Tik įėję pro vartus, dešinėje pamatome Jatkauskų šeimos kapą. Čia 1989 m. rugsėjo mėn. buvo parvežti ir palaidoti Marijos Jatkauskaitės palaikai. Marija, Širvintų mokyklos abiturientė, 1949 m. kovo 23 d. kartu su tėveliu Kazimieru Jatkausku, gyvenusiu Palkių kaime, buvo ištremta į Kirovo r. Irkutsko sr. Mirė tremtyje 1956 m.

Einame pagrindiniu kapinių taku ir sustojame prie antkapinio juodo granito paminklo. Įrašas skelbia, kad čia, šalia Onos Mažulienės, palaidotas (ar tik simboliškai paminėtas?) Karolis Mažulis, miręs Sibire. Jis buvo ištremtas 1948 m. į Baryj gyvenvietę Kirovo r. Irkutsko sr. Mirė tremtyje 1951 m.

Kapinių gilumoje randame Gujų šeimos kapą. Antkapinis paminklas statytas Smetonos laikais. Įrašas jame visai neišskaitomas, tačiau Šešuolėlių kaimo moterys, kurios mums parodė visus kapus, pasakojo, kad čia 1989 m. buvo parvežti ir palaidoti Vaclovos Gujienės palaikai. Ji kartu su šešiais vaikais iš Civiliškių kaimo į Igarką, Krasnojarsko kr., buvo ištremta 1948 m. gegužės 22 d. Mirė tremtyje 1950 m.

Šešuolėlių bažnyčios šventoriuje gydytojo Vinco Jatkausko iniciatyva ir lėšomis pastatytas paminklinis akmuo sunaikinto Palkių kaimo atminimui. Palkių kaimas buvo įkurtas XVIII a. pabaigoje. Kaip rašo dr. J. Lebionka straipsnyje „Paminklas sunaikintam kaimui“, „[...] palkiečiai net iki šio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigos gyveno senovės romantika dvelkiančioje „ulyčioje“, [...] kaimą po trisdešimties metų sunaikino sovietų valdžios beprotiškoji melioracija“. Paminklas pastatytas bažnyčios šventoriuje, nes čia kasmet, rugpjūčio mėn., vyksta šv. Lauryno atlaidai, į kuriuos suplaukia ir sunaikinto Palkių kaimo palikuonys.

Paliekame Šešuolėlius ir važiuojame į Kiauklius. Netoli Kiauklių yra Rubikonių kaimas. Prie Onos Meliūkštienės sodybos 1994 m. buvo pastatytas paminklas – trijų kryžių kompozicija – Rubikonių kaimo vyrų, žuvusių šioje sodyboje 1944 m. gruodžio 12 d., atminimui. Tą vakarą Jočio sodyboje susirinko kaimo vyrai pasitarti. Visi jie buvo gavę šaukimus į sovietinę armiją ir svarstė, ką daryti – eiti užsiregistruoti ar pasitraukti į mišką. Tuo metu pro kaimą keliu į Šešuolius važiavo stribai bei rusų kariškiai. Jonas Pusvaškis, Vladas Gudonis ir Stasys Jočys puolė bėgti O. Meliukštienės sodybos link. Stribai ir kariškiai, pamatę bėgančius vyrus, pradėjo šaudyti. Visi vyrai žuvo. Vietinė valdžia neleido žuvusiųjų pašarvoti bažnyčioje, neleido laikyti Mišių. Jie buvo tyliai palaidoti Kiauklių kapinėse. Jų atminimui pastatyti vienodi betoniniai antkapiniai paminklai.

Rubikonių kaimo laukuose 1945 m. rugpjūčio 17 d. kautynėse žuvo DKA Vanago partizanų būrio vadas Stasys Grinys-Vanagas, partizanų ryšininkė Zosė Pagalytė-Ramunė ir partizanai Alfonsas Vilūnas-Klajūnas, Antanas Vilūnas, Jonas Narbutas, Karolis Pagalys-Tigras, Vytas Kalesnykas.

Paliekame Rubikonių kaimą ir važiuojame į Kiauklių kapines. Pagrindinio tako dešinėje stovi antkapinis paminklas Riaubų šeimos atminimui. 1989 m. liepos 29 d. iš Igarkos čia buvo parvežti ir palaidoti tėvo ir sūnaus Pranų Riaubų palaikai. Pr. Riaubos šeima gyveno Naidų kaime. 1948 m. gegužės 22 d. Pr. Riauba su tėvu, žmona ir vaikais buvo ištremti į Igarką, Krasnojarsko kr. 1950 m. mirė tėvas, 1956 m. tragiškai žuvo pats Pr. Riauba.

Pagrindinio tako kairėje yra betoninis paminklas ir du rudai dažyti aukšti kryžiai. Čia palaidoti vyrai, sušaudyti Šeibokų miške.

Buivydžių kaime 1945 m. balandžio 13 d. stribai suėmė kaimo vyrus ir varėsi į Šešuolių miestelį. Visus suimtuosius nusivežė į Šešuolius, vėliau vežėsi į Ukmergę. Važiuojant pro Šeibokų mišką, stribai sustabdė arklius ir vienam iš suimtųjų liepė išlipti bei paėjėti į mišką „pasikalbėti“. Po kelių minučių nuaidėjo šūvis. Grįžę stribai paaiškino, kad „banditas“ bandė pabėgti, todėl buvo nušautas. Pavažiavus penkiasdešimt metrų, liepė išlipti kitam vyrui. Istorija pasikartojo. Taip buvo sušaudyti šeši vyrai. Priėjo eilė „pasikalbėti“ Petrui Jočiui. Šis atsisakė išlipti ir pasakė: „Šaudykite vietoje“. Tuomet stribai sudaužė šautuvo buože jam akinius, sužalojo akis, bet nebedrįso daugiau šaudyti. Šią istoriją P. Jočys papasakojo grįžęs iš Sibiro savo dukterėčiai O. Meliūkštienei.

Kryžiai ir paminklas Kiauklių kapinėse 1945 m. balandžio 14 d. nužudytiems Buivydžių kaimo vyrams

Kapas gražiai sutvarkytas ir prižiūrimas.

Ant buvusių Širvintų rajone NKVD būstinių ir areštinių pastatų Gelvonuose, Musninkuose bei Širvinų mieste 1999 m. gruodžio 2 d. buvo pakabintos atminimo lentos šiuose pastatuose kalintų ir kankintų žmonių atminimui.

Paliekame Širvintų rajoną ir keliaujame į Kaišiadorių rajoną, kur aplankysime kitas vietas, susijusias su Didžiosios Kovos apygardos partizanais.

Rūta Trimonienė

Neseniai vykęs gyventojų surašymas parodė, kad dabar mūsų yra 3,5 mln. ir tarp jų tik nedidelė saujelė (apie 60 tūkst.) – buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai. Tiek jų teliko iš maždaug kelių šimtų tūkstančių, atbuvusių kalėjimus, lagerius ir tremtis. Apklausti juos, užfiksuoti tragišką jų gyvenimo patyrimą – toks buvo šios didelės programos tikslas. Žmonės buvo apklausiami įvairiais požiūriais – pagal penkis klausimynus ir anketas. Jiems, išsibarsčiusiems po visą Lietuvą, pasiekti prireikė daugybės atsiminimų rinkėjų bei darbų koordinatorių, didelių organizacinių darbų. Jei darbo rezultatus šiandien išreikštume skaičiais, jie būtų tokie: kompiuteryje užregistruota 25 500 asmens anketų, 11 tūkst. tremties vietų ir 3800 lagerių aprašymų, 6800 paliudijimų apie nusikaltimus žmoniškumui, 1200 – apie atmintinas vietas Lietuvoje, perfotografuota 3000 nuotraukų. Baigus darbus šie skaičiai turėtų padvigubėti.

Surinkta medžiaga – tai unikalios žinios, visas Lietuvos istorijos puslapis, paliudytas gyvų jo dalyvių. Daugybė negirdėtų Sibiro gyvenviečių ir lagerių, iki šiol nežinomų nukentėjusių žmonių pavardžių, tūkstančiai nuotraukų. Visa tai liks archyvuose ateities kartoms, ateities mokslininkams, politikams, skaičiuojantiems okupacijos nuostolius, papildys jau turimas žinias apie pokarį, bus panaudota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidiniuose. Ją bus galima panaudoti sudarant išsamų tremties ir kalinimo vietų žemėlapį.

Tačiau ne visada atsiminimų rinkėjų, darbų organizatorių ir koordinatorių pastangos viską padaryti kuo geriau buvo sėkmingos: visur liko neapklaustų ar nevisiškai apklaustų žmonių, ne visa surinkta medžiaga išsami, pilnavertė. Keli miestai ir rajonai atsiliko nuo grafiko ir darbus baigs tik šiais metais.

Žinoma, idealiai viską padaryti būtų buvę nerealu: didelis darbų tempas, dešimtys tūkstančių nevienodai pasirengusių ir nusiteikusių atsiminimų rinkėjų bei apklausiamųjų. Daug sąrašuose įrašytų žmonių per tą laiką mirė, išsikėlė kitur, daugelis nebepajėgia atsakyti į klausimus – pasiligoję, praradę atmintį. Nemažai žmonių iš viso atsisako kalbėti: vieniems atsiminimai pernelyg skaudūs, kiti bijo netekti pensijų priedų, treti – vėl būti ištremti ar pakenkti savo vaikams. Miestuose dar prisideda natūrali baimė įsileisti nepažįstamą žmogų. Tai vis objektyvios priežastys, dėl kurių buvo surinkta mažiau atsiminimų, nukentėjo jų kokybė.

Kaip čia būtų pravertusi valstybinės televizijos ar radijo parama! Trejus metus trunkanti intensyvi apklausa, kurioje dalyvauja visi rajonai ir miestai, tikrai verta, kad gyventojai apie ją būtų informuojami. Žinodami, kad apklausiama visa Lietuva, girdėdami tai iš valstybės veikėjų lūpų, žmonės būtų buvę kur kas atviresni ir drąsesni, atsakingiau būtų dirbę atsiminimų rinkėjai. Visa programa būtų tarsi pakylėta į aukštesnį lygį.

Juolab norėtųsi padėkoti žurnalistams tų rajonų ir miestų, kur buvo spausdinamos žinutės apie LGGRTC rengiamus seminarus, pranešinėjama apie programą per vietinę televiziją. Padėkos žodžių taip pat verti laikraščiai „Lietuvos aidas“, „Tremtinys“, „Valstiečių laikraštis“ bei jau nustojusi eiti valstybinio radijo laida „Atmintis“.

Atsiminimus rinko įvairių profesijų žmonės: bibliotekininkai, muziejų, savivaldybių, seniūnijų, švietimo darbuotojai, patys politiniai kaliniai ir tremtiniai, bet daugiausia – bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai ir moksleiviai. Galima sakyti, kad dalyvavo visos Lietuvos mokyklos. Ši programa sudarė puikiausias sąlygas ir pilietiškumui ugdyti. Išties sunku įsivaizduoti šiuolaikinį išsilavinusį žmogų, nežinantį net savo šeimos praeities. Pabendrauti su visai kitos epochos žmonėmis gali tik dabartinis jaunimas. Kitos kartos tokios galimybės jau nebeturės.

Deja, ne visi švietimo darbuotojai, mokyklų vadovai ir mokytojai pritarė šiai programai. Nenorinčių šio darbo dirbti argumentai visoje Lietuvoje tie patys: šis darbas esąs papildomas, neapmokamas, kažkieno primestas. O nenorėdami dalyvauti programoje patys, tą galimybę, deja, atėmė ir iš jaunimo, kuriam šis darbas, vyresniesiems padedant ir paskatinant, yra įdomus – tuo įsitikinome. Skriauda ne tik jaunimui – taip pat ir tiems tremtiniams, pas kuriuos niekas neatėjo ir neišklausė. Dėl to prarasta daug vertingos informacijos.

Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad šiai programai vykdyti pakako vienminčių, suprantančių šio darbo prasmę ir atidavusių jam daug laiko ir jėgų. Už nuoširdų darbą aktyviausiai programoje dalyvavę darbų koordinatoriai ir atsiminimų rinkėjai apdovanoti LR Seimo, apskričių viršininkų, miestų merų padėkos raštais, o mokyklų, rajonų centrinės bibliotekos, muziejai – vertingomis LGGRTC knygomis. Ne vienas rajonas ar miesto mokykla dar ir atskirai pasikvietė savo rinkėjus ir apklausiamuosius programai aptarti.

Tačiau darbas dar nesibaigia. Į kiekvieną rajoną ir miestą dar reikės sugrįžti: LGGRTC kompiuteryje užregistruotą medžiagą reikia kuo skubiau peržiūrėti ir, kol gyvi rašiusieji žmonės, tikslinti – siųsti jiems papildomus klausimus. Štai tada daug ką, kas nepavyko pirmąjį kartą, dar bus galima ištaisyti: gal atsisakiusieji rašyti žmonės šį kartą parašys, o pas kuriuos nebuvo nueita – bus apklausti. Kartu bus grąžinamos ir perfotografuotos nuotraukos.

Visa tai bus siunčiama ne kiekvienam žmogui asmeniškai, o centralizuotai – per rajonų koordinatorius. Praėjusių metų rudenį papildomus klausimus jau gavo Alytaus, Marijampolės ir Utenos apskritys, kur atsiminimai buvo renkami pirmiausia, šių metų kovo mėnesį – Kauno rajonas, netrukus gaus Tauragės ir Telšių apskritys. Ir taip toliau ta pačia seka, kaip buvo renkami atsiminimai.

Labai norėtųsi, kad šis darbas būtų tęsiamas, kad tai, kas nuveikta, būtų tik pradžia, paskata toliau domėtis pokario įvykiais mūsų krašte, nuodugniau juos tirti. Gal kas parašys savo rajono ar atskirų jo kaimų ar nors savo šeimos istoriją. Taigi prie tolesnio atsiminimų rinkimo kviečiame prisidėti visokių profesijų, pažiūrų ir amžiaus žmones – tai visų bendras reikalas. Lauksime ir įdomiai apie savo gyvenimą mokančių papasakoti ar muziejams tinkamų daiktų turinčių žmonių adresų.

Jei kuriame rajone ar mieste liko kas neapklaustas ar užpildęs tik asmens anketą, bet neatsakęs į klausimynų klausimus (ypač vyresnio amžiaus žmonės) – nebus vėlu, jei jie dar parašys. Žmonės gali kreiptis ir tiesiai į LGGRT centrą (Vilnius, Didžioji g. 17/1). Seminarų jau nebebus, bet kiekvienas, kas dar norėtų rašyti, turėtų žinoti, kad reikia atsakyti į visų klausimynų ir anketų visus klausimus.

Sibiro miškuose ar lagerių zonose negalime pastatyti tikrų paminklų; tegul juos atstoja nors tų vietų aprašymai, o antkapinius užrašus – ten buvusių lietuvių sąrašai.

Aldona Juodvalkytė

Meno ir istorijos kryžkelės

Vykdant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro programą „Menininkai istorijai“, bandoma analizuoti sudėtingo laikotarpio problemas, pasitelkiant į pagalbą pačius istorijos liudytojus – menininkus. Vienas pirmųjų šios programos renginių – 10-ties autorių tapybos darbų paroda „Meno kryžkelės“, 2001 m. spalio mėn. surengta Genocido aukų muziejuje. Ekspozicija išdėstyta netradicinėje erdvėje – kamerose ir niūriuose koridoriuose. Kadangi pati aplinka turi savo istoriją, sukuriamas atitinkamas laukas, į kurį patekus atrodo, kad vis grįžti atgal: pro Eduardo Urbonavičiaus „Komunizmo statybų koloną“, kurioje nuasmenintų ir bejėgių žmonių minia eina ten, kur jų niekas nelaukia – tik šaltis ir neviltis, tik skausmas ir kančia, žvelgianti iš Marijos Teresės Rožanskaitės „Tėvo atminimo“, tik siaubas, tvyrantis Jutos Čeičytės „Laiko grimasoje“. Grįžti atgal pro Aleksandro Vozbino „Stabą“, simbolizuojantį totalitarinės sistemos absurdą, pro Valentino Antanavičiaus „Vadus“, tos sistemos kūrėjus, krauju užtvindžiusius pusę pasaulio.

Tame pačiame pasaulyje gyveno visi – kuriantys ir griaunantys, besiaukojantys ir išduodantys. Menininkai irgi niekur negalėjo išsiveržti iš tos aplinkos. Dailininkas Antanas Kmieliauskas prisimena: „Laikas, kuriuo man teko gyventi, nebuvo palankus, bet jis išmokė labai atsakingai žvelgti į tai, ką darome, suprasti ir branginti patikrintas meno vertybes, siekti jų. Mačiau, kaip aplinkui buvo prisitaikoma, pataikaujama. Aš nuoširdžiai tikėjau menininko pareiga: kūriau tai, ką privalėjau kurti, ir nesvarbu, ar tai atitiko tuometinius reikalavimus, ar ne“. Netgi tokiomis aplinkybėmis buvo mąstoma apie kūrybą, kuri tapo Laisvės Viltimi. Parodoje eksponuojami A. Kmieliausko sukurti trijų Laisvės kovotojų portretai – Justino Mikučio, kuris daugeliui to meto kūrėjų buvo tartum dvasinio pasipriešinimo pavyzdys, politinio kalinio ir tremtinio Kazimiero Skebėros, prisiminimų knygos „Jiems reikėjo mūsų kančių“ autoriaus, ir Vilniaus universiteto dėstytojo, politinio kalinio Albino Kentros.

Tos pačios menininkų kartos atstovo – šviesios atminties dailininko Vinco Kisarausko darbai „Galvos“ ir „Aštuonių veidų kompozicija“ byloja apie nepriklausomos asmenybės saviraišką ir išsilaisvinimo siekį.

Gintaro Palemono Janonio „Prisiminimas“ ir „Kartoteka“ – tartum bandymas surinkti žmogaus gyvenimo detales į trapią visumą, nors, anot autoriaus, „skaudūs istorijos lūžiai, rašomi vienareikšmiškais teiginiais, vėliau tampa negyjančiomis žaizdomis. Kol paprasti prisiminimai žvilga ašaromis, sunku kalbėti apie istorijos meniškumą. Meninė refleksija, atsidūrusi šalia istorinio fakto, ir trikdo, ir gundo. Įsiterpimas į gyvą istoriją visad skaudus, nors užkabintum pačią mažiausią dalelę“.

Tapytojas Vytautas Valius prisimena pirmąjį susitikimą su vyskupu Vincentu Borisevičiumi Telšiuose 1944-aisiais. Tada Vytautui buvo 14 metų. Kitą susitikimą galima pavadinti skaudžia istorijos ir meno sandūra, kai menininkas savo paveikslą „Nukryžiuotasis“ pamatė kameroje, skirtoje vyskupų V. Borisevičiaus, Pranciškaus Ramanausko, arkivyskupų Mečislovo Reinio ir Teofilio Matulionio atminimui. Vyskupas V. Borisevičius iš KGB pastato neišėjo – buvo sušaudytas 1946-aisiais.

Šaudymo kameroje Aloyzo Stasiulevičiaus „Nenugalėtas“ lyg šaukia sugrįžti dar kartą – bet jau prie šv. Kristoforo (aut. A. Stasiulevičius), prie A. Kmieliausko „Pietos“, J. Čeičytės „Žemės paukščio“, kuris lyg žmogaus siela veržiasi aukštyn.

Kitas šios programos renginys – spalio 3 d. Genocido aukų muziejuje surengta diskusija prie apskritojo stalo „Menininkas istorinio lūžio metu“, kurioje dalyvavo menotyrininkai R. Alekna, A. Andriuškevičius, L. Lukošiūnienė, R. Rachlevičiūtė, G.Vaitkūnas, istorikai A. Anušauskas, R. Batūra, A. Jakubčionis, D. Kuodytė, E. Peikštenis, menininkai V. Antanavičius, V. Ciplijauskas, A. Kmieliauskas, A. Stasiulevičius, E. Urbonavičius, V. Valius, A. Vozbinas ir žiniasklaidos atstovai – R. Čekutis („Atgimimas“), R. Geleževičius („Laisvoji Europa“), A. Gelžinienė („XXI amžius“), L. Kanopkienė („Kultūros barai“), A. Žemaitytė („Dienovidis“).

Susirinkusieji kėlė klausimus, ar okupuota tauta gali būti radikaliai nonkonformistiška, kalbėjo apie kultūrinę rezistenciją, pilietinę pareigą ir prievartos režimą. Buvo rutuliojamos temos apie socialistinį realizmą, užsakymus ir galimybę rinktis, pareigą ir atsakomybę, neprisitaikymą ir pusiau prisitaikymą, apie dramatizmo paženklintą meną. Nors pokalbio dalyvių nuomonės daugeliu klausimų gerokai skyrėsi, diskusija parodė, kad tema yra aktuali ir įdomi, o paliestos problematikos aptarimui teks dar ne sykį sėsti prie apskritojo stalo.