|
Rimantas Stankevičius
 |
2003 m. gruodžio mėnesį, prieš pačias Kalėdas
būdamas Jeruzalėje apsilankiau Holokausto atminties ir įamžinimo vietoje Yad Vasheme,
taip pat čia esančioje žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių atminimo
alėjoje. Aplankiau lietuvių – žydų gelbėtojų atminimui pasodintus medelius,
prisiminiau jų kilnius darbus gelbstint Lietuvos žydus. Aplankiau ir Onos Šimaitės
atminimui pasodintą medelį. Iš aplinkinių jis skyrėsi savo ūgiu ir tvirtumu. Pirma
mintis, kuri spontaniškai kyla išvydus tai – ir medžio ūgis, ir tvirtumas
savotiškai išreiškia šios kilnios moters kadaise atliktus darbus, jų svarbą,
ilgaamžiškumą…
Matyt, nerasime kitos lietuvių moters, kuri taip plačiai būtų
žinoma daugelyje pasaulio valstybių iš gausybės įvairiomis kalbomis išleistų
knygų, enciklopedijų, vadovėlių, kaip nacių okupacijos metais kilnius darbus atlikusi
Ona Šimaitė. |
| Ona Šimaitė (1894–1970) |
|
O. Šimaitė gimė 1894 m. sausio 6 d. Akmenėje. Dirbdama Vilniaus
universiteto bibliotekos bibliotekininke 1940 m. gruodžio 2 d. anketoje ji rašė, kad
mokėsi pradžios mokykloje Rygoje, vėliau gimnazijoje, lankė pedagogikos kursus
Maskvoje. Iki 1940 m. buvo dirbusi mokytoja, kooperatyvų sąjungoje, SSRS atstovybės
vertėja, Kauno universiteto bibliotekoje. Gerai mokanti lietuvių, rusų, lenkų kalbas,
silpniau – vokiečių, latvių, prancūzų. Šioje anketoje O. Šimaitė taip pat
rašė: „niekada neturėjau ir neturiu nei nekilnojamo turto, nei įmonės. Net jei kas
būtų padovanojęs, nebūčiau priėmus“. Iš anketos atrodytų nelabai iškalbi ir kuo
nors ypatingai išsiskirianti gyvenimo patirtimi. Bet O. Šimaitės veikla karo metu
Vilniuje iki šiol tebekelia susidomėjimą šia asmenybe įvairiose pasaulio valstybėse.
Ph. Friedmano 1957 m. Niujorke išleistoje knygoje „Their brothers
keepers“ skyrelyje „Moters širdis“ plačiau aprašomi O. Šimaitės darbai. Kelis
kartus išleista knyga tapo šaltiniu, nušvietusiu O. Šimaitės veiklą, jos svarbą.
Pateikiame ištrauką iš šios knygos:
Didžiulėje Europos teritorijoje, kurią buvo užgrobę naciai ir
jų bendrininkai, Antrojo pasaulinio karo metu buvo apie 8 mln. 300 tūkst. žydų.
Apskaičiuota, kad 6 mln. žuvo sunaikinti nacių, mirė nuo ligų ar bado. Tačiau
okupuotoje teritorijoje, tame sunkių išbandymų nacistiniame pragare, koks milijonas
žydų išliko.
Įvyko stebuklas, tikrai stebuklas, kuris nebūtų galėjęs įvykti,
jei nebūtų buvę aktyvios krikščionių pagalbos, tokių žmonių kaip Ona Šimaitė.
Ona Šimaitė buvo lietuvė, gan apkūni, plataus valstietiško veido,
lino spalvos plaukais, kuriuos ji perskirdavo per vidurį ir supindavo susukdama kasą
kaip vainiką ant galvos. Vaikystėje Ona turėjo draugų ir bendraklasių žydų. Jos
senelis – liberalas, plačių pažiūrų žmogus, mokė mergaitę žydus vertinti
objektyviai, o ne fanatiškai laikytis iškreiptos vizijos ir antisemitizmo.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Ona buvo senojo garsaus Vilniaus
universiteto katalogų skyriaus vedėja. Ji buvo tarp geriausių literatūros kritikų
Lietuvoje, jos padėtis ir reputacija būtų buvusi užtikrinta, jei ji būtų sutikusi
tylėti. Bet Ona Šimaitė pasirinko kovą.
Užvaldyta minties, kad tik padėdama žydams ji atliks savo kaip
žmogaus pareigą, Ona ėmėsi geto gelbėjimo. Nežydams buvo draudžiama įeiti į šį
rezervatą, kuriame buvo uždaryti Vilniaus žydai, kad šiek tiek pasikankintų prieš
sunaikinimą. Ona, būdama nežydė, pasiryžo pralaužti geto sienas.
Ji kreipėsi į vokiečių vadovybę ir pateikė jiems labai nekaltą
planą. Gete buvo knygų, kurias seniai iš universiteto buvo paėmę žydai studentai.
Gal vokiečiai leistų jai, sąžiningai bibliotekininkei, gelbėti tas neįkainojamas
knygas?
Vokiečiai patenkino jos prašymą, ir keletą savaičių Ona
klaidžiojo po geto pašiūres, siūlydama pagalbą nelaimingiesiems. Kai vokiečiai
pareiškė, kad ji per ilgai reikalauja vertingų knygų, ji sumanė naują planą.
Ji susisiekė su žmonėmis, kurie gyveno arijams skirtoje miesto
dalyje ir kurie sutiktų rizikuoti priimti seną draugą, besikankinantį gete. Buvo
tokių, kurie greit pritarė, o tų, kurie dvejojo, Ona ilgiau prašydavo. Bet buvo ir
tokių, kurie net spjaudavo jai į veidą.
Bet ji neįsižeisdavo, nesileido įbauginama, neatsisakė savo
misijos. Ji ieškojo slėptuvių vaikams, kuriuos padėdavo pagrobti iš geto. Ji gavo
suklastotus arijų dokumentus žydams, pasiryžusiems palikti getą. Ji išdidžiai
ėmėsi kurjerės pareigų: slapta išnešdavo geto pogrindžio vadovų laiškus jų
draugams už geto sienų.
Remiama grupelės drąsių draugų (tarp jų buvo ir gerai žinomas
lietuvių poetas Boruta), Ona nešdavo maisto badaujantiems žydams. Tam dešimtadaliui
geto gyventojų, kurie nutarė paskutinį kartą susikauti su priešu, ji atnešė
nedidelių ginklų ir šaudmenų. Ir nesvarbu, ar tai buvo mažas šautuvas, slepiamas jos
pačios, ar gėlių puokštė grožio pasiilgusiai nelaimingojo geto moteriai, –
slapčia nešdama kiekvieną daiktelį Ona rizikuodavo savo gyvybe.
Ji visuomet ateidavo apsikrovusi daiktais, o išeidavo nešina
vertingais archyvais, retomis knygomis, dokumentais ar tarp sienų uždarytų žmonių
kančių dienoraščio skiautelėmis, skirtomis išsaugoti. Ji slėpė tuos daiktus po
universiteto skliautais.
1942 m. balandžio mėnesį Vilniaus geto viršininkas [Jokūbas
Gensas. – R. S.] įspėjo Oną, kad gestapas ima įtarti. Vokiečiai pradėjo
operaciją, kurios tikslas buvo sunaikinti visus geto gyventojus.
Ona nepaisė viršininko įspėjimo, jos pačios likimas žydams
gresiančios nelaimės akivaizdoje buvo nelabai reikšmingas. Ji suorganizavo gelbėtojų
grupę arijų gyvenamoje miesto dalyje, pasiryžusi išgelbėti kuo daugiau žydų vaikų.
Ji dirbo nepavargdama – papirkinėjo sargybinius, įsiteikdavo jiems, juos apgaudinėjo.
Jos gyvybei grėsė toks pat pavojus kaip ir tiems išsekusiems vaikams, kuriuos ji
gelbėjo.
Trumpam ji išvengė gestapo pinklių, radusi pastogę pas pogrindžio
narius, bet 1944 m. vasarą [iš tikrųjų balandžio 28 d. – R. S.] nutiko
neišvengiamas dalykas. Oną sučiupo gestapas. Grasino, mušė, marino badu, bet ji
neišdavė paslapčių. Buvo nuteista mirti. Onai nežinant universitetas prašė ją
išgelbėti – papirko aukštą pareigūną. Mirties nuosprendis buvo sušvelnintas, ir
Ona buvo išsiųsta į garsiąją Dachau koncentracijos stovyklą, o vėliau persiųsta į
stovyklą Pietų Prancūzijoje, kur jungtinės pajėgos išvadavo ją vos gyvą.
Sustiprėjusi ligoninėje, ji susirado indų plovėjos darbą
restoranėlyje. Nors gyveno atsiskyrėlišką pabėgėlės gyvenimą, nesuprantama, kaip
pasaulis sužinojo, kad O. Šimaitė yra Prancūzijoje ir kad jai reikia pagalbos. Padėti
siūlėsi tokios organizacijos kaip Lietuvos žydų sąjunga Amerikoje, taip pat paskiri
asmenys, kuriems jos vardas buvo tapęs legenda.
Nutarusi pati užsidirbti pragyvenimui, Ona atmetė pagalbą. Kai
staiga baigėsi indų plovėjos darbas, ji nuvažiavo į Paryžių ir susirado skalbėjos
darbą skalbykloje, vėliau – lėlių siuvėjos ir pagaliau bibliotekininkės darbą.
Ona tikriausiai būtų likusi Paryžiuje nugyventi likusį savo
gyvenimą, jeigu žinia apie tai, kad ji išliko gyva, nebūtų pasiekusi kelių jos
buvusių „vaikų“, dabar gyvenančių įvairiose pasaulio šalyse. Jie maldavo
atvažiuoti pas juos gyventi. Atkakliausia korespondentė buvo Tania Wachsman, dviejų
vaikų motina, gyvenanti Izraelyje. Kiekvieną laišką Tania pradėdavo taip: „Mano
brangi Mama, kada pagaliau atvažiuosi pas mus?“ Ona dvejojo, ji nenorėjo būti našta,
bet pagaliau pasidavė Tanios maldavimams.
Ji atvyko į Izraelį 1953 m. pavasarį. Naujoje respublikoje daugybė
žmonių ją sutiko su gėlėmis ir plojimais, Izraelio vyriausybė paskyrė jai pensiją (vertimas
iš anglų kalbos).
Dabar žinome ir kaip pati O. Šimaitė reagavo į šią knygą. 1961
m. lapkričio 28 d. laiške Vytautui Kauneckui ji rašė:
Fridmano knyga negali būti gauta, apie tai negali būti nė kalbos;
nors tat ir keistai skamba, tačiau taip yra.
Dabar dėl pačio straipsnio (t. y.) ištraukos apie O. Š. iš
Fridmano knygos. Baisiai man nemalonu, kad esu priskirta prie „geriausių literatūros
kritikų“, papuošta svetimomis plunksnomis. Tokia aš niekad nebuvau. Esu labai
dėkinga Br. R., kai jis parašė tiesą: „Tokia O. Š. mums nebuvo žinoma“. Rengiuos
už tą tiesos žodį jam padėkoti. Leidimas iš vokiečių valdžios įstaigų nueiti
dėl universiteto knygų į getą buvo parūpintas universiteto bibliotekos direktoriaus
V. Biržiškos ir bibliotekos sekretorės Eimaitytės.
Prie netikrų dokumentų, antspaudų, smulkių ginklų etc. pirkimo
pinigus parinkdavo ir labai daug padėdavo Kazys Jakubėnas, kaip savo metu jis labai daug
parinkdavo pinigų politiniams kaliniams, Ispanijos kovotojams už laisvę. Pinigų
rinkime jis buvo savotiškas genijus. Kaip jis tuos pinigus parinkdavo, iki šiol lieka
man slapta. Buvo ir toks atsitikimas. Nupirkti prof. Movšovičiui netikrus dokumentus
reikėjo 3000 markių. Nemaža suma. Mano toks ūpas buvo, kad arba pasikark, arba pinigus
gauk. Apie tas nuotaikas parašiau Kaziui, netikėdama gauti tokios sumos. Jis man atsako:
„Onut, nesikark, palauk tris dienas“. Po trijų dienų pinigus turėjau, dokumentai
buvo nupirkti.
Dėl žiupsnelio atsiminimų apie Kazį, tai aš vis tik manau trumpam
laikui apsigyventi kokiam pensione.
O Tania – tai ne Flaksman, o Wachsman. Jos išlaikymu, Vilniaus
bibliotekoje slėpimu per mane rūpinosi prof. M. Biržiška. Be jo pagalbos nebūtų
buvę galima išsaugoti Salės (Tanios) Wachsman, dabar Sterntal, gyvybės.
O Izraelyje aš buvau sutikta ne vien aplodismentais ir su gėlėmis,
bet lyg būčiau pasakiška karalienė.
Deja, Petah Tikvoje gyvendama labai mažai rašiau. Tiesa, parašiau
straipsnį apie L. Levicką, apie legalią ir nelegalią spaudą Lietuvoje hitlerizmo metu
– kas liečia žydus – ir apie Geršoną. Tai ir viskas. Svarbiausias mano gyvenimo
tikslas tada buvo padėti penkioms vienišoms moterims ir kelionės po Izraelį. Bet apie
tai mažai kas žino, rašo. Visad man buvo ir liks (svarbiausia) gyvo žmogaus
džiaugsmas, ašaros. Geros knygos skleidimas – už visus brangiausias dalykas, o ne
rašymas. Dar koks liko nepamirštamas dalykas – medžiagos rinkimas (bet neužbaigtas)
Upsalos universitetui apie Kafką Izraelyje…
„Enciklopaedia Judaica“ („Žydų enciklopodija“, išleista 1971
m. Izraelyje) teigiama: „Tik keletas lietuvių individų nacių laikais ištiesė
pagalbos ranką žydams nepaisydami mirtino pavojaus, kuriam jie save pasmerkė. Kaune
tarp tų, kurie gelbėjo žydus, buvo: I. Kutorgienė, P. Mažylis, rašytoja Sofija
Čiurlionienė, kunigas Paukštys, vienuolė Ona Brokaitytė ir operos dainininkas Kipras
Petrauskas. Vilniuje Ona Šimaitė ištiesė pagalbos ranką, tuo tarpu Šiauliuose
advokato Venclausko dukra, poetas Jankus, kunigas Lapis, buvęs meras Saneckis [matyt, J.
Sondeckis. – R. S.] buvo tarp tų, kurie pasižymėjo padėdami žydams“.
1974 m. keturiomis kalbomis Niujorke išleistame trijų tomų veikale
„Jerusalem of Lithuania“ („Lietuvos Jeruzalė“) randame tris puslapius žydų
gelbėjimo tema; juose išspausdintos gelbėtojų Juozo Stakausko, Marijos Mikulskos,
Sofijos Binkienės, Marijos Abramovič-Wolskos, J. Bartoševič, M. Jurkutaičio ir O.
Šimaitės nuotraukos.
Izraelyje gyvenantis istorikas Dovas Levinas „Tėviškės
žiburiuose“ apie žydų gelbėjimą Lietuvoje rašė taip: „Baisiausiu laiku – 1941
m. rudenį ir dar daugiau karo pabaigoje atsirado keli šimtai dorų ir sąžiningų
lietuvių, kurie nepaisydami pavojaus išgelbėjo, rodos, net keliolika šimtų žydų.
Viena šių garbingų lietuvių – Ona Šimaitė, kurios vardas pagarsėjo visame
pasaulyje ir padėjo šiek tiek lietuvių tautos garbę pakelti pagal Tautos himno
žodžius: „Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės““.
Jeruzalės Yad Vashemo Pasaulio tautų teisuolių departamento
direktorius M. Paldielis 1993 m. išleistoje knygoje apie garsiausius daugelio pasaulio
valstybių žydų gelbėtojus nemažai vietos skyrė ir O. Šimaitei.
O. Šimaitė paminėta net tokiame solidžiame veikale kaip
„Encyclopedia of the Holocaust“ („Holokausto enciklopedija“, išleista 2000 m.).
Beje, čia iš 17 tūkst. tuo metu žinomų Pasaulio tautų teisuolių iš daugelio
pasaulio valstybių minima vos dvi dešimtys žydų gelbėtojų.
Aplankę šiuolaikinį informacijos šaltinį, katalogizuotą paieškos
serverį Yahoo ir surinkę žodį SIMAITE, netrukus gausime rezultatą. Net 38 įvairiose
pasaulio valstybėse esantys interneto adresai suteiks vienokią ar kitokią informaciją
apie O. Šimaitę. (Pagal adresų gausą ne tiek daug žmonių iš Lietuvos gali prilygti
šiai moteriai, kurios 110-ąsias gimimo metines šiemet minime.) Čia rasime
internetinius adresus Izraelyje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Argentinoje, net ir
tolimojoje Kinijoje. Iš šios informacijos sužinosime, kad O. Šimaitė buvo Vilniaus
universiteto bibliotekininkė, karo metais padėjusi Vilniaus geto žydams gelbstint jų
gyvybes ir dvasinį palikimą. Bet, deja, daugybėje interneto adresų kol kas nerasime
svarbiausių – Vilniaus universiteto, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
internetinių adresų su ta informacija, kuri čia sukaupta apie šią kilnią moterį.
Patekęs į tokią paradoksalią padėtį klausi savęs, kodėl taip
yra. Pirmiausia į galvą šauna mintis, kad gal kuklumas neleidžia mums pateikti žinių
apie kilnius O. Šimaitės darbus. Iš tikrųjų žydų gelbėjimas jiems siaubingais
1941–1944 m. nebuvo reklamai skirtas darbas. Daugelis žmonių, kurie jautė pareigą
padėti kenčiantiesiems, atliko tai ne tam, kad būtų kada nors apie tai kalbama, bet
todėl, kad kitaip elgtis negalėjo. Ne vienas gelbėtojas po karo teigė, jog nieko
ypatingo nepadarė. Ir pati O. Šimaitė yra teigusi: „Man visai nereikalinga, kad apie
mane būtų rašoma“. Gal todėl ir žinios apie tokius darbus, tokius žmones nėra
labai reikšmingos? Bet vadovaudamiesi tokia kuklumo logika mes greitai patenkame į
užmarštį, o vėliau pasiduodame klaidingam gyvenimo vertybių supratimui…
Jei po kelių dešimtmečių vieno žmogaus pasiaukojimą dėl kito
žmogaus gyvybės mažai prisimename, tai gal toks elgesys nėra vertybė, nėra dėmesio
vertas humanizmas? Matyt, su tuo negalima sutikti.
Galima ir kita neinformavimo versija. Mes dar ne visada žinome, kokio
masto žmonės gyveno, dirbo iki mūsų, kokias vertybes esame paveldėję.
Pasidomėję, kas rašoma apie Vilniaus universiteto istoriją neseniai
išleistoje literatūroje (pvz., „Vilnius university 1579–1999“), pamatysime, jog
1941–1944 m. laikotarpiui ten skirta mažiau kaip puslapis. Čia rašoma, jog karo
metais nacių įsakymu iš universiteto buvo atleisti profesoriai ir studentai žydai,
kurie vėliau nužudyti. Profesoriai Vladas Jurgutis ir Balys Sruoga suimti ir įkalinti
Štuthofo koncentracijos stovykloje. Tačiau žinių, kad bibliotekininkė O. Šimaitė
už žydų gelbėjimą buvo nuteista mirti ir kad su universiteto profesūros pagalba,
kaip rašoma ne viename darbe, mirties nuosprendis jai buvo pakeistas išsiuntimu į
koncentracijos stovyklą, čia nerasime…
Tikėkimės, jog artimiausiuose 425-osioms Vilniaus universiteto
įkūrimo metinėms skirtuose leidiniuose bus surasta derama vieta O. Šimaitei.
***
Atrodytų, jog O. Šimaitės darbo vieta universitete nebuvo kuo nors
ypatinga. Dirbta bibliotekoje. Matyt, ją slėgė panašūs darbo rūpesčiai kaip ir
prieš ją, ir po jos čia dirbusias moteris. Bet būtent bibliotekininkės darbas sudarė
labai palankias galimybes gauti leidimą lankytis Vilniaus gete. Negrąžintų knygų
paieška buvo oficiali dingstis prašyti tokio leidimo. Iš jos pačios rašyto teksto
sužinome, kad 1941 m. rugsėjo 14 d. kartu su kita bibliotekos darbuotoja Godliauskaite
ji gavo leidimą lankytis gete. Sunku nustatyti, kiek knygų iš Vilniaus geto pavyko
sugrąžinti į Vilniaus universitetą. Bet tuo metu daug svarbesnė misija – pagalba
kenčiantiesiems – buvo pasiekta. Gavusi leidimą lankytis gete O. Šimaitė įgijo
unikalią galimybę pažvelgti į geto vidaus gyvenimą. Pasitikėjimas, kurį ši moteris
pelnė tarp žydų, leido jai sužinoti apie geto gyvenimą kur kas daugiau nei kam nors
kitam iš lietuvių. Šiandien, deja, neturime autentiškų to meto pačios O. Šimaitės
apsilankymų aprašymų. Siūlymai, kad ji tai darytų, rašytų dienoraštį, jos nebuvo
priimti. O. Šimaitei, kaip ji rašė vėliau, tada buvo daug svarbiau gyvas darbas su
žmonėmis.
Vertybių skalė taikos, normalaus gyvenimo metu daug kuo skiriasi nuo
vertybių karo metu, gyvenimo gete sąlygomis. Bet žmogaus gyvybės išsaugojimas buvo ir
yra ypač vertingas. Šiandien sklaidydami įvairius šaltinius dažnai randame
abstrakčias tezes apie O. Šimaitės atliktus gelbėjimo darbus. Konkretesnių žinių
yra Jeruzalės Yad Vashemo Pasaulio tautų teisuolių departamento archyve. Ten saugomas
Tanios Sterntal liudijimas, kuris akivaizdžiai byloja apie O. Šimaitės pagalbą
žydams. Salė Sterntal (Tania Wachsman) rašo:
Šimaitė nutarė kovoti prieš barbariškus Trečiojo reicho
įstatymus. Turiu pažymėti, kad jos tikslas buvo apsaugoti ne individus, bet visą
tautą ir jos kultūrą, todėl ji įkūrė Žydų gelbėjimo komitetą (jį sudarė trys
moterys). Jo tikslas – ieškoti kontaktų žydams paslėpti, dokumentų klastojimas,
lėšų rinkimas ir ieškojimas prijaučiančiųjų, kurie bijojo įsitraukti į aktyvų
gelbėjimą, bet buvo pasirengę paaukoti… Ji buvo viena pirmųjų, atėjusių į getą,
ir vėliau ateidavo prie geto vartų beveik kasdien. Ji atlikdavo įvairias misijas
šimtams žydų, kurie buvo jai visiškai svetimi. Ji buvo keikiama ir įžeidinėjama
įvairiomis progomis nežydų, kai reikalaudavo grąžinti žydų turtą, kuris buvo jiems
patikėtas.
Ji valgė tiktai bulves, kopūstus iš savo maisto kortelės, o visa
kita – duoną, kruopas, marmeladą, truputėlį margarino ir sūrio siuntė į getą
vaikams ir našlaičiams. Ji norėjo išsaugoti tautos kultūrą, tad slėpė knygas ir
rankraščius savo bute. Ji paėmė poeto Suckeverio darbus tam, kad juos išsaugotų…
Ji žavėjosi žydais, kurie įrodė, kad sugebėjo išlikti gyvi,
nepaisant siaubingų sąlygų, ir juos gerbė. Ji pasakojo man šypsodamasi, jog žydai,
kurie slėpėsi įvairiose apleistose vietose mieste, atnešdavo jai savo purvinus
utėlėtus drabužius, o ji juos plaudavo ir lygindavo, kad tie žmonės geriau jaustųsi.
Ji priglaudė mane savo kambaryje ir rūpinosi manimi kaip mama tuo
metu, kai getas buvo apsuptas žmogžudžių gaujos. Likus keletui dienų iki geto
likvidavimo, Šimaitė išvedė iš jo dešimties metų mergaitę ir parūpino dokumentus,
prisiekinėdama, kad tai jos dukterėčia. Gudrybė vis dėlto buvo išaiškinta, ji buvo
suimta ir pasmerkta mirčiai. Profesoriai sumokėjo didžiulę išpirką gestapui ir
mirties nuosprendis buvo pakeistas įkalinimu koncentracijos stovykloje. Vokiečiai
kankino ją, norėdami priversti atskleisti žydų slėptuves, vardus.
„Aš meldžiausi, – pasakojo ji man, – kad nešnekėčiau per
kankinimus. Nesu tikinti, bet tuo momentu meldžiausi iš visos širdies“. Ji
neatskleidė nieko (versta iš: „Rescue attempts during the Holocaust“, Jerusalem,
1977).
Dar vieną autentišką liudijimą randame Grigorijaus Šuro
dienoraščio įžangoje. Miriam Povimonskaja-Šur rašo:
Su Ona Šimaite tėvas [Grigorijus Šuras. – R. S.] buvo
pažįstamas kaip su socialdemokrate dar iki 1917 m. revoliucijos. Paskui jų keliai ilgam
išsiskyrė: ji atsidūrė Lietuvoje, o tėvas – Lenkijoje. Abu vėl susitiko tik
1939-aisiais, Vilnių prijungus prie Lietuvos. Per vokiečių okupaciją Ona Šimaitė
daug padėjo žydams, tarp jų ir mūsų šeimai. Pati didelių išteklių neturėdama,
dalijosi paskutiniu duonos kąsniu. Turėjo tik dvi sukneles. Prisimenu, kai norėjom
duoti jai dar vieną, ji atsisakė: „Nereikia, nes bus rūpesčio, kokią vilktis. O
šitaip – vieną dėviu, kitą skalbiu“. Visus pinigus, kuriuos uždirbdavo būdama
Universiteto bibliotekininke, ji leido produktams, kuriuos atnešdavo ir perduodavo
žydams jų darbo vietose. Daug kartų slaptais keliais ateidavo į getą, dažnai
apsilankydavo ir pas mus, „Kailio“ stovyklos darbininkų blokuose. Šituo ji labai
rizikavo. Tačiau tėvas daugeliu atvejų tik jos dėka paliko užrašus. Jis žinojo, kad
jo sąsiuvinius ji paslėps kaip reikiant. Ji visaip palaikė jį, kad jis rašytų,
atnešdavo jam sąsiuvinių ir rašalo. Daugiausia tėvas rašė automatiniu
plunksnakočiu, o pristatyti rašalo į getą buvo nelengvas ir pavojingas darbas. Ona
Šimaitė buvo susijusi su pogrindine organizacija. Ji gavo man netikrą pasą lenkės
merginos pavarde. Šis pasas man padėjo pabėgti iš geto, išbūti okupuotame mieste.
Savo namuose Ona slėpė vieną žydų mergaitę, kuri kažkaip išliko likviduojant getą
ir atėjo pas ją. Kaip vokiečiai aptiko tą mergaitę, tiksliai nežinau. Tai buvo
1944-ųjų pavasarį, prieš išvaduojant Vilnių. Kalbėjo, kažkas matė ją slepiant
žydaitę. Ona buvo areštuota ir išvežta Vokietijon į koncentracijos stovyklą. Karui
baigiantis, ją išlaisvino amerikiečiai. Ji neilgai gyveno Prancūzijoje, paskui
Izraelyje. Bet kai 1960 metais atvykau į Izraelį, jos čia neradau – vėl buvo
persikėlusi į Prancūziją. Tenai mirė. Ona Šimaitė buvo šviesi asmenybė. Kai ji
ateidavo į getą arba į „Kailio“ blokus, tarsi saulės spindulys nušviesdavo
tamsoje („Grigorijus Šuras“, Vilnius, 1997, p. 16).
Dar vienas O. Šimaitės veiklos liudytojas – Andrius Bulota taip
prisimena ją:
Girdėjau, kad ji su didžiuliu pasiaukojimu teikia materialinę ir
moralinę pagalbą Vilniaus geto gyventojams. Iš pokalbio su Ona Šimaite supratau, jog
ji tikrai pasiryžusi padaryti viską, kad palengvintų uždarytųjų gete gyvenimą.
Mums besikalbant, prasivėrė gretimo nedidelio kambarėlio durys. Pro
jas nedrąsiai išėjo 5 ar 6 metų išblyškusi mergaitė. Paskui ją įėjo
tamsiaplaukė vidutinio amžiaus moteris, linktelėjo galvą ir įvedė vaiką atgal į
aną kambarėlį, uždarydama duris.
– Nebijai? Ar gestapas nesuuos? – neiškentęs paklausiau.
Užuot atsakiusi Ona Šimaitė tik giliai atsiduso ir patylėjus tarė:
– Pavakare jas iš čia išves… Naktį, jei pavyks, vieton jų
ateis kiti. Darau ką galiu. Tiek žmonių žūsta… („Literatūra ir menas“,
1970 m. vasario 28 d.)
Reikšmingas O. Šimaitės veiklos aspektas buvo tai, jog ji stengėsi
išgelbėti geto gyventojų kūrybos palikimą. Laiške, kuris po karo buvo
išsiuntinėtas aštuoniems adresatams įvairiose pasaulio valstybėse, rašoma apie tai,
ką O. Šimaitei pavyko išnešti iš Vilniaus geto ir paslėpti. O. Šimaitė ragina
ieškoti šio palikimo.
Ponui Isaakui Cukermanui, Varšuvos geto sukilimo atstovui
Deklaracija apie Vilniaus geto dokumentus
Man, žemiau pasirašiusiai Onai Šimaitei, kuri Vilniaus geto laikais
gyveno ir palaikė ryšius su įvairiomis žydų sferomis, pavyko išgelbėti kai kuriuos
Vilniaus geto dokumentus. Laikau savo pareiga pranešti apie tai atitinkamų institucijų
atstovams, kuriems yra brangūs istoriniai žydų dokumentai. Kartu pareiškiu savo
karštą pageidavimą, kuris kartu yra man dokumentus davusių žmonių pageidavimas, kad
tie dokumentai būtų surasti ir atiduoti visų žydų, suinteresuotų istorine
dokumentacija, dispozicijai, neatsižvelgiant į politines pažiūras.
Deklaraciją apie dokumentus išsiunčiu šiems asmenims:
1. Poetui A. Suckeveriui, Žydų antifašistinis komitetas Maskvoje
2. Daktarui Maksui Vainrachui, JIVO, Amerika
3. Senovės žydų universiteto Jeruzalėje rektoriui
4. Stefanui Veisui, Pasaulio žydų kongresas, JAV
5. Daktarui Šteinbergui, JAV
6. Isaakui Cukermanui, Varšuvos geto sukilimo atstovui
7. Daktarui Abramovičiui, JAV
8. Daktarui M. Dvožeckiui, Paryžius
A. Konfiskuota medžiaga:
1944 m. balandžio 28 d. buvau suimta gestapo ir kratos Vilniuje metu
iš manęs buvo paimta:
1. Nikolajaus Elijaševo teatriniai archyvai. Tai didelis teatrinių
Elijaševo pastatymų aplankas ir teatro nuotraukos. Šiame aplanke buvo ir Elijaševo
nespausdinti eilėraščiai. Šių dokumentų reikia ieškoti buvusio Vilniaus gestapo
archyve, Aukų g., Vasario 16-osios g.
2. Medžiaga, išnešta iš JIVO. Tai du dideli portfeliai įvairių žydų knygų,
inkunabulai, seni žydiški rašmenys, fotografijos ir pan. Šią medžiagą smarkiai
rizikuodamas atrinko poetas A. Suckeveris ir dailininkė Uma Olkinickaja, jie buvo
paskirti dirbti prie sunaikinto JIVO.
3. Du dideli Vilniaus universiteto botanikos docento Movšovičiaus rankraščių
portfeliai.
4. Salės Vachsman drama apie gyvenimą Vilniaus gete lenkų kalba.
5. S. Vachsman atsiminimai apie karo metų – 1939-ųjų Varšuvą lenkų kalba.
JIVO medžiagos, botaniko Movšovičiaus rankraščių, Salės Vachsman dramos ir
atsiminimų, mano nuomone, reikia ieškoti Vilniaus Rasose, ten, kur gestapas slėpė
konfiskuotus daiktus.
B. Paslėpti dokumentai:
1. Vilniaus geto kronika iš darbo bloko „Kailis“, kuris buvo už
geto ribų. Kronikos autorius Grigorijus Šuras iš pradžių gyveno gete, vėliau
„Kailyje“. G. Šuras kiekvieną savaitę eidavo į getą ir ten gaudavo visas žinias
apie geto gyvenimą per savaitę, taip pat iš kitų šaltinių. Šioje kronikoje kasdien
užfiksuota tai, ką darė vokiečiai žydams gete, taip pat žydų gyvenimas
„Kailyje“. Be to, Šuro kronikoje yra apybraižų ir charakteristikų, pavyzdžiui,
tokios ryškios asmenybės kaip Oskaras Glikas. Yra pateikti visi vokiečių valdžios
nurodymai Vilniaus žydų klausimu iki geto. Paskutinė kronikos dalis išnešta 1944 m.
balandžio 25 d. Kronika parašyta rusų kalba ir yra penkiuose aplankuose.
2. Keletas dešimčių nežinomų autorių dainų. Tai naujos
populiarios dainos, dainuotos Vilniaus gete. Šias dainas kartu su kronika G. Šuras
prašė perduoti M. Šur. Dainos kartu su kronika užsiūtos į audinį (geležinė
dėžė ir 4 ryšuliai). Kronika ir dainos yra Lituanistikos seminaro Vilniuje palėpėje.
Įėjus į Pilies g. 11 kiemą reikia praeiti visą kiemą ir įeiti pro paskutines
duris… Dešinėje stogo pusėje, ten, kur stogas leidžiasi žemyn, po pačiomis
čerpėmis įvairiais atstumais guli penki paketai – viena didelė dėžė ir 4
ryšuliai. Norint tai rasti, reikia atsistoti ant suoliuko ir pasišviesti.
Be to, po tais pačiais laiptais, vedančiais į palėpę, yra
nedidelis sandėliukas, kuriame laikomi sulūžę baldai ir malkos. Reikia iš šio
sandėliuko iškrauti sulūžusius baldus ir malkas; ten, kairiame kampe prie pat sienos
guli paketas, suvyniotas į laikraščius. Jame yra 200 laiškų, Gelerio straipsnis,
atsišaukimas, Veiso adresas, išrašai iš nelegalių laikraščių, mano pastabos iš
Vilniaus geto gyvenimo.
3. 200 laiškų iš Vilniaus geto nuo 1941 iki 1943 m. Dimantmano
laiškai (žydų rašytojas iš Kauno). Jis gete gavo dvi premijas už literatūrinius
meninius darbus. Savo laiškuose jis vaizdžiai rašo apie senovės žydų, naująją
lietuvių, latvių ir vaikų literatūrą, Pinckerio „Amžinojo žydo“ pastatymą
gete. Laiškai rašyti lietuviškai.
Miriam Berenštein laiškai (mokytoja) apie mokinių buitį ir vaikų
kūrybą bei meno parodas Vilniaus gete. Laiškai rašyti rusų kalba.
Doc. J. Movšovičiaus laiškai rusų kalba. Tai ryškūs Vilniaus geto
buities, tragiško gyvenimo ir kultūros gyvenimo vaizdai.
Salės Vachsman, 23–24 metų merginos laiškai; ji iki karo dirbo
lenkų žurnale „Mlody čin“, pasirašinėjo slapyvardžiu „Ktana“. Po geto
likvidavimo pogrindyje lenkų kalba parašė dramą apie Vilniaus geto gyvenimą. Savo
laiškuose S. Vachsman poetine forma perteikia pergyvenimus gete ir už jo ribų. Laiškai
rašyti lenkų kalba.
Anos Abramovič laiškai (rašytojo Giršo Abramovičiaus žmona).
Šiuose laiškuose atsispindi laisvės tiek sau, tiek visiems, jos neturintiems,
troškimas, kalinio gamtos ilgesys, poeto Bialiko eilėraščių aktualumas…
Dina Abramovič (G. Abramovičiaus duktė). Trumpi, lakoniški laiškai
apie žydų paniekinimą priešinant tai aukštai žydų kultūrai, apie geto biblioteką,
įdomūs atsiliepimai apie kai kurias knygas. Abiejų laiškai rusų kalba.
Sunzerio Pereco laiškai apie Leiviką rusų kalba, apie trigubą
vergovę gete – vokišką, lietuvišką ir žydišką, apie nepaprastai sunkią
materialinę padėtį.
Sonios Tropianskos laiškai (rusų kalba) apie siaubingą gyvenimo
ankštumą gete, apie dujų ir apšvietimo stygių reikalingiausiomis valandomis.
Anos Berman (11 metų mergaitės) ir Galinos Berman (mergaitės mamos)
laiškai.
Laiškai lietuvių kalba, buvo parašyti po geto likvidavimo. Tas
vaikas tada buvo priglaustas krikščionių prieglaudoje. Jos motina dirbo HKP.
Liubos Levickos laiškai (žinoma geto dainininkė, „geto
lakštingala“, žuvusi Paneriuose). Laiškuose, rašytuose rusų kalba, aprašo savo
koncertus gete, dėstytojos darbą geto konservatorijoje, muzikinius geto jaunimo
talentus, prašo iš laisvės pristatyti natų, knygų sau ir kitiems geto dėstytojams.
Bogronskio laiškai (iš geto arbeitsamto), parašyti po 5 tūkst.
žmonių akcijos – „kelionė į Kauną“.
Tilės Tilšner laiškai; tai moteris žydė, žinoma Vilniaus
mokytoja, kuri visiškai nebuvo gete. Laiškai rašyti rusų kalba ir perteikia žmogaus,
esančio už geto ribų, pergyvenimus.
4. Istoriko Gelerio straipsnis „Naujasis ir senasis Vilniaus
getas“. Straipsnis parašytas vokiečių kalba, 16 mašinraščio puslapių. Jame
pateikiama tiksli statistika apie išvežtus į Panerius žydus. Šis straipsnis buvo
užsakytas vokiečių institucijų, kurios norėjo žinoti, kiek žydų buvo Vilniuje iki
geto ir kiek liko gete. Pastaba: šio straipsnio kopiją turi Kazimieras Jasulencas, jo
adresą galima sužinoti iš Vilniaus universiteto bibliotekos bendradarbių.
5. Atsišaukimas lietuvių kalba, rašytas 1942–1943 m. gegužės
mėnesį lietuvių komunistų ir anarchistų, adresuotas lietuvių policijai, kad ji
nedalyvautų žydų naikinime.
6. Esesininko Veiso, egzekucijų Paneriuose vykdytojo. Vilniaus geto
šeimininkas ir budelis. Jo adresą perdavė Chasė Vigdorčik, kuri dirbo pas Veisą,
siuntė jo laiškus į Vokietiją ir užrašė jo adresą.
7. Ištraukos iš nelegalios lietuviškos ir lenkiškos dešiniosios
spaudos žydų klausimu.
8. 30 laiškų, parašytų po geto likvidavimo apie besislapstančių
nuo 1943 iki 1944 m. balandžio žydų kančias. Laiškai yra Lituanistikos seminaro
bibliotekoje tarp nesukarpytų sanskrito knygų, Pilies g. 11.
9. Chasės Vigdorčik ir jos draugės Helės dienoraščiai apie tai,
kiek ir kada Veisas nusiuntė žmonių į aną pasaulį, bei vėlesnis šių mirčių
motyvavimas. Dienoraščiai rašyti žydų kalba. Likviduojant getą nepasisekė išnešti
iš Chasės Vigdorčik kambario (Ligoninės g. 7). Dienoraščiai buvo paslėpti
palangėje…
10. Geto komendanto Jakovo Genso kalbos žydų kalba, stenografuotos
Noros, Tėjos sesers, Genso sekretorės. Jos yra užmūrytos dešinėje pusėje pirmojo
didelio namo Subačiaus g. 37 rūsyje, kuriame kitados buvo Kibucas.
11. Žydų policijos ženklai, geto policijos jubiliejiniai ženklai,
geto pasas, geltoni Mogen Dovido, (?) ...latai, Genso užrašai – visa tai yra
dėžutėje, paslėptoje Genso kape Rasose. Ten yra trys sodai. Sodas, kuriame yra kapas,
ribojasi su Subačiaus gatve. Prie pat sienos yra sušaudyto lenko kapas, prie jo kojų
– sušaudyto Genso kapas, prie Genso kojų – sušaudyto lietuvio kapas. Kad būtų
galima atpažinti Genso kapą, Chasė Vigdorčik padėjo sudaužytą lėkštę.
12. Du portfeliai įvairių JIVO dokumentų (senovinės knygos,
inkunabulai, Pereco laiškai, buvę JIVO. Visa tai aš perdaviau saugoti lietuvių poetui
Borutai. Jo adresas: Kudirkos g. 3, bt. 3.
Poeto Suckeverio geto laikotarpio eilėraščiai žydų kalba. Tai irgi
perduota poetui Borutai; jis kartu su JIVO dokumentais paslėpė juos Lituanistikos
seminare, kur dirbo sekretoriumi.
Prašau visus nurodytus asmenis patvirtinti deklaracijos gavimą. Dar
kartą prašau imtis visų atitinkamų priemonių, kad šie dokumentai būtų surasti ir
perduoti žydų tautos dispozicijai.
1946 m. balandis Ona Šimaitė
(vertimas iš rusų kalbos)
Šiandien žinome, kad tik keletą šio palikimo fragmentų pavyko
surasti (G. Šuro užrašai). Bet atrodo, jog ne visos paieškos galimybės iki šiol buvo
išnaudotos.
***
Galvodami apie Vilniaus geto gyventojų palikimą, negalime užmiršti
pačios O. Šimaitės kūrybinio palikimo. Jis dabar šaukiasi paieškų po visą
pasaulį.
Genovaitė Raguotienė labai tiksliai nusako, jog „kol kas
konkrečiau ne ką žinome apie O. Šimaitės su Vilniaus getu susijusius straipsnius ir
kito žanro kūrinius, rašytus Prancūzijoje, skelbtus tos šalies, taip pat Izraelio,
Argentinos, kitų kraštų periodikoje. Ji, pavyzdžiui, yra prasitarusi, kad iš
atsiminimų apie Vilniaus getą labiausiai jai pasisekęs skyrius „Mano
susirašinėjimas su žmonėmis iš Vilniaus geto““ („Greta įžymiojo Vaclovo
Biržiškos“, Vilnius, 2000, p. 113).
Būtent šį darbą neseniai pavyko surasti Jeruzalėje. Straipsnis yra
rengiamas spaudai. Čia pateiksime tik keletą ryškesnių jo fragmentų.
Pačią pirmąją savaitę aš pradėjau lankyti Vilniaus
universiteto profesorių Movšovičių, mokslininką botaniką, geriausią Lietuvos,
Baltarusijos ir Lenkijos floros žinovą. Už disertaciją „Panerių kalnų flora“ jis
gavo mokslo daktaro vardą, o Panerių kalnai tapo masine žydų tautos kapaviete.
Šeštadienio rytą gavau naują Movšovičiaus knygą, parašytą kartu su vienu
lietuviu, kurios nepavyko gauti iš Kauno iki nacių atėjimo. Kartu su šia knyga aš
perdaviau Tropianskiui ir savo pirmą pusantro puslapio laišką Movšovičiui į getą.
Aš jam rašiau, kad kai kurie žmonės bijo rūpintis juo kaip žydu, kiti tai daro, bet
iš to nieko neišeina. Rašiau laiške apie jo naują knygą, jo darbo kabinetą
universitete, apie tai, jog ten viskas liko taip, kaip buvo jam esant: visi laukia jo
sugrįžtančio į darbą. Pasakojau apie savo pasivaikščiojimus su draugais
profesoriais po botanikos sodą, apie nuostabią rudens gėlių puokštę, kurią jie man
dovanojo.
Rugsėjo 14 d., sekmadienį, aš ir universiteto darbuotoja
Godliauskaitė gavome oficialų leidimą lankyti getą neva negrąžintų į biblioteką
knygų paieškoms. Mes norėjome aplankyti buvusius bendradarbius ir draugus ir, jei bus
galimybė, suteikti jiems pagalbą.
Laikui bėgant korespondencija didėjo, tapo įvairesnė pagal turinį.
Net su žmonėmis, su kuriais susitikdavau tarnyboje, negalima buvo išsikalbėti, kas
slegia sielą, kad nebūtum pagautas „nusikaltimo“ vietoje.
Iš pradžių aš skaudama širdimi gautus laiškus sunaikindavau, nes
saugoti juos namuose buvo labai pavojinga.
Vėliau suradau vietą (keletą kartų teko ją keisti) ir pradėjau
būdingesnius slėpti. Tačiau iš gautos korespondencijos išliko 230: 200 iš geto
egzistavimo laikų, 30 po jo likvidavimo nuo besislapstančių kankinių. Tarp laiškų
iš geto – siaubingiausi laiškai, kuriuose buvo kalbama apie mirties baimę. Gete visą
laiką, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę žmonėms grėsė mirtis. Labai būdinga
frazė pasakyta Tropianskio sesers Godman per mano pirmąjį lankymąsi gete: „Aš
norėčiau tik vieno – visiškai ramiai išmiegoti vieną naktį ir būti užtikrinta,
kad niekas manęs šią naktį neateis, nei manęs, nei kitų“.
Reikėjo šiuos žmones palaikyti, padėti jiems gyventi ir kovoti,
padėti įveikti mirties baimę. Labai sunku buvo atsakinėti į laiškus, guosti žmones,
kai tavo ir jų padėtis yra nelygi. Virš manęs nekabojo Damoklo kardas, turėjau savą
kampą, mėgstamą darbą, galėjau susitikinėti su bičiuliais. Patarti persekiojamiems,
niekinamiems, visko netekusiems žmonėms, kad jie nebijotų mirties, man atrodė
šventvagystė. Ne kartą pati savęs klausiau, kaip pati elgčiausi tokioje situacijoje:
ar užtektų narsos gyventi, dirbti ir nebijoti mirties, kiekvieną minutę esant jos
pavojui. Ilgai sėdėdavau prie tokių laiškų, kol galėdavau atsakyti į juos nors
keliais žodžiais. Laimei, nė viena iš mano korespondenčių nė karto manęs
nepaklausė, kaip aš pati elgčiausi būdama jų vietoje.
Aš rašiau, kad kiekvieno žmogaus gete pareiga išlaukti, dirbti ir
neprarasti vilties, tuo tarpu pati sau mintyse sakiau: būk nuoširdi ir pasakyk
nelaimingiems žmonėms, kad išsigelbėjimo nėra. Tokiomis minutėmis aš pasakodavau
savo draugams, jog Sokratas ir madam Rolan iki paskutinės minutės dirbo žinodami, kad
mirtis neišvengiama. Prisimindavau Antokolskio kūrinį „Žydai rengia Velykas“. Ar
Antokolskio senis išminčius nesako susigūžusiems kampe žmonėms: „Išsigelbėjimo
nėra, nebijokite kankinimo, reikia mokėti mirti“? Prisimenu, jog tada, kai pati
patekau į gestapo nagus, Antokolskio žodžiai man labai padėjo – iš jų aš
sėmiausi jėgų, atsikračiau gėdos jausmo už šiuos laiškus.
Daugiausia laiškų gavau iš Movšovičiaus. Savo laiškuose jis
atskleidė žydų tragediją. Jis vaizdžiai rašė apie geto buitį, apie teisinį ir
kultūrinį gyvenimą. Movšovičius buvo pirmas, iš kurio sužinojau, kuo gyvena ir
kvėpuoja getas.
Savo laiškuose Movšovičius nuolat primindavo man, kad aš pastoviai
rašyčiau užrašus „Gete ir už jo ribų“. Aš prieštaravau, jog man nėra kada,
jog, mano manymu, tikslingiau atiduoti jėgas gyviems žmonėms, o ne užrašams. Dina
Abramovič palaikė šią mano nuomonę sakydama, jog svarbūs ne patys užrašai, o mano
vėlesni perteikimai to, kas išgyventa. Be asmeninių laiškų nuo Movšovičiaus,
gaudavau daug laiškų perduoti, pavyzdžiui, lenkų ir lietuvių profesoriams. Būdingas
vienas lenkų profesoriaus laiškas savo kolegai žydui, kai jis nusiuntė kalio cianido
linkėdamas, kad niekada nereikėtų jo vartoti. Reikia pasakyti, jog beveik kiekvieno
žydo svajonė buvo turėti nuodų ir padirbtų dokumentų. Gauti ir vieną, ir kitą buvo
nepaprastai sunku. Lenkų profesoriaus linkėjimai išsipildė: Movšovičiui neteko
naudoti nuodų. Jis išgyveno… (vertimas iš rusų kalbos).
***
O. Šimaitė labiau nei bet kas kitas turėjo moralinę teisę daryti
išvadas dėl lietuvių ir žydų santykių nacių okupacijos metais, įvairių pokarinių
vertinimų šiais klausimais. Įdomus ir vertingas O. Šimaitės straipsnis „Lietuviai
ir žydai nacių okupacijos metais“, išspausdintas Niujorke 1951 m. knygoje „Lita“.
Iki šiol Lietuvoje spausdinti darbai apie lietuvių ir žydų santykius karo metais rodo,
jog šis darbas Lietuvoje nėra plačiau žinomas.
O. Šimaitė straipsnyje rašo, jog lietuvių ir žydų santykiai karo
metais įgavo tokias aštrias formas, kurių anksčiau nebuvo galima nė įsivaizduoti. Ji
jau tais laikais turėjo pilietinės drąsos rašyti apie tai, kad „ypatingasis
būrys“ kartu su naciais dalyvavo Lietuvos žydų žudynėse. Lietuvos policijos
daliniai, pasak O. Šimaitės, ne tik buvo hitlerininkų užsibrėžtos žydų naikinimo
politikos vykdytojai, bet ir patys rodė iniciatyvą vykdant šį „šventą“ reikalą.
„Man ne kartą teko matyti, kaip lietuvių policininkai baudė žydus už smulkmenas ir
kaip šaltakraujiškai jie varė žydus į getus“. Pateikiame straipsnio fragmentą:
Jei man reikėtų apibūdinti lietuvių ir žydų santykius
neramiais 1941–1945 m., vokiečių okupacijos metais, aš juos taip apibūdinčiau:
lietuviai kaip žmonės iš esmės buvo pozityviai nusiteikę žydų atžvilgiu.
Hitlerininkai taip įbaugino lietuvius, kad jie nepadėtų žydams, jog vien žodis
„žydas“ valstiečiams sukeldavo panišką baimę. Ši žmonių grupė, kuri sudarė
didelę tautos dalį, žydams nepadarė nieko blogo. Tarp jų buvo ir tokių, kurie
slapčiomis užjautė žydus dėl jų kančių, bet buvo ir tokių, kurie buvo visiškai
abejingi žydų problemai.
Daugelis lietuvių pasyviai padėjo žydams. Jie nenorėjo tiesiogiai
su žydais turėti reikalų, tačiau sutiko padėti žydams per patikimą asmenį, kuris
kreipdavosi į juos, duodavo pinigų, maisto ir kitko. Jie tik prašė, kad niekas
nesužinotų jų vardų.
Aš buvau per daug arti žydų jų didžiosios nelaimės metu, kad
nepareikščiau savo nusistebėjimo jų nepalaužiama narsa ir moraliniu tvirtumu šios
tautos mirties už spygliuotos geto tvoros akivaizdoje. Galima sakyti, jog bet kuri tauta
fiziškai ir morališkai būtų palaužta, jei tektų pergyventi tai, ką pergyveno
kiekvienas žydas. Žydai gete buvo didvyriai patys to neįtardami.
Kai ateidavau pas žydus į Vilniaus getą, ne vieną kartą sakiau
savo pažįstamiems, jog aš jų vietoje nekęsčiau visų be išimties arijų. Jie mane
ramindavo ir atsakydavo, kad išsiaiškins, kas yra draugas ir kas priešas.
Tuo sunkiu žydams (ir visiems sąžiningiems žmonėms) metu aš
dažnai galvodavau, jog po viso to, ką žydų tauta pergyveno, daug kam atsivers akys ir
apie neapykantą žydams mes sužinosime archyvuose ir muziejuose. Bet aš labai klydau.
Tik nedidelė dalis nežydų prisimena baisius būdus, metodus, kuriais hitlerininkai
sunaikino tūkstančius žydų, kaip jie žudė žydų vaikus, moteris, senius. Ir gėda
tiems, kurie užmiršo, kieno rankomis tai padaryta, kas išgelbėjo žydų gyvybes.
Puikiai suvokdama kai kurių lietuvių kaltės laipsnį naikinant
Lietuvos žydus, aš esu kategoriškai prieš tai, kad būtų kaltinama lietuvių tauta.
Aš nepalaikau įprastinių žodžių „lietuviai“, „vokiečiai“, „lenkai“,
„žydai“ ir t. t. Taip sako tik tie, kurie ketina mus supykdyti. Jie užmiršta, kad
kiekvienoje tautoje yra ne tik niekšų, bet ir gerų žmonių. Tai neleidžia pateikti
bendro kaltinimo. Pagrindiniai žydų priešai yra ne apskritai vokiečiai, o
hitlerininkai; antras žydų tautos priešas yra ne lietuviai, lenkai ir kitos tautos, o
tie, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo hitlerininkams. Kaltindama lietuvių
fašistus, aktyvistus, partizanus, policininkus ir kitus, visiškai atmetu kaltinimus
lietuvių tautai (vertimas iš rusų kalbos).
Kai 2000 m. vasarą Kento (JAV) universiteto archyve rinkau medžiagą
apie žydų gelbėtojus, archyvo darbuotojas netikėtai pasiūlė pasklaidyti O.
Šimaitės dienoraštį, rašytą jau po karo, jai pabuvus Izraelyje (tikiuosi, jog
greitai šį ir kitus dienoraščius turėsime Vilniaus universitete). Ant sąsiuvinio
viršelio O. Šimaitės ranka buvo užrašyta tokia sentencija: „Tvirtai žinokite ir
giliai jauskite, kad kiekvieną gyvenimo dieną turite skirti kitų gėriui, darydami
viską, ką galite. Darydami, bet ne plepėdami“.
Tai, matyt, tiksliai atspindi šios kilnios moters kasdienio gyvenimo
nuostatą, kuria ji vadovavosi dar iki tos sentencijos atsiradimo ant dienoraščio
viršelio, nuostata, kurios ji neatsisakė iki paskutinės gyvenimo dienos.
|
