RECENZIJOS

Pasipriešinimo istorija: tyrimas tęsiamas (Kęstutis Kasparas, Lietuvos karas, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1999, p. 620; Kęstutis Kasparas, Lietuvos laisvės armija, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2002, p. 288)

Dvi to paties autoriaus knygos, 900 puslapių teksto, skirto pirmajam, bene sudėtingiausiam, partizanų pasipriešinimo laikotarpiui, jo ištakų ir prielaidų analizei – išties didelio ir kruopštaus darbo rezultatas, kuris nepelnytai liko be dėmesio. Tad bandysime užpildyti šią spragą ir aptarsime abi knygas. Tai darysime dėl vienos paprastos priežasties – antroji knyga „Lietuvos laisvės armija“ laikytina pirmosios trumpuoju variantu, kuriam būdingi tie patys pliusai ir minusai. Žinoma, daugiausia dėmesio čia bus skiriama „Lietuvos karui“, kaip „pirminiam šaltiniui“. Abi knygas sieja ta pati koncepcija: pokario ginkluotas pasipriešinimas – tai Lietuvos laisvės armijos (LLA) tęsinys; jose nagrinėjamas 1944–1946 m. pasipriešinimas išryškinant LLA veikimą ir jos organizacinę, struktūrinę bei ideologinę transformaciją.

Kaip ir dera monografijos pobūdžio leidiniams (taip skelbia knygos „Lietuvos karas“ paantraštė), pradedama nuoseklia šaltinių ir istoriografijos apžvalga. Vargu ar dar kur nors rasime tokią skrupulingą įvairių laikotarpių istoriografijos analizę aptariamąja tema, taip pat šaltinių kritiką. Tačiau čia autorius klupteli – taip ir lieka neaišku, prie ko priskiriami autentiški partizanų rašyti tekstai, tokie kaip Juozo Lukšos, Adolfo Ramanausko ir kt. prisiminimai bei straipsniai. Jie nagrinėjami šaltinius aptariančioje „Lietuvos karo“ (p. 40–51) dalyje kartu su jau po 1990 m. rašytais ir publikuotais tekstais, taip pat skyriuje „Istoriografija“, kur šie ir kiti tekstai, tokie kaip, pvz., Kazio Veverskio straipsnis „Trumpa Lietuvos laisvės armijos istorija“, Tigro, Visvaldo tekstai įvardijami tikruoju Lietuvos istorijos mokslu, kuris glaudėsi Pasipriešinimo globoje (p. 54). Sunku suprasti, kodėl autorius paliko tokią painiavą, ypač kai kalbama apie tokią svarbią tekstų grupę kaip liudijimai, rašyti per daug nenutolus nuo aprašomų įvykių, nes teksto pobūdį lemia parašymo, o ne publikavimo laikas. Vargu ar gali kilti abejonių, kad kartu su partizanų štabų archyviniais dokumentais šie tekstai yra bene patikimiausias šaltinis studijuojant pasipriešinimo istoriją. Abejotina, ar istoriografijos statuso suteikimas gali kaip nors keisti jų vertę. Tiksliau aptarus šį klausimą, monografijos vertė būtų tik padidėjusi. Kaip ir išbaigus moksliniam darbui būdingą mokslinį aparatą – pavardžių ir vietovardžių rodykles, kurios, pateikiant tiek daug informacijos, ne tik pageidautinos, bet ir būtinos. Tuo labiau kad kaip tik faktologinė tiek vienos, tiek kitos monografijų dalis – stipriausia jų vieta. Deja, kai prieinama prie išvadų, susidaro įspūdis, kad autorius sunkiai suvaldo faktus, juos rikiuoja pagal poreikį, t. y. taip, kaip reikia pagrindinei koncepcijai paremti, kartais net pamiršdamas, kas jau buvo teigta anksčiau. Taip atsitiko nagrinėjant klausimą, kokia data laikytina LLA pabaiga, ar iš viso tokia buvo; vienoje knygoje („Lietuvos karas“, p. 183) teigiama, kad visa tai, kas vyko pokariu, „[…] tai vis dėlto yra ta pati LLA organizacija, nes formalaus jos iširimo ir paleidimo nebuvo…“, o kitoje („Lietuvos laisvės armija“, p. 196) – „1945 m. gruodį buvo suimti LLA vadas gen. M. Pečiulionis ir vyr. štabo nariai A. Veverskis ir S. Stankevičius. Ši data laikytina oficialia LLA organizacijos pabaiga: keturis metus kovojusi organizacija iš esmės baigė savo veiklą“ ir toliau sunkiai suprantamas publicistinis teiginys: „[…] baigė nesunaikinta, bet pakilusi į naują bendros, visuotinos Pasipriešinimo organizacijos kokybę“. Tad taip ir lieka neaišku, baigė ar ne LLA savo gyvavimą? Ir ar nebūtų galima taip pat sėkmingai teigti, kad organizacijos pabaiga laikytina K. Veverskio žūtis 1944 m. gruodžio pabaigoje? O gal 1945 m. balandžio–gegužės mėn., kai praktiškai visos struktūros visoje Lietuvoje buvo pertvarkomos, prisitaikant prie naujų sąlygų (LLA Vilniaus apygardos skilimas – Didžiosios Kovos apygardos formavimasis formaliai išlaikant LLA vardą; Tigro rinktinės vadai balandžio mėn., susirinkę Antanų miške (Švenčionių r.), nutaria jungtis su kitais partizanais – ne LLA nariais ir kurti naują vienetą; Žemaičių legiono, laikytino pereinamąja struktūra, formavimasis ir t. t.)? Galbūt problema tapo ne visai aiškiai nusibrėžti kriterijai ar jų nebuvimas, nes organizacijos pabaigą tapatinti (jei iš viso ji čia tapatinama) tik su nieko praktiškai nereiškiančio, formalaus štabo sunaikinimu vargu ar galima. Tuo labiau kalbant apie organizaciją, kuri, pasak autoriaus, buvo viso pokarinio pasipriešinimo organizaciniu pagrindu.

Norėtųsi tikėti, kad tokios kontroversijos atsirado dėl to, kad vėlesni tyrimai („Lietuvos laisvės armija“ išleista 2002 m.) pakoregavo išvadas – tik gaila, kad pirmoji monografija ir jos teiginiai nebuvo paties autoriaus kritiškai įvertinti turint tokią galimybę, kaip antrosios monografijos ta pačia tema pasirodymas.

Nepaisant problemiškų teiginių dėl organizacijos veikimo pabaigos, K. Kasparas klupdamas ir keldamasis plėtoja koncepciją, kad LLA tapo pagrindu ginkluotam pokario pasipriešinimui tiek struktūros, tiek programos, tiek vadovybės atžvilgiu, kitaip sakant, pokariu kovojo ta pati LLA, tik kiek modifikuota. Iš tiesų tokia prielaida šiuo atveju gana patraukli, ypač turint galvoje, kad LLA vienintelė teigė, jog reikia priešintis būtent kariniu būdu. Tačiau čia ir prasideda kontroversijos – priešintis kariniu būdu, bet ar būtinai tokiu, koks buvo numatytas LLA; o gal tokiu, koks buvo padiktuotas antrosios sovietinės okupacijos?

1944 m. liepos mėn. LLA organizacija buvo padalyta į du sektorius – OS (organizacinį) ir VS (veikiantį – Vanagai). Taip pat tuomet buvo nustatyti organizacijos formavimo principai, struktūra, štabų sudėtis. Neabejotinai panašios struktūrinės bei programinės sąrangos bruožų randame nagrinėdami 1945–1946 m. pokario partizanų veiklą. Tačiau pernelyg drąsu būtų teigti, kad tai buvo visiškas perimamumas ar net ta pati organizacija, kaip tai daro K. Kasparas: „[…] jeigu LLA naujokai prisiekia ta pačia priesaika, vadinasi tuo pačiu vardu, bet kovos eigoje formuluoja naują taktiką, tobulina ir keičia organizacinę struktūrą, tai vis dėlto yra ta pati LLA organizacija, nes formalaus jos iširimo ir paleidimo nebuvo“ („Lietuvos karas“, p. 183). Be jokios abejonės, įtaka (Žemaitijoje stipresnė, likusioje Lietuvos dalyje – silpnesnė) buvo. Jau vien todėl, kad tiek LLA nariai, frontui praslinkus atsiradę ne LLA veiklos areale (kaip teigia autorius, tik Šiaulių LLA apygardoje buvo įmanoma nuosekliai pereiti į karinę parengtį („Lietuvos karas“, p. 114)), įstojo į spontaniškai besikuriančius būrius, dažnai jiems vadovavo, tad dalyvavo jų veikloje su savo patirtimi ir LLA tradicija. Taip atsirado 3-ioji Šiaurės LLA apygarda, 5-oji LLA apygarda, kiek vėliau – Žemaičių legionas; LLA nariai aktyviai dalyvavo kuriant Kęstučio apygardą, kur bene iki 1949 m. ryšininkai buvo vadinami OS sektoriaus kovotojais, tačiau daugeliu atvejų tai buvo daugiau formalumas ir tai atsispindi tolesniame pasipriešinimo vyksme. LLA programiniai dokumentai buvo naudojami kaip vienas iš šaltinių kuriant vyriausiosios vadovybės dokumentus; būtent LLA sukurtas politinio atstovavimo funkcijas turėjęs atlikti Valstybės gynimo komitetas buvo vienas iš veiksnių, pradėjęs diskusiją ir bandymus nustatyti santykį tarp karinio ir politinio vadovavimo pasipriešinimo organizacijai. Kita vertus, jau 1945 m. tokių centrų atsirado ne vienas – Lietuvos išlaisvinimo taryba (LIT), Lietuvos tautinė taryba (LTT), Lietuvos išlaisvinimo komitetas (LIK), Lietuvos gynimo sąjunga (LGS) ir kt., tad taip pat sėkmingai galima teigti, kad problemą suaktualino kur kas daugiau veiksnių.

Viena iš ypač svarbių aplinkybių, faktiškai lėmusių LLA nesėkmę, buvo ta, kad esminiai organizacijos pertvarkymai turėjo vykti per Lietuvą slenkant frontui. Dėl to buvo iki minimumo apribota galimybė ne tik komunikuoti, bet ir informuoti apie darytinus pakeitimus bei plačiau paskelbti tokius svarbius įsakymus, kaip draudimas trauktis iš Lietuvos LLA nariams. Tad daugeliu atvejų visa tai liko tik imperatyvais, neturėjusiais didesnės reikšmės realybėje.

Klausimas, į kurį neatsakius vargu ar galima adekvačiai įvertinti LLA įtaką pokariui – kiekgi organizacija turėjo narių, kiek iš jų buvo OS, kiek VS – Vanagų nariais. Į pastarąjį klausimą atsakymo kol kas nėra, o bendras paskelbtas LLA narių skaičius – 10 tūkst. narių („Lietuvos karas“, p. 112) – daugiau nei abejotinas. Tokie duomenys paimti iš LLA Šiaulių apygardos vado Adolfo Eidimto tardymo protokolo, kuriame jis teigia, kad tokį skaičių jis išgirdęs iš K. Veverskio. Gaila, kad autorius kritiškai neįvertino tokio šaltinio, kaip baudžiamoji byla, tuo labiau kad šaltinių apžvalgoje teigia, jog „tardymo protokolai yra visuomet prasimanymų ir faktų, tiesos ir melo mišinys: tardomasis stengiasi nuslėpti jam nenaudingą tiesą, o tardytojas įrodyti tai, ko kartais ir nebuvo tikrovėje...“ („Lietuvos karas“, p. 31). Šiuo atveju tardytojas galėjo būti suinteresuotas, bet apie tai vėliau.

Kadangi pirminiu šaltiniu nurodomas K. Veverskis, būtina bent atkreipti dėmesį į tai, kiek jis prisidėjo prie LLA kūrimo ir ką ji jam reiškė asmeniškai. Bene geriausiai tai atspindėta brolio Prano Veverskio atsiminimuose, kur jis rašo: „[…] nežmoniškai sunkiomis sąlygomis Kaziui teko dirbti, trupinėlį po trupinėlio, plytelę po plytelės dedant į savo svajonių pastatą, į didįjį savo gyvenimo tikslą. […] trankėsi jis prigrūstais traukiniais į vietoves, kur buvo dislokuoti lietuviški savisaugos batalionai, nuveždamas kariams pogrindinės literatūros ir, pasitaikius palankiai progai, verbuodamas juos į LLA eiles…“ Kalbėdamas apie LLA narių skaičių autorius elegantiškai apeina kitus ne mažiau svarbius klausimus, kaip antai: kiek prisiekusių LLA narių išties buvo aktyvūs, o kiek ir liko „popieriniais“, kiek pasitraukė į Vakarus, o kiek žuvo tuose pačiuose savisaugos batalionuose, kiek legalizavosi ar žuvo 1944–1946 m. ir pan. Tai bene labiausiai komplikuoti klausimai, tačiau nederėtų palikti jų neaptarus tokiuose išsamiuose darbuose, į kokius pretenduoja autorius.

Įdomu tai, kad 1944–1945 m. MGB ataskaitose LLA įvardijama kaip „voenno povstančeskaja nacionalističeskaja organizacija“ ir pateikiami šiokie tokie skaičiai. Organizacijos nariai atskiriami nuo bendro partizanų skaičiaus – Aleksandro Guzevičiaus ataskaitoje minima, kad iki 1945 m. sausio 26 d. NKGB–NKVD suėmė 753 ir nukovė 659 LLA narius. MVD–MGB duomenimis, 1944 m. žuvo 2436 partizanai – neaišku, ar į tą skaičių įeina minėti LLA nariai; vėlesnėse ataskaitose LLA jau nefigūruoja kaip atskira grupė. Vargu ar tai tikslūs skaičiai, kuriais būtų galima remtis darant apibendrinančias išvadas. Tačiau čia svarbu kitkas – vėliau didelė dalis sovietinės pseudoistoriografijos, „dokumentų rinkinių“, memuaristikos, skirtos LLA, sureikšmina, demonizuoja organizaciją bei jos vadus (serija „Faktai kaltina“, M. Chieno ir kt. „Vanagai iš anapus“, pagaliau M. Goliakevičiaus „Pakėlęs kardą“), juos kaltina bendradarbiavus su naciais. Pasidarė labai patogu visą ginkluotą pasipriešinimą tapatinti su LLA, o jos narius paversti nacių parankiniais ir pan. Čia galėjo praversti ir A. Eidimto paminėtas bendras LLA narių skaičius – 10 tūkst.; juk iš pradžių mitas buvo kuriamas tardytojų galvose ir kabinetuose, o tik vėliau tapo „literatūra“.

Iš tikrųjų 1944 m. LLA bandė vykdyti organizacinius pertvarkymus, 1945 m. stengėsi atkurti štabus, tačiau tos pastangos baigėsi daugumos vadų areštais 1945 m. pavasarį. Iš to galime daryti kitokią nei aptariamų monografijų autoriaus išvadą, kad nepaisant visų pastangų LLA nepavyko tapti visaapimančia karine organizacija, bent kiek veiksmingiau pasipriešinusia okupacijai. Ji iš tiesų suaktyvino potencialias pajėgas, per vadus perdavė patirtį, tačiau jokiu būdu neišlaikė savo tapatumo.

Nemažą vaidmenį čia atliko ir vado problema – pats K. Veverskis vadovavo visai LLA, kartu ėjo organizacinio skyriaus viršininko pareigas, vadovavo visam OS padaliniui, be to, savo rankose laikė visą ryšių sistemą („Lietuvos karas“, p. 113). P. Veverskis teigia, kad „Kazys ėmėsi darbo, viršijančio vieno žmogaus jėgas […]. […] šį kartą buvo atkąstas per didelis, nepraryjamas kąsnis. Ignoruodamas elementariausias konspiracijos taisykles, jis viską darė pats, nelaukdamas ir neprašydamas kitų pagalbos. Pats rūpinosi popieriumi, dažais, matricų paruošimu, pats rašė, pats spausdino, pats išvežiojo nelegalius spaudinius, susitikinėjo, organizavo, ieškojo, užmegzdavo naujus ryšius, jiems nutrūkus…“ Ir tai jau ne centralizacija, o niekuo nepateisinama vienvaldystė, net jei tai – karinė organizacija. K. Kasparas nagrinėdamas šį klausimą teigia, kad „…LLA kaip karinė organizacija privalėjo būti pagrįsta griežtos vienvaldystės ir tiesioginio pavaldumo principu […]. K. Veverskis sutelkė savo rankose visą vadovavimą organizacijai: kaip LLA vadas – partizanams, kaip LLA štabo organizacinio skyriaus viršininkas – OS pogrindžiui ir kaip LGK pirmininkas – politiniams sprendimams“ („Lietuvos karas“, p. 118). Anot autoriaus, šitaip buvo užtikrintas greitas sprendimų priėmimas ir jų vykdymas. Galbūt ir taip, tačiau tai tik vienas klausimo aspektas. O gal tai buvo tiesiog nepasitikėjimas bendražygiais, nesugebėjimas suformuoti, dabartine kalba kalbant, savo komandos, lyderių grupės, kuri galėtų tęsti veiklą vadui žuvus? Vargu ar tai buvo pagrindinė klaida, nulėmusi LLA nesėkmę, tačiau, kaip rodo tolesni įvykiai, žala buvo neabejotina. Tokią K. Veverskio taktiką galima suprasti darant prielaidą, kad LLA – trumpam kariniam veiksmui, sukilimui skirta organizacija. Atrodo, taip ir buvo – pakanka panagrinėti LLA programą.

K. Kasparas teigia: „…LLA organizaciniai principai ir kai kurie veiklos būdai sunkiai sutelpa partizaninės sampratos rėmuose. Kitaip tariant, tai reguliarios kariuomenės principais sutvarkyti partizanai, pasirengę sukilimo veiksmui“ („Lietuvos karas“, p. 113). Deja, tai ir lieka plačiau neaptarta, kaip ir nenagrinėta pati LLA programa. O gaila, nes programoje fiksuojami labai įdomūs aspektai. Po sukilimo, kurio sėkme, regis, nebuvo abejota, turi prasidėti valstybės kūrimas. Tad neatsitiktinai LLA savo programoje daugiausia dėmesio skiria nepriklausomybę atgavusios valstybės sąrangai (tam skirtos 4 iš 5 dalių). Tas leistų manyti, kad LLA neabejotinai buvo pasiryžusi iš esmės lemti valstybės atkūrimo bei sąrangos principus ir kad tam būtų nevengiama panaudoti karinę jėgą, sukilime įgytą autoritetą ir patirtį.

Brolio P. Veverskio atsiminimuose atskleidžiami esminiai K. Veverskio požiūriai, kurie atsispindėjo visoje LLA veikloje ir iliustruoja anksčiau pateiktą mintį: „…jis įsitikino, kad kariuomenė yra ne tik priemonė apginti valstybės sienas, garantuoti tautai nepriklausomybę, bet ir efektingas įnagis saujelės politikierių priversti piliečius vykdyti tų „išrinktųjų“ valią, remti jų politiką. Šiuo požiūriu Kazys buvo kraštutinis radikalas. Karinė jėga – dalykas geras, ne tiek iš gynybinių, kiek iš politinių pozicijų, tačiau ji nebus labai efektyvi, jei ja disponuos kolektyvas, nevienalytė grupė ar pan. Tikroji jėga yra ta, kuri sukoncentruota į vieną kumštį, į vieno asmens rankas. Tinkamai vadovauti gali tik vienas asmuo, o ne kolektyvas, ne bobų turgus, ne rietenose paskendę parlamentarai…“

Kalbant apie 1944–1945 m. pasipriešinimo organizavimąsi, išties svarbu tai, kad tiek apygardų, tiek žemesnių struktūrinių vienetų formavimuisi neabejotinos įtakos turėjo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai (daugiausia leitenantai ir kapitonai), ir čia jau ne pagrindinį vaidmenį vaidino tai, kokiai organizacijai jie buvo priklausę anksčiau ir ar išvis priklausę. Jie buvo kadriniai kariškiai, kurie iš būrių į miškus susirinkusių vyrų (tiek apsisprendusių priešintis iki galo, tiek besislapstančių, tiek iš atėjusių truputį pakariauti ir grįžti didvyriais į savo kaimą) turėjo suformuoti kiek įmanoma struktūrizuotas, pasipriešinimui pasirengusias pajėgas – iš pradžių bent savo veikimo apylinkėse, vėliau – ieškant ryšių ir galimybių integruotis į stambesnes struktūras. Todėl galima teigti, kad siekis suvienyti besipriešinančias pajėgas kilo „iš apačios“, realybei diktuojant savo taisykles. Vėlgi negalima visiškai paneigti ar ignoruoti Lietuvos laisvės armijos narių vaidmens kuriant pasipriešinimo struktūrą, apygardų (tiesa, ne visų) veiklą reglamentuojančius karinius dokumentus, kurie tapo vienu iš šaltinių kuriant BDPS, vėliau ir LLKS programinius karinius dokumentus. K. Kasparo knygose, ypač pirmojoje, kaip jau minėta, stipriausia yra faktologija, su kurios pagalba galime išties atsekti labai sudėtingą pirmųjų pasipriešinimo metų situaciją. Gaila, kad autorius ją konceptualiai supaprastino, absoliutindamas LLA.

Didžiausią LLA įtaką turėjo ir jos tradicija ilgiausiai buvo išlaikyta Žemaitijoje, kur veikė grynai LLA organizacinė struktūra Žemaičių legionas, vadovaujamas mjr. Liepos –Jono Semaškos, kuris perėmė vadovavimą po A. Eidimto ir A. Kubiliaus areštų 1945 m. pavasarį. 1945 m. spalio 1 d. įsakyme rašoma, kad vadovaujantis LLA tradicija Žemaitijoje sudaromas karinis štabas – Žemaičių legionas. Tradicija buvo išlaikyta struktūroje: įsakymu skelbiama, kad visa Lietuva padalijama į keturias apygardas – Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio; žemesnes struktūras jau numatyta skirstyti kariniu, o ne teritoriniu principu, t. y. ne į apskritis ir valsčius, tačiau į kuopas, batalionus, būrius. Tai jau naujos kokybės požymis, į kurį, deja, autorius neatkreipė dėmesio.

Tačiau čia jau reikėtų kalbėti apie tam tikrą neigiamą tradicijos reikšmę. Ją galima įžvelgti dviem aspektais – Žemaičių legiono vadovybė ir pats legiono išblaškymas buvo susijęs su LLA kariškių imperatyvu subordinuotis politinei vadovybei. Nebelikus LGK, tokios vadovybės funkcijas šalia kitų bandė vykdyti Lietuvos tautinė taryba, įkurta 1945 m. pabaigoje Vilniuje. Jai vadovauti buvo pakviestas buvęs Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys kpt. Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Susikūrusi nedidelė lokali pogrindinė organizacija turėjo ambicingų planų – ėmėsi Laikinosios vyriausybės formavimo įvykus ginkluotam konfliktui (apie tai buvo kalbamasi su dr. Leonu Bistru, prof. Kaziu Šalkauskiu, prof. Vladu Jurgučiu, prof. Baliu Sruoga), numatė įkurti Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiąją vadovybę, bandė užmegzti ryšius su ginkluotu pogrindžiu. Būtent Generolo Vėtros įsakymu mjr. Liepa buvo paskirtas Šiaulių apygardos vadu, pasinaudojus asmeniniais ryšiais užmegztas ryšys su Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu. Matyt, ryšys buvo gana paviršutiniškas – Dzūkija beveik nenukentėjo 1946 m. kovo–balandžio mėn. areštų metu, kai buvo suimta visa LTT bei Žemaičių legiono vadovybė ir organizacijos kūrimas sustabdytas. Tačiau būtent iš to ryšio atsirado Kazimieraičio dokumentas apie visuotinę mobilizaciją – 1946 m. kovo 25 d. Šiaulių apygardos vadas Liepa pasirašė įsakymą Nr. 2(13), kuriame smulkiai išdėstytas visos Lietuvos sukilimo planas. Pagal jį LTT turėtų atkurti ir tvarkyti civilinę valdžią, o LLA struktūros atlikti parengiamuosius darbus, agituoti gyventojus, parengti mobilizacijos planus ir juos vykdyti. Nors įsakyme neaptartos sukilimo organizavimo aplinkybės, matyt, rengtasi trečiosios jėgos intervencijos atvejui. Žinoma, tokie planai nelabai derinosi su realybe – kiek plačiau tai aptarinėjama, nes tai buvo bene paskutinis didesnis bandymas įgyvendinti LLA planus ir patį LLA vardą išlaikyti gyvą.

Siekis išlaikyti LLA tradiciją pristabdė pokario struktūrų formavimąsi ne tik Žemaičių apygardoje (kuri iš pradžių iš esmės nieko nevienijo – veikė gana padriki junginiai), tačiau ir apsunkino Jungtinės Kęstučio apygardos kūrimąsi. J. Žemaitis-Vytautas, tuomet kviečiamas prisidėti, pabrėžė priklausymą kitai organizacijai; apygardos formavimą lydėjo ne tik diskusijos partiniais – priklausomybės organizacijoms klausimais, tačiau ir dar didesni nesutarimai. Reikia pripažinti, kad tam tikrą vaidmenį čia suvaidino ir subjektyvios priežastys – Žemaitijoje ilgiausiai laikėsi vokiečių kariuomenė, o tai, įskaitant ir lėtai judančio fronto padarinius, darė neįmanomą ne tik atnaujintą organizacinę veiklą. K. Kasparo teigimu, pats organizuotumo lygis, kuris Žemaitijoje dėl LLA veiklos buvo gana aukštas, tapo priežastimi tikslingų vietovių šukavimo akcijų bei metodiško būrių naikinimo („Lietuvos karas“, p. 211). O gal tai galėjo būti kaip tik ne organizuotumo, o neteisingos taktikos pasirinkimo padarinys? Panaši padėtis susiklostė Jurbarko, Tauragės, Telšių, Kretingos ir Mažeikių apskrityse. Čia tai vienoje, tai kitoje vietoje kūrėsi padriki būriai, susidarę iš buvusių LLA, kitų pogrindinių organizacijų narių, dėl įvairių priežasčių besislapstančių buvusių karininkų bei civilių. Tie būriai buvo dideli, iki kelių šimtų vyrų (tai buvo būdinga visai Lietuvai); jie jau 1944 m. pabaigoje stodavo į atkaklius mūšius (Paliepiai, Liepkalnis). Kita vertus, vargu ar čia rasime bent kiek efektyvesnę ryšių sistemą, be kurios neįmanoma kalbėti apie jokį organizuotumo lygį.

Jau 1944 m. rudenį dideli būriai (100 ir daugiau vyrų) kūrėsi Aukštaitijoje – Zarasų, Rokiškio, Panevėžio rajonuose, Labanoro apylinkėse. Būriams čia vadovavo LLA žmonės (kpt. J. Krištaponis – Panevėžyje, Kazanas – Antazavėje) bei natūraliai iš besibūriuojančių vyrų iškilę vadai – Streikus ir kt. Tuo pat metu į Lietuvą – Aukštaitijoje, Panevėžio r. Girdžiūno, Šilo apylinkėse – buvo išmestos kelios desantininkų grupės, kurios buvo apmokytos vokiečių žvalgybos mokyklose. Kaip ir kitos desantininkų grupės, išmestos Žemaitijoje, šios turėjo ieškoti ryšio su jau veikiančiais būriais, įsilieti į jų sudėtį. Tai buvo neišvengiama jau vien dėl to, kad patekę į nežinomą teritoriją desantininkai neturėjo rėmimo bazės, ryšių, be kurių ne tik kovoti, bet ir išgyventi buvo neįmanoma. Tačiau būtent Aukštaitijoje bene anksčiausiai buvo įkurtos centralizuotos struktūros ar jų užuomazgos, kurios išsilaikė bemaž iki partizanų kovų pabaigos (Vyčio, Vytauto, Didžiosios Kovos).

Pietų Lietuvoje, kur LLA įtaka praktiškai nebuvo juntama, vyko analogiški procesai – organizavosi dideli būriai (kartais net mobilūs), iš kurių ilgainiui susiformavo Dainavos apygarda (A rinktinė, Dzūkų grupė) bei Tauro apygarda Suvalkijoje. Būtent Pietų Lietuvos srityje, kuri taip pat atsirado anksčiausiai, ne tik kilo idėja apie vieningą vadovybę, bet ir buvo imtasi realių veiksmų tam pasiekti. Tam įtakos turėjo ir naujas veiksnys, ne vien vidinis vadų poreikis – atsiradusi galimybė užmegzti ryšius su pasitraukusiais į Vakarus politikais ir vadais, viltis suvienyti pastangas krašto išvadavimui.

Be abejonės, šiame tekste atkreipėme dėmesį tik į kelis, mūsų manymu, pagrindinius aspektus. Liko dar daug klausimų diskusijai, kuri, išprovokuota K. Kasparo, kaip ir pasipriešinimo istorijos tyrimas, turi tęstis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad nepaisant sunkaus stiliaus, dėl kurio monografijas sunku skaityti, nepaisant to, jog sunku sutikti su autoriaus išvadomis, kurios kartais labai jau nutolusios nuo faktų, vis dėlto padarytas didelis darbas. Ginkluoto pasipriešinimo tyrimai tęsiasi ir galime palinkėti sėkmės autoriui įgyvendinant jo ambicingus planus.

Dalia Kuodytė

Atnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras