LGGRTC LOGO

 

„Vardas, tapęs legenda“

 

Rimantas Stankevičius

Ona Šimaitė

2003 m. gruodžio mėnesį, prieš pačias Kalėdas būdamas Jeruzalėje apsilankiau Holokausto atminties ir įamžinimo vietoje Yad Vasheme, taip pat čia esančioje žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių atminimo alėjoje. Aplankiau lietuvių – žydų gelbėtojų atminimui pasodintus medelius, prisiminiau jų kilnius darbus gelbstint Lietuvos žydus. Aplankiau ir Onos Šimaitės atminimui pasodintą medelį. Iš aplinkinių jis skyrėsi savo ūgiu ir tvirtumu. Pirma mintis, kuri spontaniškai kyla išvydus tai – ir medžio ūgis, ir tvirtumas savotiškai išreiškia šios kilnios moters kadaise atliktus darbus, jų svarbą, ilgaamžiškumą…

Matyt, nerasime kitos lietuvių moters, kuri taip plačiai būtų žinoma daugelyje pasaulio valstybių iš gausybės įvairiomis kalbomis išleistų knygų, enciklopedijų, vadovėlių, kaip nacių okupacijos metais kilnius darbus atlikusi Ona Šimaitė.

Ona Šimaitė (1894–1970)

O. Šimaitė gimė 1894 m. sausio 6 d. Akmenėje. Dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekos bibliotekininke 1940 m. gruodžio 2 d. anketoje ji rašė, kad mokėsi pradžios mokykloje Rygoje, vėliau gimnazijoje, lankė pedagogikos kursus Maskvoje. Iki 1940 m. buvo dirbusi mokytoja, kooperatyvų sąjungoje, SSRS atstovybės vertėja, Kauno universiteto bibliotekoje. Gerai mokanti lietuvių, rusų, lenkų kalbas, silpniau – vokiečių, latvių, prancūzų. Šioje anketoje O. Šimaitė taip pat rašė: „niekada neturėjau ir neturiu nei nekilnojamo turto, nei įmonės. Net jei kas būtų padovanojęs, nebūčiau priėmus“. Iš anketos atrodytų nelabai iškalbi ir kuo nors ypatingai išsiskirianti gyvenimo patirtimi. Bet O. Šimaitės veikla karo metu Vilniuje iki šiol tebekelia susidomėjimą šia asmenybe įvairiose pasaulio valstybėse.

Ph. Friedmano 1957 m. Niujorke išleistoje knygoje „Their brothers keepers“ skyrelyje „Moters širdis“ plačiau aprašomi O. Šimaitės darbai. Kelis kartus išleista knyga tapo šaltiniu, nušvietusiu O. Šimaitės veiklą, jos svarbą. Pateikiame ištrauką iš šios knygos:

Didžiulėje Europos teritorijoje, kurią buvo užgrobę naciai ir jų bendrininkai, Antrojo pasaulinio karo metu buvo apie 8 mln. 300 tūkst. žydų. Apskaičiuota, kad 6 mln. žuvo sunaikinti nacių, mirė nuo ligų ar bado. Tačiau okupuotoje teritorijoje, tame sunkių išbandymų nacistiniame pragare, koks milijonas žydų išliko.

Įvyko stebuklas, tikrai stebuklas, kuris nebūtų galėjęs įvykti, jei nebūtų buvę aktyvios krikščionių pagalbos, tokių žmonių kaip Ona Šimaitė.

Ona Šimaitė buvo lietuvė, gan apkūni, plataus valstietiško veido, lino spalvos plaukais, kuriuos ji perskirdavo per vidurį ir supindavo susukdama kasą kaip vainiką ant galvos. Vaikystėje Ona turėjo draugų ir bendraklasių žydų. Jos senelis – liberalas, plačių pažiūrų žmogus, mokė mergaitę žydus vertinti objektyviai, o ne fanatiškai laikytis iškreiptos vizijos ir antisemitizmo.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Ona buvo senojo garsaus Vilniaus universiteto katalogų skyriaus vedėja. Ji buvo tarp geriausių literatūros kritikų Lietuvoje, jos padėtis ir reputacija būtų buvusi užtikrinta, jei ji būtų sutikusi tylėti. Bet Ona Šimaitė pasirinko kovą.

Užvaldyta minties, kad tik padėdama žydams ji atliks savo kaip žmogaus pareigą, Ona ėmėsi geto gelbėjimo. Nežydams buvo draudžiama įeiti į šį rezervatą, kuriame buvo uždaryti Vilniaus žydai, kad šiek tiek pasikankintų prieš sunaikinimą. Ona, būdama nežydė, pasiryžo pralaužti geto sienas.

Ji kreipėsi į vokiečių vadovybę ir pateikė jiems labai nekaltą planą. Gete buvo knygų, kurias seniai iš universiteto buvo paėmę žydai studentai. Gal vokiečiai leistų jai, sąžiningai bibliotekininkei, gelbėti tas neįkainojamas knygas?

Vokiečiai patenkino jos prašymą, ir keletą savaičių Ona klaidžiojo po geto pašiūres, siūlydama pagalbą nelaimingiesiems. Kai vokiečiai pareiškė, kad ji per ilgai reikalauja vertingų knygų, ji sumanė naują planą.

Ji susisiekė su žmonėmis, kurie gyveno arijams skirtoje miesto dalyje ir kurie sutiktų rizikuoti priimti seną draugą, besikankinantį gete. Buvo tokių, kurie greit pritarė, o tų, kurie dvejojo, Ona ilgiau prašydavo. Bet buvo ir tokių, kurie net spjaudavo jai į veidą.

Bet ji neįsižeisdavo, nesileido įbauginama, neatsisakė savo misijos. Ji ieškojo slėptuvių vaikams, kuriuos padėdavo pagrobti iš geto. Ji gavo suklastotus arijų dokumentus žydams, pasiryžusiems palikti getą. Ji išdidžiai ėmėsi kurjerės pareigų: slapta išnešdavo geto pogrindžio vadovų laiškus jų draugams už geto sienų.

Remiama grupelės drąsių draugų (tarp jų buvo ir gerai žinomas lietuvių poetas Boruta), Ona nešdavo maisto badaujantiems žydams. Tam dešimtadaliui geto gyventojų, kurie nutarė paskutinį kartą susikauti su priešu, ji atnešė nedidelių ginklų ir šaudmenų. Ir nesvarbu, ar tai buvo mažas šautuvas, slepiamas jos pačios, ar gėlių puokštė grožio pasiilgusiai nelaimingojo geto moteriai, – slapčia nešdama kiekvieną daiktelį Ona rizikuodavo savo gyvybe.

Ji visuomet ateidavo apsikrovusi daiktais, o išeidavo nešina vertingais archyvais, retomis knygomis, dokumentais ar tarp sienų uždarytų žmonių kančių dienoraščio skiautelėmis, skirtomis išsaugoti. Ji slėpė tuos daiktus po universiteto skliautais.

1942 m. balandžio mėnesį Vilniaus geto viršininkas [Jokūbas Gensas. – R. S.] įspėjo Oną, kad gestapas ima įtarti. Vokiečiai pradėjo operaciją, kurios tikslas buvo sunaikinti visus geto gyventojus.

Ona nepaisė viršininko įspėjimo, jos pačios likimas žydams gresiančios nelaimės akivaizdoje buvo nelabai reikšmingas. Ji suorganizavo gelbėtojų grupę arijų gyvenamoje miesto dalyje, pasiryžusi išgelbėti kuo daugiau žydų vaikų. Ji dirbo nepavargdama – papirkinėjo sargybinius, įsiteikdavo jiems, juos apgaudinėjo. Jos gyvybei grėsė toks pat pavojus kaip ir tiems išsekusiems vaikams, kuriuos ji gelbėjo.

Trumpam ji išvengė gestapo pinklių, radusi pastogę pas pogrindžio narius, bet 1944 m. vasarą [iš tikrųjų balandžio 28 d. – R. S.] nutiko neišvengiamas dalykas. Oną sučiupo gestapas. Grasino, mušė, marino badu, bet ji neišdavė paslapčių. Buvo nuteista mirti. Onai nežinant universitetas prašė ją išgelbėti – papirko aukštą pareigūną. Mirties nuosprendis buvo sušvelnintas, ir Ona buvo išsiųsta į garsiąją Dachau koncentracijos stovyklą, o vėliau persiųsta į stovyklą Pietų Prancūzijoje, kur jungtinės pajėgos išvadavo ją vos gyvą.

Sustiprėjusi ligoninėje, ji susirado indų plovėjos darbą restoranėlyje. Nors gyveno atsiskyrėlišką pabėgėlės gyvenimą, nesuprantama, kaip pasaulis sužinojo, kad O. Šimaitė yra Prancūzijoje ir kad jai reikia pagalbos. Padėti siūlėsi tokios organizacijos kaip Lietuvos žydų sąjunga Amerikoje, taip pat paskiri asmenys, kuriems jos vardas buvo tapęs legenda.

Nutarusi pati užsidirbti pragyvenimui, Ona atmetė pagalbą. Kai staiga baigėsi indų plovėjos darbas, ji nuvažiavo į Paryžių ir susirado skalbėjos darbą skalbykloje, vėliau – lėlių siuvėjos ir pagaliau bibliotekininkės darbą.

Ona tikriausiai būtų likusi Paryžiuje nugyventi likusį savo gyvenimą, jeigu žinia apie tai, kad ji išliko gyva, nebūtų pasiekusi kelių jos buvusių „vaikų“, dabar gyvenančių įvairiose pasaulio šalyse. Jie maldavo atvažiuoti pas juos gyventi. Atkakliausia korespondentė buvo Tania Wachsman, dviejų vaikų motina, gyvenanti Izraelyje. Kiekvieną laišką Tania pradėdavo taip: „Mano brangi Mama, kada pagaliau atvažiuosi pas mus?“ Ona dvejojo, ji nenorėjo būti našta, bet pagaliau pasidavė Tanios maldavimams.

Ji atvyko į Izraelį 1953 m. pavasarį. Naujoje respublikoje daugybė žmonių ją sutiko su gėlėmis ir plojimais, Izraelio vyriausybė paskyrė jai pensiją (vertimas iš anglų kalbos).

Dabar žinome ir kaip pati O. Šimaitė reagavo į šią knygą. 1961 m. lapkričio 28 d. laiške Vytautui Kauneckui ji rašė:

Fridmano knyga negali būti gauta, apie tai negali būti nė kalbos; nors tat ir keistai skamba, tačiau taip yra.

Dabar dėl pačio straipsnio (t. y.) ištraukos apie O. Š. iš Fridmano knygos. Baisiai man nemalonu, kad esu priskirta prie „geriausių literatūros kritikų“, papuošta svetimomis plunksnomis. Tokia aš niekad nebuvau. Esu labai dėkinga Br. R., kai jis parašė tiesą: „Tokia O. Š. mums nebuvo žinoma“. Rengiuos už tą tiesos žodį jam padėkoti. Leidimas iš vokiečių valdžios įstaigų nueiti dėl universiteto knygų į getą buvo parūpintas universiteto bibliotekos direktoriaus V. Biržiškos ir bibliotekos sekretorės Eimaitytės.

Prie netikrų dokumentų, antspaudų, smulkių ginklų etc. pirkimo pinigus parinkdavo ir labai daug padėdavo Kazys Jakubėnas, kaip savo metu jis labai daug parinkdavo pinigų politiniams kaliniams, Ispanijos kovotojams už laisvę. Pinigų rinkime jis buvo savotiškas genijus. Kaip jis tuos pinigus parinkdavo, iki šiol lieka man slapta. Buvo ir toks atsitikimas. Nupirkti prof. Movšovičiui netikrus dokumentus reikėjo 3000 markių. Nemaža suma. Mano toks ūpas buvo, kad arba pasikark, arba pinigus gauk. Apie tas nuotaikas parašiau Kaziui, netikėdama gauti tokios sumos. Jis man atsako: „Onut, nesikark, palauk tris dienas“. Po trijų dienų pinigus turėjau, dokumentai buvo nupirkti.

Dėl žiupsnelio atsiminimų apie Kazį, tai aš vis tik manau trumpam laikui apsigyventi kokiam pensione.

O Tania – tai ne Flaksman, o Wachsman. Jos išlaikymu, Vilniaus bibliotekoje slėpimu per mane rūpinosi prof. M. Biržiška. Be jo pagalbos nebūtų buvę galima išsaugoti Salės (Tanios) Wachsman, dabar Sterntal, gyvybės.

O Izraelyje aš buvau sutikta ne vien aplodismentais ir su gėlėmis, bet lyg būčiau pasakiška karalienė.

Deja, Petah Tikvoje gyvendama labai mažai rašiau. Tiesa, parašiau straipsnį apie L. Levicką, apie legalią ir nelegalią spaudą Lietuvoje hitlerizmo metu – kas liečia žydus – ir apie Geršoną. Tai ir viskas. Svarbiausias mano gyvenimo tikslas tada buvo padėti penkioms vienišoms moterims ir kelionės po Izraelį. Bet apie tai mažai kas žino, rašo. Visad man buvo ir liks (svarbiausia) gyvo žmogaus džiaugsmas, ašaros. Geros knygos skleidimas – už visus brangiausias dalykas, o ne rašymas. Dar koks liko nepamirštamas dalykas – medžiagos rinkimas (bet neužbaigtas) Upsalos universitetui apie Kafką Izraelyje…

„Enciklopaedia Judaica“ („Žydų enciklopodija“, išleista 1971 m. Izraelyje) teigiama: „Tik keletas lietuvių individų nacių laikais ištiesė pagalbos ranką žydams nepaisydami mirtino pavojaus, kuriam jie save pasmerkė. Kaune tarp tų, kurie gelbėjo žydus, buvo: I. Kutorgienė, P. Mažylis, rašytoja Sofija Čiurlionienė, kunigas Paukštys, vienuolė Ona Brokaitytė ir operos dainininkas Kipras Petrauskas. Vilniuje Ona Šimaitė ištiesė pagalbos ranką, tuo tarpu Šiauliuose advokato Venclausko dukra, poetas Jankus, kunigas Lapis, buvęs meras Saneckis [matyt, J. Sondeckis. – R. S.] buvo tarp tų, kurie pasižymėjo padėdami žydams“.

1974 m. keturiomis kalbomis Niujorke išleistame trijų tomų veikale „Jerusalem of Lithuania“ („Lietuvos Jeruzalė“) randame tris puslapius žydų gelbėjimo tema; juose išspausdintos gelbėtojų Juozo Stakausko, Marijos Mikulskos, Sofijos Binkienės, Marijos Abramovič-Wolskos, J. Bartoševič, M. Jurkutaičio ir O. Šimaitės nuotraukos.

Izraelyje gyvenantis istorikas Dovas Levinas „Tėviškės žiburiuose“ apie žydų gelbėjimą Lietuvoje rašė taip: „Baisiausiu laiku – 1941 m. rudenį ir dar daugiau karo pabaigoje atsirado keli šimtai dorų ir sąžiningų lietuvių, kurie nepaisydami pavojaus išgelbėjo, rodos, net keliolika šimtų žydų. Viena šių garbingų lietuvių – Ona Šimaitė, kurios vardas pagarsėjo visame pasaulyje ir padėjo šiek tiek lietuvių tautos garbę pakelti pagal Tautos himno žodžius: „Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės““.

Jeruzalės Yad Vashemo Pasaulio tautų teisuolių departamento direktorius M. Paldielis 1993 m. išleistoje knygoje apie garsiausius daugelio pasaulio valstybių žydų gelbėtojus nemažai vietos skyrė ir O. Šimaitei.

O. Šimaitė paminėta net tokiame solidžiame veikale kaip „Encyclopedia of the Holocaust“ („Holokausto enciklopedija“, išleista 2000 m.). Beje, čia iš 17 tūkst. tuo metu žinomų Pasaulio tautų teisuolių iš daugelio pasaulio valstybių minima vos dvi dešimtys žydų gelbėtojų.

Aplankę šiuolaikinį informacijos šaltinį, katalogizuotą paieškos serverį Yahoo ir surinkę žodį SIMAITE, netrukus gausime rezultatą. Net 38 įvairiose pasaulio valstybėse esantys interneto adresai suteiks vienokią ar kitokią informaciją apie O. Šimaitę. (Pagal adresų gausą ne tiek daug žmonių iš Lietuvos gali prilygti šiai moteriai, kurios 110-ąsias gimimo metines šiemet minime.) Čia rasime internetinius adresus Izraelyje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Argentinoje, net ir tolimojoje Kinijoje. Iš šios informacijos sužinosime, kad O. Šimaitė buvo Vilniaus universiteto bibliotekininkė, karo metais padėjusi Vilniaus geto žydams gelbstint jų gyvybes ir dvasinį palikimą. Bet, deja, daugybėje interneto adresų kol kas nerasime svarbiausių – Vilniaus universiteto, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus internetinių adresų su ta informacija, kuri čia sukaupta apie šią kilnią moterį.

Patekęs į tokią paradoksalią padėtį klausi savęs, kodėl taip yra. Pirmiausia į galvą šauna mintis, kad gal kuklumas neleidžia mums pateikti žinių apie kilnius O. Šimaitės darbus. Iš tikrųjų žydų gelbėjimas jiems siaubingais 1941–1944 m. nebuvo reklamai skirtas darbas. Daugelis žmonių, kurie jautė pareigą padėti kenčiantiesiems, atliko tai ne tam, kad būtų kada nors apie tai kalbama, bet todėl, kad kitaip elgtis negalėjo. Ne vienas gelbėtojas po karo teigė, jog nieko ypatingo nepadarė. Ir pati O. Šimaitė yra teigusi: „Man visai nereikalinga, kad apie mane būtų rašoma“. Gal todėl ir žinios apie tokius darbus, tokius žmones nėra labai reikšmingos? Bet vadovaudamiesi tokia kuklumo logika mes greitai patenkame į užmarštį, o vėliau pasiduodame klaidingam gyvenimo vertybių supratimui…

Jei po kelių dešimtmečių vieno žmogaus pasiaukojimą dėl kito žmogaus gyvybės mažai prisimename, tai gal toks elgesys nėra vertybė, nėra dėmesio vertas humanizmas? Matyt, su tuo negalima sutikti.

Galima ir kita neinformavimo versija. Mes dar ne visada žinome, kokio masto žmonės gyveno, dirbo iki mūsų, kokias vertybes esame paveldėję.

Pasidomėję, kas rašoma apie Vilniaus universiteto istoriją neseniai išleistoje literatūroje (pvz., „Vilnius university 1579–1999“), pamatysime, jog 1941–1944 m. laikotarpiui ten skirta mažiau kaip puslapis. Čia rašoma, jog karo metais nacių įsakymu iš universiteto buvo atleisti profesoriai ir studentai žydai, kurie vėliau nužudyti. Profesoriai Vladas Jurgutis ir Balys Sruoga suimti ir įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje. Tačiau žinių, kad bibliotekininkė O. Šimaitė už žydų gelbėjimą buvo nuteista mirti ir kad su universiteto profesūros pagalba, kaip rašoma ne viename darbe, mirties nuosprendis jai buvo pakeistas išsiuntimu į koncentracijos stovyklą, čia nerasime…

Tikėkimės, jog artimiausiuose 425-osioms Vilniaus universiteto įkūrimo metinėms skirtuose leidiniuose bus surasta derama vieta O. Šimaitei.

***

Atrodytų, jog O. Šimaitės darbo vieta universitete nebuvo kuo nors ypatinga. Dirbta bibliotekoje. Matyt, ją slėgė panašūs darbo rūpesčiai kaip ir prieš ją, ir po jos čia dirbusias moteris. Bet būtent bibliotekininkės darbas sudarė labai palankias galimybes gauti leidimą lankytis Vilniaus gete. Negrąžintų knygų paieška buvo oficiali dingstis prašyti tokio leidimo. Iš jos pačios rašyto teksto sužinome, kad 1941 m. rugsėjo 14 d. kartu su kita bibliotekos darbuotoja Godliauskaite ji gavo leidimą lankytis gete. Sunku nustatyti, kiek knygų iš Vilniaus geto pavyko sugrąžinti į Vilniaus universitetą. Bet tuo metu daug svarbesnė misija – pagalba kenčiantiesiems – buvo pasiekta. Gavusi leidimą lankytis gete O. Šimaitė įgijo unikalią galimybę pažvelgti į geto vidaus gyvenimą. Pasitikėjimas, kurį ši moteris pelnė tarp žydų, leido jai sužinoti apie geto gyvenimą kur kas daugiau nei kam nors kitam iš lietuvių. Šiandien, deja, neturime autentiškų to meto pačios O. Šimaitės apsilankymų aprašymų. Siūlymai, kad ji tai darytų, rašytų dienoraštį, jos nebuvo priimti. O. Šimaitei, kaip ji rašė vėliau, tada buvo daug svarbiau gyvas darbas su žmonėmis.

Vertybių skalė taikos, normalaus gyvenimo metu daug kuo skiriasi nuo vertybių karo metu, gyvenimo gete sąlygomis. Bet žmogaus gyvybės išsaugojimas buvo ir yra ypač vertingas. Šiandien sklaidydami įvairius šaltinius dažnai randame abstrakčias tezes apie O. Šimaitės atliktus gelbėjimo darbus. Konkretesnių žinių yra Jeruzalės Yad Vashemo Pasaulio tautų teisuolių departamento archyve. Ten saugomas Tanios Sterntal liudijimas, kuris akivaizdžiai byloja apie O. Šimaitės pagalbą žydams. Salė Sterntal (Tania Wachsman) rašo:

Šimaitė nutarė kovoti prieš barbariškus Trečiojo reicho įstatymus. Turiu pažymėti, kad jos tikslas buvo apsaugoti ne individus, bet visą tautą ir jos kultūrą, todėl ji įkūrė Žydų gelbėjimo komitetą (jį sudarė trys moterys). Jo tikslas – ieškoti kontaktų žydams paslėpti, dokumentų klastojimas, lėšų rinkimas ir ieškojimas prijaučiančiųjų, kurie bijojo įsitraukti į aktyvų gelbėjimą, bet buvo pasirengę paaukoti… Ji buvo viena pirmųjų, atėjusių į getą, ir vėliau ateidavo prie geto vartų beveik kasdien. Ji atlikdavo įvairias misijas šimtams žydų, kurie buvo jai visiškai svetimi. Ji buvo keikiama ir įžeidinėjama įvairiomis progomis nežydų, kai reikalaudavo grąžinti žydų turtą, kuris buvo jiems patikėtas.

Ji valgė tiktai bulves, kopūstus iš savo maisto kortelės, o visa kita – duoną, kruopas, marmeladą, truputėlį margarino ir sūrio siuntė į getą vaikams ir našlaičiams. Ji norėjo išsaugoti tautos kultūrą, tad slėpė knygas ir rankraščius savo bute. Ji paėmė poeto Suckeverio darbus tam, kad juos išsaugotų…

Ji žavėjosi žydais, kurie įrodė, kad sugebėjo išlikti gyvi, nepaisant siaubingų sąlygų, ir juos gerbė. Ji pasakojo man šypsodamasi, jog žydai, kurie slėpėsi įvairiose apleistose vietose mieste, atnešdavo jai savo purvinus utėlėtus drabužius, o ji juos plaudavo ir lygindavo, kad tie žmonės geriau jaustųsi.

Ji priglaudė mane savo kambaryje ir rūpinosi manimi kaip mama tuo metu, kai getas buvo apsuptas žmogžudžių gaujos. Likus keletui dienų iki geto likvidavimo, Šimaitė išvedė iš jo dešimties metų mergaitę ir parūpino dokumentus, prisiekinėdama, kad tai jos dukterėčia. Gudrybė vis dėlto buvo išaiškinta, ji buvo suimta ir pasmerkta mirčiai. Profesoriai sumokėjo didžiulę išpirką gestapui ir mirties nuosprendis buvo pakeistas įkalinimu koncentracijos stovykloje. Vokiečiai kankino ją, norėdami priversti atskleisti žydų slėptuves, vardus.

„Aš meldžiausi, – pasakojo ji man, – kad nešnekėčiau per kankinimus. Nesu tikinti, bet tuo momentu meldžiausi iš visos širdies“. Ji neatskleidė nieko (versta iš: „Rescue attempts during the Holocaust“, Jerusalem, 1977).

Dar vieną autentišką liudijimą randame Grigorijaus Šuro dienoraščio įžangoje. Miriam Povimonskaja-Šur rašo:

Su Ona Šimaite tėvas [Grigorijus Šuras. – R. S.] buvo pažįstamas kaip su socialdemokrate dar iki 1917 m. revoliucijos. Paskui jų keliai ilgam išsiskyrė: ji atsidūrė Lietuvoje, o tėvas – Lenkijoje. Abu vėl susitiko tik 1939-aisiais, Vilnių prijungus prie Lietuvos. Per vokiečių okupaciją Ona Šimaitė daug padėjo žydams, tarp jų ir mūsų šeimai. Pati didelių išteklių neturėdama, dalijosi paskutiniu duonos kąsniu. Turėjo tik dvi sukneles. Prisimenu, kai norėjom duoti jai dar vieną, ji atsisakė: „Nereikia, nes bus rūpesčio, kokią vilktis. O šitaip – vieną dėviu, kitą skalbiu“. Visus pinigus, kuriuos uždirbdavo būdama Universiteto bibliotekininke, ji leido produktams, kuriuos atnešdavo ir perduodavo žydams jų darbo vietose. Daug kartų slaptais keliais ateidavo į getą, dažnai apsilankydavo ir pas mus, „Kailio“ stovyklos darbininkų blokuose. Šituo ji labai rizikavo. Tačiau tėvas daugeliu atvejų tik jos dėka paliko užrašus. Jis žinojo, kad jo sąsiuvinius ji paslėps kaip reikiant. Ji visaip palaikė jį, kad jis rašytų, atnešdavo jam sąsiuvinių ir rašalo. Daugiausia tėvas rašė automatiniu plunksnakočiu, o pristatyti rašalo į getą buvo nelengvas ir pavojingas darbas. Ona Šimaitė buvo susijusi su pogrindine organizacija. Ji gavo man netikrą pasą lenkės merginos pavarde. Šis pasas man padėjo pabėgti iš geto, išbūti okupuotame mieste. Savo namuose Ona slėpė vieną žydų mergaitę, kuri kažkaip išliko likviduojant getą ir atėjo pas ją. Kaip vokiečiai aptiko tą mergaitę, tiksliai nežinau. Tai buvo 1944-ųjų pavasarį, prieš išvaduojant Vilnių. Kalbėjo, kažkas matė ją slepiant žydaitę. Ona buvo areštuota ir išvežta Vokietijon į koncentracijos stovyklą. Karui baigiantis, ją išlaisvino amerikiečiai. Ji neilgai gyveno Prancūzijoje, paskui Izraelyje. Bet kai 1960 metais atvykau į Izraelį, jos čia neradau – vėl buvo persikėlusi į Prancūziją. Tenai mirė. Ona Šimaitė buvo šviesi asmenybė. Kai ji ateidavo į getą arba į „Kailio“ blokus, tarsi saulės spindulys nušviesdavo tamsoje („Grigorijus Šuras“, Vilnius, 1997, p. 16).

Dar vienas O. Šimaitės veiklos liudytojas – Andrius Bulota taip prisimena ją:

Girdėjau, kad ji su didžiuliu pasiaukojimu teikia materialinę ir moralinę pagalbą Vilniaus geto gyventojams. Iš pokalbio su Ona Šimaite supratau, jog ji tikrai pasiryžusi padaryti viską, kad palengvintų uždarytųjų gete gyvenimą.

Mums besikalbant, prasivėrė gretimo nedidelio kambarėlio durys. Pro jas nedrąsiai išėjo 5 ar 6 metų išblyškusi mergaitė. Paskui ją įėjo tamsiaplaukė vidutinio amžiaus moteris, linktelėjo galvą ir įvedė vaiką atgal į aną kambarėlį, uždarydama duris.

– Nebijai? Ar gestapas nesuuos? – neiškentęs paklausiau.

Užuot atsakiusi Ona Šimaitė tik giliai atsiduso ir patylėjus tarė:

– Pavakare jas iš čia išves… Naktį, jei pavyks, vieton jų ateis kiti. Darau ką galiu. Tiek žmonių žūsta… („Literatūra ir menas“, 1970 m. vasario 28 d.)

Reikšmingas O. Šimaitės veiklos aspektas buvo tai, jog ji stengėsi išgelbėti geto gyventojų kūrybos palikimą. Laiške, kuris po karo buvo išsiuntinėtas aštuoniems adresatams įvairiose pasaulio valstybėse, rašoma apie tai, ką O. Šimaitei pavyko išnešti iš Vilniaus geto ir paslėpti. O. Šimaitė ragina ieškoti šio palikimo.

Ponui Isaakui Cukermanui, Varšuvos geto sukilimo atstovui

Deklaracija apie Vilniaus geto dokumentus

Man, žemiau pasirašiusiai Onai Šimaitei, kuri Vilniaus geto laikais gyveno ir palaikė ryšius su įvairiomis žydų sferomis, pavyko išgelbėti kai kuriuos Vilniaus geto dokumentus. Laikau savo pareiga pranešti apie tai atitinkamų institucijų atstovams, kuriems yra brangūs istoriniai žydų dokumentai. Kartu pareiškiu savo karštą pageidavimą, kuris kartu yra man dokumentus davusių žmonių pageidavimas, kad tie dokumentai būtų surasti ir atiduoti visų žydų, suinteresuotų istorine dokumentacija, dispozicijai, neatsižvelgiant į politines pažiūras.

Deklaraciją apie dokumentus išsiunčiu šiems asmenims:

1. Poetui A. Suckeveriui, Žydų antifašistinis komitetas Maskvoje
2. Daktarui Maksui Vainrachui, JIVO, Amerika
3. Senovės žydų universiteto Jeruzalėje rektoriui
4. Stefanui Veisui, Pasaulio žydų kongresas, JAV
5. Daktarui Šteinbergui, JAV
6. Isaakui Cukermanui, Varšuvos geto sukilimo atstovui
7. Daktarui Abramovičiui, JAV
8. Daktarui M. Dvožeckiui, Paryžius

A. Konfiskuota medžiaga:

1944 m. balandžio 28 d. buvau suimta gestapo ir kratos Vilniuje metu iš manęs buvo paimta:

1. Nikolajaus Elijaševo teatriniai archyvai. Tai didelis teatrinių Elijaševo pastatymų aplankas ir teatro nuotraukos. Šiame aplanke buvo ir Elijaševo nespausdinti eilėraščiai. Šių dokumentų reikia ieškoti buvusio Vilniaus gestapo archyve, Aukų g., Vasario 16-osios g.
2. Medžiaga, išnešta iš JIVO. Tai du dideli portfeliai įvairių žydų knygų, inkunabulai, seni žydiški rašmenys, fotografijos ir pan. Šią medžiagą smarkiai rizikuodamas atrinko poetas A. Suckeveris ir dailininkė Uma Olkinickaja, jie buvo paskirti dirbti prie sunaikinto JIVO.
3. Du dideli Vilniaus universiteto botanikos docento Movšovičiaus rankraščių portfeliai.
4. Salės Vachsman drama apie gyvenimą Vilniaus gete lenkų kalba.
5. S. Vachsman atsiminimai apie karo metų – 1939-ųjų Varšuvą lenkų kalba.
JIVO medžiagos, botaniko Movšovičiaus rankraščių, Salės Vachsman dramos ir atsiminimų, mano nuomone, reikia ieškoti Vilniaus Rasose, ten, kur gestapas slėpė konfiskuotus daiktus.

B. Paslėpti dokumentai:

1. Vilniaus geto kronika iš darbo bloko „Kailis“, kuris buvo už geto ribų. Kronikos autorius Grigorijus Šuras iš pradžių gyveno gete, vėliau „Kailyje“. G. Šuras kiekvieną savaitę eidavo į getą ir ten gaudavo visas žinias apie geto gyvenimą per savaitę, taip pat iš kitų šaltinių. Šioje kronikoje kasdien užfiksuota tai, ką darė vokiečiai žydams gete, taip pat žydų gyvenimas „Kailyje“. Be to, Šuro kronikoje yra apybraižų ir charakteristikų, pavyzdžiui, tokios ryškios asmenybės kaip Oskaras Glikas. Yra pateikti visi vokiečių valdžios nurodymai Vilniaus žydų klausimu iki geto. Paskutinė kronikos dalis išnešta 1944 m. balandžio 25 d. Kronika parašyta rusų kalba ir yra penkiuose aplankuose.

2. Keletas dešimčių nežinomų autorių dainų. Tai naujos populiarios dainos, dainuotos Vilniaus gete. Šias dainas kartu su kronika G. Šuras prašė perduoti M. Šur. Dainos kartu su kronika užsiūtos į audinį (geležinė dėžė ir 4 ryšuliai). Kronika ir dainos yra Lituanistikos seminaro Vilniuje palėpėje. Įėjus į Pilies g. 11 kiemą reikia praeiti visą kiemą ir įeiti pro paskutines duris… Dešinėje stogo pusėje, ten, kur stogas leidžiasi žemyn, po pačiomis čerpėmis įvairiais atstumais guli penki paketai – viena didelė dėžė ir 4 ryšuliai. Norint tai rasti, reikia atsistoti ant suoliuko ir pasišviesti.

Be to, po tais pačiais laiptais, vedančiais į palėpę, yra nedidelis sandėliukas, kuriame laikomi sulūžę baldai ir malkos. Reikia iš šio sandėliuko iškrauti sulūžusius baldus ir malkas; ten, kairiame kampe prie pat sienos guli paketas, suvyniotas į laikraščius. Jame yra 200 laiškų, Gelerio straipsnis, atsišaukimas, Veiso adresas, išrašai iš nelegalių laikraščių, mano pastabos iš Vilniaus geto gyvenimo.

3. 200 laiškų iš Vilniaus geto nuo 1941 iki 1943 m. Dimantmano laiškai (žydų rašytojas iš Kauno). Jis gete gavo dvi premijas už literatūrinius meninius darbus. Savo laiškuose jis vaizdžiai rašo apie senovės žydų, naująją lietuvių, latvių ir vaikų literatūrą, Pinckerio „Amžinojo žydo“ pastatymą gete. Laiškai rašyti lietuviškai.

Miriam Berenštein laiškai (mokytoja) apie mokinių buitį ir vaikų kūrybą bei meno parodas Vilniaus gete. Laiškai rašyti rusų kalba.

Doc. J. Movšovičiaus laiškai rusų kalba. Tai ryškūs Vilniaus geto buities, tragiško gyvenimo ir kultūros gyvenimo vaizdai.

Salės Vachsman, 23–24 metų merginos laiškai; ji iki karo dirbo lenkų žurnale „Mlody čin“, pasirašinėjo slapyvardžiu „Ktana“. Po geto likvidavimo pogrindyje lenkų kalba parašė dramą apie Vilniaus geto gyvenimą. Savo laiškuose S. Vachsman poetine forma perteikia pergyvenimus gete ir už jo ribų. Laiškai rašyti lenkų kalba.

Anos Abramovič laiškai (rašytojo Giršo Abramovičiaus žmona). Šiuose laiškuose atsispindi laisvės tiek sau, tiek visiems, jos neturintiems, troškimas, kalinio gamtos ilgesys, poeto Bialiko eilėraščių aktualumas…

Dina Abramovič (G. Abramovičiaus duktė). Trumpi, lakoniški laiškai apie žydų paniekinimą priešinant tai aukštai žydų kultūrai, apie geto biblioteką, įdomūs atsiliepimai apie kai kurias knygas. Abiejų laiškai rusų kalba.

Sunzerio Pereco laiškai apie Leiviką rusų kalba, apie trigubą vergovę gete – vokišką, lietuvišką ir žydišką, apie nepaprastai sunkią materialinę padėtį.

Sonios Tropianskos laiškai (rusų kalba) apie siaubingą gyvenimo ankštumą gete, apie dujų ir apšvietimo stygių reikalingiausiomis valandomis.

Anos Berman (11 metų mergaitės) ir Galinos Berman (mergaitės mamos) laiškai.

Laiškai lietuvių kalba, buvo parašyti po geto likvidavimo. Tas vaikas tada buvo priglaustas krikščionių prieglaudoje. Jos motina dirbo HKP.

Liubos Levickos laiškai (žinoma geto dainininkė, „geto lakštingala“, žuvusi Paneriuose). Laiškuose, rašytuose rusų kalba, aprašo savo koncertus gete, dėstytojos darbą geto konservatorijoje, muzikinius geto jaunimo talentus, prašo iš laisvės pristatyti natų, knygų sau ir kitiems geto dėstytojams.

Bogronskio laiškai (iš geto arbeitsamto), parašyti po 5 tūkst. žmonių akcijos – „kelionė į Kauną“.

Tilės Tilšner laiškai; tai moteris žydė, žinoma Vilniaus mokytoja, kuri visiškai nebuvo gete. Laiškai rašyti rusų kalba ir perteikia žmogaus, esančio už geto ribų, pergyvenimus.

4. Istoriko Gelerio straipsnis „Naujasis ir senasis Vilniaus getas“. Straipsnis parašytas vokiečių kalba, 16 mašinraščio puslapių. Jame pateikiama tiksli statistika apie išvežtus į Panerius žydus. Šis straipsnis buvo užsakytas vokiečių institucijų, kurios norėjo žinoti, kiek žydų buvo Vilniuje iki geto ir kiek liko gete. Pastaba: šio straipsnio kopiją turi Kazimieras Jasulencas, jo adresą galima sužinoti iš Vilniaus universiteto bibliotekos bendradarbių.

5. Atsišaukimas lietuvių kalba, rašytas 1942–1943 m. gegužės mėnesį lietuvių komunistų ir anarchistų, adresuotas lietuvių policijai, kad ji nedalyvautų žydų naikinime.

6. Esesininko Veiso, egzekucijų Paneriuose vykdytojo. Vilniaus geto šeimininkas ir budelis. Jo adresą perdavė Chasė Vigdorčik, kuri dirbo pas Veisą, siuntė jo laiškus į Vokietiją ir užrašė jo adresą.

7. Ištraukos iš nelegalios lietuviškos ir lenkiškos dešiniosios spaudos žydų klausimu.

8. 30 laiškų, parašytų po geto likvidavimo apie besislapstančių nuo 1943 iki 1944 m. balandžio žydų kančias. Laiškai yra Lituanistikos seminaro bibliotekoje tarp nesukarpytų sanskrito knygų, Pilies g. 11.

9. Chasės Vigdorčik ir jos draugės Helės dienoraščiai apie tai, kiek ir kada Veisas nusiuntė žmonių į aną pasaulį, bei vėlesnis šių mirčių motyvavimas. Dienoraščiai rašyti žydų kalba. Likviduojant getą nepasisekė išnešti iš Chasės Vigdorčik kambario (Ligoninės g. 7). Dienoraščiai buvo paslėpti palangėje…

10. Geto komendanto Jakovo Genso kalbos žydų kalba, stenografuotos Noros, Tėjos sesers, Genso sekretorės. Jos yra užmūrytos dešinėje pusėje pirmojo didelio namo Subačiaus g. 37 rūsyje, kuriame kitados buvo Kibucas.

11. Žydų policijos ženklai, geto policijos jubiliejiniai ženklai, geto pasas, geltoni Mogen Dovido, (?) ...latai, Genso užrašai – visa tai yra dėžutėje, paslėptoje Genso kape Rasose. Ten yra trys sodai. Sodas, kuriame yra kapas, ribojasi su Subačiaus gatve. Prie pat sienos yra sušaudyto lenko kapas, prie jo kojų – sušaudyto Genso kapas, prie Genso kojų – sušaudyto lietuvio kapas. Kad būtų galima atpažinti Genso kapą, Chasė Vigdorčik padėjo sudaužytą lėkštę.

12. Du portfeliai įvairių JIVO dokumentų (senovinės knygos, inkunabulai, Pereco laiškai, buvę JIVO. Visa tai aš perdaviau saugoti lietuvių poetui Borutai. Jo adresas: Kudirkos g. 3, bt. 3.

Poeto Suckeverio geto laikotarpio eilėraščiai žydų kalba. Tai irgi perduota poetui Borutai; jis kartu su JIVO dokumentais paslėpė juos Lituanistikos seminare, kur dirbo sekretoriumi.

Prašau visus nurodytus asmenis patvirtinti deklaracijos gavimą. Dar kartą prašau imtis visų atitinkamų priemonių, kad šie dokumentai būtų surasti ir perduoti žydų tautos dispozicijai.

1946 m. balandis Ona Šimaitė

(vertimas iš rusų kalbos)

Šiandien žinome, kad tik keletą šio palikimo fragmentų pavyko surasti (G. Šuro užrašai). Bet atrodo, jog ne visos paieškos galimybės iki šiol buvo išnaudotos.

***

Galvodami apie Vilniaus geto gyventojų palikimą, negalime užmiršti pačios O. Šimaitės kūrybinio palikimo. Jis dabar šaukiasi paieškų po visą pasaulį.

Genovaitė Raguotienė labai tiksliai nusako, jog „kol kas konkrečiau ne ką žinome apie O. Šimaitės su Vilniaus getu susijusius straipsnius ir kito žanro kūrinius, rašytus Prancūzijoje, skelbtus tos šalies, taip pat Izraelio, Argentinos, kitų kraštų periodikoje. Ji, pavyzdžiui, yra prasitarusi, kad iš atsiminimų apie Vilniaus getą labiausiai jai pasisekęs skyrius „Mano susirašinėjimas su žmonėmis iš Vilniaus geto““ („Greta įžymiojo Vaclovo Biržiškos“, Vilnius, 2000, p. 113).

Būtent šį darbą neseniai pavyko surasti Jeruzalėje. Straipsnis yra rengiamas spaudai. Čia pateiksime tik keletą ryškesnių jo fragmentų.

Pačią pirmąją savaitę aš pradėjau lankyti Vilniaus universiteto profesorių Movšovičių, mokslininką botaniką, geriausią Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos floros žinovą. Už disertaciją „Panerių kalnų flora“ jis gavo mokslo daktaro vardą, o Panerių kalnai tapo masine žydų tautos kapaviete. Šeštadienio rytą gavau naują Movšovičiaus knygą, parašytą kartu su vienu lietuviu, kurios nepavyko gauti iš Kauno iki nacių atėjimo. Kartu su šia knyga aš perdaviau Tropianskiui ir savo pirmą pusantro puslapio laišką Movšovičiui į getą. Aš jam rašiau, kad kai kurie žmonės bijo rūpintis juo kaip žydu, kiti tai daro, bet iš to nieko neišeina. Rašiau laiške apie jo naują knygą, jo darbo kabinetą universitete, apie tai, jog ten viskas liko taip, kaip buvo jam esant: visi laukia jo sugrįžtančio į darbą. Pasakojau apie savo pasivaikščiojimus su draugais profesoriais po botanikos sodą, apie nuostabią rudens gėlių puokštę, kurią jie man dovanojo.

Rugsėjo 14 d., sekmadienį, aš ir universiteto darbuotoja Godliauskaitė gavome oficialų leidimą lankyti getą neva negrąžintų į biblioteką knygų paieškoms. Mes norėjome aplankyti buvusius bendradarbius ir draugus ir, jei bus galimybė, suteikti jiems pagalbą.

Laikui bėgant korespondencija didėjo, tapo įvairesnė pagal turinį. Net su žmonėmis, su kuriais susitikdavau tarnyboje, negalima buvo išsikalbėti, kas slegia sielą, kad nebūtum pagautas „nusikaltimo“ vietoje.

Iš pradžių aš skaudama širdimi gautus laiškus sunaikindavau, nes saugoti juos namuose buvo labai pavojinga.

Vėliau suradau vietą (keletą kartų teko ją keisti) ir pradėjau būdingesnius slėpti. Tačiau iš gautos korespondencijos išliko 230: 200 iš geto egzistavimo laikų, 30 po jo likvidavimo nuo besislapstančių kankinių. Tarp laiškų iš geto – siaubingiausi laiškai, kuriuose buvo kalbama apie mirties baimę. Gete visą laiką, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę žmonėms grėsė mirtis. Labai būdinga frazė pasakyta Tropianskio sesers Godman per mano pirmąjį lankymąsi gete: „Aš norėčiau tik vieno – visiškai ramiai išmiegoti vieną naktį ir būti užtikrinta, kad niekas manęs šią naktį neateis, nei manęs, nei kitų“.

Reikėjo šiuos žmones palaikyti, padėti jiems gyventi ir kovoti, padėti įveikti mirties baimę. Labai sunku buvo atsakinėti į laiškus, guosti žmones, kai tavo ir jų padėtis yra nelygi. Virš manęs nekabojo Damoklo kardas, turėjau savą kampą, mėgstamą darbą, galėjau susitikinėti su bičiuliais. Patarti persekiojamiems, niekinamiems, visko netekusiems žmonėms, kad jie nebijotų mirties, man atrodė šventvagystė. Ne kartą pati savęs klausiau, kaip pati elgčiausi tokioje situacijoje: ar užtektų narsos gyventi, dirbti ir nebijoti mirties, kiekvieną minutę esant jos pavojui. Ilgai sėdėdavau prie tokių laiškų, kol galėdavau atsakyti į juos nors keliais žodžiais. Laimei, nė viena iš mano korespondenčių nė karto manęs nepaklausė, kaip aš pati elgčiausi būdama jų vietoje.

Aš rašiau, kad kiekvieno žmogaus gete pareiga išlaukti, dirbti ir neprarasti vilties, tuo tarpu pati sau mintyse sakiau: būk nuoširdi ir pasakyk nelaimingiems žmonėms, kad išsigelbėjimo nėra. Tokiomis minutėmis aš pasakodavau savo draugams, jog Sokratas ir madam Rolan iki paskutinės minutės dirbo žinodami, kad mirtis neišvengiama. Prisimindavau Antokolskio kūrinį „Žydai rengia Velykas“. Ar Antokolskio senis išminčius nesako susigūžusiems kampe žmonėms: „Išsigelbėjimo nėra, nebijokite kankinimo, reikia mokėti mirti“? Prisimenu, jog tada, kai pati patekau į gestapo nagus, Antokolskio žodžiai man labai padėjo – iš jų aš sėmiausi jėgų, atsikračiau gėdos jausmo už šiuos laiškus.

Daugiausia laiškų gavau iš Movšovičiaus. Savo laiškuose jis atskleidė žydų tragediją. Jis vaizdžiai rašė apie geto buitį, apie teisinį ir kultūrinį gyvenimą. Movšovičius buvo pirmas, iš kurio sužinojau, kuo gyvena ir kvėpuoja getas.

Savo laiškuose Movšovičius nuolat primindavo man, kad aš pastoviai rašyčiau užrašus „Gete ir už jo ribų“. Aš prieštaravau, jog man nėra kada, jog, mano manymu, tikslingiau atiduoti jėgas gyviems žmonėms, o ne užrašams. Dina Abramovič palaikė šią mano nuomonę sakydama, jog svarbūs ne patys užrašai, o mano vėlesni perteikimai to, kas išgyventa. Be asmeninių laiškų nuo Movšovičiaus, gaudavau daug laiškų perduoti, pavyzdžiui, lenkų ir lietuvių profesoriams. Būdingas vienas lenkų profesoriaus laiškas savo kolegai žydui, kai jis nusiuntė kalio cianido linkėdamas, kad niekada nereikėtų jo vartoti. Reikia pasakyti, jog beveik kiekvieno žydo svajonė buvo turėti nuodų ir padirbtų dokumentų. Gauti ir vieną, ir kitą buvo nepaprastai sunku. Lenkų profesoriaus linkėjimai išsipildė: Movšovičiui neteko naudoti nuodų. Jis išgyveno… (vertimas iš rusų kalbos).

***

O. Šimaitė labiau nei bet kas kitas turėjo moralinę teisę daryti išvadas dėl lietuvių ir žydų santykių nacių okupacijos metais, įvairių pokarinių vertinimų šiais klausimais. Įdomus ir vertingas O. Šimaitės straipsnis „Lietuviai ir žydai nacių okupacijos metais“, išspausdintas Niujorke 1951 m. knygoje „Lita“. Iki šiol Lietuvoje spausdinti darbai apie lietuvių ir žydų santykius karo metais rodo, jog šis darbas Lietuvoje nėra plačiau žinomas.

O. Šimaitė straipsnyje rašo, jog lietuvių ir žydų santykiai karo metais įgavo tokias aštrias formas, kurių anksčiau nebuvo galima nė įsivaizduoti. Ji jau tais laikais turėjo pilietinės drąsos rašyti apie tai, kad „ypatingasis būrys“ kartu su naciais dalyvavo Lietuvos žydų žudynėse. Lietuvos policijos daliniai, pasak O. Šimaitės, ne tik buvo hitlerininkų užsibrėžtos žydų naikinimo politikos vykdytojai, bet ir patys rodė iniciatyvą vykdant šį „šventą“ reikalą. „Man ne kartą teko matyti, kaip lietuvių policininkai baudė žydus už smulkmenas ir kaip šaltakraujiškai jie varė žydus į getus“. Pateikiame straipsnio fragmentą:

Jei man reikėtų apibūdinti lietuvių ir žydų santykius neramiais 1941–1945 m., vokiečių okupacijos metais, aš juos taip apibūdinčiau: lietuviai kaip žmonės iš esmės buvo pozityviai nusiteikę žydų atžvilgiu. Hitlerininkai taip įbaugino lietuvius, kad jie nepadėtų žydams, jog vien žodis „žydas“ valstiečiams sukeldavo panišką baimę. Ši žmonių grupė, kuri sudarė didelę tautos dalį, žydams nepadarė nieko blogo. Tarp jų buvo ir tokių, kurie slapčiomis užjautė žydus dėl jų kančių, bet buvo ir tokių, kurie buvo visiškai abejingi žydų problemai.

Daugelis lietuvių pasyviai padėjo žydams. Jie nenorėjo tiesiogiai su žydais turėti reikalų, tačiau sutiko padėti žydams per patikimą asmenį, kuris kreipdavosi į juos, duodavo pinigų, maisto ir kitko. Jie tik prašė, kad niekas nesužinotų jų vardų.

Aš buvau per daug arti žydų jų didžiosios nelaimės metu, kad nepareikščiau savo nusistebėjimo jų nepalaužiama narsa ir moraliniu tvirtumu šios tautos mirties už spygliuotos geto tvoros akivaizdoje. Galima sakyti, jog bet kuri tauta fiziškai ir morališkai būtų palaužta, jei tektų pergyventi tai, ką pergyveno kiekvienas žydas. Žydai gete buvo didvyriai patys to neįtardami.

Kai ateidavau pas žydus į Vilniaus getą, ne vieną kartą sakiau savo pažįstamiems, jog aš jų vietoje nekęsčiau visų be išimties arijų. Jie mane ramindavo ir atsakydavo, kad išsiaiškins, kas yra draugas ir kas priešas.

Tuo sunkiu žydams (ir visiems sąžiningiems žmonėms) metu aš dažnai galvodavau, jog po viso to, ką žydų tauta pergyveno, daug kam atsivers akys ir apie neapykantą žydams mes sužinosime archyvuose ir muziejuose. Bet aš labai klydau. Tik nedidelė dalis nežydų prisimena baisius būdus, metodus, kuriais hitlerininkai sunaikino tūkstančius žydų, kaip jie žudė žydų vaikus, moteris, senius. Ir gėda tiems, kurie užmiršo, kieno rankomis tai padaryta, kas išgelbėjo žydų gyvybes.

Puikiai suvokdama kai kurių lietuvių kaltės laipsnį naikinant Lietuvos žydus, aš esu kategoriškai prieš tai, kad būtų kaltinama lietuvių tauta. Aš nepalaikau įprastinių žodžių „lietuviai“, „vokiečiai“, „lenkai“, „žydai“ ir t. t. Taip sako tik tie, kurie ketina mus supykdyti. Jie užmiršta, kad kiekvienoje tautoje yra ne tik niekšų, bet ir gerų žmonių. Tai neleidžia pateikti bendro kaltinimo. Pagrindiniai žydų priešai yra ne apskritai vokiečiai, o hitlerininkai; antras žydų tautos priešas yra ne lietuviai, lenkai ir kitos tautos, o tie, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo hitlerininkams. Kaltindama lietuvių fašistus, aktyvistus, partizanus, policininkus ir kitus, visiškai atmetu kaltinimus lietuvių tautai (vertimas iš rusų kalbos).

Kai 2000 m. vasarą Kento (JAV) universiteto archyve rinkau medžiagą apie žydų gelbėtojus, archyvo darbuotojas netikėtai pasiūlė pasklaidyti O. Šimaitės dienoraštį, rašytą jau po karo, jai pabuvus Izraelyje (tikiuosi, jog greitai šį ir kitus dienoraščius turėsime Vilniaus universitete). Ant sąsiuvinio viršelio O. Šimaitės ranka buvo užrašyta tokia sentencija: „Tvirtai žinokite ir giliai jauskite, kad kiekvieną gyvenimo dieną turite skirti kitų gėriui, darydami viską, ką galite. Darydami, bet ne plepėdami“.

Tai, matyt, tiksliai atspindi šios kilnios moters kasdienio gyvenimo nuostatą, kuria ji vadovavosi dar iki tos sentencijos atsiradimo ant dienoraščio viršelio, nuostata, kurios ji neatsisakė iki paskutinės gyvenimo dienos.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-03-15
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras