KNYGOS

Juozas Banionis, Lietuvos laisvės byla Vakaruose (1975–1990), Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002, 318 p.

Šiuo leidiniu siekiama supažindinti skaitytoją su Lietuvos laisvinimo sąjūdžiu Vakaruose, išryškinti trijų pagrindinių laisvajai lietuvijai atstovaujančių organizacijų (omeny turima Amerikos lietuvių tarybos, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Pasaulio lietuvių bendruomenės) veiklą Helsinkio, Belgrado, Madrido, Vienos konferencijose bei kituose tarptautiniuose forumuose. Juose keliant žmogaus ir tautos teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje buvo nuolat pabrėžiama okupuotos Lietuvos padėtis.

Autorius, tyrinėdamas laisvosios lietuvijos veiklą keliant Lietuvos laisvinimo problemą Vakaruose, užsibrėžė šiuos tikslus:

Tyrimui pasirinktas 1975–1990 m. laikotarpis, kurio pradžią žymi 1975 m. ESBK Helsinkyje pasirašytas Baigiamasis aktas, kai laisvojoje lietuvijoje suaktyvėjo Lietuvos laisvės bylos problemos svarstymas, o pabaigą – 1990 m., kai Vilniuje buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, įgalinęs egzilio lietuvių organizacijas keisti savo veiklos taktiką ir rūpintis valstybės įtvirtinimu tarptautinėje bendruomenėje.

Lietuvos gyventojų genocidas, t. II (1944–1947) (K–S), Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002, 1151 p.

Ši knyga – tęstinis leidinys ,,Lietuvos gyventojų genocidas“, kurį 1989 m. sumanė parengti Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti. Pirmasis tomas – 1939–1941 m. nuo sovietinių okupantų nukentėjusių asmenų vardynas – buvo išleistas 1992 ir 1999 m. Išsamiausi duomenys I tomui buvo surinkti iš žmonių pateiktos autentiškos medžiagos (anketų, laiškų, sąrašų, prisiminimų), 1988–1990 m. siųstos minėtai komisijai, o vėliau, nuo 1991 m. – Stalinizmo nusikaltimams tirti komisijos pagrindu įkurtam Represijų Lietuvoje tyrimo centrui (RLTC) prie Sociologijos, filosofijos ir teisės instituto. 1997 m. prijungus RLTC prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) ir atsiradus galimybei rinkti informaciją iš Lietuvos ypatingojo archyvo (buv. KGB, LSSR vidaus reikalų ministerijos bei LKP istorijos instituto archyvų) dokumentų, buvo sukaupta daug papildomų duomenų apie 1939–1941 m. sovietinių okupantų vykdytą Lietuvos gyventojų terorą ir jais remiantis 1999 m. išleistas papildytas ir patikslintas I vardyno tomas.

II vardyno tomas skiriamas 1944–1947 m. sovietinio genocido aukoms. Tai buvo žiauriausio teroro ir didžiausių netekčių laikotarpis, kai vieną nuožmų okupantą pakeitė kitas, įžengęs į Lietuvos žemę kaip į nugalėto priešo teritoriją, kurioje negalioja civilizuoto pasaulio įstatymai. Sugrįžę sovietiniai okupantai karinių baudžiamųjų operacijų metu per tuos 2,5 metų nužudė 15 680 Lietuvos gyventojų, iš kurių daugiau kaip trečdalis buvo beginkliai kaimo žmonės, suėmė ir išvežė į lagerius 70 tūkstančių, ištrėmė 13,4 tūkstančio žmonių.

Tiek pavardžių, pridedant bent svarbiausius duomenis apie žmonių patirtas represijas, viename leidinyje netilptų. Todėl II vardyno tomas bus išleistas trimis knygomis, kurios apima raides: A–J, K–S ir Š–Ž.

II tomo pirmoji knyga (A–J) išleista 1998 m., joje aprašyta 21 957 asmenys, pateikiama išsami dr. Arvydo Anušausko studija apie sovietinių okupantų vykdytą lietuvių tautos naikinimą 1944–1947 m., paremta gausia dokumentine medžiaga iš Lietuvos ir Rusijos archyvų.

Šioje, II tomo antrojoje knygoje (K–S) pateikiami duomenys apie 33 564 asmenis, patyrusius sovietinio režimo represijas. Informacija apie juos gerokai tikslesnė ir išsamesnė negu anksčiau išleistose knygose: rengėjai turėjo galimybę peržiūrėti daugiau baudžiamųjų bylų bei panaudoti žmonių užpildytas anketas, surinktas 1999–2002 m. vykdant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsiminimų rinkimo programą. Be to, rengiant šią knygą spaudai buvo bendradarbiaujama su Centru KARTA Lenkijoje, kuris pateikė be teismo išvežtų iš Lietuvos į Komijos lagerius kalinių sąrašus.

(Daiva Dapkutė, Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė: politiniai-organizaciniai aspektai. 1945 m.–šeštojo dešimtmečio pabaiga, Vilnius: Vaga, 2002, 312 p.)

Pastaruoju metu pastebima, kad istorikai vis dažniau atsigręžia į XX a. antros pusės mūsų tautos dalies, pasitraukusios į Vakarus, išeivijos istoriją. Tatai paaiškinama ir tuo, kad ši tema sovietmečiu jei ir buvo tyrinėta, tai vienpusiškai, spraudžiant į ideologijos rėmus.

Vienas naujausių minimos srities tyrimų – Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotojos dr. Daivos Dapkutės darbas, kurį pereitų metų pabaigoje išleido „Vagos“ leidykla. Istorikė, pavadinusi lietuvių visuomenės laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo „modernėjimo, liberalėjimo etapu“ (p. 7), užsibrėžė knygoje išryškinti vienos lietuvių išeivijos grupuotės – liberalų ir jų organizacijų ištakas, iškilimą bei sklaidą. Tam autorė pasitelkė A. J. Greimo sudarytą schemą: Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) – Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio užsienio delegatūra (BDPS UD) – Lietuvių rezistencinė santarvė (LRS) – Šviesa – Santara – Santaros-Šviesos federacija.

Knygą sudaro 7 skyriai, kuriuose nuodugniai atskleidžiamas „liberalų institucionalizavimosi“ procesas. Būtent sekama atskirų liberaliosios srovės organizacijų – LLKS, BDPS UD, LRS, „Šviesos“, „Klevo“, „Santaros“, „Santaros-Šviesos“ federacijos pėdsakais. Autorė, iškėlusi tikslą „atskleisti lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezės organizacinius ir politinius aspektus“ (p. 11), remiasi plačia, nors ir fragmentiškai temą liečiančia išeivijos istoriografija ir, svarbiausia, gausiais archyviniais šaltiniais – tiek Lietuvos (Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centras, Kauno tremties ir rezistencijos muziejus), tiek JAV (Čikagoje esantis Lituanistikos tyrimų ir studijų centras ir Pasaulio lietuvių archyvas). Tuo įveda istorijos mokslo apyvarton daug naujų faktų. Apgailestautina, kad istorikės akiratin nepateko Lietuvos ypatingojo archyvo (buvusio KGB archyvo bei LKP dokumentų skyriaus) medžiaga.

Liberaliosios srovės ištakas tyrėja sieja su vokiečių okupacijos metais gyvavusia LLKS, kuri, veikdama kaip rezistencinė kovos organizacija, deklaravo, jog nėra susieta su jokia politine partija ar srove, tačiau artimiau bendradarbiavo „ir su kairiojo ir liberaliojo sparno politika“ (p. 43).

Toliau liberaliosios srovės ženklus autorė įžvelgia jau pasitraukusiame į Vakarus Vyriausiame Lietuvos išlaisvinimo komitete (VLIK’e, o į jo sudėtį įėjo ir LLKS), kuriame vyko diferenciacija tarp katalikų ir liberaliųjų grupuočių.

Susikūręs sovietų okupuotoje Lietuvoje BDPS ir Vakarų Europoje įkurta jo užsienio delegatūra – dar vienas liberalios lietuvių išeivijos pėdsakas. Pasak autorės, pastaroji institucija (BDPS UD) tapo „savotišku branduoliu, aplink kurį būrėsi panašių politinių liberalių pažiūrų žmonės Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Anglijoje“ (p. 71).

Knygos autorė nepaliko nuošalyje ir Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK’o), įkurto mėginant apriboti VLIK’o įtaką ir pabrėžiant ryšius su Lietuvos pogrindžiu. Visai pamatuotai pateikta abiejų organizacijų polemika.

Santykių su VLIK’u kontekste nagrinėjama ir LRS, kurios vienas pamatinių veiklos dalykų buvo „kova su VLIK’u“ (p. 155). Detaliau kalbant, LRS kūrimas buvo susijęs su viltimi „priversti VLIK’ą padoriai reformai: atsisakyti siekių tapti egziline vyriausybe, prisitaikyti prie naujų emigracijos sąlygų“ (p. 124). Nepaisant visų tarporganizacinių peripetijų, istorikė, vertindama LRS veiklą, pabrėžė, kad pastaroji organizacija „užpildė svarbiausią liberalų srovės formavimosi etapą, atspindėjo perėjimą [...] iš politikos į kultūrą“ (p. 159).

Likusi knygos dalis (tai sudaro maždaug pusę) skiriama jaunosios lietuvių išeivijos kartos liberaliosios krypties dariniams. Pirmiausia pristatomas akademinio jaunimo sambūris „Šviesa“, įsikūręs Vakarų Vokietijoje 1946 m. Tyrėja, remdamasi vyresniosios liberalų – rezistentų kartos nuomone, teigia, „kad „Šviesa“ turėjo visas galimybes tapti liberalų jaunimo baze“ (p. 178).

Tačiau penktojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs lietuvių emigracijos iš Europos į kitus žemynus procesas kėlė naujų išeivijos organizacijų kūrimo idėjas. JAV susibūrė nepriklausomų studentų sąjūdis, pasivadinęs „Santara“, kurios „bendruoju organizacijos vardikliu tapo anglosaksiško tipo liberali orientacija“ (p. 223).

Visą išeivijos liberaliosios srovės raidą autorė vainikuoja „Santaros-Šviesos“ sudarytąja federacija, kuri buvo orientuota į „kultūrinį liberalizmą“ (p. 247). Tuomet, baigiantis šeštajam dešimtmečiui, santariečiai mąstė: „Norint pagreitinti sovietinės santvarkos irimą iš vidaus, reikėjo praverti sovietinei Lietuvai langus į Vakarus, propaguoti alternatyvius požiūrius kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime“ (p. 251). Neatsitiktinai istorikė iškėlė išeivijos kultūrinių ryšių palaikymo su sovietų okupuota Lietuva problemą ir ypač pabrėžė išeivijos liberalios dalies požiūrį į kultūrinius ryšius su Lietuva. Ji suformulavo tezę, jog „liberali idėja vedė [lietuvių išeiviją] iš „uždaros“ į „atvirą“ bendruomenę“ (p. 279). Anot autorės, ryšių su kraštu šalininkai gyveno viltimi, „kad totalitarinė diktatūra [SSRS] iš esmės nepatvari, ją anksčiau ar vėliau sužlugdys ne fizinis ginklas, o laisvės dvasia“ (p. 276).

Iš tiesų ryšių su okupuota Lietuva klausimas lietuvių išeivijoje buvo labai opus. Faktas, kad susipriešino išeivių nuomonės dėl ryšių su okupuotu kraštu, sovietų Lietuvos valdžios institucijose buvo panaudotas ideologinei propagandai: „Siekiant geriau panaudoti mūsų laimėjimų propagandai Respublikinę dainų šventę, būtų tikslinga: a) greta pažangiųjų organizacijų atstovų leisti pakviesti liberaliai nusiteikusių inteligentų iš JAV, Kanados, Anglijos, Vakarų Vokietijos ir Australijos“. Kita vertus, sovietų valdžia Lietuvoje turėjo susiformavusį požiūrį į išeivijos liberalus: „...turint omeny tokios save vadinančios „liberalia“ organizacijos kaip „Šviesa-Santara“ pozicijas, reikėtų atkreipti dėmesį, kad jos veikėjai, kaip ir anksčiau, tarptautinio įtempimo sumažėjimą stengiasi panaudoti savų idėjų infiltravimui į Tarybų Lietuvą“.

Apskritai dr. D. Dapkutės tyrimo objektu pasirinkta mokslinė problematika yra svarbi naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje, o jos knyga apie liberaliąją išeivijos srovę (1945 m.–šeštojo dešimtmečio pabaiga) neabejotinai padės pažinti vieną išeivijos grupuočių ir susidaryti bendrą visos mūsų išeivijos vaizdą po Antrojo pasaulinio karo.