Dainavos apygardos štabą. 1952 m. balandžio 27 d. MGB suorganizavo Juozo (veikė kaip Šarūno rinktinės vadas) ir slaptai (1952 m. vasario 3 d.) suimto, užverbuoto Kazimieraičio rinktinės vado Juozo Drazdausko-Putino susitikimą. Jame dalyvavo Juozą lydėję partizanai ir Putiną lydėję keturi agentai smogikai. Agentai nežinojo, kad jie abu yra užverbuoti. MGB norėjo patikrinti jų patikimumą. Viskas vyko kaip numatyta, todėl pagal saugumiečių scenarijų abi grupės susitarė gegužės pradžioje sušaukti Dainavos apygardos vadų suvažiavimą ir išrinkti naują apygardos vadą. Gegužės 9 d. Veisiejų rajono Cijūniškių miške įvyko specialiosios grupės (septyni agentai) ir “Bajoro” bei “Varpo” būrių susitikimas. Partizanai, paveikti smogikų, pritarė agentų suformuotai naujai Dainavos apygardos štabo sudėčiai. Štabą sudarė trys užverbuoti partizanai - Putinas, Vitas Treigys-Karvelis (agentūrinis slapyvardis Georginas) ir Medelis. Pastarasis buvo išrinktas apygardos vadu. Susirinkime sutarta nutraukti terorą “savo pačių saugumo” sumetimais ir imtis priemonių užmegzti ryšiui su Pietų Lietuvos srities vadovybe. Taip buvo sukurtas legendinis Dainavos apygardos štabas. MGB vadovai, pasinaudodami Medeliu ir Putinu, planavo suimti Pietų Lietuvos srities štabo narius ir suformuoti legendinį srities štabą. Su agento Juozo pagalba ir jam pačiam dalyvaujant iki 1953 m. gegužės vidurio buvo nužudyta ir paimta į nelaisvę 28 Dainavos apygardos partizanai . Vis dėlto legendinis Dainavos apygardos štabas nesugebėjo galutinai įgyvendinti MGB tikslų. Vykstant į susitikimą su Pietų Lietuvos srities vadu S. Staniškiu-Litu, Putinas (agentūrinis slapyvardis Vladas) nušovė agentą smogiką Žaliūgą, sužeidė specialųjį agentą Georginą ir pabėgo iš agentūrinės-kovinės grupės (AKG). Putino išdavystė, kaip rašoma saugumo dokumentuose, “dezorganizavo darbą ir sugriovė sumanymą likviduoti S. Staniškį-Litą ir LLKS gynybos pajėgų vadą A. Ramanauską-Vanagą”.

    1952 m. SSRS MGB sukonkretino uždavinius ir Lietuvos SSR padaliniui nurodė, jog reikia “plačiau praktikuoti konspiratyvų banditų sulaikymą siekiant vėliau juos panaudoti ryšio su banditų vadais nustatymo ir jų sulaikymo kombinacijoms. Iš sulaikytų banditų vadų verbuoti agentus, savo asmeninėmis savybėmis ir ryšiais galinčius įeiti į vadovaujančias nacionalistinio pogrindžio grandis”. Žinoma, šiems uždaviniams vykdyti geriausiai tiko AKG, jau turėjusios nemažą patirtį. Maskvos direktyvose atsispindi grandioziški užmojai: “Panaudojant 1951 m. gruodžio mėn. slaptai suimtus Šiaurės rytų Lietuvos srities vadus [Bronių Kalytį-Siaubą ir Mykolą Urboną-Liepą - M.P.] legenduoti nacionalistinio pogrindžio “centrą”. [...] Nuo legendinio “centro” per turimus banditų kanalus atkurti ryšį su vadinamojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo vadais J. Žemaičiu, A. Ramanausku ir J. Kimštu, sulaikyti juos ir paimti vadovavimą pogrindžiui į savo rankas siekiant jį likviduoti”. Praktiškai buvo stengiamasi pakartoti 1946- 1947 m. “visos Lietuvos pogrindžio centro” scenarijų, tik jau pasitelkus ne MGB agentus (koks buvo J. Markulis), o pačius LLKS tarybos narius. Iš pradžių saugumo organai siekė sukurti legendinius Vytauto apygardos ir Šiaurės rytų Lietuvos srities štabus ir su jų pagalba likviduoti srities laisvės kovotojų būrius. Šiaurės rytų Lietuvos srities veiklos erdvei priklausė Kupiškio, Rokiškio, Panevėžio, Vabalninko, Biržų, Ramygalos, Obelių, Dotnuvos, Troškūnų, Anykščių, Dusetų, Utenos, Molėtų, Švenčionių, Švenčionėlių, Širvintų, Ukmergės, Smėlių, Zarasų rajonai. Šiam tikslui įgyvendinti labiausiai tiko 1951 m. gruodžio 20 d. agento Bimbos vedamos (AKG) paimti į nelaisvę Šiaurės rytų Lietuvos srities vado pavaduotojas (taip pat ėjo Vytauto apygardos vado pareigas) B. Kalytis-Siaubas ir M. Urbonas-Liepa. Agentas Bimba - tai buvęs Vytauto apygardos štabo įgaliotinis ryšiams Juozas Bulka-Skrajūnas, kurį MGB suėmė dar 1951 m. kovo 19 d. Bimba, veikdamas kaip vidaus agentas, spalio 28 d. padėjo paimti gyvą Stasį Petravičių-Klajūną. S. Petravičius buvo palaužtas ir užverbuotas slapyvardžiu Mažytis. Lapkričio 17 d. Mažytis kartu su AKG paėmė gyvą Vytauto apygardos Tigro rinktinės partizaną Alfonsą Radzevičių-Tarzaną, vėliau tapusį specialiuoju agentu Alfa. B. Kalytis, kruopščiai patikrintas keletu išdavysčių, buvo užverbuotas kaip specialusis agentas, slapyvardžiu Ramojus. Sudarydamas srities štabo veiklos regimybę, MGB išsiuntinėjo agentų Ramojaus, Bimbos ir Mažyčio laiškus sričiai pavaldiems partizanų būriams. Taip buvo atkurtas ryšys su daugeliu kovotojų grupių. Netrukus Ramojus nustatė srities vado pavaduotojo, Vytauto apygardos Tigro rinktinės vado Vinco Žaliaduonio-Cezario buvimo vietą. Mūšyje su karine čekistine grupe kovo 27 d. žuvo Cezaris ir jo adjutantas Mykolas Cicėnas-Erškėtis.

    1952 m. balandžio mėn. agentas Mažytis per savo ryšininkę pasiuntė būrio vadui Mokytojui laišką, prie kurio pridėjo legendinio Vytauto apygardos štabo nurodymus. Mokytojas, atsakydamas į laišką, paprašė susitikti ir nurodė, kad laukia atvykstant LLKS tarybos prezidiumo nario, Šiaurės rytų Lietuvos srities vado Žygūno. Į susitikimą su Mokytojo būriu MGB pasiuntė agentus Ramojų, Mažytį, Alfą ir keturis agentus smogikus. Ramojų emgėbistai aprūpino apygardos įsakymais, instrukcijomis, nurodymais.

    1952 m. rugpjūčio 14 d. Kupiškio rajono Šimonių miške įvyko SG ir Mokytojo, Kirvio, Tigro būrių (iš viso 19 partizanų) susitikimas. Atvyko ir srities vadas Jonas Kimštas-Žygūnas. Partizanai patikėjo legendiniu Vytauto apygardos štabu. Po pasitarimo Žygūnas nusprendė kartu su SG vykti į “štabo slapstymosi” vietą. Po dviejų dienų smogikai už 10 km nuo pasitarimo vietos suėmė Žygūną. Savaitę atlaikęs tardymą, J. Kimštas galop palūžo ir rugsėjo mėnesį nurodė keletą bunkerių. Juose žuvo trys partizanai (tarp jų - srities visuomeninės dalies viršininkas Bronius Krivickas-Vilnius). Vėliau naudojantis legendinėmis priemonėmis buvo suimtas srities štabo organizacinio skyriaus viršininkas Viktoras Sabaliauskas-Kirvis ir Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės vadas Vaclovas Čepukonis-Tigras (1952 m. spalio 17 d.).

    Šiaurės rytų Lietuvos (Kalnų) srityje nuo 1951 m. pradžios iki 1953 m. gegužės 15 d. dėl to, kad buvo sukurti legendiniai štabai ir panaudotos AKG, emgėbistams pavyko sulaikyti ir nužudyti daugiau kaip 150 partizanų (dauguma AKG 1952-1953 m. įvykdytų partizanų nužudymo ir sulaikymo faktų pateikta šio straipsnio prieduose).

    Agentais smogikais tapę partizanų vadai saugumo vadovams padėjo likviduoti Šiaurės rytų Lietuvos srities Vytauto, Vyčio apygardų štabus, taip pat Tigro, Liūto, Vaižganto (priklausė Vytauto apygardai), Žaliosios, Gedimino (priklausė Vyčio apygardai) rinktinių štabus. Jų vietoje MGB sukūrė legendinius štabus, kuriems vadovavo užverbuoti partizanų vadai, nuožmiai ir metodiškai naikinę likusius laisvės kovotojus.

    1953 m. balandžio mėn. MGB naudojosi šiais legendiniais štabais:

        1. LLKS tarybos 3-ioji sekcija, vadovaujama Jono Kimšto-Žygūno, arba specialiojo agento Jurgino;

        2. Šiaurės rytų Lietuvos srities štabu, vadovaujamu Broniaus Kalyčio-Siaubo, arba specialiojo agento Ramojaus;

        3. Vyčio apygardos štabu, vadovaujamu Povilo Puodžiūno-Žėruolio, arba specialiojo agento Mokytojo;

        4. Vytauto apygardos štabu, vadovaujamu Juozo Bulkos-Skrajūno, arba specialiojo agento Bimbos;

        5. Dainavos apygardos štabu, vadovaujamu Juozo Karpavičiaus-Medelio, arba specialiojo agento Juozo;

        6. Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės štabu, vadovaujamu Vaclovo Čepukonio-Tigro, arba specialiojo agento Kiečio;

        7. Vytauto apygardos Tigro rinktinės štabu, vadovaujamu Kazio Bukausko-Seklio, arba specialiojo agento Gudo;

        8. Vytauto apygardos Liūto rinktinės štabu, vadovaujamu Vytauto Petronio-Klajūno, arba specialiojo agento Kairio.

    1953 m. antroje pusėje agentai smogikai Ramojus, Šturmas, Vasaris toliau dėjosi legendiniu Šiaurės rytų Lietuvos srities štabu, o specialieji agentai Bimba, Kairys, Gudas ir operatyviai naudojamas partizanas Tigras - legendiniu Vytauto apygardos štabu. Agentas Mokytojas atstovavo analogiškam Vyčio apygardos štabui.

    Šitaip čekistai 1951- 1953 m. sunaikino “Tarzano”, “Liepos”, “Garso”, “Žėruolio”, “Šarkio”, “Tigro”, “Mokytojo”, “Kranto”, “Pavasario”, “Paberžio”, “Djakomo”, “Erelio”, “Kirvio” būrius ir kitas partizanų grupes.

    1952- 1953 m. MGB pavyko sukurti legendinius Tauro apygardos (vadovavo buvęs apygardos vadas Juozas Jankauskas-Demonas) Vytauto (vadovavo Albinas Bieliūnas-Kabelis, arba specialusis agentas Variagas) ir Geležinio Vilko (vadovavo Algirdas Šermukšnis-Žilvinas, arba specialusis agentas Vacys) rinktinių štabus. Pasitelkus šiuos užverbuotus agentais smogikais partizanus buvo sunaikinti paskutiniai apygardos kovotojai.

    1953 m. gegužės mėn., siekdamas sušaukti visų apygardų vadų suvažiavimą, MGB ketino J. Kimštą panaudoti kaip legendinės LLKS tarybos 3-iosios sekcijos vadovą. Saugumo vadovai, specialiųjų agentų padedami, planavo perimti į savo rankas vadovavimą visam Lietuvos ginkluotajam pogrindžiui. Tačiau tai nebuvo įgyvendinta.

    1953 m. gegužės 24 d. specialiojo agento P. Narbuto-Vaidilos, agentų smogikų Kazėno, Aro, Drąsaus (dėjosi esą legendinio Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo nariai) dėka pavyko suimti Juozą Palubecką-Simą, globojusį LLKS tarybos prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį-Vytautą. Po savaitės J. Palubeckas nurodė žymiojo partizanų vado bunkerį, ir emgėbistai J. Žemaitį paėmė gyvą. Priversti J. Žemaičio dirbti agentu saugumo vadovai neįstengė.

    Jau minėtame LSSR vidaus reikalų ministro gen. mjr. P. Kondakovo 1953 m. balandžio 18 d. raporte SSRS vidaus reikalų ministrui L. Berijai rašoma: ”Sudarytų legendinių banditų formuočių dėka šios priemonės [turėta galvoje užverbuotų partizanų vadų vedamos AKG ir legendiniai štabai - M.P.] suteikė galimybę į mūsų agentūros rankas paimti rimčiausius organizacinius banditų vienetus, net vadinamąją vyriausiąją banditų vadovybės sekciją [LLKS 3-iąją sekciją - M.P.], pažeisti likusių formuočių organizacinę struktūrą ir paralyžiuoti aktyvią teroristinę banditų grupių veiklą”.

    1953 m. antroje pusėje partizanų grupių jau buvo nedaug, o likusius kelis apygardų štabus MGB netrukus sunaikino. Birželio 19 d. agentai smogikai Kuisys, Katinas, Pušis, vedami užverbuoto būrio vado Juozo Valantino-Granito, Tytuvėnų rajone iškvietė į susitikimą ir bandant paimti į nelaisvę nukovė Kęstučio apygardos vadą Povilą Morkūną-Rimantą bei štabo narį Stasį Zinkevičių-Algimantą. 1953 m. rugpjūčio 23- 27 d. MGB sunaikino (be AKG ar legendinio štabo pagalbos) paskutinį išlikusį Žemaičių apygardos štabą, vadovaujamą apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio. Tai buvo vienintelė partizanų apygarda, 1951- 1953 m. nenukentėjusi nuo legendinių štabų pragaištingos veiklos.

Specialiųjų grupių efektyvumas kovoje su partizaniniu pasipriešinimu

    Kiek žmonių 1950- 1953 m. tapo klastingų SG “apdorojimo” kombinacijų aukomis? Galima pamėginti nustatyti tik apytikrį jų skaičių.

    Žinoma, kad per aštuonis mėnesius (1951 m. vasarį- 1951 m. spalį) keturios SG “apdorojo” daugiau kaip 100 žmonių. 1951 m. pabaigoje veikė jau šešios SG, todėl galima daryti prielaidą, kad 1951 m. SG klasta ištardė daugiau kaip 150 žmonių. 1950 m. pirmoje pusėje MGB naudojo vieną SG, o antrajame pusmetyje pradėjo darbą dar trys agentų smogikų grupės. Per pusę metų viena SG galėjo suklaidinti ne mažiau kaip 20 žmonių, todėl 1950 m. iš viso į smogikų rankas galėjo būti patekę apie 95 pasipriešinimo dalyvius. Kadangi 1952- 1953 m. nuolat veikė šešios SG, tai “apdorotų” pogrindžio dalyvių skaičius turėjo padidėti beveik 50 proc., palyginti su tuo laikotarpiu, kai veikė keturios SG. Taip apskaičiavus išeitų, kad 1952 ir 1953 m. į SG pinkles pateko maždaug po 225 žmones. Tačiau atsižvelgus į tokius veiksnius kaip dideli partizanų nuostoliai, pogrindžio atskleistos SG, MGB vadovų užduočių kaita, galima manyti šį skaičių buvus šiek tiek mažesnį - 160- 170 žmonių. Sudėjus visus gautus skaičius galima sakyti, kad 1950- 1953 m. agentai smogikai tardė apie 580 pasipriešinimo dalyvių. Tai labai apytikriai skaičiai, nes, neturint visos reikiamos dokumentinės medžiagos, neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek žmonių tapo SG “apdorojimo” aukomis.

    Gana sudėtinga nustatyti su agentų smogikų pagalba suimtų žmonių skaičių. Vienas asmuo, patikėjęs, kad SG yra partizanų būrys, atskleisdavo vidutiniškai 4- 10 rezistencijos dalyvių, kurie paprastai būdavo suimami. Galima spėti, kad SG pastangomis 1950- 1953 m. MGB suėmė apie 4000 ginkluotosios ir neginkluotosios rezistencijos dalyvių.

    SG veiklos efektyvumą analizavo ir MGB vadovai. LSSR MVD 2-N valdybos viršininkas pplk. Župikovas 1953 m. kovo 12 d. pažymoje rašė: “Kovos su banditizmu praktika parodė, kad efektyviausios priemonės likviduojant gaujas yra agentais užverbuotų banditų vadų veikla kombinacijose ir paimtų gyvų banditų operatyvus panaudojimas”.

    Norint nustatyti agentų smogikų veiklos poveikį Lietuvos partizaninio pasipriešinimo procesui, reikia bent apytikriai žinoti, kiek partizanų MGB suėmė ir nužudė, pasinaudojęs SG ir AKG.

    1950 m. SG nukovė 52 ir suėmė 18 partizanų (iš jų 33 vadus). Tai sudaro 8 ir 4,5 proc. visų likviduotų partizanų. Vartodami sąvoką “likviduoti banditai”, emgėbistai turėjo galvoje nužudytus, suimtus partizanus ir tuos, kurie legalizavosi.

    1951 m. sausio–liepos mėn. AKG įvykdė 207 kombinacijas, nukovė 54 laisvės kovotojus (iš viso MGB nukovė 392 kovotojus) ir sulaikė 13 jų. Tai sudaro 14 proc. visų tuo pat metu nužudytų partizanų. Apie kitų MGB struktūrų suimtus laisvės kovotojus duomenų neaptikta, todėl negalima pasakyti, kiek procentų sudarė per minėtąjį laiką AKG suimti partizanai. 1951 m. antroje pusėje (nuo 1951  m. liepos 1 d. iki 1951 m. gruodžio 1 d.) SG nužudė 30, suėmė 13 partizanų. Tai sudaro 17 ir 6 proc. visų nužudytų ir suimtų partizanų. Per tą patį laikotarpį MGB kiti padaliniai nukovė 176 laisvės kovotojus ir suėmė 218 jų.

    Iš pateiktų duomenų galima apskaičiuoti, kad 1951 m. SG nužudė ne mažiau kaip 84 ir suėmė ne mažiau kaip 26 ginkluotojo pasipriešinimo dalyvius. Tai sudaro apie 16 proc. visų nužudytų partizanų.

    Panagrinėję atskirų SG veiklos efektyvumą, pamatysime panašų vaizdą. Pavyzdžiui, MGB Vilniaus srities valdybos SG nuo 1952 m. sausio 1 d. iki 1952 m. birželio 1 d. atliko 15 agentūrinių kombinacijų, nukovė 12 partizanų, suėmė 7, padėjo MGB suimti 15 rėmėjų ir ryšininkų. Tai sudaro 19,6, 22,5 ir 19 proc. visų MGB Vilniaus srities valdybos nukautų, suimtų kovotojų ir ryšininkų, rėmėjų (MGB Vilniaus srities valdyba per tą patį laikotarpį nukovė 61, suėmė 31 partizaną, 78 rėmėjus ir ryšininkus). Apskaičiuojant bendrą AKG likviduotų partizanų skaičių reikia neužmiršti, kad viena centrinė MGB 2-N valdybos SG partizanų nužudydavo ir suimdavo keliomis dešimtimis procentų daugiau negu bet kuri kita MGB sričių valdybų SG. 1952 m. LSSR MGB turėjo šešias SG (narių skaičius visose SG buvo panašus). Iš viso tais metais MGB nukovė 457, suėmė 175 partizanus, 526 (1952 m. sausio 1 d. - 1952 m. gruodžio 15 d.) ryšininkus ir rėmėjus. Jeigu vidutinį vienos SG veiklos efektyvumo procentą (šiuo atveju - MGB Vilniaus srities valdybos, t.y. 19 , 22 ir 19 proc.) taikytume kitoms SG, išeitų, kad apie 100 agentų smogikų 1952 m. nužudė 86, suėmė 38 partizanus, padėjo emgėbistams areštuoti 99 ryšininkus ir rėmėjus (visi skaičiai nustatyti teoriškai). Palyginimui pažymėsime, kad per vienuolika 1952 m. mėnesių 5111 stribų įstengė nukauti tik 137 partizanus ir suimti 51.

    LSSR valstybės saugumo ministras gen. mjr. P. Kondakovas 1953 m. sausio 19 d. ataskaitoje SSRS MGB vadovybei rašė: “Ypač teigiamų rezultatų likviduojant banditizmą buvo pasiekta taikant tokias agentūrinio darbo formas kaip nukreiptų prieš gaujas agentūrinių-kovinių grupių sukūrimas, [...] slaptai sulaikytų banditų vadų operatyvus panaudojimas agentūrinėse-kovinėse grupėse ir jų užverbavimas agentais, mūsų agentų, [...] kaip legendinių gaujų, vadovaujančių štabų ir centrų atstovų, įterpimas į gaujas ir nacionalistines grupes, ryšininkų, rėmėjų ir kitų pogrindžio dalyvių verbavimas ir panaudojimas “tamsoje””. AKG 1953 m. balandžio mėn. nužudė ir sulaikė 16 partizanų. Tai sudarė 40 proc. viso nužudytų ir paimtų gyvų partizanų skaičiaus. LSSR vidaus reikalų ministras pplk. J. Vildžiūnas 1953 m. gegužės 17 d. tarnybiniame rašte SSRS MVD vadovybei rašė, kad 1953 m. balandžio mėn. 80 proc. visų partizanų buvo “likviduota kvalifikuotomis agentūrinėmis priemonėmis”.

    Analizuodami skaičius nesunkiai galime pastebėti dėsningumą: kasmet silpstant ginkluotai rezistencijai, AKG pastangomis sunaikintų partizanų vis daugėjo. 1953 m. antroje pusėje agentai smogikai nužudydavo, suimdavo net 60- 70 proc. visų MGB nukautų, suimtų partizanų.

    Iš viso 1953 m. AKG nužudė daugiau kaip 50 ir paėmė į nelaisvę daugiau kaip 54 laisvės kovotojus (žr. į 1 lentelę ir priedus). Tai sudaro 25 ir 46 proc. visų tais pačiais metais nužudytų ir paimtų į nelaisvę partizanų. Iš viso 1950- 1953 m. SG ir AKG nužudė daugiau kaip 270 ir paėmė į nelaisvę daugiau kaip 140 partizanų.

 

1 lentelė. Specialiųjų grupių efektyvumas 1953 m. antroje pusėje

Mėnuo

MGB įvairių padalinių sunaikinti partizanai

AKG nužudyti, paimti gyvi partizanai

AKG nužudytų, paimtų gyvų partizanų procentas nuo visų MGB sunaikintų partizanų skaičiaus

Liepa–rugpjūtis

32

21

65

Rugsėjis

16

9

56

Spalis

14

8

57

Lapkritis- gruodis

19

13

68

Lentelė sudaryta remiantis: LSSR vidaus reikalų ministro pplk. J. Vildžiūno 1953 m. spalio 19 d. tarnybinis pranešimas apie LSSR MVD 4-osios valdybos darbo 1953 m. liepos–rugpjūčio mėn. rezultatus, LYA, f. 3, ap. 56, b. 43, t. 3, l. 111, 180, 213; A. Anušauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940- 1958 metais, Vilnius, 1996, p. 309; LSSR vidaus reikalų ministro K. Liaudžio 1954 m. vasario 4 d. tarnybinis pranešimas SSRS vidaus reikalų ministrui gen. plk. S. Kruglovui apie Lietuvos SSR MVD organų agentūrinio operatyvinio darbo kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir ginkluotomis gaujomis 1953 m. lapkričio–gruodžio mėn. rezultatus, LYA, f. 3, ap. 56, b. 43, t. 2, l. 256.

    Taigi galima padaryti tokias tvirtas išvadas:

1) 1952–1953 m. kovoje su partizanais kariniai MGB daliniai, stribai dalyvavo retai, o agentūrinė veikla, specialiųjų grupių operacijos tapo čekistų darbo pagrindu.

2) Agentūrines-kovines grupes 1950–1953 m. MGB naudojo ypač aktyviai ir efektyviai, o tai leido padaryti milžiniškų nuostolių ginkluotajai rezistencijai.

AGENTŪRINĖS-KOVINĖS GRUPĖS 1954-1959 m.

    Saugumo duomenimis, 1954 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 122 partizanai (85 buvo 22 grupėse ir 37 - pavieniai). Jiems sunaikinti (be kitų represinių pajėgų) 1954 m. MVD 4-oji valdyba pasiliko vieną 35 agentų smogikų SG. Juos įkurdino Vilniaus apylinkėse dviejose bazėse kaip Gynybos ministerijos techninius dalinius. Tų pačių metų gegužės mėnesį SG buvo sumažinta iki 25 agentų.

    1954 m. pradžioje organizuotas, turintis centrinę vadovybę partizaninis pasipriešinimas jau buvo pasibaigęs. Veikė pavienės kovotojų grupės, dažnai neturėjusios tarpusavio ryšio. Metų pradžioje MVD pasiuntė šias AKG prieš aštuonis pogrindinius partizanų būrius:

1) Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės Pilėnų tėvūnijos vado S. Giedriko-Giriečio dešimties partizanų būriui sunaikinti (veikė Pandėlio, Vabalninko, Biržų rajonuose) MVD pasiuntė dvi AKG, kurias sudarė smogikai Žvaigždė, Aleksas, Aušra, Aštrus, Ungurys, Drąsuolis ir Mikas;

2) J. Streikaus-Stumbro septynių partizanų būrį, kurį sudarė I. Streikus, J. Žaržojus, P. Knezys, V. Krasauskas ir trys nelegalios moterys (veikė Obelių, Pandėlio, Rokiškio ir artimiausiuose Latvijos rajonuose), sekė Tarzano, Aido ir Orlovo smogikų AKG;

3) prieš I. Ignatavičiaus-Švyturio vadovaujamą Vaidilos, Purlio būrius ir pavieniui veikusius partizanus Šmociką, Milkevičių (iš viso septyni kovotojai, kurie slapstėsi Ukmergės, Smėlių, Širvintų rajonuose) veikė smogikai Vasaris, Žvaigždė ir Globus;

4) į A. Palinausko-Klevo trijų partizanų grupę (Kėdainių, Jonavos, Ramygalos rajonai) stengėsi įsiskverbti agentai smogikai Beržas ir Briedis;

5) K. Labanausko-Justo ir I. Kybarto-Saulio grupės (keturi partizanai, slapstėsi Kelmės rajone) ieškojo smogikai - Aras-2 ir Drąsuolis;

6) P. Bagdono-Atlanto keturių partizanų grupę (Varnių, Telšių, Užvenčio rajonai) turėjo sunaikinti smogikai Kirvis, Liūtas, Žilvitis, Aras, Žvaigždė;

7) Žukausko 3 partizanų grupės (Jonavos rajonas) ieškojo smogikai Petryla, Kazėnas;

8) sunaikinti B. Petkevičiaus-Pipiro, K. Ulecko-Vakaro, Dainavos apygardos vado V. Daunoro-Ungurio, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado A. Ramanausko-Vanago (Prienų, Panemunės rajonai) MVD pasiuntė agentus smogikus - Petrylą ir Drąsų.

    Po J. Stalino mirties saugumo organai turėjo šiek tiek pakeisti savo taikytus metodus. Matyt, todėl SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas gen. mjr. K. Lunevas 1954 m. vasario 3 d. rašte LSSR vidaus reikalų ministrui plk. K. Liaudžiui uždraudė “apdoroti” partizanus ryšininkus ir rėmėjus ir pripažino, kad agentai smogikai, apsimetę partizanais, “tardė sulaikytus asmenis taikydami neįstatyminius metodus”. Taip pat nurodė griežtai apriboti legendines priemones naudojant smogikus, “ypač prieš antisovietines grupes iš jaunimo tarpo, nes tokios priemonės vartojimas gali aktyvizuoti ginkluotojo nacionalistinio pogrindžio likučius”.

    Išlikę partizanai buvo labai atsargūs. Jie tikrindavo net savo kovų bendražygius: iš ryšininkų stengdavosi sužinoti, ar norintis susitikti pažįstamas partizanas nebuvo kurį laiką dingęs, ar atsitraukia nuo jį lydinčių kovotojų, ar veikia jo ginklas. Jau susitikus, smogikų būdavo prašoma likviduoti kokį nors sovietinį pareigūną. Todėl MVD labai stengėsi užmaskuoti smogikų veiklą. Pavyzdžiui, 1954 m. vasario mėn. MVD pasiuntė agentus sunaikinti partizanų būrio. Norėdami pogrindžio dalyvius įtikinti, kad AKG veikia kaip žaliukų grupė, saugumo organai inscenizavo mūšį, kurio metu “sulaikė” specialųjį agentą. Taip buvo stengiamasi įtikinti, kad AKG yra tikri laisvės kovotojai. Vasario–balandžio mėn. Šiaulių ir Pakruojo rajonuose AKG, kuriai vadovavo 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus operatyvinis įgaliotinis vyr. ltn. Šaninas, nukovė du ir sulaikė vieną “Vėtros” grupės partizaną. Kartais MVD užduotis atlikdavo vienas smogikas. Antai, 1954 m. balandžio 1 d. Biržų rajone smogikas Putinas nušovė “Giriečio” būrio narį J. Tučą-Ąžuolą. Gegužės 6 d. Rietavo rajone AKG, pasinaudojusi agente Maryte, iškvietė į susitikimą ir paėmė gyvus S. Budrecką-Algirdą bei A. Rimkų-Tarzaną. Šis, kaip savo dokumentuose rašo saugumiečiai, “vedamas į automobilį mirė”. Galima įtarti, kad A. Rimkus buvo nukankintas.

    Po devynių dienų smogiko Vaidilos vadovaujama AKG, operatyviai panaudojusi buvusį partizaną Rupšaitį, sunaikino “Rolando” grupę - sulaikė J. Jakubauską-Putiną ir A. Mockų-Tautvydą. Kiek vėliau (rugpjūčio 7 d.) specialieji agentai Žvaigždė ir Globus, pasinaudoję ryšininke Naugeriene (jai to nežinant), Ukmergės rajone iškvietė į susitikimą ir slaptai nušovė J. Ignatavičių-Švyturį. Partizaną nušovė smogikas Žvaigždė - buvęs to krašto miškinis. Agentų veiklą KGB meistriškai užmaskavo. Karinis saugumo dalinys inscenizavo miškų šukavimą. Vėliau Naugerienei čekistai atsiuntė neva iš gretimo rajono J. Ignatavičiaus braižu parašytą laišką. Dar po kiek laiko ryšininkei kagėbistai parodė nuotrauką, kurioje I. Ignatavičius-Švyturys, kaip įvykusių kautynių auka, esą guli negyvas šalia kelių “kitame rajone” nušautų partizanų.

    1955 m. sausio mėn. dar veikė 51 partizanas (26 veikė šešiose grupėse, 8 partizanai veikė po du ir 17 - pavieniui). Iš “Kęstučio” būrio liko 6 partizanai, iš “Justo” - 6, iš “Patašono” - 3, iš “Klevo” - 3, iš “Stumbro” - 5, iš “Vilko” - 3 partizanai.

    1955 m. sausio mėn., kaip nebūtinas, buvo panaikintas 2-ojo skyriaus 3-iasis poskyris, kuris iki tol vadovavo agentams smogikams. 1956 m. vasario mėn. KGB 4-osios valdybos 2-asis skyrius savo funkcijas ir bylas laikinai perdavė 1-ajam skyriui. 2-asis skyrius (13 asmenų) organizavo ir kontroliavo KGB rajonų aparatų veiklą naikinant likusias partizanų grupes, o 1-asis skyrius (12 asmenų) užsiėmė pavienių partizanų ir ginkluotų nelegalų paieška.

    1955 m. sausio mėn. KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus specialiąją grupę sudarė: SG vadas Ungurys (nuo 1955 m. balandžio 30 d. - Drąsuolis), SG vado pavaduotojai Drąsuolis ir Matrosas, vyresnieji agentai smogikai Beržas, Aras V., Žilvitis, Aušra, Aleksas, Kaštonas, Aidas, Uosis, Kuisys, Vasaris, Kirvis ir eiliniai agentai smogikai Bijūnas, Žvaigždė, Globus, Aras-2, Aštrus, Petryla, Orlovas. Agentų atlyginimas svyravo nuo 1400 iki 1800 rublių.

    1955 m. naktį iš liepos 20-osios į 21-ąją Prienų rajone, netoli Klebiškio kaimo, agentai smogikai Vacys, Petryla per ryšininką J. Kruvelį iškvietė į susitikimą ir iš pasalų sušaudė Bronių Petkevičių-Pipirą bei Klemensą Ulecką-Vakarą. Po to KGB karinis dalinys suvaidino kautynes ir “bėgančių partizanų” persekiojimą. Saugumas jų ieškojo net nuo 1952 m., kai Pipiras (pogrindyje nuo 1944 m.) ir Vakaras (pogrindyje nuo 1951 m.) priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės “Vyčio” tėvūnijai (veikė šiaurvakarinėje Prienų rajono dalyje, Kazlų Rūdos ir Panemunės rajonuose). 1952 m. “Vyčio” tėvūnijai (9 partizanai) vadovavo Antanas Gudynas-Speigas, o Pipiras buvo tėvūnijos žvalgybos viršininkas. 1952- 1953 m. tėvūnija buvo sunaikinta, liko tik du kovotojai - Pipiras ir Vakaras, kurie iki pat savo žūties slapstėsi Prienų, Kazlų Rūdos, Panemunės ir Marijampolės rajonuose. 1952 m. B. Petkevičius ir K. Uleckas Pietų Lietuvos srities partizanų vadų mjr. S. Staniškio-Lito, A. Šermukšnio-Žilvino, V. Daunoros-Ungurio buvo paskelbti partizaninio judėjimo pažeidėjais ir išbraukti iš LLKS gretų. Galbūt tai buvo padaryta todėl, kad, saugumo duomenimis, Pipiras ir Vakaras 1949 m. vasario 10 d. Prienų rajono Pakalniškės kaime sušaudė J. Petraičio keturių asmenų šeimą. Smogikas Vacys - buvęs partizanas A. Šermukšnis-Žilvinas - gerai pažinojo Pipirą ir Vakarą dar nuo 1952 m., kai ėjo Geležinio Vilko rinktinės vado pareigas. Nepaisant to, pastarieji Žilviną pusantrų metų tyrinėjo, tikrino ir nedrįso su juo susitikti. Saugumiečiai net buvo priversti kurį laiką apgyvendinti Vacį ir Petrylą bunkeryje netoli tų vietovių, kur slapstėsi pasmerktieji. Per susitikimą su agentais miškiniai laikė paruoštus automatus, elgėsi labai atsargiai, tačiau tai jų neišgelbėjo: nutaikęs progą, Pipirą nušovė agentas Vacys, o Vakarą - Petryla.

    1955 m. rugpjūčio mėn. agentai smogikai Vasaris ir Aras Varėnos rajone ieškojo ryšio su A. Ramanausku-Vanagu, tačiau buvo greitai demaskuoti. Tų pačių metų lapkričio 6 d. Kelmės rajone AKG paėmė gyvą Eugenijų Kybartą-Valerą. Remiantis jo parodymais, po dešimties dienų buvo sulaikytas ir Eugenijaus brolis Ignas-Saulis. Igną ir Eugenijų Kybartus KGB pasiuntė ieškoti savo brolio Vytauto Kybarto, buvusio Kęstučio apygardos vado Krizostomo Labanausko-Justo ir Edmundo Kmito-Evaldo. K. Labanauskas apygardos vadu tapo 1951 m. gegužės mėn., o 1952 m. dėl nesutarimų su vadovybe pasitraukė iš šių pareigų. 1956 m. birželio 5 d. abu broliai susitiko su K. Labanausku-Justu ir papasakojo apie saugumo bandymus juos užverbuoti. Justas liepos 13 d. nuvyko pas Kelmės rajono KGB įgaliotinį, pasidavė ir buvo užverbuotas agentu smogiku, slapyvardžiu Kalinauskas. Liepos 16 ir 26 d. Kalinauskas, veikdamas vienas, nušovė brolius Igną, Eugenijų ir Vytautą Kybartus.

    Iš dvylikos 1955 m. sunaikintų partizanų keturis nužudė ir sulaikė agentūrinės- kovinės grupės.

    1956 m. vasarą į Vytauto apygardos Juozo Streikaus-Stumbro būrio slapstymosi vietą KGB pasiuntė agentus smogikus Kietį, Žilvitį ir Nemuną. Smogikams neprireikė nužudyti šio būrio partizanų, nes tų pačių metų spalio 28 d. legalizavosi Povilas Knezys-Rudokas, A. Talutytė ir V. Streikutė, o 1958 m. tą patį padarė broliai Juozas ir Izidorius Streikai.

    1956 m. liepos 15 d. agento Nelkos sodyboje (Rokiškio rajono Pandėlio apylinkė) pasaloje KGB paliko smogiką Aušrą. Į šią sodybą turėjo atvykti Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės “Pilėnų” tėvūnijos partizanai Mykolas Suveizdis-Budrys ir Edvardas Žilinskas-Vanagėlis. Atėję partizanai troboje aptiko pasislėpusį Aušrą, kuris vieną partizaną iš karto nukovė, o kitą, bandžiusį pabėgti, smogiko automato serija pasivijo netoli sodybos. 1954- 1956 m. Ariogalos, Vilkijos, Dotnuvos, Kėdainių, iš dalies Jonavos ir Tytuvėnų rajonuose veikė “Kęstučio” būrys (buvęs Kęstučio rajonas), vadovaujamas Jono Dziko-Žiburio-Dainiaus. Užmegzti ryšį su šiuo būriu nuo 1954 m. siekė AKG, kurią sudarė smogikai Kaštonas, Katinas, Kuisys. 1956 m. rugsėjo 1 d. šie agentai susitiko su Kęstučio rajono “Vytauto” grupe ir paėmė gyvą vadą Vytautą Ulecką-Vytautą, nušovė Vladą Noreiką-Žvainį-Rugelį-Jūreivį ir J. Noreiką. V. Ulecką čekistai užverbavo ir su AKG pasiuntė ieškoti kitų partizanų. Netrukus V. Uleckui pavyko pabėgti. Praėjus keliems mėnesiams (gruodžio 7 d.) V. Uleckas Dotnuvos rajone buvo nukautas, prieš tai spėjęs sunkiai sužeisti operatyvinį įgaliotinį vyr. ltn. Markulį. “Kęstučio” būriui sunaikinti KGB naudojo apie 80 agentų ir dar vieną AKG, kurią sudarė smogikai Vaidila ir Aleksas. Ši grupė veikė kaip Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės “Rolando” būrys. 1956 m. pradžioje Kėdainių, Ramygalos, Ukmergės ir Jonavos rajonuose veikė “Klevo” būrys: vadas Antanas Palinauskas-Klevas, Vytautas Zacharas-Povas ir Vincas Kupčinskas-Ąžuolas. Smogikai Beržas ir Briedis ilgai sekė jų pėdomis, tačiau A. Palinauskas ir V. Kupčinskas gegužės 19- 21 d. legalizavosi, o V. Zacharą spalio 14 d. jo paties sodyboje pagal agento pranešimą pasaloje nukovė KGB dalinys.

    1957 m. sausio mėn. dar slapstėsi 16 partizanų: keturi “Kęstučio” būrio (Dotnuvos, Ariogalos, Vilkijos, Kėdainių rajonų sankirta) partizanai - Zenonas Lenartavičius-Audra, Jonas Dzikas-Dainius ir du nežinomi, trys “Patašono” būrio (Akmenės, Žagarės, Joniškio rajonai) partizanai - Steponas Erstikis-Patašonas, Kostas Liuberskis-Žvainys, Julius Adomaitis-Erdvilas, trys “Stumbro” būrio (Obelių, Rokiškio, Zarasų rajonų sankirta, Latvijos Ilūkstės, Aknystės rajonai) partizanai - Juozas Sreikus-Stumbras, Izidorius Streikus-Girėnas, Vladas Žaržojus-Jazminas. Pavieniui slapstėsi šeši partizanai: Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Edmundas Kmitas-Evaldas, Stasys Vaičkus, Petras Pošis-Gediminas, Pranas Končius-Adomas, Pranas Prūsaitis-Lapė.

    1958 m. spalio 19 d. Žagarės rajono Žeimių miške specialieji agentai Lazda ir Ramojus klastingai nužudė Julių Adomaitį-Erdvilą, nuo 1954 m. priklausiusį “Patašono” būriui.

    Likusius laisvės kovotojus 1959 m. naikino 13 agentų smogikų: Lazda, Aidas, Ungurys, Aleksas, Aušra, Kaštonas, Aras, Drąsuolis, Ramojus, Katinas, Beržas, Mokytojas, Mažytis ir Matrosas.

    Išanalizavus SG veiklą 1954- 1959 m. galima nustatyti, kad tais metais agentai smogikai nužudė ir paėmė į nelaisvę apie trečdalį visų ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių. 2 lentelėje matyti, kaip tuomet kito paskutiniųjų laisvės kovotojų ir agentų smogikų skaičiaus santykis:

2 lentelė. Partizanų ir LSSR KGB 4-osios valdybos specialiosios grupės

agentų skaičiaus kitimas 1954- 1959 m.

Partizanai ir specialiosios

Metai

grupės agentai

1954

1955

1956

1957

1958

1959

Nužudyti

37a

6

12

5

2

2

Paimti gyvi

27

6

4

1

2

0

Legalizavęsi

16b

0

10

1

4

0

Perėję į pogrindį, demaskuoti

-

2

-

-

-

-

Veikę partizanai (sausio mėn.)

122

51

41

16

16c

10d

Veikę specialiosios grupės agentai smogikai

35

21

18

16

15

13

Lentelė sudaryta remiantis: LSSR KGB pirmininko plk. K. Liaudžio 1954 m. balandžio 9 d. tarnybinis raštas SSRS KGB pirmininko pavaduotojui gen. mjr. K. Lunevui, LYA, f. 3, ap. 55, b. 1, l. 75; LSSR KGB laikinai einančio 4-osios valdybos viršininko pareigas plk. Michailovo 1955 m. gruodžio 22 d. pažyma apie LSSR KGB 4-osios valdybos darbo rezultatus 1955 m., ibid., ap. 66, b. 2, l. 272-273; LSSR vidaus reikalų ministro plk. K. Liaudžio 1954 m. sausio 16 d. raportas SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojui gen. mjr. K. Lunevui, ibid., ap. 54, b. 1, l. 1-4; LSSR KGB 4-osios valdybos viršininko pplk. P. Raslano 1954 m. gegužės mėn. pažyma, ibid., b. 3, l. 71; 1955 m. sausio 7 d. pažyma apie ginkluotąjį nacionalistinį pogrindį (be parašo), ibid., ap. 66, b. 2, l. 61; LSSR KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio kpt. A. Knutovo, 2-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio kpt. K. Sirgeto, 2-ojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio ltn. Šimkaus 1959 m. gegužės 12 d. aktas, ibid., ap. 71, b. 47, l. 10; LSSR KGB pirmininko pavaduotojo plk. L. Martavičiaus 1959 m. kovo mėn. raštas SSRS KGB 4-osios valdybos viršininkui gen. ltn. E. Pitovranovui, ibid., l. 2; LSSR KGB 4-osios valdybos viršininko pplk. J. Obukausko 1958 m. gegužės 9 d. pažyma apie LSSR KGB 4-osios valdybos darbo rezultatus ir priešiškus išpuolius, ibid., b. 48, l. 58; LSSR KGB pirmininko gen. mjr. K. Liaudžio 1957 m. vasario 4 d. tarnybinis raštas SSRS KGB apie Lietuvos SSR valstybės saugumo organų 4-osios valdybos 1956 m. darbo rezultatus, ibid., ap. 68, b. 9, l. 8, 70-71; LSSR KGB pirmininko plk. K. Liaudžio 1955 m. kovo mėn. raštas SSRS KGB pirmininko pavaduotojui gen. mjr. K. Lunevui, ibid., ap. 66, b. 4, l. 7; SSRS KGB pirmininko pavaduotojo gen. mjr. K. Lunevo 1955 m. balandžio 6 d. raštas LSSR KGB pirmininkui plk. K. Liaudžiui, ibid., l. 9; LSSR KGB pirmininko plk. K. Liaudžio 1955 m. gegužės 11 d. tarnybinis pranešimas SSRS KGB pirmininkui gen. plk. I. Serovui, ibid., l. 21; LSSR KGB pirmininko plk. K. Liaudžio 1957 m. vasario 4 d. tarnybinis raštas SSRS KGB 4-osios valdybos viršininkui gen. ltn. F. Charitonovui, ibid., ap. 68, b. 9, l. 3, 8; LSSR KGB laikinai einančio 4-osios valdybos viršininko pareigas plk. Michailovo 1955 m. gruodžio 22 d. pažyma apie 4-osios valdybos 1955 m. darbo rezultatus, ibid., ap. 66, b. 2, l. 269; LSSR KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo pplk. N. Dušanskio 1959 m. vasario 14 d. raštas LSSR KGB Finansų skyriaus viršininkui pplk. Pimenovui, ibid., ap. 71, b. 47, l. 1; LSSR KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo pplk. N. Dušanskio 1959 m. kovo 3 d. pažyma apie LSSR KGB organų darbą ir priešiškus išpuolius 1959 m. vasario mėn., ibid., b. 48, l. 38; LSSR KGB 4-osios valdybos viršininko pplk. J. Obukausko 1958 m. gegužės 9 d. pažyma apie LSSR KGB 4-osios valdybos darbą ir priešiškus išpuolius, ibid., l. 55; LSSR KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo mjr. Naro 1959 m. liepos mėn. pažyma apie LSSR KGB organų 1957-1959 m. darbo rezultatus ir priešiškus išpuolius, ibid., l. 92.

a Lentelėje pateikiamas visų KGB struktūrų nužudytų ir sulaikytų partizanų skaičius.

b Šis skaičius neapima įvairiu laiku iš būrių pasitraukusių, su fiktyviais dokumentais gyvenusių ir vėliau legalizuotų buvusių partizanų, taip pat ginkluotų ir neginkluotų nelegalų.

c 1960 m. pradžioje dar slapstėsi aštuoni partizanai: Pranciškus Prūsaitis-Lapė (pogrindyje nuo 1947 m., suimtas 1962 m. rugsėjo 25 d. Kėdainių rajone ir sušaudytas 1963 m. liepos 13 d.), Antanas Kraujelis-Siaubūnas (pogrindyje nuo 1950 m., žuvo 1965 m. kovo 17 d.), Pranas Končius-Adomas (pogrindyje nuo 1944 m., žuvo 1965 m. liepos 6 d.), Jonas Bartušas-Ukrainietis (pogrindyje nuo 1944 m., nukautas 1960 m. liepos 19 d. Ariogalos rajone), Zenonas Lenartavičius-Audra (žuvo 1960 m. rugpjūčio 11 d. Ariogalos rajone), Steponas Erstikis-Patašonas (pogrindyje nuo 1945 m., nuo 1958 m. apie jį nėra jokių žinių, - manoma, kad mirė nuo galvos traumos), Kostas Liuberskis-Žvainys (pogrindyje nuo 1949 m., 1958 m. dingo iš KGB akiračio, yra nepatikrintų žinių, jog mirė 1969 m. Rygos tuberkuliozinėje ligoninėje, KGB taip ir nesurastas), Edmundas Kmitas-Evaldas (pogrindyje nuo 1945 m., 1961 m. nukautas specialiųjų agentų). Partizanas Stasys Guiga-Tarzanas KGB įskaitoje nefigūravo, nes 1958 m. buvo paskelbta sąjunginė jo paieška per VRM.

d Neatitikimai tarp KGB įskaitoje buvusių ir nužudytų, suimtų partizanų aiškintini tuo, kad patys kagėbistai vienose ataskaitose kai kuriuos įvairiu laiku iš būrių pasitraukusius ir tuos, kurie vėliau legalizavosi, partizanus įtraukdavo į likviduotų partizanų skaičių, o kitose ataskaitose jų nepažymėdavo. Taip pat neturėjo įtraukę į įskaitą visų partizanų, maišydavo nelegalus su veikiančiais laisvės kovotojais. Pasitaikydavo apskaitos netikslumų.

    1954 m. SG planus rengdavo LSSR MVD (KGB) 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus poskyrio viršininkas vyr. ltn. Popovas. Juos reikėdavo suderinti su 3-iojo skyriaus viršininku vyr. ltn. Staškevičiumi, 4-osios valdybos viršininku mjr. P. Raslanu, vidaus reikalų (valstybės saugumo) ministro pavaduotoju plk. J. Sinicynu. Vėliau juos turėdavo patvirtinti vidaus reikalų (valstybės saugumo) ministras plk. K. Liaudis.

    1954 m. balandžio 7 d. buvo įsteigtas Valstybės saugumo komitetas (KGB), ir specialiosios grupės kuravimą iš 3-iojo skyriaus perėmė 2-asis skyrius. Su agentais smogikais 1954- 1959 m. dirbo LSSR KGB pirmininko pavaduotojai plk. Martavičius, 4-osios valdybos viršininkas mjr. J. Obukauskas, 4-osios valdybos viršininko pavaduotojas (nuo 1954 m. liepos mėn. - viršininkas) pplk. N. Vukolovas, 2-ojo skyriaus viršininkas kpt. Martusevičius, jo pavaduotojai mjr. N. Čiurakovas, mjr. N. Dušanskis, pplk. Krugovcovas, 2-ojo skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis kpt. Šabaldinas, 2-ojo skyriaus operatyviniai įgaliotiniai vyr. ltn. Martinkevičius, vyr. ltn. Šaninas, kpt. A. Knutovas, ltn. Marma, K. Sirgetas, ltn. Adomaitis, 3-iojo skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis vyr. ltn. Tenčiurinas, 2-ojo skyriaus 3-iojo poskyrio viršininko pavaduotojas kpt. Aleksandrovas, to paties poskyrio vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ltn. Šlapšinskas bei operatyviniai įgaliotiniai S. Šimkus, ltn. Pupenis.

    Informaciją apie smogikų veiklą nuolat gaudavo SSRS KGB pirmininkas I. Serovas, jo pavaduotojas gen. mjr. K. Lunevas, SSRS KGB 4-osios valdybos viršininkai gen. ltn. F. Charitonovas, gen. ltn. E. Pitovranovas, SSRS KGB 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus viršininkas I. Počkajus (buvęs LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojas).

AGENTAI SMOGIKAI IR JŲ VADOVAI

    LSSR MGB specialiųjų grupių kūrimo, organizavimo pradininku bei vienu iš pagrindinių vadovų galima laikyti mjr. Aleksejų Ivanovičių Sokolovą. Šis garsus provokatorius ir žudikas gimė 1904 m. Voronežo gubernijoje skurdžioje šeimoje. 1926 m. jis jau dirbo Jungtinės valstybinės politinės valdybos (OGPU) Voronežo valdybos ypatingajame skyriuje. Trečiajame dešimtmetyje dalyvavo OGPU operacijose slopinant Rusijos “buožių maištus”. Tuo metu kaip vidaus specialusis agentas pasižymėjo žudydamas sukilusių valstiečių vadus bei nurodydamas baudžiamiesiems daliniams sukilėlių būrių vietas. 1944- 1945 m. A. Sokolovas Vakarų Ukrainoje organizavo specialiąsias grupes, kovojusias su ukrainiečių partizanais. Lietuvoje A. Sokolovas 1946- 1950 m. vadovavo vienai iš SG. Jo globojami agentai smogikai nužudė ir sulaikė apie 150 partizanų, atskleidė daug ryšininkų, rėmėjų, rezervistų. Mjr. A. Sokolovo veiklos intensyvumą liudija tokie faktai: 1946 m. specialiosios grupės operacijose jis dalyvavo 164 paras, 1947 m. - 256, 1948 m. - 213, 1949 m. - 246, 1950 m. - 88 paras (iš viso - 967 paras). 1954 m. kovo mėn. A. Sokolovas jau dirbo MVD Altajaus krašto valdyboje. Jis ne kartą MGB vadovybės buvo paskatintas piniginėmis premijomis, įvertintas kaip vienas profesionaliausių emgėbistų. LSSR MGB 2-N valdybos viršininko pavaduotojas pplk. I. Počkajus mjr. A. Sokolovo tarnybinėje charakteristikoje rašė: “Draugas A. Sokolovas protingai ir teisingai vadovauja savo aparatui ir turi autoritetą tarp darbuotojų. Reguliariai kelia savo idėjinį politinį lygį. Agentūriniame-operatyviniame darbe, kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir gaujomis, kompetentingas. Einamoms pareigoms tinkamas”. Kolegos mjr. A. Sokolovą apibūdino kaip žmogų, diegiantį smogikams žiaurumą, kurstantį juos plėšikauti ir grobti. A. Sokolovo vadovaujamos SG veikla ir nusikaltimai yra aptarti šio straipsnio pirmoje dalyje “Represinių organų specialiosios grupės 1945- 1949 m.”, todėl nėra reikalo kartotis. Galima tik pažymėti, kad jo sukurta kovos metodika buvo taikoma tol, kol gyvavo SG, o parengti ir išauklėti agentai smogikai vėlesniais metais rodė nepaprasto žiaurumo pavyzdį naujiems SG nariams. “Už sėkmingą specialių SSRS vyriausybės užduočių vykdymą” A. Sokolovas buvo apdovanotas trimis Raudonosios vėliavos, vienu Raudonosios žvaigždės ordinu ir Tėvynės karo I laipsnio ordinu (1949 m.). Mirė 1973 m. Maskvoje turėdamas papulkininkio laipsnį.

    Kitas smogikų vadovas mjr. Nikolajus Trofimovičius Čiurakovas nuo 1946 m. birželio mėn. iki 1952 m. vadovavo kelioms agentų smogikų grupėms. Jo globojamos SG suėmė ir nužudė apie 100 partizanų. N. Čiurakovas dalyvavo SG operacijose: 1946 m. - 87 paras, 1947 m. - 81, 1948 m. - 69, 1949 m. - 65, 1950 m. - 79, 1951 m. - 73, 1952 m. - 88 paras (iš viso - 542 paras).

    Ne mažiau garsus SG specialistas kpt. Nikolajus Antonovičius Sokolovas (kituose dokumentuose - Antonas Nikolajevičius) 1944 m. prisidėjo prie ingušų ir čečėnų tautų trėmimo. Dažnai su kpt. N. Sokolovo pritarimu smogikai įvairiais būdais kankindavo suimtus partizanus, ryšininkus, rėmėjus, kaip nereikalingus liudininkus šaudydavo civilius gyventojus - senukus ir moteris, nepilnamečius. Kartais kpt. N. Sokolovo smogikai partizanus kankindavo net įkaitinta geležimi.

    1951 m. žiemą ir pavasarį kpt. N. Sokolovo vadovaujami specialieji agentai J. Rudžionis ir A. Chainauskas-Šalna kankindami tardė senuką, du vyrus ir mergaitę. Šiuo įvykiu susidomėjo net LSSR KGB Kadrų skyriaus Ypatingoji inspekcija, tačiau kpt. N. Sokolovas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Išsisukinėdamas nuo nemalonumų, LSSR KGB 4-osios valdybos viršininkas mjr. J. Obukauskas rašte LSSR KGB Kadrų skyriaus Ypatingosios inspekcijos viršininkui Timonovui ciniškai rašė, kad “[...] negalima nustatyti senuko, dviejų vyrų ir mergaitės, kurie buvo tardyti naudojant fizinio poveikio priemones, pavardžių“. 1952 m. LSSR valstybės saugumo ministras gen. mjr. P. Kapralovas už septynių civilių gyventojų nužudymą 1948 m. 2-N valdybos 2-ojo skyriaus 3-iojo poskyrio viršininkui kpt. N. Sokolovui pareiškė tik... griežtą papeikimą, o jo pavaduotoją ltn. P. Rimkevičių nubaudė 20 parų areštu ir pažemino pareigose, vyr. ltn. Staškevičių nubaudė 20 parų. Šie faktai įrodo, kad LSSR MGB aukščiausia vadovybė stengėsi apsaugoti smogikų vadovus, agentus smogikus nuo atsakomybės, toleravo nekaltų civilių žmonių kankinimus, žudymą. Taigi valstybės saugumo ministrams, jų pavaduotojams, 2-N valdybos viršininkams bei jų pavaduotojams, skyrių viršininkams tenka tiesioginė atsakomybė už nusikaltimus prieš taikius gyventojus.

    Nuo minėtųjų asmenų mažai kuo atsiliko SG vadovai - ltn. P. Rimkevičius ir vyr. ltn. V. Staškevičius. Ltn. P. Rimkevičiaus raporto LSSR valstybės saugumo ministrui ištrauka atvirai byloja apie SG vadovų žiaurius nusikaltimus: “Aš manau, kad reikia nuspręsti: kada, kokiais atvejais leistinos fizinio poveikio priemonės ir kokios apimties; ką ir kada reikia imti iš gaujų rėmėjų; ar galima sušaudyti nereikalingus liudininkus”. 1955 m. “už sovietinių įstatymų pažeidimą” P. Rimkevičių, agentus smogikus J. Rudžionį ir A. Chainauską-Šalną karo tribunolas nuteisė kalėti nuo 2 iki 7 metų. “Sovietinių įstatymų pažeidimu” saugumo organai vadino išsigimėlišką nusikaltimą - nepilnamečio V. Dveilio kankinimą ir nužudymą. Ltn. P. Rimkevičius, J. Rudžionis ir A. Chainauskas berniuką taip kankino, kad jis išprotėjo. A. Chainauskas 1951 m. pats nušovė J. Lukšą, bet tai, matyt, nepadėjo išvengti kalėjimo. Viso bausmės laiko nusikaltėliai lageryje neišbuvo - po Stalino mirties juos amnestavo. A. Chainauskui lageryje sutriko psichika, ir vėliau jis pateko į psichiatrinę ligoninę. Šis faktas, kai smogikai trumpam laikui atsisėdo už grotų, yra vienintelis per visą SG gyvavimo istoriją. Ši išimtis tik patvirtina, kad agentų smogikų bei jų vadovų “sovietinis teisingumas” nepasiekdavo.

    SG vadovų auklėtiniai - agentai smogikai - panėšėjo į samdomus žudikus. Jie gaudavo nuolatinius didelius atlyginimus - 1000- 1200 rublių (vidutinis tarnautojo uždarbis tebuvo 300 rb), gausias premijas po įvykdytų užduočių. Tačiau savo kovos draugų žudymas buvo ir būdas išlikti, nes MGB visada galėjo nevykusius arba išsisukinėjančius agentus atiduoti Ypatingajam pasitarimui. Geriau įsivaizduoti, kas buvo smogikas, galima iš keleto ryškesnių pavyzdžių. Antai buvęs vermachto karininkas Rudolfas Ottingas, vėliau - Tauro apygardos partizanas, 1947 m. tapo agentu smogiku, slapyvardžiu Kirvis. Nuo 1948 m. Kirvis jau SG Nr. 1 vadas. Dalyvaudamas SG operacijose, jis kartu su kitais smogikais iki 1953 m. gegužės mėn. nužudė ir paėmė į nelaisvę apie 150 partizanų, iš kurių daugiau kaip 20 nušovė arba pats sulaikė. Tas žmogus nepaprastai sugebėdavo prisitaikyti prie gyvenimo aplinkybių. Nuslopinus partizaninį pasipriešinimą, R. Ottingą LSSR MGB žvalgyba pasiuntė šnipinėti į VFR. Tačiau čekistai smarkiai apsiriko, nes jis neturėjo jokių tvirtų principų, nepaisė jokių moralės kriterijų. Šis ypač garsus smogikas vadovavosi viena gyvenimo taisykle: turiu išlikti gyvas ir visada rūpintis tik savo nauda. Netrukus KGB agentas Balandis (buvęs smogikas Kirvis) VFR kontržvalgybai pasisakė, kas esąs. Išdavęs kovų bendražygius - vokiečius kareivius, lietuvius partizanus, rusus emgėbistus, R. Ottingas paskui ramiausiai gyveno Vokietijoje.

    Kitas ypač pasižymėjęs specialusis agentas S. Šimkus-Šturmas 1948- 1950 m. buvo stribas Tauragės rajone. 1950 m. liepos mėn. MGB priimtas į 2-N valdybos SG. 1952 m. spalio mėn. už “nuopelnus” pakeltas SG vado pavaduotoju. 1953 m. vasario mėn. tapo SG vadu. Vėliau dirbo operatyviniu įgaliotiniu. Nuo 1950 m. iki 1953 m. gegužės 15 d. Šturmas kartu su kitais smogikais SG operacijose sunaikino 76 partizanus, iš kurių 25 pats nužudė ar suėmė. Už tokius “nuopelnus” Lietuvos SSR MGB vadovybė Šturmui ne kartą reiškė dėkingumą ir skyrė pinigines premijas.

    Gana įdomi specialiojo agento Juozo Rimavičiaus-Aušros gyvenimo istorija. 1946 m. nuteistas už ryšius su pogrindžiu, jis trejus metus praleido lageryje. Grįžęs į laisvę, 1949 m. Aušra trumpą laiką priklausė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės “Žilvičio” būriui. Tų pačių metų pabaigoje Aušra savo iniciatyva susisiekė su MGB darbuotojais ir išdavė būrio vado Žvalgo buvimo vietą, ir šis 1949 m. spalio 9 d. žuvo. Partizanai įtarė išdavystę, todėl keturi kovotojai, norėdami likviduoti agentą Aušrą, atėjo į jo sodybą. Susišaudymo metu partizanai nušovė agento žmoną ir tetą. Aušra gindamasis vieną partizaną nušovė, o kitą sunkiai sužeidė. Agento keršto, neapykantos jausmu MGB optimaliai pasinaudojo ir 1950 m. birželio mėn. įtraukė Aušrą į 2-N valdybos SG sudėtį. Tokie agentai buvo ypač žiaurūs, tikri fanatikai. 1952 m. AKG, kuriai priklausė Aušra, sunaikino Našlaičio, Beržo, Genio, Lakštingalos būrius - iš viso 19 partizanų. 1951 m. spalio mėn. Aušra pats atvedė J. Lukšą-Mykolaitį į SG parengtą pasalą.

    Specialusis agentas Jonas Janušaitis-Matrosas kartu su kitais smogikais nužudė 72 ir paėmė 15 gyvų partizanų. 1952 m. Matrosas tapo vienos SG vadu. Už šiuos žudymus 1950 m. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas jį apdovanojo garbės raštu.

    Tokių žudymo specialistų - agentų smogikų galima priskaičiuoti labai daug. Pagal buvusio Šiaurės rytų Lietuvos srities štabo viršininko Broniaus Kalyčio-Siaubo (specialusis agentas Ramojus) parodymus ir jam pačiam dalyvaujant SG operacijose iki 1953 m. gegužės 15 d. emgėbistai nužudė ir suėmė 35 laisvės kovotojus. Analogiškai kartu su buvusiu partizanu Juozu Bulka-Skrajūnu (specialusis agentas Bimba) AKG suėmė ir nužudė 45 partizanus, su Alfonsu Radzevičiumi-Tarzanu (specialusis agentas Alfa) - 30, Stasiu Petravičiumi-Klajūnu (specialusis agentas Mažytis) - 35, Vitu Treigiu-Karveliu (specialusis agentas Georginas) - 23, Jonu Kimštu-Žygūnu (specialusis agentas Jurginas) - 18, Kaziu Janioniu-Šnekučiu - 14 partizanų. Dauguma jų, deja, - buvę partizanai, susitepę rankas savo kovos draugų krauju.

    Atskirai reikėtų paminėti specialųjį agentą V. Pečiūrą-Gediminą (partizaninis slapyvardis Griežtas). MGB kontržvalgyba sugebėjo Griežtą padaryti Didžiosios Kovos apygardos vadu. Su jo pagalba represiniai organai 1946 m. sunaikino apygardos štabą, sulaikė arba nužudė apie 200 partizanų.

    Smogikų nusikaltimus pripažino patys represinių organų vadovai. LSSR valstybės saugumo ministras P. Kapralovas 1952 m. tarnybiniame rašte SSRS MGB vadovybei rašė: “Kai kurie agentai smogikai ir operatyviniai darbuotojai, dirbantys su SG, pažeidinėjo sovietinius įstatymus, elgėsi amoraliai ir nemokšiškai: pasisavino banditų, ryšininkų ir rėmėjų turtą, taikė fizinio poveikio priemones, o kai kuriais atvejais nužudydavo ryšininkus ir banditus, kuriuos, teisingai organizavus darbą, buvo galima paimti gyvus”. “Fizinio poveikio priemonės” - emgėbistų sukurtas žiaurius fizinius kankinimus maskuojantis terminas. Ministrui visai nerūpi žmonių gyvybės: tiesiog smogikai elgėsi “nemokšiškai”, kad neįstengdavo ryšininkų ir partizanų sulaikyti, o nužudydavo juos. Pats kpt. N. Sokolovas raporte LSSR valstybės saugumo ministrui P. Kapralovui nurodė smogikus Kranklį, Sakalą ir Tigrą, kurie “sistemingai pažeidinėjo sovietinius įstatymus”. Galima tik numanyti, kas slepiasi po tokiomis nekaltomis frazėmis.

    Saugumo organai į SG verbuodavo net asmenis, kurie, MGB duomenimis, karo metu dalyvavo žydų šaudymo akcijose. Antai A. Bakus - Kęstučio apygardos Povilaičio kuopos narys. Remdamiesi jo parodymais, saugumiečiai suėmė 16 pasipriešinimo dalyvių. Agentas smogikas Krotas karo metais taip pat prisidėjo prie žydų žudymo. Būdavo agentų, kurie pasirinkdavo bendradarbiavimą su MGB skatinami asmeninių tragedijų, keršto jausmo. Pavyzdžiui, agentė smogikė Lisa, anksčiau dalyvavusi ginkluotajame pogrindyje, po kiek laiko kartu su savo sužadėtiniu ir broliu legalizavosi. Už tai, agentės Lisos teigimu, partizanai nužudė jos sužadėtinį ir brolį, o ji atėjo dirbti į MVD. Vieną kartą Lisa pareiškė smogikams: “Aš patenkinta padėjusi MVD [...]. Nors taip atkeršijau už banditų nušautą jaunikį ir suluošintą gyvenimą”.

    SG kūrimosi pradžioje agentų smogikų gretose pasitaikydavo gana sąžiningų žmonių. Antai 1946 m. birželio mėn. tardytoju specialiojoje grupėje dirbo MVD Trakų rajono Onuškio valsčiaus operatyvinis įgaliotinis j. ltn. Juozas Pacevičius. Operacijos metu jis smogikui Koršunui netikėtai pasakė: “Tokio darbo dirbti negaliu, nes turiu sąžinę ir noriu su žmonėmis elgtis tik žmogiškai. Nors esu partijos narys, į Dievą tikiu ir tikėsiu”. Arba kitas atvejis. Smogikai Liūtas, Tauras, Dobilas, Beržas 1946 m. lapkričio 11 d. operacijos metu Telšių apskrityje ryšininkams pasakė, kad jie susidūrė su MVD grupe, o ne su partizanais. Bandė pabėgti iš SG, bet buvo sulaikyti. Deja, tai buvo tik retos išimtys, kurių vėliau nebepasitaikydavo.

    Ne visi partizanai, verbuojami specialiaisiais agentais, pasirinkdavo išdavystės kelią. Yra žinoma atvejų, kai buvę partizanai ištrūkdavo iš SG. 1952 m. sausio mėn., agentui Žemaičiui panaudojus migdomuosius preparatus, MGB suėmė Kęstučio apygardos “Dubysos” rajono vadą Petraitį-Našlaitį. 1952 m. sausio 26 d. 2-N valdybos SG su užverbuotu partizanu Našlaičiu veikė Raseinių apskrityje. Nutaikęs progą, Našlaitis sužeidė smogiką Jūrą ir pabėgo iš SG, neišdavęs nė vieno partizano. 1952 m. vasario 29 d. žuvo Vincas Baranauskas-Žemaitis, kuris 1951 m. rugpjūčio mėn. buvo paimtas gyvas, įtrauktas į SG, bet jam kažkaip pavyko pasprukti. 1952 m. spalio mėn. su agento Šturmo pagalba MGB suėmė ir užverbavo ginkluotos organizacijos “Aušrelė” narį Jaunutį. Ilgą laiką jis klaidino čekistus, bandė pabėgti, bet jam vis nepavykdavo. 1953 m. gegužės 15 d. SG operacijos metu Jaunutis bandė bėgti, tačiau buvo specialiųjų agentų nušautas. 1953 m. kovo 3 d., sužeidęs 2-N valdybos smogiką Matrosą, iš SG pabėgo užverbuotas partizanas Petras Liuiza-Šernas (agentūrinis slapyvardis Petras), tačiau po trijų dienų buvo nušautas. 1953 m. liepos 7 d. Rietavo rajone AKG, kuriai priklausė operatyviai naudojamas partizanas Algirdas (Kęstučio apygardos “Šalnos” rajono vadas S. Budreckas?), netoli Stirbiškių kaimo suorganizavo susitikimą su “Pilies” būriu. Į sutartą vietą atėjo partizanė Emilija Vaitkutė-Ramunė ir ryšininkas Petrošius, kuriuos SG paėmė gyvus. Partizanų ir smogikų grumtynių metu Algirdas pabėgo. Galbūt ne visi minėtieji partizanai liko “švarūs”, tačiau apie jų išdavystes duomenų kol kas neaptikta.

    Kiti specialiaisiais agentais užverbuoti partizanai, net išdavę keletą kovos bendražygių, pabėgdavo iš SG. Pavyzdžiui, 1952 m. balandžio 20 d. SG išdavė A.Gorbutauskas-Beržas. Jo padedami emgėbistai suėmė 4 partizanus. 1953 m. gegužės 22 d. AKG, susidedanti iš agentų smogikų Tigro, Alfonso, Aštraus, Šimonio, jų vado Šturmo, specialiojo agento Mažyčio, užverbuoto Vyčio apygardos žvalgybos viršininko M. Janulio-Tautvydo (suimtas 1953 m. balandžio 10 d.), Troškūnų rajone, Alugėnų miške, į susitikimą iškvietė būrio vadą Bėdą ir partizanę Sesutę. Šiuos bandant suimti, grumtynių metu Tautvydas pasitraukė nuo agentų ir pabėgo. Prieš tai jis buvo išdavęs keletą žmonių. 1953 m. rugsėjo 27 d. Troškūnų rajone stribai per susišaudymą nukovė M. Janulį. Gali būti, kad šie partizanai netikėjo emgėbistų pažadais jų nebausti, jei su ja bendradarbiaus, ir visai ne be pagrindo. Kita priežastis galėjo būti ta, kad partizanai, priversti padaryti vieną išdavystę, kentėdavo moraliai ir pabėgę iš SG nuspręsdavo slapstytis pavieniui. Visus išsiveržusius iš SG gniaužtų kovotojus saugumiečiai stengdavosi sukompromituoti prieš pogrindį. Tam tiko pabėgusiųjų pasirašyti dokumentai apie bendradarbiavimą su MGB, taip pat agentų skleidžiami gandai apie išdavystes ir kitokie subtilūs metodai. Dažnai atsitikdavo ir taip, kad partizanų karo lauko teismai, paveikti MGB sumaniai pakištų kompromituojančių duomenų, sušaudydavo nekaltus partizanus.

    Būdavo miškinių, kurie bandydavo apgauti abi kovojančias puses. 1952 m. balandžio 19- 20 d. AKG, kurią sudarė vidaus agentas Zigmas Sadauskas-Beržas (agentūrinis slapyvardis Muzikantas), operatyviai naudojamas užverbuotas partizanas Petras Bielskis-Aras (agentūrinis slapyvardis Leonas) ir agentas smogikas Alfonsas Luža-Maskva, vykdydama MGB užduotį, atėjo į Užvenčio rajono Vaišlaukės kaimą. Čia, ryšininko P. Trilikausko-Plytniko sodyboje, įvyko AKG ir Kęstučio apygardos Birutės rinktinės “Dubysos” rajono vado Jankausko-Audronio, Monkaus-Sidabro, Žaibo susitikimas. Aras paprašė Audronio pasikalbėti akis į akį ir jam pranešė, kad į susitikimą atėjo MGB provokatoriai. Audronis, norėdamas patikrinti, atskirai išklausinėjo Beržą. Supratęs susidariusią padėtį, Audronis priėmė sprendimą sušaudyti agentą smogiką Maskvą ir Muzikantą. Nuvesti apie kilometrą nuo sodybos MGB agentai buvo likviduoti. Muzikantą likvidavo partizanai, o Maskvą nušovė Aras. P. Bielskis-Aras į MGB rankas pateko tų pačių metų vasario mėn. Pagal jo parodymus operatyvinės-čekistinės grupės suėmė ir nužudė šešis Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanus. Norėdamas nuslėpti šį faktą, Aras tikriausiai Audronį įtikino, kad dėl partizanų žūties kaltas Beržas. Pagal saugumo dokumentus Beržas, nors ir buvo vidaus agentas, MGB organams teikdavo tik nereikšmingą informaciją, ją slėpdavo. Sukompromituoti Beržą pavyko, todėl Aras jau manė išsisukęs nuo partizanų įtarimų. MGB vadovai visaip stengėsi sunaikinti bėglį Arą. Tai jiems galų gale pavyko. Partizanai, matyt, gavę MGB pakištą informaciją, sušaudė P. Bielskį-Arą.

    Kai kuriuos agentus smogikus (buvusius partizanus) MGB vėliau suėmė ir sušaudė. Taip atsitiko smogikams Jonui Beliūnui-Variagui, Nemunui, Zigmui, Klajokliui ir Juozui Jankauskui-Demonui. Tai čekistai darė todėl, kad vieni būdavo likvidavę per daug sovietinių pareigūnų, o kiti dirbo ne visai nuoširdžiai. Darbščių agentų LSSR MGB vadovybė pasigailėdavo ir teikdavo prašymus SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui sušvelninti arba panaikinti bausmę. Prašymus dažniausiai patenkindavo. Kaip pavyzdį galima paminėti atleistą nuo bausmės S. Sakalauską, nužudžiusį tris partizanus. Iš viso trumpiau ar ilgiau SG agentais yra buvę apie 250 žmonių.

    Kalbant apie agentus smogikus iškyla sunkus klausimas: kodėl partizanai 1950- 1953 m. taip dažnai tapdavo savo kovos draugų išdavikais? Bandant į tai atsakyti, reikėtų turėti galvoje tokias aplinkybes:

1) Vakarų demokratinių valstybių ir Sovietų Sąjungos galimo karo perspektyva daugeliui pasipriešinimo dalyvių 1950- 1953 m. jau nebeatrodė reali, buvo nusivilta didžiųjų valstybių politika;

2) masiniai 1945- 1952 m. trėmimai (ištremta apie 118 000 žmonių), įkalinimai (į lagerius išsiųsta apie 142 000 žmonių) daugelį žmonių įbaugino, pakirto socialinę ginkluotojo pasipriešinimo bazę;

3) ginkluotoji rezistencija patyrė didžiulių nuostolių: 1951 m. antroje pusėje visoje Lietuvoje veikė apie 900 partizanų, 1952 m. pradžioje - 780, 1953 m. pradžioje - tik 336 partizanai (galima palyginti, kad 1946 m. pradžioje ginkluotas pogrindis jungė apie 4000 kovotojų) ;

4) daugelis idėjinių, palaikiusių pasipriešinimo dvasią, partizanų vadų žuvo.

    Laisvės kovotojai pateko į ypač sunkią, kritišką padėtį. Bunkeriuose tvyrojo neviltis, slogi nuotaika, nuojauta, kad artėja atomazga - žūtis. Nebuvo iš kur laukti išsigelbėjimo. Artimieji, šeimos nariai kankinosi lageriuose ir tremtyje. Aplinkui gyvenimas vis labiau sovietėjo, susirasti naujų rėmėjų pasidarė nepaprastai sunku. Dar 1949 m. viduryje Vakarų (Jūros) srities vadas V. Ivanauskas-Gintautas laiške LLKS Prezidiumo tarybos pirmininkui J. Žemaičiui-Vytautui rašė: “Penki okupacijos metai skaudžiai palietė visus gyventojus tiek moraliai, tiek materialiai, kad kai kurie silpnesnės dvasios tautiečiai pradėjo abejoti greito karo galimumu. Tuo vadovaudamiesi nustojo remti P [partizanus - M.P.] ir laikosi pasyviai, o kai kurie nuėjo išgamų keliu. Yra faktų, kad 3- 4 metus nuoširdžiai P rėmę tautiečiai šiandien pasidarė šnipais ar bent priešui palankiais. Pilnu tempu vykdoma kolektyvizacija taip pat gyventojus paveikia labai neigiamai. Nepaprastai paveikia gyventojus gyvų paimtų P išdavimai. Gyventojai pradeda partizanais nepasitikėti. Taip pat gyventojus atbaido ir kai kurių P blogi elgesiai”. Nuolatinė įtampa, netikrumas, agentų pasalų saugojimasis daugeliui laisvės kovotojų žalojo psichiką. Dar sunkesnė situacija susidarydavo, kai žmogus pakliūdavo į emgėbistų nagus. Daugelis faktų rodo, kad fiziniai, psichologiniai kankinimai, kartu žadant laisvę ir laimingą gyvenimą, dažnai duodavo rezultatų. Viena yra mirti, visai kita - iškęsti kankinimus. Patyčios, alkis, troškulys, karcerio šaltis, ištisas paras draudimas miegoti, žiaurus mušimas, sulaikytojo šantažas šeimos narių represijomis, tariamos jau padarytos išdavystės (po kurių kelio atgal į mišką nesą) - visa tai galų gale palauždavo ne tik paprastus partizanus, bet ir idealistus vadus. Didelę reikšmę verbuojant specialiuoju agentu turėjo subtilus ideologinis apdorojimas, kai saugumo “smegenų plovimo” specialistai suimtajam aiškindavo, kad savo kovos draugų paveiktas jis nuėjęs klaidingu keliu, nematęs, koks iš tiesų “šviesus” yra sovietinis gyvenimas. MGB vadovai, net ministrai partizaną įtikinėdavo, kad jų kova esanti beprasmiška, kalbėdavo, kad kiti, supratę savo paklydimus, seniai puikiai gyveną, tereikią padėti valstybės saugumo organams likviduoti likusius “sužvėrėjusius banditus” ir ramus geras gyvenimas garantuotas. Ypač sugniuždytas turėdavo jaustis sulaikytas kovotojas, kai jį verbuodavo agentais smogikais tapę pažįstami partizanų vadai. Deja, realybė tokia: patekę į nelaisvę partizanai sunkiai galėjo atsispirti savisaugos instinktui, pasipriešinti įtaigiam individualiam psichologiniam apdorojimui. Atsispirdavo tik nepaprastai stiprūs žmonės. Matyt, nepakeliamomis sąlygomis dvasiškai nualintas, nebekontroliuojantis savo minčių ir kalbos žmogus būdavo priverčiamas galvoti tik apie savo kančių pabaigą. Tik mažuma miškinių tapdavo išdavikais emgėbistams net nepavartojus prievartos. Klystume, jeigu manytume, kad visi slaptai suimti partizanai tapdavo išdavikais. Povilas Pečiulaitis, Viktoras Šniuolis, Viktoras Sabaliauskas ir daugelis kitų laisvės kovotojų netapo smogikais, nors represiniai organai visokiais būdais stengėsi tai padaryti.

    1953 m. per keturis su puse mėnesio LSSR MGB paėmė gyvus 72 partizanus. Iš jų tik 18 užverbavo agentais smogikais, 23 naudojo operatyviniais tikslais, o kitus 31 suėmė.  Kaip matome, beveik pusės suimtų partizanų MGB nesugebėjo palaužti arba tam nebuvo reikalo (pogrindis galėjo sužinoti apie mažos dalies kovotojų sulaikymą).

IŠVADOS

    MVD- MGB specialiosios grupės Lietuvoje buvo sukurtos kovai su partizaniniu sąjūdžiu. Jos vykdė pačias sunkiausias saugumiečių užduotis. Lietuvos rezistencijos dalyvių ir taikių gyventojų mirtys, kankinimai, sugriauti gyvenimai, suluošinta fizinė ir dvasinė sveikata, nepaprastos moralinės kančios, siaubingi išgyvenimai - tokie buvo smogikų veiklos padariniai.

    “Aštriausias” čekistų ginklas - agentūrinės-kovinės grupės - 1950-1953 m. likvidavo paskutinius sričių, apygardų ir rinktinių štabus. Tai nulėmė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, kaip centralizuotos organizacijos, sunaikinimą. Legendiniai apygardų štabai padėjo represiniams organams galutinai palaužti organizuotą pasipriešinimą. 1952- 1953 m. kovoje su partizanais MGB kariniai daliniai, stribai dalyvavo neaktyviai, o agentūrinė veikla, specialiųjų grupių operacijos pasidarė pagrindine čekistų veiklos ašimi. Agentūrines-kovines grupes 1950- 1953 m. MGB naudojo ypač aktyviai ir efektyviai (jei ne specialiųjų agentų veikla, partizaninė kova galėjo tęstis dar bent porą metų). Jų padedama MGB minėtu laikotarpiu suėmė, nužudė 10- 70 proc. visų suimtų ir nužudytų partizanų, o tai padarė didelių nuostolių ginkluotajai rezistencijai.

    Apibendrinus tyrimo medžiagą galima nustatyti, kad iš viso 1945- 1959 m. specialiosios ir agentūrinės-kovinės grupės nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę apie 220 partizanų. Agentai smogikai klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių. Tai valstybės saugumo organams leido atskleisti ir suimti apie 4900 rėmėjų, ryšininkų ir rezervistų. Remiantis dokumentine medžiaga taip pat galima suskaičiuoti, kad specialiosios grupės nužudė apie 60 ryšininkų, rėmėjų ir civilių gyventojų. Tai - tik žinomi faktai, o iš tikro neginkluotų gyventojų galėjo žūti kelis kartus daugiau. Daugumą šių aukų MGB priskirdavo prie nukautų “banditų”.

    Galima tvirtai teigti, kad agentų smogikų grupės:

1) kankindavo (fiziškai, psichiškai) pasipriešinimo dalyvius, nepriklausančius rezistencijai žmones (moteris, senelius, vaikus);

2) žudydavo taikius gyventojus, partizanų rezervistus, ryšininkus, rėmėjus;

3) plėšdavo civilių gyventojų ir pasipriešinimo dalyvių turtą.

    Smogikams ir jų vadovams praktiškai negaliojo jokie įstatymai. Atsakomybė už SG vykdytą genocidą ir kriminalinius nusikaltimus Lietuvos piliečiams taip pat tenka aukščiausiai Lietuvos SSR ir Sovietų Sąjungos MVD- MGB vadovybei, inicijavusiai teroristinių specialiųjų grupių kūrimą ir jas kontroliavusiai.

1 priedas

1952 m. agentūrinių-kovinių grupių (AKG) paimtų gyvų ir nužudytų partizanų sąrašas ( neišsamūs duomenys)*

 

Data

 

Vieta

AKG pavaldumas; operacijoje dalyvavę agentai smogikai

Operatyviai panaudoti suimti partizanai, spec. agentai

Partizanų priklausomybė (apygarda, rinktinė, rajonas, tėvūnija, būrys)

 

Paimti gyvi

partizanai

 

Nužudyti partizanai

1

2

3

4

5

6

7

      SAUSIS      
4 d. Vilkaviškio rajonas, Sausininkų kaimas MGB Kybartų rajono skyrius; Kovas, Ira, Pilietis   Tauro apygarda, Vytauto rinktinė, “Kęstučio” tėvūnija Būrio vadas Albinas Bieliūnas-Kabelis Albinas Novikas-Skirgaila
10 d. Kybartų rajonas MGB 2-N

valdyba

Albinas Bieliūnas-Kabelis, vėliau - spec. agentas Variagas Tauro apygarda, Vytauto rinktinė, “Kęstučio” tėvūnija   Būrio vadas Drugys, Bronius Bobinas-Patrimpas, Jonas Misiukevičius-Arūnas, Benis-Verpetas, Gintautas Novickas-Dudutis, vėliau bandytas užverbuoti, tačiau išdavė MGB ir perėjo į partizanų būrį

* prieduose nėra visų faktų, kurie paminėti tekste

 

1

2

3

4

5

6

7

21 d. Vilkaviškio rajonas MGB 2-N

valdyba

A. Bieliūnas-Kabelis Tauro apygarda, Vytauto rinktinės štabas   5 nužudyti,tarp jų - rinktinės vadas Antanas Grikietis-Slapukas, jo pavaduotojas Juozas Kmieliauskas-Aitvaras-Napoleonas
  Užvenčio rajonas, Užpelkio miškas MGB Šiaulių srities valdyba; Maskva, Šukis, Karvelis, Vilkas   Prisikėlimo apygarda, “Griunvaldo” būrys   Kazys Vyšniauskas ir Jonas Leonavičius
      VASARIS      
24 d.       Žemaičių apygarda, Dubysos rajonas, “Bijūno” būrys Petras Bielskis-Aras  
27 d. Molėtų rajonas MGB 2-N valdyba; Alfa, Ramojus   Vytauto apygarda, “Šarkio” būrys Vytautas Petronis-Klajūnas-Šarkis 3 nežinomi
      KOVAS      
5 d. Molėtų rajonas MGB 2-N valdyba Vytautas Petronis-Klajūnas, - vėliau - spec. agentas Kairys Vytauto apygarda, “Šarkio” būrys Jonas Barčys-Viesulas Boleslovas Šukis-Bijūnas, Juozas Petrėnas-Diemedis
9 d. Druskininkų rajonas MGB 2-N valdyba Vitas Treigys-Karvelis, vėliau - spec. agentas Georginas Dainavos apygarda, Kazimieraičio rinktinė Būrio vadas Alfonsas Gorbatauskas-Beržas  
13 d. Druskininkų rajonas   Alfonsas Gorbatauskas-Beržas Dainavos apygarda, Kazimieraičio rinktinė Jonas Maskėla-Ąžuolynas, Afonsas Gaidys-Jovaras  
13 d. Užvenčio rajonas, Kalniškio kaimas   Petras Bielskis-Aras, agentūrinis slapyvardis Leonas Prisikėlimo apygarda, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė, “Bijūno” būrys Ignas Šimulis-Puškinas Būrio vadas Domas Mikučiauskas-Liandriukas-Paukštis
27 d. Šiaulių rajonas, Šeduvos valsčius     Prisikėlimo apygarda, “Mingėlos” būrys Petras Bartkus-Darius  
      BALANDIS      
2 d. Molėtų rajonas MGB 2-N valdyba; Alfa V. Petronis-Klajūnas Vytauto apygarda Bronius Kemeklis-Kerštas  
17 d. Šiaulių rajonas, Gulbinų miškas MGB Šiaulių srities valdyba; Maskva, Šukis P. Bielskis-Aras Prisikėlimo apygarda, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė Ignas Sabulis-Oficierius  
19 d. Druskininkų rajonas, Lenicų kaimas  

A.. Gorbataus- kas-Beržas ir V. Treigys-

Karvelis

Dainavos apygarda, Kazimieraičio rinktinė, “Beržo” būrys Būrio vadas Jonas Kisielius-Grūdas, Antanas Maskėla-Naikintuvas  
25 d. Druskininkų rajonas  

Antanas Maskėla-Naikintuvas

Dainavos apygarda, Kazimieraičio rinktinė, “Beržo” būrys   Aliašas Akstinas-Rytas, Stasys Narkauskas-Vaidilutis ir Jona Galčienė-Jovaras
28 d. Molėtų rajonas MGB 2-N valdyba; Ramojus   Vyčio apygarda, “Didžiosios kovos” būrys Buvęs DK rinktinės štabo visuomeninės dalies viršininkas Povilas Puodžiūnas-Žėruolis Stasys Rokas-Beržas, Stasys Rinkūnas-Jazminas
      GEGUŽĖ      
14 d.   MGB 2-N valdyba; Matrosas, Aušra, Alfonsas Šernas ir Krantas     Leonas Čaplikas-Perkūnas, Šarūnas, Gediminas
17 d. Varėnos rajonas MGB Vilniaus srities valdyba Juozas Drazdauskas-Putinas ir V. Treigys-Karvelis Dainavos apygarda, Kazimieraičio rinktinė, “DLK Vytauto” tėvūnija Tėvūnijos vadas Petras Vaitkus-Genys Perkūnas
20 d. Varėnos rajonas MGB Vilniaus srities valdyba Petras Vaitkus-Genys Dainavos apygarda, Kazimieraičio rinktinė   Kairys, Banginis, Mėnulis, Balandis
21 d. Kalvarijų rajonas Variagas   Tauro apygarda, Vytauto rinktinė   Algis Rutkauskas-Miškinis, Juozas Sasnauskas-Kolumbas, Petras Burnelis-Senis, Petras Juknelis-Deimantas
  Varnių rajonas MGB 2-N valdyba   Žemaičių apygarda Apygardos štabo narys Petras Monkus-Sidabras  
31 d. Smėlių rajonas   Povilas Puodžiūnas-Žėruolis, vėliau - spec. agentas Mokytojas Vyčio apygarda, “Erelio” būrys Juozas Navalinskas-Beržas ir Povilas Zagreckas-Ąžuolas  
      BIRŽELIS      
17 d. Druskininkų rajonas   P.Vaitkus-Genys Dainavos apygarda, Kazimieraičio rinktinė, “Perkūno” būrys   Juozas Stankevičius-Alfa, Jonas Kriaunelis
18 d.   MGB 2-N valdyba; Bimba, Mažytis   Vytauto apygarda, Tigro rinktinė Rinktinės štabo žvalgybos viršininkas Kazys Bukauskas-Seklys Būrio vadas Vytautas Galatiltis-Mikasiukas, Zenonas Cicėnas-Makulis
19 d. Molėtų rajonas   P. Puodžiūnas-Žėruolis Vyčio apygarda, “Titnago” būrys Kazys Bacianskas-Kostas  
25 d.   Variagas   Tauro apygarda, Vytauto rinktinė   Rinktinės štabo narys Pijus Degutis-Kęstutis
      LIEPA      
3 d. Smėlių rajonas Mokytojas   Vyčio apygarda, “Skirmanto” būrys   Stasys Novikas-Tigras ir Gylys
8 d. Ignalinos rajonas MGB 2-N valdyba; Bimba, Mažytis Kazys Bukauskas-Seklys, vėliau - spec. agentas Gudas Vytauto apygarda, Tigro rinktinė, “Šilo” būrys Jonas Ožkinis-Desnaitis  
12 d. Klaipėdos rajonas     Kęstučio apygarda (?) “Šakinio” būrys Adelė Šakinytė  
18 d. Ignalinos rajonas   K. Bukauskas-Seklys Vytauto apygarda   Būrio vadas Julianas Kliukas-Dagilis, Leonas Šinkūnas-Kipšas, Francišekas Pudnis-Indėnas, Papartis
22 d.     Būrio vadas Albertas Stoškus-Staškevičius - Ulonas-Dainotas Prisikėlimo apygarda, Povilo Lukšio rinktinė   Kazys Šniukšta-Aras, Alius Šniukšta-Sakalas, Ožukauskas-Lakštutis
      SPALIS      
15 d.     Vailionis   Antanas Matuliauskas-Adaska Būrio vadas Povilas Gudas-Eskimas, Algirdas Kaminskas-Vėjas, Mykolas Namejūnas-Rimantas, Vilis Bugailiškis-Drąsutis, Janina Valevičiūtė-Astra, Bronė Karvelytė, Janina Gečūnaitė
17 d. Anykščių rajonas MGB 2-N valdyba; Ramojus, Alfa, Šturmas   Vytauto apygarda, Vaižganto rinktinė Rinktinės vadas Vaclovas Čepukonis-Tigras Būrio vadas Antanas Burokas-Mokytojas, Juozas Baltakis-Beržas, Juozas Banys-Šūvis, Anelė Karvelytė-Vaiva, Vladė Kavaliūnienė-Karvelytė - Eglė
18 d.     Vaclovas Čepukonis-Tigras, - vėliau - spec. agentas Kietis   1 nežinomas 6 nežinomi
27 d. Jonavos rajonas MGB 2-N valdyba; Mokytojas Audra Vyčio apygarda, “Kranto” būrys   Būrio vadas Anicetas Juknis-Krantas, Henrikas Savickas-Skrajūnas, Pranas Ketvirtas, Vytautas Gečiauskas-Spyglys, Dominykas Čekauskas, Jonas Bagdonas
      LAPKRITIS      
4 d. Panemunės rajonas MGB 2-N valdyba Juozas Jankauskas-Demonas Tauro apygarda, Žalgirio rinktinė, ”Dariaus ir Girėno” tėvūnija Tėvūnijos vadas Povilas Pečiulaitis-Lakštingala Kazys Ruseckas-Doleris, Leonas Lukaševičius-Vytautas

21 d. Dusetų rajonas MGB 2-N valdyba; Ramojus, Mažytis V. Čepukonis-Tigras Vytauto apygarda, Vaižganto rinktinė Būrio vadas Bolis Žukauskas-Žaibas  
22 d.   MGB 2-N valdyba; Šturmas, Aleksas, Alfa, Mokytojas Beržas     Būrio vadas Alfonsas Gudonis-Erelis, Leopoldas Borisevičius-Riešutas
      GRUODIS      
12 d.   Aras, Garsas   Dainavos apygarda, Dzūkų rinktinė, “Kęstučio” tėvūnija, “Aido” būrys   Būrio vadas Vytautas Stanaitis-Aidas, būrio vadas Petras Kupčinskas-Tyla, Leonas Kazlauskas-Bijūnas, Juozas Vitkauskas
24 d. Kupiškio rajonas, Čivonių kaimas MGB 2-N valdyba; Ramojus, Mažytis, Alfa Tigras Vyčio apygarda, Vaižganto rinktinė,

“Vilties” tėvūnija

Kostas Kregždė-Sausis-Hitleris, Bronius Šimkūnas-Uošvis-Laimutis Albinas Vagulis-Sakalas, Vladas Žibeika-Dagilis

29 d. Panevėžio rajonas, Aleksandravo kaimas   Žalgiris     Vytautas Survila-Žaibas-Drūtas, Antanas Mickūnas-Liepa

    Lentelė sudaryta remiantis: LSSR MGB 1952 m. operatyvinės suvestinės Nr. 4, 9, 10, 20, 56, 63, 67, 71, 82, 89, 101, 112, 125, 128, 132, 135, 139, 153, 154, 155, 160, 165, 170, 172, 176, 227, 228, 233, 238, 249, 250, 262, 269, 274, LYA, f. 3, ap. 56, b. 32, t. 1, l. 6, 20, 22-23, 43-45, 126-127, 138, 146, 151-152, 174-175, 189-192, 218, 220-222, 239-241, 266-268, 275-277, 286-288, 293-295; t. 2, l. 4-6, 30, 33-38, 47-48, 57-59, 69, 73-74, 80-81, 112-116, 125-127, 136, 157-160, 182-184, 194-196, 205-206; LSSR MGB Šiaulių srities valdybos viršininko pavaduotojo plk. Pachomyčevo 1952 m. vasario 5 d. tarnybinis raštas LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojui I. Počkajui, ibid., f. 16, ap. 210, b. 12, l. 6-12; LSSR MGB Šiaulių srities valdybos viršininko pavaduotojo plk. Pachomyčevo 1952 m. balandžio 4 d. tarnybinis raštas LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojui I. Počkajui, ibid., l. 25-40; MGB Vilniaus srities viršininko pplk. M. Jakovlevo 1952 m. birželio 3 d. tarnybinis raštas apie SSRS MGB nurodymų kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir ginkluotomis gaujomis, veikiančiomis Vilniaus srities teritorijoje vykdymą nuo 1952 01 01 iki 1952 06 01, ibid., f. 16, ap. 16, b.5, l. 90-111; L. Abarius, “Lietuvos partizanų Šiaurės-rytų srities 3-ioji Vytauto apygarda (1945-1952 m.)”, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1996, Nr. 16, p. 97-107; N. Gaškaitė, D. Kuodytė, A. Kašėta, B. Ulevičius, Lietuvos partizanai 1944-1953 m., Kaunas, 1996, p. 213, 306, 309.

2 priedas

1953 m. agentūrinių-kovinių grupių (AKG) paimtų gyvų ir nužudytų partizanų sąrašas (neišsamūs duomenys)

 

 

Data

 

Vieta

AKG pavaldumas; operacijoje dalyvavę agentai smogikai

Operatyviai panaudoti suimti partizanai, spec. agentai

Partizanų priklausomybė (apygarda, rinktinė, rajonas, tėvūnija, būrys)

 

Paimti gyvi  partizanai

 

Nužudyti partizanai

1

2

3

4

5

6

7

      SAUSIS      
30 d. Troškūnų rajonas, Tvaskų kaimas MGB 2-N valdyba; SG Nr.2 nariai Šturmas, Tigras, Jūra Kostas Kregždė-Sausis, Laimutis, vėliau - spec. agentas Šimonis Vyčio apygarda, Gedimino rinktinė,

“Aušros” tėvūnija

Apygardos štabo narys Kazys Riauba-Rimgaudas-Kazokas Juozas Vėžys-Eimutis
31 d. Smėlių rajonas MGB 2-N valdyba; SG Nr.1 nariai Aleksas, Vasaris Mokytojas, J. Navalinskas-Beržas, vėliau - spec. agentas Žemaitis Vyčio apygarda,

“Daugirdo” būrys

  Bronius Šinkūnas-Daugirdas, Julius Katinas-Jurginas, Vytautas Katinas
      VASARIS      
14 d. Panevėžio rajonas MGB 2-N valdyba K. Riauba-Kazokas Vyčio apygarda, “Sakalo” būrys Būrio vadas Juozas Linkevičius-Sakalas Stasys Šidlauskas-Savanoris, Vaclovas Belys-Dragūnas

 

 

16 d. Panevėžio rajonas MGB 2-N valdyba; Žilvitis K. Riauba- Kazokas Vyčio apygarda, Gedimino rinktinė, “Trimito” tėvūnija Būrio vadas Kazys Janonis-Vytenis-Šnekutis-Piekis, Povilas Miliūnas-Plienas  
24 d. Panevėžio rajonas MGB 2-N valdyba; Alfa, Mažytis, Šturmas Kazys Janionis-Šnekutis   Aleksas Vaitelis-Rimtutis  
26 d. Simno rajonas MGB Kauno srities valdyba       Stasys Jasilevičius
28 d. Utenos rajonas MGB 2-N valdyba; Ramojus, Tigras, Vasaris, Aras     Antanas Kazakevičius-Narsutis-Viesulas Alfonsas Svilas-Streikus-Jazminas

  Panevėžio rajonas, Žučių (?) kaimas MGB 2-N valdyba; Alfa, Mažytis, 4 smogikai K. Janionis-Šnekutis Vyčio apygarda, “Plieno” būrys Grigaliūnas Štarolis-Plienas-Kariškis Česlovas Sologubas-Konkurentas-Faiforas, Vytautas Trasimavičius-Anūkas-Medelis
      KOVAS      
3 d. Kybartų rajonas MGB Kauno srities valdyba; Petryla, Šviesa, Kazėnas       Vytautas Aleksa
9 d. Dusetų rajonas, Drusėnų kaimas MGB 2-N valdyba   “Audros” būrys Romualdas Navickas-Jaunutis Boleslovas Sirutis-Granitas  
11 d. Kupiškio rajonas MGB 2-N valdyba; Ramojus, Alfa ir 3 nežinomi smogikai K. Kregždė-Sausis, Laimutis Vyčio apygarda, Žaliosios rinktinė Būrio vadas Tautvilas Vaitiekūnas-Zubris, Vytautas Vagulis-Dagilis  
14 d. Radviliškio rajonas MGB 2-N valdyba; Vasaris, Beržas, Tarzanas L. Juška-Kariūnas, agentūrinis slapyvardis Drąsuolis Prisikėlimo apygarda, Povilo Lukšio rinktinė Rinktinės vadas Viktoras Šniuolis-Girėnas-Vytvytis, Juozas Valantinas-Titulis-Granitas  

 

28 d. Kupiškio rajonas MGB 2-N valdyba; Ramojus, Šturmas, Jūra, Aleksas Zubris, Laimutis Vyčio apygarda, Žaliosios rinktinė, “Gedimino” būrys Tėvūnijos vadas Vytautas Pakaušis-Audris-Genys  

 

31 d. Šilalės rajonas MGB 2-N valdyba; Šturmas Eitutis, Jaunutis Kęstučio apygarda, Šalnos rajonas Rajono vadas Simonas Budreckas-Algirdas Jokūbas Varanius-Dragūnas

      BALANDIS      
8 d. Dusetų rajonas, Linkučių kaimas Aras, Valis, Putinas, Gegutė Granitas   Motiejus Puškonis-Donkichotas  
10 d. Panevėžio rajonas, Ustronio kaimas   Kazokas Vyčio apygarda Apygardos štabo žvalgybos viršininkas Mykolas Janulis-Tautvydas-Daumantas-Stumbras  
14 d.       Kęstučio apygarda, Vaidoto rinktinė Rinktinės štabo narys Pranas Narbutas-Rolandas  
18 d. Ramygalos rajonas MVD 1-oji valdyba Grigalius Štarolis-Plienas (per susišaudymą žuvo),

K. Janionis-Šnekutis

Vyčio apygarda,Gedimino rinktinė   Rinktinės vadas Edvardas Daučiūnas-Rimantas, būrio vadas Henrikas Markauskas-Mėnesėlis, Petras Markauskas-Klevas, Stasys Lukšys-Kiškis

19 d. Švenčionių rajonas, Godutiškio (?) miškas MVD 1-oji valdyba; Putinas, Aidas K. Bukauskas-Seklys Vytauto apygarda, Tigro rinktinė   Būrio vadas Vaclovas Vaitiekūnas-Barzdėnas, Zenonas Puzonas-Tarzanas
      GEGUŽĖ      
6 d.   3 smogikai Tautvilas Vaitiekūnas-Zubrys Vyčio apygarda, Žaliosios rinktinė, “Eimučio” būrys Paskutinis būrio partizanas Rekašius-Puikutis  

9 d. Kavarsko ir Ramygalos rajonų riba, Lantų miškas   M. Janulis-Tautvydas, K. Janionis-Šnekutis Vyčio apygarda Tėvūnijos vadas Albinas Burbulis-Žilvinas, Henrikas Ivanauskas-Papartis  
22 d. Troškūnų rajonas 6 smogikai     J. Kadžionis-Bėda, M. Gedziūnaitė-Sesutė  
24 d. Jurbarko rajonas MVD 1-oji valdyba; Kazėnas, Aras, Drąsus P. Narbutas-Rolandas, vėliau - spec. agentas Vaidila Kęstučio apygarda, Vaidoto rinktinė, “Mindaugo” būrys

Būrio vadas Juozas Palubeckas-Simas  
      BIRŽELIS      
14 d. Ramygalos rajonas, Praperžės kaimas Nemunas       Būrio vadas Rapolas Garuckas-Sanitaras, Petras Kraujelis-Čičinskas
  Ramygalos rajonas MVD 1-oji valdyba; Matrosas, Šturmas, Putinas, Aidas A. Burbulis-Žilvinas   Vladas Dargužis-Žvirblis Marijonas Smetona-Komendantas
19 d. Tytuvėnų rajonas 3 smogikai   Kęstučio apygarda   Apygardos vadas Povilas Morkūnas-Rimantas, Stasys Zinkevičius- Algimantas
29 d. Pasvalio rajonas MVD 1-oji valdyba; Ramojus, Alfa, Aštrus, Tigras V. Pakaušis-Audris Vyčio apygarda, Žaliosios rinktinė Rinktinės štabo visuomeninės dalies viršininkas Julius Novakas-Tilvikas, būrio vadas Alfonsas Virbickas-Daugis  
      LIEPA      
1 d. Kavarsko rajonas Globus       Pranas Jurkėnas-Eimutis
8 d. Radviliškio rajonas Šukis   “Vėtros” būrys   Kazys Sidoras-Komaras
12 d. Panevėžio rajonas, Aščegalių kaimas MVD 4-oji valdyba; Ramojus, Alfa, Aštrus, Tigras V. Pakaušis-Audris Vyčio apygarda, “Vanago” būrys Lionginas Šukys-Meškėnas, Edvardas Bačalis-Gebelsas  

14 d. Biržų rajonas 4 smogikai K. Kregždė-Sausis, V. Vagulis-Dagilis Vyčio apygarda, Žaliosios rinktinė, “Pilėnų” tėvūnija   Tėvūnijos štabo visuomeninės dalies viršininkas Alfonsas Valenta-Milžinas
15 d. Rokiškio rajonas, Kurkliečių kaimas 3 smogikai V. Čepukonis-Tigras   Petras Vizbaras-Vapsva  

23 d. Prienų rajonas, Skersabalių miškas MVD Prienų apskrities skyrius; Panaktinis, Tikutis, Teisutis   Tauro apygarda, Geležinio Vilko rinktinė, “Dešinio” tėvūnija Antanas Šukevičius  
26 d. Dusetų ir Rokiškio rajonų riba, Mikniūnų kaimas Aleksas, Tarzanas, Kietis     Jonas Masiulis-Ponas  

28 d. Raseinių rajonas, Paviduvio kaimas MVD 4-oji valdyba; Aras, Drąsus, Kazėnas P. Narbutas-Rolandas Kęstučio apygarda, Vaidoto rinktinė Rinktinės štabo viršininkas Antanas Šablauskas-Aras  
     

RUGPJŪTIS

     
3 d. Dotnuvos rajonas     Urbono būrys Leonardas Petrauskas-Mėnulis  
5 d. Jurbarko rajonas, Paslaukinės miškas MVD 4-oji valdyba; Drąsus, Kazėnas, Alfonsas, Aušra Antanas Šablauskas-Aras Kęstučio apygarda, Vaidoto rinktinė   Būrio vadas Bernardas Kregždė-Bijūnas, rinktinės vadas Edvardas Pranskevičius-Vasaris
6 d.       Vyčio apygarda, Žaliosios rinktinė, “Čerčilio” būrys   Antanas Žygas-Aptiekorius
7 d. Raseinių rajonas Vaidila   Kęstučio apygarda, Vaidoto rinktinė Benadas Mileris-Alius  
26 d. Joniškio rajonas, Žaliosios miškas     Vyčio apygarda, Žaliosios rinktinė, “Algirdo” būrys   Būrio vadas Jonas Žeimys-Bitinas-Laimutis, Antanas Mažylis-Dūmelis, Kazys Mažylis-Kaziukas
     

RUGSĖJIS

     
16 d. Ramygalos rajonas MVD 4-oji valdyba Nemunas “Tigro” būrys Alfonsas Antanaitis-Tigras, Matas Povilauskas-Riteris-Jovaras  
18 d. Raseinių rajonas, Antoniškių kaimas Vaidila A. Šablauskas-Aras, vėliau -spec. agentas Vytas Kęstučio apygarda   Apygardos vado pavaduotojas Jonas Vilčinskas-Algirdas-Audra, jo adjutantas Juozas Dabrovolskas-Likimas-Ramūnas
20 d.   MVD 4-oji valdyba; Žaibas, Šturmas     Stasys Dambrauskas  
23 d. Kybartų rajonas Variagas     Stanislovas Ilgūnas, Vitalijus Lepinaitis, Vytautas Glaveckas -legaliai gyvenę pasipriešinimo dalyviai  

     

SPALIS

     
10 d. Troškūnų rajonas, Rakutėnų kaimas MVD 4-oji valdyba; Tauras, Aštrus, Žvaigždė Tomas     Vincas Peslikas-Griausmas
12 d. Šilutės rajonas Kariūnas, Viesulas, Liūtas Labutis Kęstučio apygarda, “Jūros” būrys   Būrio vadas Stasys Butrimas-Gediminas, Alfonsas Puidokas-Dobilas, Bronius Vaitkus
22 d. Troškūnų rajonas   Tomas     Jonas Tilindis-Žvalgas
26 d. Ramygalos rajonas, Tvankstės kaimas MVD 4-oji valdyba; Mažytis, Beržas, Tigras Nemunas “Valstiečio” būrys Mykolas Krikščiūnas-Valstietis  

 

     

LAPKRITIS

     
2 d. Panevėžio rajonas, Trakių kaimas   Gebelsas Vyčio apygarda, Žaliosios rinktinė Rinktinės vadas Ignas Daukša-Šepulskis-Maratonas Rinktinės štabo viršininkas Juozas Šomka-Čerčilis, rinktinės visuomeninės dalies viršininkas Jonas Vincevičius-Narsutis-Žaltys
25 d. Varnių rajonas Dagys, Kariūnas     Leonas Laurinskas-Liūtas  
     

GRUODIS

     
15 d. Varėnos rajonas MVD 4-oji valdyba; Ungurys, Žilvinas, Aušra     Antanas Keršys-Eglė, Stasė Voverytė  

    Lentelė sudaryta remiantis: LSSR valstybės saugumo ministro gen. mjr. P. Kondakovo 1953 m. vasario 7  ir kovo 4 d. pažymos SSRS valstybės saugumo ministro pavaduotojui gen. ltn. V. Riasnojui apie LSSR MGB darbo kovojant su gaujomis ir nacionalistiniu pogrindžiu rezultatus 1953 m. sausio ir vasario mėn., LYA, f. 3, ap. 56, b. 43, t. 1, l. 7-11, 15-20; LSSR vidaus reikalų ministro gen. mjr. P. Kondakovo 1953 m. gegužės 18 d. pažyma SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojui N. Kruglovui, ibid., l. 73; LSSR vidaus reikalų ministro pplk. J. Vildžiūno  1953 m. gegužės 31, birželio 24, 30, liepos 17 ir 28, rugpjūčio 5 ir 17, spalio 31 d. operatyvinės suvestinės apie LSSR MVD darbo rezultatus, ibid., l. 167-171, 177-184, 187-195, 199-202, 206-216, 221-226; LSSR vidaus reikalų ministro pplk. J. Vildžiūno 1953 m. gegužės 17, liepos 31, spalio 19 d. tarnybiniai pranešimai, ibid., t. 2, l. 12-32, 69-97, 98-166; LSSR vidaus reikalų ministro K. Liaudžio 1954 m. vasario 4 d. tarnybinis pranešimas SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojui gen. plk. S. Kruglovui apie Lietuvos SSR MVD organų agentūrinio-operatyvinio darbo rezultatus kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir ginkluotomis gaujomis 1953 m. lapkričio-gruodžio mėn., ibid., l. 255-284; LSSR vidaus reikalų ministro pplk. J. Vildžiūno 1953 m. spalio mėn. operatyvinė suvestinė SSRS MVD 4-osios valdybos viršininkui gen. ltn. Charitonovui, ibid., t. 3, l. 40-44; LSSR MVD 1-osios valdybos viršininko pplk. Župikovo 1953 m. balandžio 30 d. pažyma apie rezervines banditų formuotes, ibid., l. 135-144; LSSR valstybės saugumo ministro gen. mjr. K. Liaudžio 1953 m. lapkričio 26 d. raštas SSRS MVD 4-osios valdybos viršininkui gen. ltn. Charitonovui, ibid., l. 187; LSSR valstybės saugumo ministro gen. mjr. P. Kondakovo 1953 m. sausio-balandžio mėn. operatyvinės suvestinės Nr. 8, 9, 20, 22, 31, 39, 40, 41, 43, 49, 53, 64, 66, 72, 73, 74, 78, 79, ibid., b. 46, l. 14, 17, 43-45, 50-52, 80-83, 108, 111-119, 123-124, 143, 145, 157-160; b. 43, l. 192, 195-196, 209-216, 223-227; LSSR vidaus reikalų ministro pplk. J. Vildžiūno 1953 m. rugpjūčio 8 d. operatyvinė suvestinė SSRS 4-osios valdybos viršininkui gen. ltn. Charitonovui, ibid., l. 268-269; LSSR vidaus reikalų ministro pavaduotojo plk. I. Počkajaus 1953 m. kovo 12 d. operatyvinė suvestinė Nr. 51 SSRS vidaus reikalų ministrui L. Berijai, ibid., l. 149-153; LSSR vidaus reikalų ministro pplk. J. Vildžiūno 1953 m. birželio 19 ir 30, liepos 9, 13 ir 16 d. operatyvinės suvestinės SSRS 4-osios valdybos viršininkui gen. ltn. N. Sazykinui, ibid., l. 231-233, 240-241, 252-257; LSSR vidaus reikalų ministro pplk. J. Vildžiūno 1953 m. liepos 27 ir 31, rugpjūčio 5, 8 ir 27, rugsėjo 17 ir 19 d. operatyvinės suvestinės SSRS 4-osios valdybos viršininkui gen. ltn. Charitonovui, ibid., l. 259, 261-165, 268-269, 272-274, 281-284; LSSR vidaus reikalų ministro pavaduotojo plk. L. Martavičiaus 1953 m. rugsėjo 21 d. operatyvinė suvestinė SSRS 4-osios valdybos viršininkui gen. ltn. Charitonovui, ibid., l. 285; LSSR vidaus reikalų ministro gen. ltn. P. Kondakovo 1953 m. vasario mėn. pažyma apie LSSR MGB darbo likviduojant gaujas ir nacionalistinį pogrindį 1953 02 01-1953 02 15 rezultatus, ibid., f. 3, ap. 56, b. 44, t. 1, l. 91-99; LSSR vidaus reikalų ministro gen. ltn. P. Kondakovo 1953 m. gegužės 9 d. spec. pranešimas Lietuvos KP CK sekretoriui A. Sniečkui, ibid., l. 232; LSSR vidaus reikalų ministro pplk. J. Vildžiūno 1953 m. birželio mėn. pažyma, ibid., l. 333; A. Anušauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais, p. 307-309; L. Abarius, “Lietuvos partizanų Šiaurės-rytų srities 3-ioji Vytauto apygarda (1945-1952 m.)”, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1996, Nr. 16. p. 97-107.


SPECIAL MVD-MGB TROOPS IN LITHUANIA (1945-1959)

Summary

Special MVD-MGB troops were formed in Lithuania for military operations against armed resistance movement and were responsible for the execution of the most complicated KGB tactical tasks. Great death loses of Lithuania's Freedom Fighters and peaceful population, ruined lives and physical and moral health, tortures, horrible experiences was the result of the doings of these shock troops.

Special troops - the principal KGB measure - during the period of 1950-1953 liquidated the last existing regional and district combined headquarters. This fact determined the annihilation of the Movement of Lithuania's Freedom Fighters the leading organisation of the movement. Fictious district headquarters, mainly formed from MGB secret agents helped the repressive organs to finally break down organised resistance. In operations against National partisans in 1952-1953 MGB military units as well as quislings (istrebiteli) were little involved and the activities of secret agents and operations of special troops became principal axis of KGB activities. During the period of 1950-1953 special troops had been most actively and effectively used by MGB (armed resistance would have lasted at least two more years without unless the secret agents activities).

From the material investigated it can be ascertained that during the period of 1945-1950 special troops killed 500 partisans and about 220 partisans were taken prisoners. About 700 resistance participants had been insidiously interrogated. It made possible for KGB to expose and arrest about 4900 resistance movement supporters, signallers and reservist. On the basis of documents it can be ascertained that up to 60 supporters and civilians were killed by special troops. These are well known and based facts, but in fact the number af peaceful civilians who perished could be several times greater. Many of such victims were ascribed by MGB to be "bandits".

It can be firmly maintained, that shock troops of secret agents:

1. physically and moraly tortured armed resistance fighters and people who did not participate in the resistance movement (women, old people, children);

2. killed peaceful civilians, rezervers of partisans, signallers and supporters;

3. pillaged the property of peaceful civilians and resistance fighters.

Neither shock toopers nor their leaders/commanders followed any laws. It should be noted that the responsibility for genocide and criminal crimes executed by special troops against Lithuanians has also to be assumed by the supreme government of Lithuanian SSR and the chief commanders of the MVD-MGB of the Soviet Union, the initiateres of the formation of terrorist special troops and their controllers.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras