Dokumentinėje knygos dalyje skaitytojas ras įdomios ir susimąstyti verčiančios medžiagos, apmąstymų apie tai, nuo ko priklausė žydų gelbėjimo mastai įvairiose Europos šalyse; kodėl Lietuvoje nukentėjo tokia didelė žydų dalis; kaip buvo gelbėjami žydų vaikai ir kodėl tai padaryti buvo labai sunku, ypač paslėpti berniukus; kokie buvo gelbėjimo motyvai. Labai svarbus ir neabejotinai sulauksiantis komentarų yra Mato (Motiejaus) Janušausko liudijimas apie tai, kas pirmomis karo dienomis darėsi Kauno VII forte. Kai kurie tekstai atskleis vidinį konfliktą tarp sistemos ir oficialios pareigūno pozicijos iš vienos pusės bei individualios jo, kaip žmogaus, laikysenos – iš kitos, t. y. kaip pavieniai asmenys, vokiečių civilinės valdžios pareigūnai ar holokausto akivaizdoje oficialiai tylinčios Katalikų Bažnyčios hierarchai prie žydų gelbėjimo prisidėjo kaip individai.

Skaitant įžanginę dalį vieniems į akis galbūt kris lietuvių ir žydų skirstymas į „mus“ ir „juos“ (per knygos pristatymą kalbėjusi Irena Veisaitė pažymėjo, kad perskaičius įvadą liko įspūdis, jog leidinio sudarytojai vis dar ginasi), kiti pasiges platesnių komentarų (publikuojamuose tekstuose nepakomentuoti liko ne vienas ginčytinas teiginys).

Lietuvos laikinoji vyriausybė. Posėdžių protokolai. Parengė Arvydas Anušauskas, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, 183 p. Tai atskiru leidiniu išleisti Lietuvos laikinosios vyriausybės (toliau – LV) posėdžių protokolų tekstai. Ilgai manyta, jog vyriausybės veiklą atspindintys dokumentai greičiausiai dingo karo metais, pateko į kieno nors privatų archyvą ar pan. Tačiau jie, laimei, prieš daugiau kaip du dešimtmečius buvo atiduoti tuometinei Respublikinei bibliotekai (dabar – Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka). Lietuvos archyvuose buvo išlikusios ištraukos iš pavienių vyriausybės posėdžių protokolų, kai kurie įstatymai, įsakai, instrukcijos, nutarimai. Civilinės vokiečių valdžios metais buvo išleistas ir atskiras leidinys – vyriausybės norminių aktų sąvadas. Dokumentai atskleidė vyriausybės veiklos efektyvumą, jos politinę orientaciją, ekonominės-socialinės politikos gaires; išlikę tekstai iš principo leido identifikuoti visos vyriausybės, kartais ir pavienių jos narių vertybines orientacijas, nusakyti jos veiklos prioritetus.

Visgi medžiagos fragmentiškumas atvėrė kelią daugybei spekuliacijų kai kuriais vyriausybės veiklos klausimais, ypač bene kontroversiškiausiu, t. y. apibūdinant jos požiūrį į Lietuvos žydus bei jų likimą. Daugiausia, ir ne vieną dešimtmetį, diskutuota apie LV pritarimą steigti žydų koncentracijos stovyklą Kaune ir „Žydų padėties nuostatų“ autorystę bei autentiškumą. Prognozė, jog rasti dokumentai pagaliau padės užbaigti besitęsiančius ginčus, nepasitvirtino.

Daugiau aiškumo kai kuriems rinkinio tekstams būtų suteikęs išsamesnis įvadas: būtent čia vertėjo plačiau aptarti ir minėtus nevienareikšmiškai vertinamus vyriausybės nutarimus, pasidomėti dokumentų išlikimo bei patekimo į biblioteką istorija. Tokio pobūdžio leidinyje būtina preciziškai laikytis archeografijos taisyklių. Vertėjo pagalvoti ir apie bendrą LV bei Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto veiklą atspindinčių dokumentų rinkinį.

Valentinas Brandišauskas

Juozas Starkauskas, Stribai. Ginkluotieji kolaborantai Lietuvoje partizaninio karo laikotarpiu (1944–1953), Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, 615 p. Šia monografija autorius tęsia tyrimus apie pokario (1944–1953 m.) laikotarpio sovietinių okupacinių represinių struktūrų veiklą Lietuvoje, nukreiptą prieš laisvės kovotojus bei civilius šalies gyventojus. Tai jau antrasis J. Starkausko darbas šia tema. Prieš tai LGGRT Centras išleido šio autoriaus monografiją „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 m.“ Pasak autoriaus, svarbiausias šių darbų tikslas – parodyti, kas ir kaip pokario metais kovojo su Lietuvos partizanais bei įtvirtino okupacinį režimą. Knygos autorius daugiausia rėmėsi buvusių represinių struktūrų, t. y. KGB ir MVD bei buvusio komunistų partijos CK archyvo, dokumentais. Nors duomenų šiuose archyvuose nemažai, tačiau yra žinoma, kad net 16 tūkst. stribų asmens bylų išvežta į Rusiją, be to, dar 1952 m. didelę dalį su stribais susijusių dokumentų sunaikino patys čekistai. Kita vertus, tiek komunistų partijos, tiek čekistų dokumentai yra gana tendencingi, duomenys juose dažnai iškraipyti. Dar labiau iškreiptos tuose dokumentuose dėstomos teorijos ir išvados, tad J. Starkauskui teko pasiremti ir buvusių partizanų bei jų rėmėjų prisiminimais, išleistais jau kitose knygose.

Knygą sudaro dvi dalys. Pirmojoje gvildenamas stribų būrių formavimas bei jo ypatumai, antrojoje – stribų veikla ir jos padariniai. Vienas nemažas skyrius su poskyriais skirtas ginkluotų aktyvistų bei kitoms ginkluotoms grupėms, kurios savo sudėtimi ir tikslais yra artimos stribams. Taip pat mėginta patyrinėti ir pokario sovietinės milicijos veiklą; tais laikais milicija ne tiek kovojo su kriminaliniais nusikaltėliais, kiek su okupantų politiniais priešais. Įdomu tai, kad, pasak autoriaus, nebuvo rasta nė vieno dokumento, įgaliojančio milicininkus padėti stribams, nors yra žinoma, kad pokario kovose žuvo ne mažiau nei 500 milicininkų.

J. Starkauskas knygoje daro išvadą, kad „stribai lemti partizaninio karo baigties negalėjo pirmiausia todėl, kad dauguma jų buvo nekovingi, gana bailūs, prastai apmokyti karybos. Antra, puldami partizanus pagal vadinamuosius agentūrinius duomenis, t. y. tiksliai ar bent apytiksliai žinodami, kur partizanus galima surasti, čekistai visuomet pasitelkdavo vidaus kariuomenę. Tokioms operacijoms stribai būdavo kviečiami tik tada, kai šalia nebūdavo kariuomenės...“

Apibendrindamas savo tyrinėjimus autorius teigia, kad „stribai buvo viena iš tų mūsų žmonių grupių, kurie, net su ginklu rankoje padėję okupantams, daug prisidėjo prie mūsų visuomenės skaidymosi ir supriešinimo. Apie kiekvieną stribą, jo šeimą, net gimines ir kaimynus susidarydavo krikščioniškoms vertybėms priešiškų žmonių sambūris, kuris ilgainiui, remiamas okupacinės valdžios, vis plėtėsi… Stribizmui yra būdingas pavydas, godumas, pagieža, šmeižimas, įtūžis… Stribizmo bacilos mūsų visuomenėje gajos, tad nėra ko stebėtis, kad išsikerojo tiek daug ydų, kurios mus smaugia ir trukdo daugumai mūsų piliečių ir kartu mūsų valstybei tvirtai atsistoti ant kojų“.

Ričardas Čekutis

Alfonsas Eidintas, President of Lithuania: Prisoner of the GULAG (A Biography of Aleksandras Stulginskis), Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, 392 p. Dr. A. Eidinto anglų kalba išleistoje knygoje, kuri daugiausia yra skirta užsienio skaitytojams, pirmą kartą atspindėta pirmojo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio biografija. A. Stulginskis pats patyrė visus išbandymus bei sunkumus, kurie buvo skirti ir mūsų valstybei – Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo sekusią vokiečių okupaciją, sovietinę okupaciją po Antrojo pasaulinio karo, tremtį į Sibiro lagerius bei sovietinį kalėjimą nuo 1941 iki 1954 m. Per stebuklą likęs gyvas Sibiro GULAG’uose, pirmasis Lietuvos prezidentas patyrė daug pažeminimų, grįžęs į jau sovietizuotą Lietuvą. Jis buvo izoliuotas nuo visuomenės ir nuolat sekamas KGB agentų. Rašydamas šią knygą, A. Eidintas daugiausia rėmėsi buvusiame KGB archyve esančia A. Stulginskio asmens byla, taip pat kitais šaltiniais, iš kurių bene reikšmingiausias būtų A. Stulginskio dienoraštis, rašytas dar Sibiro lagerių laikais. Nemažai duomenų apie prezidentą rasta ir A. Stulginskio laiškuose savo žmonai Onai, taip pat kalėjusiai Sibiro lageriuose. Visa ši korespondencija, kaip ir A. Stulginskio rašytiniai prisiminimai, išsilaikė išeivijos šeimyniniuose archyvuose bei Lietuvių tyrimų centre Čikagoje, JAV.

Ši biografinė knyga ypač reikšminga užsienio tyrinėtojams, besidomintiems Lietuvos naujųjų laikų istorija. Joje jie ras ne vien prezidento gyvenimo faktus, bet ir visą to laikotarpio Lietuvos vidaus bei užsienio politikos chronologiją.

Ričardas Čekutis