LGGRTC LOGO

 

RECENZIJOS

 

K n u t S t a n g , Kollaboration und Massenmord. Die litauische Hilfspolizei, das Rollkommando Hamann und die Ermordung der litauischen Juden, Frankfurt am Main, 1996, 286 S.

Vokietijoje pasirodė Knuto Stango knyga „Kolaboravimas ir masinės žudynės. Lietuvių pagalbinė policija, Hamanno motorizuotoji policijos grupė ir Lietuvos žydų žudynės“, kuri BNS informacijos agentūros pirmiausia buvo pagarsinta kaip paskelbusi 1834 lietuvių žydšaudžių sąrašą (žr. Lietuvos rytas, 1997, spalio 28). K. Stangas, dirbdamas Getingeno universitete ir Otavoje Karo nusikaltimų sekcijoje, iki šiol tyrinėjo tik vokiečių karinio jūrų laivyno 1918–1939 m. istoriją. Naujos knygos objektas – lietuvių policijos pagalbinio bataliono Kaune steigimasis, J. Hamanno motorizuotojo policijos būrio (jis vadinamas „vokiečių–lietuvių būriu“) sudėtis ir veikimo būdas bei Lietuvos žydų pilietinių teisių atėmimas, apiplėšimas ir žudymo priemonės. Tokią plačią tematiką autorius pamėgino gvildenti remdamasis Lietuvos ir Vokietijos archyvuose saugomais dokumentais. Istorikas užsibrėžė tikslą nušviesti TDA (tautinio darbo apsaugos) bataliono ryšį su J. Hamanno būriu, kuris 1941 m. nužudė tūkstančius Lietuvos miestelių žydų.

Knygos pradžioje istorikas pademonstravo, kaip suvokia tarpukario Lietuvos istoriją (p. 13–28). Reikia pasakyti, kad geros tik bendros žinios. Lietuvos istorijos detalės autoriui buvo neįkandamos. Tai ypač paaiškėjo, kai buvo mėginta spėlioti apie 1922 m. referendumo vadinamojoje Vidurio Lietuvoje vyksmą. Jam nebuvo žinoma, kad lietuviai, žydai ir baltarusiai boikotavo referendumą, todėl jis leidosi į sunkiai suvokiamas fantazijas. Iš tokių fantazijų galima sužinoti, kad „Lietuva turėjo pripažinti referendumo rezultatus“, „Vilniaus žydų bendruomenės balsavimas paskatino antisemitines emocijas, kurios jau ir taip Lietuvoje turėjo gilias tradicijas“ (16* ). Autorius, norėdamas pagrįsti savo tezes, galiausiai tiesiog iš menko Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos istorijos žinojimo padarė klaidingas išvadas.

Knygos tekste gausu ir daugiau smulkių klaidų, kurios nedaro įtakos dėstymui, bet skatina labai kritiškai vertinti visas kitas išvadas. Lietuvos istorijos tyrėjams bus įdomu sužinoti, kad Kaunas buvo labai tinkamas gynybai, nes fortai įrengti XVII–XVIII a. (46) (iš tikrųjų pradėta įrenginėti XIX a. antroje pusėje), kad po 1926 m. perversmo „buvo uždraustos visos komunistinės, socialistinės, socialdemokratinės partijos“ (19) (nors komunistų partija niekada nebuvo legali, o socialdemokratų partijos veikla, kaip ir krikdemų ar liaudininkų, buvo galutinai sustabdyta trečiojo dešimtmečio viduryje), kad grėsė pilietinis karas (20), kad 1934 m. įkurta slapta politinė Lietuvių nacionalistų partija (20), kad trečiojo dešimtmečio pradžioje veikusi „Geležinio vilko“ organizacija buvo tikra antisemitų kalvė Lietuvos kariuomenei (21), kad Lietuvos kariuomenėje buvo tik 3 tūkst. vyrų (22), kad Sovietų Sąjungai 1939 m. įvedus į karines bazes Lietuvoje 20 tūkst. kareivių, Lietuvos armiją sudarė 6000 vyrų (23), kad didžioji dalis lietuvių karininkų korpuso buvo pabėgę į Vokietiją (25), kad bendras visų 1941 m. sovietų valdžios ištremtų, suimtų ir dingusių be žinios skaičius siekia tik apie 21 tūkst. žmonių (25), kad LAF’as suformavo lietuvių tremties vyriausybę (26), kad 1941 m. pradžioje jau buvo suorganizuoti pirmieji koviniai junginiai, vadinę save „partizanais“ (27) ir t.t. Visi šie Lietuvos istorijos faktų „patobulinimai“ rodo autoriaus pomėgį savo tezes grįsti netiksliais ir pritemptais teiginiais. Prie šių faktų nėra nuorodų į kokius nors šaltinius, bet išties įspūdingame autoriaus naudotų šaltinių sąraše randame B. Baranausko ir K. Rukšėno dokumentų rinkinį „Dokuments Accuse“ (Vilnius, 1970), taip pat knygą „Faktai kaltina. Geležinis vilkas“ (Vilnius, 1965). Keista, kad K. Stangas taip susidomėjo šiomis tendencingomis, kupinomis iškraipytų faktų ir KGB itin globotomis knygomis ir sugretino jas su tikrai rimtais moksliniais darbais. Jei autorius būtų buvęs išrankesnis bei kritiškesnis ir nesirėmęs tokia pseudomoksline literatūra, jis būtų sužinojęs, kad lietuvių antisovietinis pogrindis kūrėsi ir be LAF’o paskatinimų, be to, nebuvo tik vokiečių interesų laidininkas. Be abejonės, tai griautų daugelį autoriaus gražiai kuriamų schemų. „Istorinis Lietuvos antisemitizmas, „Geležinis vilkas“ – antisemitizmo skleidėjas Lietuvos kariuomenėje, Nacionalistų partijos bei lietuvių karininkijos istorinės sąsajos su Vokietija, LAF’as – Vokietijos interesų laidininkas Lietuvoje“ – tokia būtų viena pagrindinių autoriaus sukurtų schemų, kurios kiekviena grandis dažnai yra paremta ne tik abejotinais, bet ir visiškai klaidingais faktais. Galima sakyti, kad antisemitizmo ideologiją perėmusios ir kariškai organizuotos struktūros paieškos tarpukario Lietuvoje autorių atvedė į visišką akligatvį. Net pirmoji sovietinė okupacija K. Stangui atrodo kaip ne itin reikšmingas faktas, neturėjęs jokios įtakos nepalankios žydams visuomenės nuomonės formavimuisi.

Autoriui nėra svetimi sovietinės istoriografijos štampai, kai pradedama kalbėti apie 1941 m. birželio trėmimų ir pasirengimo karui sąsajas. Anot K. Stango, „NKVD įvykdyti dalies lietuvių <…> trėmimai 1941 m. birželio mėn. prieš pat vokiečiams užpuolant leidžia tai suprasti kaip mėginimą išvežti iš Lietuvos tas jėgas, kurios būtų rėmusios vokiečių okupantus“ (45). Kaip mums pažįstama ši naftalininė tezė, kurią autorius iškelia dabar! Lyg nebūtų buvęs iš anksto planuojamas lietuvių trėmimas, lyg nebūtų gerokai iki prasidedant karui parengtų tautos naikinimo planų, lyg trėmimas nebūtų palietęs ir kitų tautybių žmonių (taip pat ir žydų).

Pradėdamas rašyti apie vokiečių valdymą Lietuvoje K. Stangas pirmiausia pateikia 1941 m. sukilimo vertinimą. Labai sunku skaityti tą vertinimą, kai autorius nuolat remiasi pseudofaktais ir jais remdamasis daro išvadas. Kaip sukilimo organizatoriai įvardijami ir realusis LAF’as, ir jau daugelį metų nebeegzistavusi „Geležinio vilko“ organizacija (49), kuri buvo atkurta tik 1941 m. liepos mėn. kaip Lietuvos nacionalistų partijos ginkluota organizacija. Tačiau 1941 m. liepos mėn. susikūrusi Lietuvos nacionalistų partija negalėjo turėti savo ginklų sandėlių (49) ir ginkluoti sukilėlių, nes tai – laiko atžvilgiu nesutampantys reiškiniai. Teigdamas, kad karinė sukilėlių (autorius juos vadina baltaraiščiais, nes tai padeda neperžengti kuriamų schemų rėmų) reikšmė nebuvo itin didelė, jie turėjo ne daugiau kaip 400 žuvusių ir sužeistų, autorius paliečia opią Lietuvos istoriografijos problemą. Sukilimo vertinimo problemą K. Stangas išsprendžia paprastai. Jo teigimu, siekdami, kad Vokietija pripažintų Lietuvos valstybingumą, lietuviai pasinaudojo kovoje dėl nepriklausomybės kritusių aukų argumentu ir iš 400 sužeistų bei nukautų padarė 4000 kritusių (50). Bet taip atrodo tik jei neatsižvelgtume į tuometinę padėtį. 1941 m. birželio pabaigoje–lie-pos pradžioje buvo masiškai laidojami ir sukilimo dalyviai, ir kitos besitraukiančių sovietinių okupantų aukos. Tada niekas nesigilino, ar jie dalyvavo sukilime, ar tiesiog tapo aklo teroro aukomis. Tuomet buvo palaidota arti 2000 žmonių. Sužeistų apskritai niekas neskaičiavo. Tik praėjus 50 metų tas aukas imta skirstyti. Šiuo metu žinoma apie 400 su ginklu rankose žuvusių partizanų pavardžių (dalies pavardžių jau niekada nesužinosime), maždaug 700 nukankintų civilių žmonių (ne vienas iš jų buvo partizanų rėmėjas), apie 400 nužudytų kalinių.

Viena iš K. Stango klaidų – pernelyg supaprastintas požiūris į Lietuvos istorijos reiškinius. Nors į literatūros sąrašą įtraukti ir gen. S. Raštikio memuarai, bet jo nuomonei neatsirado vietos autoriaus darbe, tuo tarpu vokiečių generolų liudijimai labai vertinami. Antai į Kauną 1941 m. birželio 27 d. atvykusio gen. S. Raštikio misija autorius laikė tik „konkuruojančių partizanų grupių vienijimą ir autonomijos siekiančių grupių pajungimą Vokietijai“ (52). Būtent toks tikslas buvo vokiečių iškeltas ir, paties S. Raštikio vertinimu, mėginta „per jį priversti laikinąją vyriausybę paklusti vokiečių valiai“. Bet gen. S. Raštikis savo veikla įrodė, jog ne griauna, o gina Lietuvos laikinąją vyriausybę.

Reikia pasakyti, kad autorius ne tik išnagrinėjo vokiečių okupacinės administracijos struktūrą, bet ir bene pirmasis parodė žydų holokausto organizatorių (K. Jägerio ir kt.) asmenybes. Tik autoriui nuolat pakiša koją menkos Lietuvos istorijos žinios. „Sovietiniai okupantai iš dalies pakeitė policijos vadovybę, tačiau valdymo struktūrą paliko nepakeistą“, – teigia K. Stangas (65). Greitas nepriklausomos Lietuvos struktūrų atgaivinimas 1941 m. birželio sukilimo metu galėjo sudaryti įspūdį, kad tos struktūros veikė ir sovietinės okupacijos metais. Tačiau mes juk žinome, kad 1940 m. sukurta NKVD visiškai sunaikino buvusias struktūras (ne tik vadovybę), o policininkai buvo pirmieji įrašomi į suimamų žmonių sąrašus.

Reikia pripažinti, kad autorius pirmą kartą išvengė nereikalingų spekuliacijų rašydamas apie lietuvių saugumo policijos skyriaus veiklą vokiečių okupacijos metais. Suimdama ir siūlydama nubausti administracine tvarka asmenis, saugumo policija turėjo realius įgaliojimus. Iki 1943 m. pavasario kasdien būdavo nuo 5 iki 35 atitinkamų pasiūlymų (65) (manyčiau, kad per visus okupacijos metus buvo nuo 5 tūkst. iki 10 tūkst. pasiūlymų nubausti administracine tvarka komunistus ar prieš vokiečius nusistačiusius partizanus, tarp kurių buvo ir lietuvių, ir lenkų, ir rusų, ir žydų). Vokiečių istorikas vis dėlto parodė, kad galutinį žodį tardavo vokiečių pareigūnai. K. Stango nuomone, dažniausiai tai būdavo mirties bausmės skyrimas.

Gana ginčytina K. Stango mintis, kad 1941 m. rudenį paleidus LAF’ą ir taip galutinai sunaikinus lietuvių laisvės judėjimą, vokiečių okupantai neprarado lietuvių nacionalinio judėjimo paramos (66). Bet tam prieštarautų 1941 m. rugsėjo 15 d. memorandumo „Apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje pradėjus veikti“ turinys. Tame memorandume (šis dokumentas tapo LAF’o paleidimo pretekstu) vokiečių okupacinės valdžios politika apibūdinta kaip „Lietuvos gyvenimo nenormalumas“. Būtent paleidus lietuviškas organizacijas 1941 m. rudenį pasirodė pirmosios lietuvių antinacinės rezistencijos organizacijų užuomazgos. Galima suprasti K. Stangą, kuris anksčiau minėtą išvadą padarė remdamasis B. Baranausko ir K. Rukšėno dokumentų rinkiniu. Šis rinkinys turėjo įtakos ir kitai autoriaus išvadai: „Katalikų Bažnyčios pažiūros ir tikslai daugeliu atžvilgių sutapdavo su okupantų <…>, Katalikų Bažnyčia ne tik pritarė žydų gyventojų pilietinių teisių atėmimui, neprieštaravo dėl to, kad kunigai priklausė įvairioms lietuvių egzekucinėms komandoms, <…> tuo pat metu kunigai buvo priskirti įvairioms lietuvių mirties komandoms, kad galėtų tenkinti jų narių religinius po- reikius“ (68), „per giliai buvo įsišaknijusi, ypač Bažnyčios skatinama, neapykanta žydams“ (97). Juk 1941 m. spalio mėn. Lietuvos vyskupai kreipėsi į generalinį tarėją, o 1942 m. gruodžio mėn. buvęs prezidentas K. Grinius ir buvęs žemės ūkio ministras J. Aleksa bei prelatas M. Krupavičius nusiuntė memorandumą prieš vokiečių kolonizacinę ir eksterminacinę politiką Lietuvo- je. Tarp žydams vienaip ar kitaip padėju- sių asmenų patys žydai minėjo arkivyskupą M. Reinį, kun. A. Lipniūną, kan. M. Vaitkų ir kt. K. Stangas minėtame dokumentų rinkinyje negalėjo rasti šių trijų lietuvių politikų memorandumo teksto: „Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokiom priemonėm, lygiai kaip nepritaria priemonėm, taikomom Lietuvos žydam“ .

Labai keistai vertinamas lietuvių antinacinių rezistencinių organizacijų susivieni-jimas VLIK’as: „1943 m. pabaigoje nacionalsocialistinės institucijos toleravo demokratinio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto įkūrimą <…>“ (70). Matyti, kad K. Stangui nežinoma VLIK’o įsteigimo priešistorė. Dar 1942 m. pavasarį, kai iki vokiečių pralaimėjimo buvo labai toli, pogrindyje įsikūrė Tautos taryba ir Vyriausiasis lietuvių komitetas. Prieš sukurdamos vieningą rezistencijos vadovybę, šios organizacijos nuosekliai gynė Lietuvos interesus, demaskavo nacių okupacinę politiką, žlugdė okupantų skelbiamas mobilizacijas, gausiai leido pogrindinę spaudą. Apie kokį antinacinės rezistencijos vadovybės „toleravimą“ galima kalbėti? Pagaliau ir paties K. Stango knygos šaltinių sąraše matome A. Bubnio knygą „Lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m.“, kurioje atskleisti svarbiausi lietuvių antinacinės rezistencijos istorijos aspektai. Jei autorius būtų susipažinęs su šia knyga, o ne vien tik formaliai įrašęs ją į literatūros sąrašą, tai nebūtų padaręs ir kitos kontraversiškos išvados: „1943 m. birželio mėn. laipsniškai didėjo stipresnių formų pasipriešinimas okupantams, nors nacionalsocialistiniam valdymui net ir tuo metu Lietuvoje apskritai buvo pritariama labiau negu kitose Vokietijos užimtose šalyse“ (70). Ar galima tokio „pritarimo“ padariniu laikyti tai, kad SS legiono mobilizacija patyrė visišką fiasko 1943 m. pradžioje, kad lietuvių inteligentai buvo įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje ir tuo pat metu buvo uždarytos Lietuvos aukštosios mokyklos? Manau, kad viskas buvo kaip tik priešingai, negu savo knygoje teigia K. Stangas.

Autoriaus pomėgis schematizuoti sudėtingus istorinius įvykius remiantis pavieniais, dažnai klaidingais faktais, verčia jį daryti nepagrįstas išvadas. Antai skyriuje „Piliečių teisių atėmimas, apiplėšimas, masinės žudynės. Antižydiška politika Lietuvos generaliniame komisariate“ K. Stangas ryžosi įrodyti tezę, kad lietuvių antisemitizmas turi labai gilias istorines šaknis. Anot jo, dėl to „didėjęs antisemitizmas Smetonos vyriausybės metais“ (73). „Didėjančio antisemitizmo“ požymius K. Stangas įžvelgė tame, kad „1930 m. pabaigoje nebuvo žydų gydytojų ar advokatų sąjungų“ (73), nors iš tikrųjų 1939 m. pradžioje (be Klaipėdos krašto) buvo 220 žydų draugijų (6 profesinės, 42 kultūrinės ir t.t.), 16 rusų, 15 vokiečių, 10 lenkų draugijų . Pasirodo, kad Lietuvoje „iš dalies savo iniciatyva, iš dalies dėl vyriausybės spaudimo universitetai vis dažniau vilkino žydų priėmimą“, nors iš tikrųjų žydai sudarė 16–25 proc. VDU studentų (jie sudarė apie 7 proc. visų gyventojų), beveik visos tautinių mažumų pradinės mokyklos buvo išlaikomos valstybės, vidurinės mokyklos – finansiškai remiamos . JAV žurnalistas I. Kaplanas, 1930 m. baigęs VDU, rašė: „Nebuvo Lietuvoje masinio antisemitizmo <…>. Buvo trinties, būdavo nesutarimų, iškildavo konfliktinių situacijų, bet neatsirasdavo prarajos tarp abiejų tautų“ . Surasti prieškario Lietuvos vyriausybės skatinamą nuoseklią antisemitinę politiką – tokią neįgyvendinamą užduotį sau iškėlęs K. Stangas pateko į aiškią aklavietę. Nepriklausoma Lietuva nuo kitų Europos valstybių (Vokietijos, Lenkijos, Rumunijos, Vengrijos) būtent tuo ir skyrėsi, kad joje žydų veikla nebuvo ribojama įstatymų ir nebuvo oficialiai toleruojama antisemitinė veikla.

Toliau sekdami autoriaus mintis sužinotume, kad lietuvių pogromų tradicijos la- bai išryškėjo 1939 m. spalio mėn. Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių. „Lietuvių mažuma Vilniuje visą dieną plačiai šventė, – rašo K. Stangas savo knygoje, – o šventės pabaigą vainikavo pogromas, per kurį niekas nebuvo užmuštas, bet apie 200 žydų buvo sužeisti“ (77). Tai, o kartu ir teiginys, kad „tuos chuliganiškus veiksmus atliko Voldemaro šalininkai, kurie tikėjosi šitaip įtikti vokiečiams“, yra ne tik netikslus, bet ir absurdiškas. 1939 m. spalio 31 d. Vilniuje vykusių žydų pogromų metu, kai 22 žydai buvo sunkiai sužeisti ir 13 – lengvai sužeisti, lietuvių policija suėmė 66 pogromų dalyvius lenkus . Kodėl autorius mėgina interpretuoti faktus taip, kad jie visai nutolsta nuo tiesos, paaiškėja iš naudojamo šaltinio. Tas šaltinis – straipsnis „Apie antisemitizmą Lietuvoje iki 1941 metų“ iš 1993 m. Berlyne išleistos „Holokausto enciklopedijos“. Kadangi lietuvių istorikai sovietmečiu negalėjo normaliai bendrauti su Europos mokslininkais ir tarptautiniai kontaktai dar tik užmezgami, pagrįstai galima daryti išvadą, jog klaidingi faktai dar ilgai bus tiražuojami įvairiuose leidiniuose. Lietuvoje atliekamų istorinių tyrimų rezultatai kol kas sunkiai prieinami kitų šalių istorikams. Jei būtų priešingai, tai kalbėdamas apie 1941 m. birželio masinį trėmimą K. Stangas nebūtų teigęs, kad „žydai sudarė neproporcingai didelę masinių deportacijų aukų dalį“ (75), „jei paliktume vokiečių spėjamą 13 000 ištremtųjų skaičių, tai išties būtų galima kalbėti apie didelę antižydišką akciją“ (76). Naujausi tyrimai rodo tik tai, kad tarp beveik 32 tūkst. 1940–1941 m. suimtų, ištremtų ar nužudytų žmonių buvo apie 2,5 tūkst. žydų. Tai visiškai atitiko žydų dalį tarp visų gyventojų. Jeigu ieškotume raudonojo teroro ypatumų, sužinotume tik tai, kad tarp suimtųjų iki 1941 m. birželio trėmimo buvo neproporcingai daug lietuvių.

K. Stangui vis dėlto pavyko rasti vokiečių šaltiniuose ir mažai kam žinomus dokumentus apie žydų žudynes „Lietūkio“ garaže. Tai – 1958–1959 m. užrašyti W. Gunsilijaus ir Ob. a. D. von Bischoffshauseno liudijimai. W. Gunsilijus liudija matęs vieną esesininką „su trimis žvaigždutėmis ant apykaklės antsiuvo, taigi tikriausiai unteršturmfiurerį“ (SS leitenantą). Nors tas įvykis nuodugniau netyrinėjamas, bet atsitiktiniu SS leitenanto dalyvavimu sunku patikėti. Juo labiau kad, Bischoffshauseno liudijimu, gen. plk. E. Buschas „liepė nesikišti į šiuos grynai lietuvių reikalus. Juos reguliuoti esąs išskirtinai SD reikalas“ (79).

K. Stangas savo knygoje preciziškai tiksliai nustatė, kada ir kokie masinių žudynių organizatoriai atvyko į Kauną: E. Ehrlingeris atvyko 1941 m. birželio 28 d. ir ėmėsi egzekucijų kontrolės, K. Jägeris iš E. Ehrlingerio egzekucijų kontrolę perėmė liepos 3 d. Po kelių dienų, liepos 11 d. operatyvinis būrys 3/A Vyriausiajai reicho saugumo valdybai pranešė, kad Kaune iš viso likviduota 7800 žydų (3800 per pogromus). K. Stango nuomone, E. Ehrlingeris nesistengė tiksliai suskaičiuoti aukų, todėl apie aukų skaičių birželio pabaigoje–liepos pradžioje gali- ma tik spėlioti (100). Autoriaus manymu, E. Ehrlingerio vadovaujamos operatyvinės komandos sušaudytų žydų skaičius svyruoja nuo 1500 iki 2000 žmonių. Bet žinoma, kad E. Ehrlingerį pakeitusio K. Jägerio įsakymu liepos 4 d. VII forte buvo sušaudyta 463, o liepos 6 d. – 2514 žydų. Taigi abiejų masinių žudynių organizatorių nurodymu buvo sušaudyta apie 4500–5000 žydų. Bet tuomet netikslus W. Stahleckerio organizuotų pogromų aukų skaičius. Antra vertus, atskleidžiami mums mažai žinomi W. Stahleckerio komandos užkulisiai. Pasirodo, operatyvinės grupės A vadą lydėjo lietuvių žurnalistas A. Klimaitis. Būtent jis W. Stahleckerį suvedė su vadinamaisiais voldemarininkų vadais. W. Stahleckeris „spaudė kontroliuojamus partizanų dalinius panaudoti ne vien tik prieš komunistus ir žydus, bet ir prieš Kauno žydus, nors partizanai nelaikė to pirmaeiliu dalyku“ (115). A. Klimaitis mjr. K. Šimkui ir vyr. ltn. B. Norkui patarė gerinant ryšius su vokiečiais surinkti dalinius, kurie turėjo pradėti žudyti žydus Kaune ir Lietuvoje. E. Ehrlingerio liudijimu, W. Stahleckeris tiems partizanų vadams, su kuriais derėjosi, davė daug tuščių pažymėjimų ir pasakė, kad jie „veikia saugumo policijos ir SD pavedimu“ (116). Visai įmanoma, kad A. Klimaičio kontroliuojami žydų pogromų dalyviai turėjo būtent tokius pažymėjimus. Kai 1941 m. birželio 28 d. buvo pradėtas formuoti pagalbinis policijos batalionas (Tautinio darbo apsauga – TDA), į pirmąsias kuopas – 3-iąją ir 4-ąją – buvo priimti būtent vyr. ltn. B. Norkaus būrio dalyviai (122). K. Stangas TDA bataliono užduotis padalijo į dvi dalis: „sargyba“ ir „parama egzekucijoms“. Pastarajai užduočiai vykdyti buvo imami vyr. ltn. B. Norkaus būrio dalyviai. Tiesa, K. Stangas spėlioja, kad prireikus į šaudymo komandas galėjo būti imami ir VII forte ėję sargybą TDA bataliono dalyviai (143). Čia pat pateikiamas bataliono sargybų VII forte sąrašas. Tačiau autorius nelabai atsižvelgė į vieną detalę: juk didžiosios žudynės VII forte vyko iki liepos 7 d., ir tik po jų buvo suorganizuota nuolatinė sargybos sistema. 1-osios ir 2-osios kuopų saugomas centrinis kalėjimas taip pat nebuvo egzekucijų vieta. Manyčiau, kai knygoje pateikiamas bataliono 1755 dalyvių sąrašas (tarp jų ir 335 vyrų, kurie tarnavo vos po kelias dienas), daugybei spėliojimų ne pati tinkamiausia vieta. Šiaip jau išaiškėjo, kad K. Stangas savo knygoje dažnai gana spekuliatyviais samprotavimais mėgino pagrįsti tezę, jog „lietuvių kolaborantus okupantai laikė labai patikimais“ (188), pasitikėjo jais labiau negu latviais ar estais. Nemanau, kad knygos autorius nežino, jog lietuvių policininkų Lietuvoje buvo santykinai mažiau negu kitose Ostlando dalyse. Tai buvo vienintelės vokiečiams pavaldžios lietuvių pajėgos.

Vienas knygos pranašumų būtų detalus J. Hamanno motorizuotojo policijos būrio veiklos tyrimas. Greta esesininkų šiame egzekuciniame dalinyje buvo žmonių, kurie 1941 m. birželio pabaigoje W. Stahleckerio ir A. Klimaičio kontroliuojami bei vyr. ltn. B. Norkaus vadovaujami vykdė pogromą Kaune, o vėliau buvo įtraukti į TDA bataliono 4-ąją kuopą (158). K. Stangas pateikia J. Hamanno būrio narių vokiečių dalinį sąrašą (160, 161) ir spėjamą šio būrio narių – 57 lietuvių sąrašą (158). Lietuviai įrašyti ir knygos pabaigoje pateiktame sąraše (priminčiau, kad BNS agentūros informacijoje klaidingai kalbama apie tai, jog visas „TDA batalionas surengė 68 „operacijas“ įvairiuose Lietuvos miestuose, bažnytkaimiuose ir kiekviename jų sunaikino visą vietos žydų bendruomenę“). Būtent J. Hamanno motorizuotasis būrys išžudė apie 60–70 tūkst., arba pusę visų 1941 m. nužudytų, Lietuvos žydų. Motorizuotos komandos vadas J. Hamannas nusižudė 1945 m., o šios komandos lietuvių vadas B. Norkus – dar 1942 m.

Šiaip jau K. Stangas savo knygoje daugiau dėmesio skyrė žudynių organizavimui, o ne aukų skaičiams, todėl ne vietoje atsiranda gausybė spėliojimų apie Kauno fortuose nužudytus žydus. Knygoje teigiama, kad 1941 m. rugsėjo 26 d. sušaudyta 1200 žydų (102), spalio 4 d. – 1500 (103), nors iš tikrųjų jų buvo nužudyta atitinkamai 1608 ir 1845 žmonės. Apie 1941 m. nužudytus Vokietijos ir Austrijos žydus K. Stangas rašo, jog „nėra jokių nuorodų, apie kokį asmenų skaičių čia kalbama, tačiau turėjo būti daug šimtų, veikiausiai keletas tūkstančių“. Iš tikrųjų 1941 m. lapkričio 25 ir 29 d. IX forte buvo sušaudyta 4934, gruodžio 11 d. – apie 3000 Vokietijos ir Austrijos žydų.

Priede B pateikiama masinių žudynių metodikos apžvalga yra apibendrintas Rytų Europoje vykdyto holokausto patyrimas, tik netiesiogiai susijęs su Lietuvoje aprašomais įvykiais. Pavyzdžiui, skyriuje „Masinių egzekucijų metodai“ rašoma, kad naikinimo lageriuose buvo naudojamos dujos (257), kad žudynių laiką saugumo policija nustatydavo reikalaujant ir vietos civilinei administracijai (258). Nėra faktų, kuriais remiantis būtų galima šiuos teiginius pritaikyti Lietuvai. Visai kas kita, jei kalbėsime apie visą Europą. Svarbi autoriaus pastaba, jog vermachtas spaudė, kad pirmosiomis okupacijos savaitėmis žydų žudynės nebūtų vykdomos pogromais: esą tai per daug neigiamai paveiktų vietos gyventojus ir vokiečių kareivius (258). Kalbėdamas apie kankinimus, autorius aprašinėja visas tas baisybes, kurių atitikmenų rastume ir NKVD arsenale, bet remiasi visos Europos holokausto pavyzdžiais. Tas pats vaizdas ir kai kalbama apie žydų „selekcijas“, „išvežimus“ (261). Pateikiamas vienas kitas pavyzdys iš Lietuvos, bet šiuo atveju visus pavyzdžius sieja tik vienas bendras žodis – „lietuviai“. Sąmoningai ar ne, retkarčiais skaitytojui norima sukelti įspūdį, kad visas Europos žydų holokaustas įvykdytas lietuvių rankomis arba tik jiems aktyviai bendrininkaujant.

Manau, kad kalbėdamas apie holokausto talkininkus autorius galėjo daugiau dėmesio skirti tokiems dalykams, kuriuos jis vadina „nepatvirtintais“. Anot jo, „nepatvirtinta, kad kas nors būtų patekęs į kalėjimą ir koncentracijos stovyklą ar net būtų buvęs sušaudytas už atsisakymą šaudyti. Visi NS procesų metu gynėjų nurodyti atvejai yra po 1945 m. sukurtos legendos“ (267). Autorius mini tik vieną atvejį, kai vokiečių karininkas Battelis sukliudė žudyti žydus. Bet Lietuvoje 1941 m. ne kartą atsisakyta dalyvauti žydų žudynėse, ir jei autorius būtų patyrinėjęs tas tariamas „legendas“, būtų turėjęs pakeisti dar vieną savo aksiomą.

Vis dėlto autorius neatsispyrė pagundai ir pateikė skaitytojams naujų „legendų“. Žydų naikinimas iš tikrųjų buvo tokia nepaprastai žiauri akcija, kad viskas buvo įmanoma, todėl knygos autorius pasakoja apie aukų drabužius, kurie „pirmomis masinių žudynių dienomis buvo dovanojami ukrainiečių ir lietuvių žiūrovams“ (269), apie tai, kad garsiųjų „Lietūkio“ garažo žudynių žiūrovai giedojo Lietuvos tautinį himną (147) ir pan.

Kaip vertinti Kauno TDA bataliono vardinį sąrašą (193–252), kuris užima didelę knygos dalį, net didesnę negu TDA bataliono veiklos analizė? Į sąrašą pateko priimti į TDA batalioną 1755 vyrai. Autorius teigia, kad liepos mėnesį batalioną paliko 274 žmonės, 17 dezertyravo ir 44 buvo pašalinti kaip netinkami (146). Pavyzdžiui, Jonas Ripinskas, įstojęs į TDA bataliono 1-ąją kuopą 1941 m. birželio 28 d., atleistas 1941 m. liepos 9 d. , Algirdas Šaulys priimtas 1941 m. birželio 30 d., atleistas 1941 m. liepos 12 d., Henrikas Tumaitis priimtas 1941 m. lie- pos 2 d., atleistas 1941 m. liepos 10 d.  Visi jie įrašyti į K. Stango sudarytus batalionų kareivių sąrašus. Vadinasi, į juos įtraukti ir tie žmonės, kurie su holokaustu negalėjo būti susiję. Kiek tiesiogiai susijusių su žydų naikinimu (be tų 57 J. Hamanno komandos narių) – neaišku. Tyrimas neatliktas, bet daug kas paskubėjo viešai pareikšti, kad K. Stango knygoje paskelbtas vien lietuvių žydšaudžių sąrašas.

Nepagrįstos spekuliacijos, nepatikimais šaltiniais grindžiamos tezės ir išvados kai kurias knygos dalis pavertė neaukšto mokslinio lygio tekstais. Siekis surasti „itin gilias istorines šaknis turėjusią ir prieškario Lietuvoje valstybiniu lygiu remtą antisemitinę politiką“ ir kartu visiškas Lietuvos pirmosios sovietinės okupacijos padarinių ignoravimas, manau, turėjo lemiamą neigiamą įtaką knygai. Galima tik pažymėti, jog autorius, remdamasis Vokietijoje esančiais šaltiniais, tikrai labai detaliai atskleidė masinių žudynių organizatorių ir ypač J. Hamanno motorizuotojo būrio veiklos užkulisius (taip pat priežastis, dėl kurių 57 lietuviai dalyvavo žydų žudynėse) bei Kauno TDA bataliono kasdienę veiklą. Manau, kad viena išvada pakankamai aiški: reikia vengti pernelyg didelių spekuliacijų tokiais opiais klausimais ir tęsti jau pradėtą tyrimą.

Arvydas Anušauskas

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras