LGGRTC LOGO

 

Rimantas Zizas. Bakaloriškių sunaikinimas

 

Raudonųjų partizanų 1944 m. sausio 29 d. užpultas ir negailestingai sunaikintas (sudegintas) Kaniūkų kaimas (Eišiškių aps. Jašiūnų vlsč.), jo žmonių žudynės (iš viso nužudyta 38 šio kaimo žmonės), deja, nebuvo vienintelė masinė baudžiamoji (keršto) akcija, jų įvykdyta kovojant su apsiginklavusiais Pietryčių Lietuvos kaimais, vadinamąja ginkluota vietine savisauga. Panašią savo žiaurumu baudžiamąją smurto akciją raudonieji partizanai vykdė per 1944 m. Velykas: balandžio 12 d. jie Trakų apskrityje Onuškio valsčiuje visiškai sudegino Bakaloriškių kaimą (iš viso apie 40 sodybų), jos metu terorizavo ir žudė šio ir kitų kaimų žmones.

Genrikas Zimanas 1944 m. kovo 3 d. laiške Lietuvos partizaninio judėjimo štabo (toliau – LPJŠ) Maskvoje viršininkui Antanui Sniečkui, trumpai apžvelgęs Rūdninkų girios raudonųjų partizanų kovas su Pietryčių Lietuvos apsiginklavusių kaimų savisaugininkais, įvykdytas baudžiamąsias akcijas prieš Daržininkus, Kaniūkus (kaimų pavadinimai neminimi), rašė: „Lieka mums dabar dar vienas kaimas vakariniame [Rūdninkų girios] pakrašty, kuris mums uždaro išėjimus į vakarus. Jie [šio kaimo savisaugininkai. – R. Z.] apšaudo beveik kiekvieną mūsų grupę, ir mes jau nemažai turėjome dėl jų aukų. Mes juos jau seniai būtume sutvarkę, kad nebūtų taip blogai su šaudmenimis, bet, tikiuos, jog kai Jūs gausite šį laišką, mes jau būsime juos sutvarkę“.

Nėra abejonių, kad G. Zimanas turėjo omenyje Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaimą ir jo ginkluotą savisaugą.

Sulaukus 1944 m. pavasario, G. Zimano ir visų kitų raudonųjų partizanų, kurie veikė Rūdninkų girioje, nuotaika pagerėjo, ypač po to, kai 1944 m. balandžio mėn. po ilgos pertraukos (nuo 1943 m. spalio), lėmusios didžiulį ginklų „badą“, iš sovietinio užnugario (vadinamosios „Didžiosios žemės“) pradėjo skraidyti lėktuvai su ginklais, šaudmenimis, žmonėmis ir kitu „kroviniu“. Pirmieji lėktuvai su ginklais G. Zimano partizanus laimingai pasiekė 1944 m. balandžio 5 d. naktį į 6 d.

Ne tik ginklai ir šaudmenys iš sovietinio užnugario, bet ir pagerėjusios gamtinės sąlygos, svarbiausia, Raudonosios armijos artėjimas prie Lietuvos kėlė raudonųjų partizanų entuziazmą ir „kovinę dvasią“, pagaliau atvėrė platesnes partizaninio karo galimybes. G. Zimanas, sulaukęs pirmųjų ginklų siuntų, karštai dėkojo LPJŠ viršininkui A. Sniečkui: 1944 m. balandžio 7 d. laiške žadėjo atsilyginti „koviniais darbais“, apgailestavo, kad pastarasis negalįs pamatyti, su kokiu džiaugsmu žmonės sutiko šią „paramą“. G. Zimanas džiaugdamasis ironizavo: „Partizanai, tie žiaurūs „banditai“, kaip vaikai šokinėjo iš džiaugsmo, bučiavosi, svajojo vos ne Berlyną užimti ir kt.“

Iki Berlyno dar buvo tolokai, o Bakaloriškės – vienas iš apsiginklavusių Pietryčių Lietuvos savisaugininkų kaimų – netoli ir susidoroti su juo nuspręsta tučtuojau, nedelsiant, vos tik gavus ginklų, kaip su didžiausiu, nekenčiamiausiu priešu, tarytum aplink nebūtų buvę karinių ir policijos įgulų (atsparos punktų). Ginklai ir šaudmenys iš atskridusių lėktuvų „priimti“ balandžio 5-osios naktį į 6-ąją, o jau balandžio 6 d. LKP(b) Trakų apskrities pogrindinis komitetas apsvarstė rūsčiai suformuluotą klausimą „Apie kontrrevoliucinį banditų lizdą Bakaloriškių kaime“. Visą kaimą (be jokių išlygų) nutarta negailestingai sunaikinti. Tokį nutarimą priėmė Petras (tikroji pavardė – Michailas Afoninas), Žvirblis (Teofilis Mončiunskas), Sokolovas (Josifas Nikitinas), Bevardis (Jonas Čiulada) ir Paukštis (Jonas Moliejus). Nuosprendis Bakaloriškių kaimui motyvuotas ir suformuluotas taip: „Atsižvelgiant į tai, kad banditų kontrrevoliucinis lizdas Bakaloriškių kaime nepasiduoda mūsų politiniam poveikiui ir toliau žudo mūsų žmones (neišsamiais duomenimis, šio kaimo banditai nužudė apie 300 tarybinių žmonių), tarp jų drg. Tamulevičių ir jo seserį Alytaus apskrityje, pavesti būrių vadui drg. Žvirbliui ginkluota jėga sunaikinti kaimą“.

Raudonųjų partizanų karo metais ir vėliau rašytuose šaltiniuose apstu melagingų, absurdiškai išpūstų, demagoginių faktų ir vertinimų apie Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugininkų veiklą, tačiau kaltinimus bakaloriškiečiams apie jų nužudytus 300 „tarybinių žmonių“ galima laikyti tokios demagogijos viršūne. Įdomu pažymėti, kad šie „įspūdingi“ duomenys, iš Rūdninkų girios radijo siųstuvu pasiųsti į Maskvą, buvo minimi Lietuvos komunistų partijos ir LPJŠ svarbiausių informacinių ir propagandinių duomenų santraukose, tačiau, matyt, dėl nerealumo ir absurdiškumo nebuvo plačiau naudojami propagandinėje kovoje su „buržuaziniais nacionalistais“.

Kokios buvo tokios piktos propagandos, kartu ir Bakaloriškių kaimo sudeginimo svarbiausios priežastys bei motyvai? Kodėl iš daugelio apsiginklavusių ir bandžiusių priešintis raudoniesiems partizanams Pietryčių Lietuvos kaimų, esančių į vakarus nuo Rūdninkų girios, Kaniūkų likimas ištiko būtent Bakaloriškes?

Nors Bakaloriškių kaimo savisaugininkų veikla sovietiniuose šaltiniuose neabejotinai sureikšminta ir išpūsta, jau minėti jų teiginiai ir faktai santykinai, matyt, atspindėjo bakaloriškiečių savisaugininkų veiklos aktyvumą, įtemptus, bekompromisinius santykius su raudonaisiais partizanais; kartu jie atskleidžia ir žiauraus susidorojimo su kaimu esmines priežastis bei motyvus. Pažymėtina, kad kitaip negu apie Kaniūkų kaimo savisaugininkus, sovietiniuose šaltiniuose apie Bakaloriškių savisaugos veiklą galima rasti nemažai konkrečių duomenų ir ginkluotos konfrontacijos su raudonaisiais partizanais epizodų.

Juose Bakaloriškių kaimo savisaugininkai apibūdinami kaip labai aktyvūs ir veiklūs, kaimo savisauga – kaip viena pirmųjų Pietryčių Lietuvoje susiorganizavusi ir apsiginklavusi. G. Zimanas A. Sniečkui rašė, jog Bakaloriškių kaime yra „geras būrys žmonių“, smarkiai susitepusių „mūsų krauju“, kaimo savisaugininkai važinėję po gretimus kaimus ir vertę valstiečius „sargybauti“, nepaklususiems grasino „sudeginimu“, vertė parduoti karvę ir pirkti ginklą. Vaizdi frazė apie karvės pardavimą ir ginklų pirkimą kartojasi ir kituose sovietiniuose šaltiniuose.

Juozas Olekas tvirtino, jog Bakaloriškių kaimo savisauga (60–70 vyrų) „terorizavo“ aplinkinius kaimus, nereagavo į sovietinių partizanų įspėjimus, tyčiojosi iš jų, organizavo pasalas, netgi degindavo partizanus rėmusių valstiečių ūkius, šaudydavo [!] jų šeimų narius. Logiška tokių teiginių išvada: sovietiniai partizanai tiesiog buvo „priversti“ užpulti Bakaloriškes, jiems kitos išeities, alternatyvos ginkluotos jėgos panaudojimui ir žiauriai kolektyvinei viso kaimo žmonių bausmei nebuvo.

Įsismaginus propagandiniame „kare“ prieš Bakaloriškes, kaimas vadintas Trakų apskrities ar net „visos Lietuvos“ kontrrevoliucijos centru.

Kaip matyti iš cituoto LKP(b) Trakų apskrities pogrindinio komiteto nutarimo ir kitų raudonųjų partizanų dokumentų, Bakaloriškių kaimo savisaugininkai kaltinti žymaus komunistų partijos veikėjo Tomo Tamulevičiaus nužudymu. T. Tamulevičius bandė organizuoti sovietinį pasipriešinimo judėjimą Alytaus apskrityje, tačiau 1942 m. balandžio 12 d. buvo nukautas. Bakaloriškių kaimo vyrų vaidmuo jo žūties istorijoje nėra aiškus. Tuo metu ginkluotų kaimų savisaugų dar nebuvo, galbūt galima kalbėti apie Onuškio valsčiaus pagalbinių policininkų dalyvavimą. Tačiau T. Tamulevičius žuvo ne Trakų apskrityje, o Alytaus apskrities Alovės valsčiaus Meškučių kaime. Jį likviduojant dalyvavo lietuvių viešosios, saugumo, kriminalinės policijos bei vokiečių žandarmerijos pareigūnai, taigi pagalbinių policininkų vaidmuo jo žūties istorijoje apskritai turėjo būti menkas.

Bakaloriškių savisaugininkų vaidmuo nėra visiškai aiškus ir sovietinės pogrindininkės T. Tamulevičiaus sesers – Onos Tamulevičiūtės-Miklušienės žūties istorijoje. G. Zimanas 1944 m. vasario 2 d. radiogramoje pranešdamas A. Sniečkui apie jos žuvimą teigė, jog ji žuvo Bakaloriškių kaimo savisaugininkų apsupta: bandė susisprogdinti granata, buvo sunkiai sužeista ir „žvėriškai“ jų nukankinta; kitais sovietiniais šaltiniais, ji žuvusi Voniškių kaime Stasio Novopolskio name 1943 m. gruodžio 30 d. apsupta „aplinkinių kaimų fašistinių savisaugos dalinių“. Tačiau kiti buvę raudonieji partizanai (Juozas Barauskas, Vincas Ožkutis) savo atsiminimuose neakcentavo Bakaloriškių savisaugininkų vaidmens šioje istorijoje. Sovietinis partizanas Jurgis Grigonis atsiminimuose rašė, kad Bakaloriškių savisauga pridariusi partizanams daug žalos, nes trukdė jų judėjimą ir padėjo hitlerininkams.

Taigi iš sovietinių šaltinių sunku susidaryti tikrovišką vaizdą apie Bakaloriškių kaimo savisaugos realią veiklą ir jos keltą pavojų raudoniesiems partizanams. Absurdiškus, išpūstus, su sveika logika prasilenkiančius teiginius, atvirą melą, prasimanymus galima drąsiai vadinti propagandiniu karu prieš Bakaloriškių savisaugą. Kaip ir žudynių Kaniūkuose atveju, siekta pateisinti žiaurų susidorojimą su kaimu jau po įvykusio fakto.

Tačiau sovietinio pogrindžio šaltiniuose, matyt, yra ir bent iš dalies teisingų faktų, atspindinčių Bakaloriškių kaimo savisaugos ir jos pirmtako – pagalbinės policijos struktūrų – aktyvius antipartizaninės kovos veiksmus. Bakaloriškiečiai ne tik gynė savo kaimą ir turtą; jie, matyt, veikė ir visoje Onuškio valsčiaus teritorijoje, gal net už jo ribų (tai buvo numatyta Vietinės savisaugos būrių steigimo taisyklėse). Kad taip galėjo būti, galima spręsti iš tokių faktų: raudonųjų partizanų būrio „Už tėvynę“ dvi grupės 1944 m. sausio 2–4 d. veikė „kovos veiksmų rajone – Grandovo–Ramoniškių“ (matyt, Grendavės–Ramoškų) kaimų apylinkėse. Šie kaimai yra tolokai nuo Bakaloriškių, tačiau minėto būrio „kovos veiksmų“ ataskaitoje teigiama, jog buvo nukauti 4 Bakaloriškių „banditai“, keletas žmonių sužeista, paimtas tanko kulkosvaidis, šautuvas, 20 šovinių. Matyt, šis raudonųjų partizanų ir bakaloriškiečių ginkluoto konflikto epizodas užfiksuotas lietuvių policijos 1944 m. sausio 5–11 d. savaitinėje įvykių santraukoje; joje rašoma, jog 1944 m. sausio 3 d. Onuškio valsčiaus Ramoškų kaime 17 ginkluotų banditų susidūrė su pagalbinės policijos grupe. Per susišaudymą žuvo policininkas Kipras Siniauskas, 3 policininkai sužeisti, vienas iš jų ligoninėje mirė.

Apie pasirengimą baudžiamajai operacijai prieš Bakaloriškių kaimo savisaugą ir jos vykdymą sovietinių partizanų šaltiniuose tiesioginių duomenų nėra; apie tai tenka spręsti iš atskirų detalių, fragmentų, užuominų.

Bakaloriškių kaimo puolimui 1944 m. balandžio mėn. buvo iš anksto rengiamasi, raudonųjų partizanų rėmėjai ir agentūra atliko kruopščią žvalgybą planuojamos vykdyti operacijos apylinkėse. Gavus iš sovietinio užnugario ginklų ir šaudmenų, Bakaloriškėms sunaikinti pasiųstas palyginti stiprus, gerai ginkluotas apie 150 rinktinių vyrų būrys; jo pagrindą sudarė „Už tėvynę“, „Laisvosios Lietuvos“, „Išlaisvintojo“ (tai šiek tiek vėliau, gegužės mėn., suformuotos vadinamosios Trakų partizanų brigados būriai) partizanai, daugiausia buvę Raudonosios armijos kariškiai, pabėgę iš vokiečių karo belaisvių stovyklų, ir karo belaisviai, tarnavę vokiečių karinėse formuotėse. Alberto Barausko ir kitų Margirio būrio vadovų teigimu, sunaikinant Bakaloriškes ir kaimo savisaugos „įgulą“ dalyvavo ir šio būrio partizanai. Apskritai, kaip ir visas kitas didesnes apsiginklavusių kaimų Pietryčių Lietuvoje puolimo ir naikinimo akcijas, Bakaloriškių baudžiamąją operaciją galima laikyti bendra visų Rūdninkų girioje veikusių raudonųjų partizanų būrių baudžiamąja akcija.

Bakaloriškių puolimas ir represijos kituose Onuškio valsčiaus kaimuose planuotos ir vykdytos kaip kelių dienų trukmės akcija, jos tikslas buvo ne tik įvykdyti baudžiamąsias (keršto) funkcijas, bet ir pademonstruoti išaugusią savo karinę jėgą apsiginklavusių kaimų savisaugininkams, lietuvių policijai, galbūt net lenkų Armijos krajovos partizanams, veikusiems „lenkiškuose“ Trakų apskrities valsčiuose. Matyt, savotiškai mėginta mėgdžioti sovietinių baltarusių partizanų rengtus reidus vokiečių kariuomenės užnugaryje (kai kurie iš jų pasiekdavo Latviją ir Rytų Lietuvą). Gerai ginkluoto (net ir minosvaidžiais), palyginti didelio raudonųjų partizanų būrio reidas iš Rūdninkų girios į Onuškio valsčiaus apsiginklavusius kaimus turėjo veikti demoralizuojamai visus jų priešus.

Kariniu atžvilgiu ši baudžiamoji operacija gerokai skyrėsi nuo Kaniūkų užpuolimo operacijos. Puolant Kaniūkus, pasak Mejerio Elino ir Dimitrijaus Gelperno, raudonieji partizanai ėjo „miškeliais ir pelkėmis“, buvo menkiau ginkluoti, tarp baudėjų buvo daug partizanių moterų. Raudonųjų partizanų, puolusių Bakaloriškes, būrį sudarė vien rinktiniai vyrai, tarp jų buvo daug įvairaus rango vadų; nėra duomenų apie partizanių moterų dalyvavimą ir kt. Visa tai rodo, kad Bakaloriškių puolimui rengtasi kaip rimtai karinei operacijai, tikėtasi savisaugininkų ir policijos pasipriešinimo.

Kariniu atžvilgiu baudžiamąją operaciją suplanavo ir jai vadovavo Sergejus Sergejevas (g. 1910 m. Saratovo sr.), Raudonosios armijos kapitonas, karo pradžioje ėjęs 20-osios armijos štabo operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas (jis buvo bene aukščiausias pareigas Raudonojoje armijoje ėjęs Rūdninkų girios sovietinis partizanas), partizanavo nuo 1943 m. rudens, pabėgęs iš Kalvarijos karo belaisvių stovyklos. Kiti vadovaujantys ir aktyviausi Bakaloriškių puolimo dalyviai buvo iš vokiečių nelaisvės pabėgę karo belaisviai sovietiniai partizanai Aleksandras Zolotovas (vyr. leitenantas, Trakų partizanų brigados žvalgybos skyriaus viršininkas), Fiodoras Machovas („Laisvosios Lietuvos“ būrio štabo viršininkas), Michailas Kornouchovas, Ivanas Lavreniukas, Semionas Galočkinas, Ivanas Kučeras, Dimitrijus Borisovas, Michailas Telnovas ir daugelis kitų sovietinių karo belaisvių, ėjusių vadovaujančias pareigas Rūdninkų girios partizanų būriuose; visi jie artėjant frontui skubėjo išpirkti savo kaltes už pasidavimą į nelaisvę vokiečiams ir kitas tikras ir tariamas kaltes „socialistinei tėvynei“ ir „draugui Stalinui“.

Tačiau Bakaloriškių sunaikinimo negalima priskirti vien sovietiniams partizanams – buvusiems karo belaisviams (kaip ir analogiškos susidorojimo su Kaniūkų kaimu operacijos – žydų partizanų būriams). Renkant žvalgybinius duomenis, vykdant Bakaloriškių „triuškinimo“ operaciją aktyviai dalyvavo „Už tėvynę“ būrio vadas J. Čiulada, šio būrio ypatingojo skyriaus viršininkas S. Nevedomskis, partizanas Leonas Žubikas ir kt.

Sergejus Sergejevas
Sergejus Sergejevas, 1944 m. pavasarį suformuotos Trakų brigados štabo viršininkas. 1944 m.

Bakaloriškių ir kitų Pietryčių Lietuvos apsiginklavusių kaimų vyrų priešprieša svetimam elementui, sovietinio ir prosovietinio pogrindžio dalyviams buvo ryški nuo pat karo ir vokiečių okupacijos pradžios: jie ėmė persekioti nespėjusius pasitraukti raudonarmiečius, besislapstančius karo belaisvius ir 1940–1941 m. sovietinius aktyvistus. Karo ir okupacijos sąlygomis svetimo, priešiško elemento daugėjo; stiprėjant ir plečiantis jo veiklai, stiprėjo ir tarpusavio neapykanta.

Priešpriešoje sovietiniam ir prosovietiniam elementui Bakaloriškių kaimo tragedijoje buvo ryškūs ir vietiniai, „lietuviški“ aspektai. Gretimame Dusmenų kaime nuo 1937 m. veikė nelegali komunistinė kuopelė, tapusi vienu aktyviausių komunistinės veiklos židinių visoje Trakų apskrityje. Dusmenų kaimo komunistai buvo labai aktyvūs, „atkūrus“ sovietų valdžią 1940 m. jie „kaip liaudies priešus“ reikalavo atleisti daugelį Dusmenų girininkijos eigulių, pradėti ruošti ūkininkus „kolchoziniam gyvenimui“, iš maksimalistinių „revoliucinių“ pozicijų kritikavo Onuškio valsčiaus komunistų partijos komiteto darbą ir kt. Be abejo, Dusmenų komunistai aktyviai dalyvavo vykdant 1941 m. trėmimus ir kitas sovietines represijas. Vokiečių okupacijos metais spaudoje rašyta, kad 1940–1941 m. iš Trakų apskrities valsčių labiausiai nukentėjo Onuškio valsčius: ištremta net 30 šeimų ir kt.

Liudytojų atsiminimuose apie Bakaloriškių tragediją išliko užsifiksavusi „įsigalėjusi nesantaika“ ir priešprieša tarp Dusmenų ir Bakaloriškių kaimų. 1940 m. „rusų atėjimu“ džiaugėsi Dusmenų sovietiniai aktyvistai, o pasirodžius vokiečiams „lengviau atsiduso Bakaloriškės“.

Išvengę represijų Dusmenų komunistai ir sovietiniai aktyvistai (Jonas ir Stasys Moliejai, Stasys Pališauskas, Vladas ir Vytautas Zarauskai, Petras Dulkė, Stasys Kantakevičius ir kt.) vokiečių okupacijos metais tapo sovietiniais partizanais ar jų rėmėjais, ėjo „partizanų instruktorių“ pareigas, dirbo agentūrinį žvalgybinį darbą, stengėsi „iššifruoti visas kovojančias priešo grupes, nustatyti priešiškus asmenis, sekti jų „užsimojimus““. Konkrečiomis aplinkybėmis tai buvo dažniausiai ginkluotos kaimų savisaugos veiklos sekimas ir kova su ja. Dusmenų komunistai atliko nemažą vaidmenį sunaikinant Bakaloriškes, vykdant represijas prieš kitus kaimus, kurių savisaugininkai priešinosi raudoniesiems partizanams.

Kaip vyko raudonųjų partizanų baudžiamoji operacija prieš Bakaloriškes ir kitus Onuškio valsčiaus kaimus? Tiesioginių duomenų nėra, apytikrį vaizdą tenka „lipdyti“ iš atskirų detalių ir fragmentų. Baudžiamasis būrys iš bazių Rūdninkų girioje išžygiavo 1944 m. balandžio 9 d. (t. y. pirmąją Velykų dieną). J. Olekas rašė, jog būrys dienos metu perėjo Vilniaus–Gardino geležinkelį; geležinkelio apsauga (2 ar 3 policininkai, vienas iš jų ginkluotas kulkosvaidžiu), pamačiusi tokį būrį partizanų, „mirtinai išsigando“, paliko betoninį bunkerį ir kulkosvaidį, „bėgo, kiek kojos neša“. Onuškio valsčiaus policija esą taip pat išsislapstė. Jo teigimu, Bakaloriškės turėjo būti pultos sulaukus ryto, kai savisaugininkai „susirinks iš sargybų ir pasalų“, jiems nesitikint puolimo.

Žvalgybos skyriaus viršininkas
Žvalgybos skyriaus viršininkas Aleksandras Zolotovas (antras iš kairės) ir „Už tėvynę“ būrio ypatingojo skyriaus viršininkas Sergejus Nevedomskis (pirmas iš dešinės) su ryšininkais. 1944 m.

Tačiau vis dėlto ir šis sovietinių partizanų reidas nebuvo toks įspūdingas ir nevyko taip sklandžiai ir lengvai, ne be pasipriešinimo, kaip jį stengėsi pavaizduoti J. Olekas ir kiti sovietiniai partizanai.

Baudžiamojoje operacijoje dalyvavusio „Už tėvynę“ būrio ataskaitoje rašoma, jog rinktinis būrys, sudarytas iš „Laisvosios Lietuvos“, „Už tėvynę“, „Išlaisvintojo“ būrių partizanų, žygio metu į Bakaloriškes nuėjo 60 km, pakeliui sunaikino 4 priešo pasalas, sušaudė 16 „banditų“. Pagrindinių jėgų priešakyje žygiavęs „Išlaisvintojo“ būrio seržanto M. Kornouchovo vadovaujamas skyrius; jis pirmasis stodavęs į kovą su priešo pasalomis ir „nukreipdavęs į save jų ugnį“.

Bene vienintelis sovietinių partizanų dokumentas, šiek tiek atskleidžiantis Bakaloriškių puolimo detales, yra jo dalyvio sovietinio partizano Stepano Lazarevo apklausos protokolas. Šis partizanas puolant Bakaloriškes buvo kulkosvaidininko padėjėjas, turėjo nešti diskus su šoviniais, bet šių pareigų neatliko, be vadų leidimo pakrovė juos į vežimą. Kai netoli Bakaloriškių būrys pateko į priešo pasalą ir buvo apšaudytas, S. Lazarevas kautynių metu negalėjo surasti diskų su šoviniais, nes nežinojo, į kurią pusę nubėgo pasibaidę arkliai su vežimu (dėl to ir buvo būrio ypatingojo skyriaus tardomas).

Dar 1990 m. apie Bakaloriškių kaimo sudeginimą Trakų rajono laikraštyje „Galvė“ rašiusios žurnalistės Austros Zapolskienės duomenimis, baudžiamasis būrys žygiavo per Smalius, Gruožninkus, Taučionis, Spenglininkus. Šiuose kaimuose raudonieji baudėjai rasdavo „kaltų“ žmonių ir su jais susidorodavo: Gruožninkuose nušautas Zubrickas, Taučionyse sudeginti Norinkevičiaus namai, Spenglininkuose nušautas Silvestras Bujus, sudeginti jo namai, dviem šūviais sužeistas jo penkerių metų sūnus.

Šie duomenys apie raudonųjų partizanų nužudytus žmones, deja, toli gražu neišsamūs. Taučionių kaime jie sušaudė Joną Seniūtą (g. 1892 m.; prieš sušaudydami jį kankino, nužudė nusivedę už kelių sodybų), Stasį Mikalopą, Joną Norinkevičių (jie nušauti savo sodybų kiemuose). (Nėra aiškus žudynių Taučionyse ir kituose kaimuose ryšys su būrio „Už tėvynę“ dokumentuose minimomis „priešų pasalomis“. Galimas daiktas, tų kaimų savisaugininkai bandė priešintis sovietiniams partizanams.)

Deja, raudonųjų baudėjų nužudytų kitų aukų pavardės nėra žinomos. Remiantis minėta būrio „Už tėvynę“ ataskaita, nužudyta 16 žmonių. Neaišku, kas buvo nužudytieji žmonės. Sprendžiant iš pateiktų pavyzdžių, galima manyti, kad nužudytieji buvo civiliai žmonės, kaimų savisaugininkai ir jų šeimų nariai. Nemažas nužudytųjų skaičius rodo, kad raudonųjų partizanų baudžiamoji operacija per 1944-ųjų Velykas buvo nukreipta ne vien prieš Bakaloriškes, bet ir prieš kitus Onuškio valsčiaus kaimus. Tačiau Bakaloriškių puolimas, matyt, vis dėlto buvo svarbiausias baudžiamosios operacijos tikslas ir uždavinys.

Bakaloriškių kaimas užpultas 1944 m. balandžio 12 d. (ketvirtosios Velykų dienos, trečiadienio) rytą. Apie kaimo puolimo rezultatus LKP(b) Trakų apskrities pogrindinio komiteto sekretorius M. Afoninas (slap. Petras) LPJŠ viršininkui A. Sniečkui 1944 m. balandžio 14 d. nusiuntė tokio turinio radiogramą: „Balandžio 12 d. mūsų partizanai, vadovaujami kpt. Sergejaus, sunaikino, sudegino lietuvių banditų centrą apskrityje – Bakaloriškes; nukauta 18 banditų, trofėjai – 9 šautuvai ir lengvasis kulkosvaidis.

Bakaloriškių banditai nužudė apie 300 tarybinių žmonių, sušaudė Tomo grupę ir jo seserį. Mes nuostolių neturėjome“.

Taigi M. Afonino pasiųsta radiograma neinformatyvi, net ir iškreipianti (siaurinanti) baudžiamosios operacijos įvykius, raudonųjų baudėjų įvykdytų represijų „geografiją“, klaidinanti. Iš jos galima spręsti, kad žmonės žudyti vien Bakaloriškėse, kaime nužudyta 18 žmonių. Tačiau, kaip matyti iš kitų šaltinių (liudytojų atsiminimų), Bakaloriškėse nužudyti tik du šio kaimo vyrai: Adolfas Rinkevičius ir Aleksandras Ališauskas. Visi kiti žmonės nužudyti ne Bakaloriškėse, o pakeliui į jas, kituose kaimuose.

Sovietinių partizanų šaltiniuose pati Bakaloriškių kaimo naikinimo (deginimo) akcija plačiau, detaliau neatskleidžiama, iš esmės beveik visiškai nutylima, minimi tik jos rezultatai. J. Olekas pažymėjo, kad „užduotis“ buvo „pilnai ir sėkmingai“ įvykdyta, visi savisaugininkai sunaikinti [?!]. J. Grigonis rašė ciniškai ir demagogiškai: Bakaloriškių puolime dalyvavę net apie 500 partizanų naktį apsupo kaimą iš visų pusių, jį padegė, po kelių valandų iš kaimo liko tik „degėsių krūva“; anot jo, „taip išnyko nuo žemės paviršiaus gana stambus kaimas, pamėginęs padėti lietuvių ir visų tarybinių tautų priešams“.

Iš liudytojų atsiminimų galima susidaryti maždaug tokį Bakaloriškių deginimo vaizdą: kaimo žmones pažadino šaudymas; norėdami padegti kaimą baudėjai šaudė padegamosiomis kulkomis į šiaudinius trobesių stogus, žmonės girdėjo šaudymą iš „patrankos“ (gal minosvaidžio?) ar granatų sprogimus. Įsiveržę į kaimą trobesius padeginėjo ir užsidegusių stogų šiaudų kuokštais. Prasidėjus šaudymui kaimo žmonės bėgo slėptis į netoliese esantį Bilaiškių raistą; jiems pavymui šaudyta, matyt, norint pagąsdinti. Raudonieji baudėjai iš padegtų trobesių neleido gelbėti jokio turto. Jei kas ir bandydavo pagriebti ryšulį drabužių, pasisemti grūdų, baudėjai viską atimdavo ir sviesdavo į ugnį, neleido paleisti iš tvartų gyvulių, ištrūkusius gyvulius šaudė.

Raudonieji partizanai grobstė deginamo kaimo žmonių turtą, išvyko į Rūdninkų girią prisikrovę jo vežimus. (Pokario metais sudeginto kaimo žmonės atpažino savo drabužius, kuriuos vilkėjo „liaudies gynėjų“ (stribų) šeimų nariai.)

Pasislėpę raiste ir pamiškėse žmonės girdėjo iš deginamo kaimo sklindantį degančių galvijų baubimą, kiaulių žviegimą, matė, kaip dūmais ir pelenais virsta jų sodybos – trobos, kluonai, svirnai. Baudėjams pasitraukus sugrįžę kaimo žmonės savo sodybų vietoje rado krūvas degėsių, kur ne kur rusenančius sienojus, smilkstančius grūdus, drabužius, tvyrantį troškų svylančios gyvulių mėsos tvaiką, į dangų besistiebiančius vienišus kaminus, šulinių svirtis. Tas klaikus vaizdas visam gyvenimui įstrigo kaimiečių atmintyje. Tai gal šiek tiek beletrizuotas, bet tikroviškas sudegintų Bakaloriškių vaizdas.

Sovietinių partizanų („Už tėvynę“ būrio) šaltinių duomenimis, buvo sudegintas visas kaimas, 38 „kiemai“ (sodybos). A. Zapolskienės surinktais ir paskelbtais duomenimis, Bakaloriškių kaime buvo iš viso 45 sodybos, iš jų tik 4 nesudegintos. Yra ir dar kitokių duomenų: sudegintos 44, išliko nesudegusios 2 sodybos. Taigi sudegintas visas kaimas, išskyrus vos keletą sodybų, stovėjusių atokiau nuo kaimo, pamiškėje.

Grįždami į Rūdninkų girią sovietiniai partizanai balandžio 13 d. Rūdiškių–Klepočių geležinkelio ruože užpuolė įrenginėjusius bunkerį prie pervažos per geležinkelį vokiečius; 2 vokiečiai buvo sunkiai sužeisti, paimtas kulkosvaidis, 3 šautuvai su šoviniais. A. Zapolskienė mini žiaurų raudonųjų partizanų veiklos faktą, jų įvykdytą grįžtant į Rūdninkų girią: radę Gruožninkų kaime savo namuose pašarvotą jų nušautą Zubricką, išvaikė susirinkusius žmones, sudegino namą su nužudytojo palaikais.

Bakaloriškių kaimo sunaikinimas buvo aprašytas Vilniuje leistame laikraštyje „Naujoji Lietuva“. Iš jo ryškėja kaimo sunaikinimo detalės (beje, patvirtinančios kai kuriuos raudonųjų partizanų šaltinių teiginius apie kaimo savisaugininkų aktyvumą). Laikraštyje rašyta: „Mūsų apylinkėje Bakaloriškių kaimas garsėjo savo narsumu, lietuviškumu ir drąsiais vyrais. Bakaloriškiečiai ir patys gynėsi nuo miško banditų, ir kitus kaimus organizavo mušti bolševikinius plėšikus. Todėl kelis mėnesius šita apylinkė buvo rami nuo užpuolimų ir saugi nuo banditų. Tačiau girdėti buvo, kad miškiniai pabėgėliai pyko ant Bakaloriškių kaimo ir rengėsi jam keršyti.

Tas raudonasis kerštas įvyko Velykų trečią [turėtų būti ketvirtą. – R. Z.] dieną, kada Bakaloriškių vyrai, išbudėję visas šventes, dabar buvo ramūs, kad banditai jų nepuolė ir po švenčių tikrai nepuls. Bet įvyko kruvina nelaimė. Velykų trečios dienos rytą banditai prasiveržė prie Bakaloriškių kaimo ir jį padegė. Ir tada sudegė 71 gyvenamasis namas, o visų ūkio trobesių apie 300. Tokia tai buvo komunistinių banditų neapykanta ir velniškas kerštas Bakaloriškių lietuviams vyrams.

Visa apylinkė su broliška užuojauta ėmė remti ir šelpti nukentėjusį Bakaloriškį, o viso valsčiaus mokyklos padarė didžią rinkliavą nelaimingiems Bakaloriškių vaikams. Į sudegusį kaimą atvyko Onuškio, Bitautonių, Žilinų, Genonių, Dusmenų mokyklos ir perdavė Bakaloriškių vaikams žymius kiekius maisto, indų, rūbų, avalynės ir knygų.

Šitos mokyklos ir ypač rinkliavos sumanytojai ir organizatoriai atliko didį patriotišką ir auklėjantį darbą – todėl Bakaloriškių kaimas jiems pasiliks dėkingas. Dėkoja šioms mokykloms ir Trakų mok[yklų] inspekcija“.

Įdomių, tačiau prieštaringų, abejotinų, aiškiai netikslių detalių apie Bakaloriškių sunaikinimą 1989 m. pateikė kaimo puolimo dalyvis, buvęs sovietinės Trakų brigados partizanas Julius Sapatka. Jo žodžiais, kaimas turėjo labai daug ginklų – kulkosvaidžių, automatų, į jį partizanai „negalėjo pakliūti“. Raudonųjų partizanų vadai aiškinę, jog buvo gautas iš Maskvos nurodymas nuginkluoti kaimą „bet kokiu būdu“. Bakaloriškėms pulti iš kelių partizanų būrių jaunų stiprių vyrų buvo sudaryta smogiamoji grupė, dalyvavę ir vadai. Kaimo vyrai per religinę šventę (Velykas) nemažai išgėrė, „pati stipriausia sargyba – prie kapinių, ginkluota kulkosvaidžiu, ir ta buvo susilpnėjusi“. Partizanų žvalgyba ją įveikė be mūšio. Kai kaime prasidėjo mūšis, kaimą padegė. Keletas žmonių buvo nukauti, keletas paimti gyvi (kitoje vietoje J. Sapatka teigia, jog „žuvo daug gyventojų“). Taip buvęs nuginkluotas Bakaloriškių kaimas, ne tik nuginkluotas, bet sunaikintas, sudegintas. J. Sapatka tvirtino, kad ir partizanai turėję nuostolių: buvo sužeistų ir keletas užmuštų. Jo vertinimu, bakaloriškiečiai, priešindamiesi sovietiniams partizanams, „gynę savo kiaules ir duonos gabalą“. Kadangi aplinkiniai kaimai buvo apsiginklavę, o netoliese, Valkininkuose, stovėjo vermachtas, partizanai turėjo „greičiau trauktis“. Tą pačią dieną buvo nuginkluoti Taučionių, Bitautonių kaimai, žmonėms buvo įvaryta daug baimės ir jie nesipriešino.

Taigi istoriniai faktai, duomenys, liudijimai apie Bakaloriškių kaimo tragediją ne tik fragmentiški, bet ir prieštaringi, keliantys daug klausimų, į kuriuos šiandien jau sunku atsakyti. Kodėl raudonieji baudėjai, negailestingai degindami kaimą, priešingai negu Kaniūkuose, vengė masiškai žudyti jo žmones? Galimas daiktas, apie Bakaloriškių naikinimo operaciją žinojo LPJŠ Maskvoje, sovietiniams partizanams leista sudeginti kaimą, bet po skerdynių Kaniūkuose drausta masiškai žudyti žmones, nes tai kompromitavo sovietinį partizaninį „judėjimą“. Apie „kontaktus“ su Maskva sprendžiant Bakaloriškių likimą užsimena ne tik J. Sapatka, bet ir sovietinis partizanas J. Grigonis. Jis teigė, kad nutarus Bakaloriškių kaimą nubausti, buvo prašoma LPJŠ leidimo, ir toks leidimas gautas po pakartotinio prašymo. Jei tai tiesa, leidimas gautas ne iškart, sunkokai, jame galėjo būti tam tikrų suvaržymų ir draudimų. Antra vertus, yra liudijimų, kad raudonieji baudėjai norėjo sušaudyti apie 10 kaimo žmonių: jie buvo surinkti į vieną sodybą, suklupdyti, jiems pareikšta, kad bus sušaudyti, jei vykdant akciją žus bent vienas sovietinis partizanas. Esą partizanų vadus nuo žmonių žudynių atkalbėjo dusmeniškiai broliai J. ir S. Moliejai. Taigi sovietinių partizanų iš Dusmenų kaimo vaidmuo Bakaloriškių tragedijoje nebuvo visai vienareikšmis. Be to, J. Moliejus bakaloriškiečiui Adolfui Pačkauskui padarė išimtį: leido išsivaryti gyvulius, išsinešti kai kuriuos daiktus, šventųjų paveikslus.

Kitas neaiškus klausimas – bandė Bakaloriškių savisaugininkai pasipriešinti raudoniesiems partizanams ar ne? Šaltinių ir autorių teiginiai prieštaringi: J. Grigonis minėjo kaimo savisaugininkų mėginimus atsišaudyti, A. Zapolskienė pažymėjo, kad keletas kaimo vyrų, ginkluotų šautuvais, išėjo pasitikti sovietinių partizanų. Net yra tvirtinimų, kad užpuolus kaimą dauguma jo žmonių buvo išėję į bažnyčią. Sovietinių šaltinių teiginius apie kaimo savisaugininkų pasipriešinimą reikia vertinti atsargiai. Kaip jau minėta, sovietiniai partizanai stengėsi pabrėžti ir sureikšminti Bakaloriškių savisaugininkų pasipriešinimą ir jų keltą grėsmę; taip bandyta pateisinti žiauraus susidorojimo su kaimu priežastis ir įspūdį.

Kita vertus, yra liudijimų, kad visi jaunesni kaimo vyrai, pajutę pavojų, pasitraukė į mišką, iš jų jokio pasipriešinimo nebuvo. Tokia įvykių versija, matyt, yra realiausia. Juk gyvi liko aktyviausi kaimo vyrai, pokario metais tapę žymiais ginkluotos antisovietinės rezistencijos dalyviais: Jonas Dambrauskas-Siaubas, KGB šaltiniuose vadinamas Bakaloriškių kaimo savisaugos organizatoriumi ir vadovu, Vaclovas Voveris-Žaibas (vienas žymiausių partizanų Pietryčių Lietuvoje. Po mirties (1949 m.) jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas), Stasys Valatkevičius-Niva ir kiti. Raudonųjų baudėjų nužudyti kaimo gyventojai A. Ališauskas ir A. Rinkevičius buvo senyvo amžiaus ir vargu ar buvo aktyvūs savisaugininkai, jie nespėjo pabėgti ar bandė ginti savo turtą. Apskritai Bakaloriškių užpuolimas negalėjo būti netikėtas: prieš tai, kaip minėta, sovietiniai partizanai žudė žmones gretimame Taučionių kaime, be to, yra duomenų, kad iš šio kaimo atbėgęs žmogus (Apocianka?) pranešė apie sovietinių partizanų siautėjimą.

Taigi Bakaloriškių kaimo savisaugininkai nesipriešino raudoniesiems baudėjams; kaimo savisaugininkai, matyt, pasitraukė iš kaimo dar prieš pasirodant raudoniesiems partizanams, nestojo į beviltišką mūšį su rinktinėmis jų pajėgomis. Kaime paimti palyginti menki „kariniai trofėjai“: nuginkluojant kai kuriuos kitus Pietryčių Lietuvos kaimus, jie buvo gerokai didesni. Tai rodo, kad sovietinių partizanų tvirtinimai apie išskirtinę, ypatingą šio kaimo savisaugininkų jėgą, kuri galėjo, pasak G. Zimano, „uždaryti išėjimus į vakarus“, Bakaloriškių, kaip „kontrrevoliucijos centro“, vaidmenį visoje Trakų apskrityje buvo propagandinis mitas.

Jeigu yra tikslūs iš įvairių šaltinių pateikti skaičiai apie Bakaloriškių kaimo sunaikinimo mastus (sudeginta apie 40 sodybų, apie 300 ūkio trobesių ir kt.), jei apskritai galima lyginti nukentėjusių Lietuvos kaimų tragedijas, Bakaloriškes galima laikyti vienu didžiausiu karo metais tiek nacistinių baudėjų, tiek raudonųjų partizanų sudegintu kaimu: nacistiniai baudėjai Pirčiupiuose iki pamatų sudegino 27 sodybas, Miliūnų kaime (Rokiškio aps.) 1943 m. rudenį – 67 sodybas (64 rusų ir 3 lietuvių ūkininkų gyvenamuosius pastatus ir kitus trobesius). Bakaloriškėse padaryti materialiniai nuostoliai buvo didesni negu sovietinių partizanų 1944 m. sausio 29 d. sudegintame Kaniūkų kaime (Eišiškių aps. Jašiūnų vlsč.).

Bakaloriškių kaimo sunaikinimą (sudeginimą) 1944 m. balandžio 12 d., žmonių žudynes šios baudžiamosios operacijos metu galima vertinti kaip vieną didžiausių raudonųjų partizanų įvykdytų nusikaltimų Lietuvoje. Žmoniškumo atžvilgiu šį nusikaltimą paryškina jo įvykdymo laikas – 1944-ųjų Velykos. Velykos (Dzūkijoje jos švęstos 3–4 dienas) – viena didžiausių ir seniausių bažnytinių švenčių, simbolizuojanti prisikėlimą, atsinaujinimą, krikščioniškąsias vertybes ir lūkesčius. Deja, Bakaloriškių ir kitų Onuškio valsčiaus kaimų žmonėms jos atnešė sunaikinimą, mirtį, pažeminimą, neviltį.

Raudonųjų partizanų šaltiniai net ir po žiauraus susidorojimo su kaimu dvelkė neapykanta „klasiniam priešui“, kuriuo tapo beveik visas sunaikintas didelis dzūkų kaimas, visi jo žmonės. Sovietinių partizanų Trakų brigados vadovybės iškilmingame sveikinime partizanams 1944 m. gegužės 1-osios – „tarptautinės darbo žmonių šventės“ – proga ciniškai girtasi ir triumfuota: „[…] sutriuškinome, nušlavėme nuo žemės paviršiaus apskrities kontrrevoliucinį banditų, lietuvių liaudies priešų centrą Bakaloriškes… Mūsų būrių partizanai ir partizanės, kovotojai už Tarybinės žemės laisvę ateityje dar labiau privalo triuškinti nekenčiamus fašistinius užkariautojus, vydami juos iš šventosios mūsų tarybinės Tėvynės žemės“.

1944 m. pavasarį LKP(b) Trakų apskrities pogrindinis komitetas SSRS „vyriausybiniams“ apdovanojimams, ordinams ir medaliams pristatė daug sovietinių partizanų. Pristatant juos tarp kitų „kovinių nuopelnų“ minėtas ir „aktyvus dalyvavimas triuškinant Bakaloriškių banditus“.

Sovietmečiu nuo pat pokario metų Partijos istorijos institutas prie LKP CK rengė mokslines ekspedicijas revoliucinio ir partizaninio judėjimo vietoms ir įvykiams nustatyti. 1953 m. buvo parašytas aktas ir apie sovietinių partizanų 1944 m. įvykdytą „kovinę operaciją“ Bakaloriškėse. Aktą pasirašė buvę sovietiniai partizanai M. Afoninas, T. Mončiunskas, J. Nikitinas, Konstantinas Izvekovas, įvardyti kaip kaimo puolimo akcijos „organizatoriai ir dalyviai“. Jame konstatuota, jog Bakaloriškėse buvo sunaikinta 17 „fašistinės savisaugos dalyvių“, kiti savisaugininkai esą buvo priversti „kapituliuoti“ ir atiduoti ginklus. Po Bakaloriškių sunaikinimo praėjus septyneriems metams, raudonųjų partizanų vadai įspūdingai padidino iš bakaloriškiečių atimtos ginkluotės skaičius: 10 kulkosvaidžių, 20 automatų, 20 pistoletų, daugiau kaip 100 šautuvų, didelis kiekis granatų ir šaudmenų. Užtat kaimui padaryti materialiniai nuostoliai taip pat „įspūdingai“ sumažinti, nutylėti: esą sudeginti „aktyvesnių fašistų namai“. Taigi buvę sovietinio partizaninio „judėjimo“ veikėjai nuo pat pokario metų sąmoningai pradėjo klastoti savo veiklos faktus.

Su Bakaloriškių kaimo sunaikinimu (kaip ir po Kaniūkų žudynių), matyt, galima sieti vokiečių įvykdytas atsakomąsias baudžiamąsias represines akcijas; jų vaizdas ir rezultatai labai panašūs. 1944 m. balandžio 13 d. iš pabūklų apšaudyta Trakų brigados būrių bazė Rūdninkų girioje, sunaikinta „Laisvosios Lietuvos“ būrio žeminė, mirtinai sužeistas „Išlaisvintojo“ būrio partizanas Pavelas Burmistrovas. Vokiečių motorizuotas apie 80 vyrų būrys balandžio 14 d. puolė raudonųjų partizanų bazių teritoriją. Inklėriškių kaime įvyko mūšis, raudoniesiems partizanams iš dalies pavyko apsiginti (tai rodo 1944 m. pavasarį išaugusią jų jėgą): vokiečių baudžiamasis būrys, nors ir remiamas artilerijos ugnimi, buvo priverstas trauktis. Kaip teigiama raudonųjų partizanų šaltiniuose, vokiečiai baudžiamosios akcijos metu Inklėriškėse sušaudė 15 moterų ir vaikų, tarp jų ir sovietinio partizano Antano Gibnerio šeimą, nužudė keletą Pagražupių kaimo gyventojų.

Iš kai kurių vokiškų šaltinių galima spręsti, jog 1944 m. balandžio pabaigoje vokiečiai planavo plataus masto Rūdninkų girios puolimą ir valymą, jame turėjo dalyvauti formuojamos Lietuvos vietinės rinktinės trys batalionai, artilerija ir aviacija. Tačiau raudonųjų partizanų bazės ir telkimosi vietos nebuvo pultos, vokiečiai surengė tik kelias nedideles antipartizanines akcijas (apšaudė kaimus, kuriuose pasirodydavo partizanai, ir kt.).

Siekdami išvengti Rūdninkų girios blokados ir susidūrimų su vokiečiais, raudonųjų partizanų būriai 1944 m. balandžio 14-osios naktį į 15-ąją Rūdiškių apylinkėse nesėkmingai bandė pereiti Vilniaus–Gardino geležinkelį: jų žvalgyba pateko į minų lauką (vokiečiai saugumo sumetimais kai kur buvo užminavę prieigas prie geležinkelio). Kaip konstatuota M. Afonino 1944 m. balandžio 18 d. radiogramoje A. Sniečkui, partizanams užėjus ant minų, įvyko 6 sprogimai, „partizanams Mišai, Grišai [Voicevui], Koliai ir Toliai nutrauktos kojos, Liova [Svirskis] neteko akies“ (kitos tikrosios partizanų pavardės nenustatytos). Raudonųjų partizanų vadovybė gresiant pavojui ketino iš Rūdninkų girios pasitraukti į vakarus, iš pradžių į Alytaus apskrities miškus, kur veikė Rimonio (Vytauto Sakalausko) grupė, vėliau į Seinų apskrities Kapčiamiesčio apylinkes, Augustavo miškų pakraštį.

Bakaloriškių kaimo sunaikinimą kariniu atžvilgiu nulėmė 1944 m. pavasarį pradėjusi kisti raudonųjų partizanų naudai jėgų pusiausvyra tarp jų ir ginkluotos kaimų savisaugos, lietuvių policijos pajėgų. Raudonieji partizanai pradėjo gauti karinę materialinę pagalbą iš sovietinio užnugario. Antra vertus, ėmė krikti su jais kovojusios antipartizaninių jėgų struktūros.

Vienareikšmiškai sunku atsakyti, kaip Bakaloriškių tragedija paveikė tolesnį kaimų savisaugos funkcionavimą. J. Olekas rašė, jog sutriuškinus Bakaloriškių savisaugininkus daug „mažesnių“ savisaugos grupių „pačios subyrėjo“ ir nustojo „terorizavusios žmones“. Tačiau yra nemažai duomenų, rodančių, kad bakaloriškiečiai, kaip ir sudeginto Kaniūkų kaimo gyventojai, neatsisakė kovos su raudonaisiais partizanais. Pietryčių Lietuvos ginkluotų kaimų savisaugininkų ryžtą ir galimybes priešintis sustiprino 1944 m. balandžio mėn. čia prasidėjęs Lietuvos vietinės rinktinės dalinių dislokavimas. Trakuose buvo dislokuotas vienas pirmųjų suformuotų Vietinės rinktinės batalionų (303-iasis). Kartu su kitų kaimų vyrais bakaloriškiečiai padėjo Vietinės rinktinės kariams vykdyti antipartizanines akcijas, dalyvavo raudonųjų partizanų gaudynėse. 1944 m. balandžio pabaigoje Voniškių kaime (Onuškio vlsč.) žuvo 9 sovietiniai partizanai (tarp jų Raudonosios armijos Generalinio štabo specialiosios grupės 7 partizanai). Gegužės mėn. Onuškio valsčiaus Žaliosios kaime žuvo 6 sovietiniai partizanai; jų kūnai buvo atvežti į Onuškį ir suguldyti miestelio turgavietėje, vėliau palaidoti smėlio karjere prie kelio į Taučionių kaimą. (Nėra duomenų, kad iš žuvusiųjų palaikų būtų tyčiotasi.)

Matyt, Bakaloriškių ir kitų kaimų vyrai veikė kartu ir su 1944 m. gegužės pabaigoje Onuškio apylinkėse dislokuoto 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono kariais.

Vietinė ginkluota savisauga, „kaimų sargybos“, veikusios iki pat nacių okupacijos pabaigos, tapo antisovietinės ginkluotos rezistencijos organizacinėmis struktūromis. Aktyvūs savisaugininkai, nacių okupacijos metais įsitraukę į ginkluotą konfliktą su sovietiniais partizanais, beveik neturėjo kitos išeities, tik slapstytis, išeiti į mišką, stoti į ginkluotą kovą.

Bakaloriškių kaimo sunaikinimas, brutalus kraštutinės ginkluotos prievartos aktas ilgai darė poveikį sovietų valdžios ir Onuškio apylinkių partizanų santykiams, stiprino neapykantą jai, kėlė keršto jausmus. Iš daugelio tai iliustruojančių faktų galima paminėti 1944 m. vėlyvą rudenį partizanų įvykdytą antisovietinio teroro aktą, kurį galima vadinti žiauraus simbolinio keršto už sudegintą kaimą aktu: per susirėmimą prie Bakaloriškių kaimo pagautas NKVD kariuomenės kareivis buvo pririštas prie vežimo su šienu, apipiltas benzinu ir padegtas. 1945 m. rugpjūčio 4-osios naktį į 5-ąją Onuškio valsčiuje įvykdyta pirmoji iki tol Lietuvoje neregėto masto masinė represinė akcija prieš partinį ir sovietinį aktyvą; jos aukomis tapo 31 žmogus, 9 nužudytieji gyveno Dusmenyse. Onuškio valsčius 1944–1945 m. iš tikrųjų buvo vienas didžiausių „kontrrevoliucijos centrų“ Trakų apskrityje ir visoje Lietuvoje. Tačiau tai naujo istorinio laikotarpio ir atskiro tyrimo problematika.

Gauta 2002 10 23
Lietuvos istorijos institutas
Kražių g. 5, Vilnius

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras