Pasipriešinimas totalitarinėms sistemoms Antrojo pasaulinio karo metu Vilniaus regione

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGRTC) kartu su Tautos atminties institutu (Lenkija) Varšuvoje 2002 m. rugsėjo 12–13 d. organizavo mokslinę konferenciją „Pasipriešinimas totalitarinėms sistemoms Antrojo pasaulinio karo metu Vilniaus regione”. Buvo perskaityta dešimt mokslinių pranešimų: „Lenkų pogrindinė valstybė Vilniaus regione“ (prof. Tomaszas Strzemboszas), „Vilniaus krašto atgavimas ir Lietuvos nepriklausomybės netekimas“ (doc. dr. Algirdas Jakubčionis, Vilniaus universitetas), „Okupacija ir kolaboravimas Lenkijoje ir Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu“ (dr. Andrzejus Chmielarzas), „Okupacija ir kolaboravimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais“ (doc. dr. Sigitas Jegelevičius, Vilniaus universitetas); „ZWZ–AK ir etninių mažumų problema Vilniaus regione“ (dr. Jaroslawas Wolkonowskis), „Lietuviškoji valdžios institucija Vokietijos–TSRS karo pradžioje: jos veiklos bruožai, kompetencija bei pozicija tautinių santykių srityje (Vilniaus miesto komiteto pavyzdžiu)“ (dr. Valentinas Brandišauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras); „Lenkų pogrindinė valstybė ir sovietinė okupacija po 1944 m. liepos mėn.“ (dr. Piotras Niwinskis), „Lietuvių ir lenkų pasipriešinimo judėjimai 1942–1945 m.: sąsajos ir skirtumai“ (dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos istorijos institutas), „Pokarinė gyventojų evakuacija – etninės problemos Vilniaus regione sprendimo būdas“ (dr. Alicja Paczoska), „Tautinių-kultūrinių pokyčių prielaidos Rytų Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais“ (doc. dr. Arvydas Anušauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras). Konferencijos pabaigoje buvo surengta diskusija „Antrasis pasaulinis karas lietuvių ir lenkų atmintyje”, kurioje dalyvavo prof. Edmundas Dmitrowas, prof. T. Strzemboszas, dr. Mindaugas Tamošiūnas, prof. Liudas Truska (Vilniaus pedagoginis universitetas).

Išryškėjo esminiai dviejų šalių istorikų požiūrių skirtumai. Nors Lenkijos ir Lietuvos atstovai visų susirinkusiųjų prašė nekvestionuoti Vilniaus priklausomybės klausimo ir nenukrypti į kitas toli nuo konferencijos ribų nutolstančias temas, tačiau per kiekvieną diskusiją prie to buvo nuolat grįžtama. Per visas diskusijas kai kurie susirinkusieji kalbėjo apie „lietuviškąją Vilniaus okupaciją“, „lietuviškojo saugumo žiaurumus“ ir net mokė, kaip taisyklingai rašyti lenkiškas pavardes bei vietovardžius, griežtai buvo kritikuojami lietuviški istorijos vadovėliai ir žemėlapiai. Lietuvos istorikų delegacija, ne pirmą kartą tai girdinti, ne itin tuo stebėjosi. Doc. dr. S. Jegelevičius (Vilniaus universitetas) nurodė kelias svarbiausias priežastis, kurios, jo manymu, trukdė ir tebetrukdo suderinti dviejų šalių istorikų pozicijas. Anot istoriko, pirmiausia tai komplikuoti lietuvių ir lenkų santykiai XX a. antroje pusėje, lenkų visuomenės požiūris į lietuvius Rytų Lietuvoje nacių okupacijos metais kaip į okupantus, neigiamas požiūris į 1941 m. Birželio antisovietinį lietuvių sukilimą ir nenoras pripažinti kad ir nepavykusio mėginimo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, skirtingai suvokiamas Lietuvos ir Lenkijos svarbiausių priešų karo metais eiliškumas ar svarba.

Antrąją konferencijos dieną – rugsėjo 13-ąją – tarp LGGRTC ir Lenkijos tautos atminties instituto buvo pasirašytas reikšmingas dvišalis dokumentas – bendradarbiavimo deklaracija. Pagal šią deklaraciją LGGRTC ir minėta lenkų institucija keisis informacija apie abiejų institucijų vykdomus arba joms dalyvaujant atliekamus tyrimus bei švietimo darbus, rengs bendras mokslines konferencijas ir seminarus abiem pusėms aktualiomis temomis ir t. t. Prof. habil. dr. Leonas Kieres pasirašydamas bendradarbiavimo deklaraciją teigė, kad „nuomonių skirtumai nesukliudys konstruktyviam dvišaliam abiejų šalių mokslininkų bendradarbiavimui“, nes „toks bendradarbiavimas padeda išsiaiškinti istorinę tiesą ir pagerinti dviejų daug iškentėjusių tautų tolesnius santykius...“ Lietuvių ir lenkų istorija turi daugybę bendrų sąlyčio taškų. Tai lenkai puikiai atskleidė ir minėtame institute surengtoje parodoje, skirtoje paskutinių Lenkijos pokario partizanų atminimui. Paroda taip ir buvo pavadinta – „Paskutiniai miškiniai”.

Abiejų šalių mokslininkai minėjo, kad yra dar daugybė klausimų, dėl kurių niekada nebus galutinai sutarta. Labiausiai skiriasi požiūriai dėl vadinamojo „Vilniaus klausimo”. Tai jau seniai išspręsta problema, tad dviejų šalių istorikų bendradarbiavimas neabejotinai bus konstruktyvus ir leis dviem tautoms kur kas geriau pažinti praeitį. Minėtą mokslinę konferenciją galima laikyti pirmuoju tikru dvišalio bendradarbiavimo pavyzdžiu, ateityje dviejų šalių visuomenei leisiančiu daug geriau suprasti aktualiausias naujausiųjų laikų istorijos problemas bei peripetijas. Bet visada išliks skirtingų tam tikrų istorinių faktų traktuočių, dviejų požiūrių skirtumų, kuriuos lemia tiek skirtinga dviejų tautų istorinė patirtis, tiek pačių tyrimų pobūdis bei kryptys.

Atnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras