RECENZIJOS

A r ū n a s  B u b n y s, Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), Vilnius, 1998, 608 p. 

Simboliška, kad birželio 22 d. į mano rankas pateko kolegos Arūno Bubnio knyga „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944)“. Ant naujos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro knygos prie autoriaus autografo užrašyta data – tai 1941 m. prasidėjęs Vokietijos–SSRS karas, lėmęs dar vieną tragišką posūkį Lietuvos dvidešimtojo amžiaus istorijoje…

Skausmu, kurį teko patirti Lietuvai ir jos gyventojams, dvelkia ir knygos tituliniame lape įrašyti Lietuvių tautinio kultūros fondo, skyrusio pinigų šiai istorinei studijai, žodžiai: „Dėkojame dr. Arūnui Bubniui už jo kruopštų darbą nagrinėjant vokiečių okupantų vykdytą lietuvių tautos išnaudojimą, naikinimą ir pradėtą Lietuvos žemių kolonizavimą“ (p. 5). Tai jau antras šio fondo lėšomis išleistas lietuvių istorikų veikalas (pirmasis – A. Anušausko „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“, išleistas 1996 m.) apie Lietuvos okupacijas, prasidėjusias 1940 m.

A. Bubnio monografija – išskirtinis leidinys Lietuvos naujausiųjų laikų istoriografijoje. Ypač tai pasakytina apie neilgą (palyginus su bolševikine okupacija), bet istorijos mokslo atžvilgiu labai problemišką nacių okupaciją, kurios įvykiai tapo ir tarptautinių politikos bei istoriografijos spekuliacijų objektu. Tad galima sakyti, kad knyga pasirodė pačiu laiku ar net kiek per vėlai. Šiam laikotarpiui skirta mokslinė analitinė–sintetinė knyga Lietuvoje buvo išleista prieš dvidešimt trejus metus – 1975 m. brežnevizmo nuostatų stiprėjimo laikotarpiu išleistoje knygoje „Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare“ (ats. redaktorius J. Dobrovolskas) iš 232 puslapių skyriui „Okupacinis režimas Lietuvoje“ buvo skirta vos 43 puslapiai (tuose puslapiuose nepagailėta vietos ir „buržuazinių nacionalistų“ privalomai „kritikai“), o kituose penkiuose skyriuose atiduota duoklė kompartijos ir Raudonosios armijos šlovinimui…

Naujosios lietuvių išeivijos lėšomis išleistos knygos viršelių vidinėje pusėje matome iliustratyvius žemėlapius. Abu – vokiškų žemėlapių, braižytų nacių okupacijos metais, kopijos. Pirmajame pavaizduotas Ostlando reicho komisariatas, į kurį Vokietijos naciai buvo įjungę Estiją, Latviją, Lietuvą ir dalį Gudijos (dabar – Baltarusijos) teritorijos. Antrajame žemėlapyje – Lietuvos generalinė sritis. Taip vadinosi nacių okupuota Lietuva, kurios administracinei savivaldai nuo 1942 m. balandžio 1 d. taip pat priklausė Svyrių ir Ašmenos apskritys ir dar kai kurie lietuvių etninių žemių valsčiai bei vietovės dabartinės Baltarusijos teritorijoje.

A. Bubnys įvade rašo: „Vokiečių okupacijos laikotarpis – tai dar neužverstas Lietuvos istorijos puslapis. Besikeičiančios Lietuvos okupacijos ir aneksijos trukdė normaliai istorijos mokslo raidai. Nacių okupacijos laikotarpiu buvo skatinama garsinti sovietinių okupantų padarytus nusikaltimus, o sovietiniais metais leista rašyti tik apie nacių vykdytas žudynes“ (p. 6.) Tačiau autorius pernelyg glaustai įvertina tuos istorijos tyrimus. Be šioje recenzijoje apibūdintos 1975 m. knygos, jis pamini tik V. Brandišausko ir A. Gražiūno knygas, kurios buvo išleistos pastaraisiais metais. Trumpame įvade A. Bubnys keliais sakiniais įvertina ir Lietuvai bei lietuviams grėsusį pavojų, kuris atsispindi nacių parengtuose „Rytų erdvės“ (Vokietijos okupuotų sričių Rusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltijos ir kitose šalyse) „sutvarkymo“ planuose ir projektuose (p. 7).

Tad istorikai pasiges istoriografinės apžvalgos, kuri būtų dar padidinusi naujosios knygos vertę. Tiesa, šią spragą iš dalies užpildo šaltinių nuorodos kiekvieno puslapio apačioje bei leidinio pabaigoje pateiktas šaltinių ir literatūros sąrašas. Jis, beje, parodo ir A. Bubnio studijos stipriausią vietą – įsigilinimą į archyvinius šaltinius. Dauguma jų – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondų. Taip pat panaudota archyvinė medžiaga, saugoma Lietuvos visuomenės organizacijų archyve, Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriuje, ir, be abejo, Lietuvos ypatingojo archyvo (buvusio KGB archyvo) bylos. Pastarajam archyvui jo įkūrimo pradžioje vadovavo pats A. Bubnys. Mūsų istorikui išplėsti knygos archyvinę bazę padėjo kolegos iš Lenkijos, Latvijos, Vokietijos, taip pat tautietis B. Nemickas, atsiuntęs iš JAV Vašingtono nacionaliniame archyve saugomų Lietuvą 1941–1944 m. „kuravusios“ A. Rosenbergo vadovaujamos ministerijos ir kitų dokumentų kopijų. Pats autorius, remiamas minėto fondo bei kitų nevalstybinių institucijų ar asmenų, lankėsi keliuose Vokietijos ir Lenkijos archyvuose.

Tad galima teigti, jog A. Bubnio knyga parašyta daugiausia individualiomis pastangomis, daugelį tyrimų autorius atliko be valstybės institucijų paramos ir daugiausia laisvalaikio valandomis. Nepaisant kai kurių trūkumų (analizuodamas vieną ar kitą klausimą autorius ne visada aiškiai pasako savo vertinimą, pasitenkina kitų istorikų pozicijos pateikimu ir pan.), knyga iš dalies padeda užpildyti nacių laikotarpio „baltąsias dėmes“. Ta pačia proga norisi pridurti, jog istoriografijos šešėlyje tebesantis (palyginus su „prestižinėmis“ temomis) Lietuvos istorijos 1941–1944 m. laikotarpis tebelaukia didesnės valstybės paramos, kad būtų galima tas „dėmes“ tinkamai užpildyti ir iki valstybės tūkstantmečio išvakarių pristatyti tarptautinei bendrijai. Bepigu archeologams – jų nagrinėjamuoju laikotarpiu nebuvo nei nacių, nei bolševikų partijų…

Kalbant apie A. Bubnio knygą, kurią pats autorius kuklindamasis daugiau skiria studentams ir moksleiviams ir sako, jog daugelį aptariamų klausimų išdėstęs glaustai ir sintetiškai, negalima nepastebėti atlikto darbo profesionalumo. Pagrįstai galima teigti, kad dalis išnagrinėtų klausimų turės didelę reikšmę mūsų istoriografijai. Ypač po to, kai vokiečių ar lenkų istorikai, neturėdami galimybių (dėl kalbos barjero ir kitų priežasčių) pakankamai įsigilinti į Lietuvos istoriją ir šaltinius bei remdamiesi sovietinės istoriografijos klišėmis, ima nagrinėti opiausias istorijos problemas (pvz., Knutas Stangas, 1996 m. išleidęs knygą „Kolaboravimas ir masinės žudynės. Lietuvių pagalbinė policija, Hamanno motorizuotoji policijos grupė ir Lietuvos žydų žudynės“). Turėtume ir patys daugiau rašyti apie 1941–1944 m. istoriją, o ne tik recenzuoti pavėluotai ir daugiausia privačiais kanalais į istorikų rankas patekusią užsieniečio knygą, susijusią su Lietuvos istorija.

Pirmąją studijos dalį A. Bubnys pavadino „Trečiojo reicho planai Lietuvos teritorijos ir gyventojų atžvilgiu“. Iš jos dar kartą sužinome, kad jei Vokietija būtų pasiekusi pergalę ir įsiviešpatavusi Europoje, Lietuvos žemėje būtų apgyvendinti vokiečiai, o lietuviai iš dalies suvokietinti, iš dalies iškeldinti į Rusijos plotus. Šio gyventojų „padalijimo“ proporcijos skyrėsi įvairių nacių aukštųjų žinybų ir skirtingu laiku rengtuose projektuose, tiksliau – jų metmenyse. Rengiami planai iš esmės skyrėsi tik Lietuvos pavertimo „vokiečių žeme“ tempais, nes naciams lietuviai buvo, kaip taikliai pažymi A. Bubnys, tik „lašas vandens ant įkaitusio akmens“ (t.y. greta nacionalsocialistinio agresyvumo apnuodytos ir kitų tautų niekinimo teorijų prisodrintos vokiečių tautos). Be to, naciai, prisimindami nesėkmingas kryžiuočių kovas su lietuviais, buvo įsitikinę, kad mūsų tauta turi mažesnę „teisę“ (ir mažesne proporcija) suvokietėti negu estai ir latviai (šios lietuvių „sesės“ viduramžiais buvo atsidūrusios vokiečių riterių valdžioje).

Lietuvių atžvilgiu pragmatiškiausią, bet siekiančią tokių pačių galutinių tikslų politiką siūlė taikyti A. Rosenbergas. „Vokietija su užkariautomis Rytų Europos tautomis turinti elgtis žmoniškai, tvirtai ir teisingai“, – taip įvertina A. Bubnys A. Rosenbergo, 1941 m. vasarą tapusio ministru užkariautoms Rytų sritims, taktiką (p. 16). Šis žydų sunaikinimo „teoretikas“ savo oponentams partijos bičiuliams ir Hitleriui aiškino, jog kuriant vokiečiams „erdvę“ Rytuose, negalima sugrąžinti į Europą vergvaldystės, o „globaliniams Vokietijos tikslams įgyvendinti Rytuose neužteksią dešimtmečių, tam prireiksią įtempto šimtmetinio vokiečių tautos darbo“ (p. 16). Remdamasis lenkų istorikų dokumentų rinkiniu, A. Bubnys teigia, kad kolonizacijos ir germanizacijos plano „Ost“ („Rytai“) metmenys, liečiantys Lietuvą, paskutinį kartą buvo tobulinami 1943 m. vasario mėnesį (p. 22).

Palyginti neilga, bet dėl koncentruoto dėstymo daugeliui skaitytojų bus įdomi ir antroji knygos dalis – „1941 metų birželio sukilimas ir Lietuvos laikinoji vyriausybė“ (p. 23–68). A. Bubnys apibendrina šio neilgo, bet tolesnei nacių okupacijai svarbaus istorijos tarpsnio istoriografiją. Tuomet naciai stengėsi įvairiais būdais pašalinti J. Ambrazevičiaus vadovaujamą sukilimo metu sudarytą vyriausybę (remdamasis archyviniais šaltiniais plačiau ją yra nagrinėjęs V. Brandišauskas). Tačiau autorius taip pat analizuoja ir kelis netyrinėtus ar mažai tyrinėtus klausimus. Vieną iš jų galima sąlyginai apibūdinti kaip nacių (vokiečių)–lietuvių–lenkų santykių Rytų Lietuvoje trikampį. Šį klausimą buvo galima pamėginti išplėsti ir bent trumpai apibūdinti gudų tautinių antisovietinių veikėjų pastangas per nacių pareigūnus daryti įtaką nutautusiems Vilniaus ir aplinkinių apskričių gyventojams ir gauti pareigybių administracinės savivaldos įstaigose. Beje, kaip tik dėl to Šalčininkų ir Dieveniškių valsčius naciai 1941 m. rudenį laikinai buvo priskyrę prie Gudijos generalinės srities (iki 1942 m. sausio 15 d.).

„Fizinis Lietuvos gyventojų naikinimas“ – taip vadinasi apimtimi didžiausia knygos dalis (p. 69–312). Ji papildo ir naujų vertinimų šviesoje pateikia istorijos mokslo baruose jau nebesireiškiančio ir sovietmečiu nuo jo istoriografinių klišių labiausiai nutolusio K. Rukšėno darbus. Juos A. Bubnys ne tik kūrybiškai panaudojo, bet ir išplėtė naudojamų šaltinių bazę. Tačiau autorius analizuoja tiek daug klausimų, jog jie net netelpa į dalies tematiką. Galbūt šį tekstą reikėjo išskaidyti ne tik į skyrius (jų yra dvylika), bet ir kitu principu.

Iš pradžių autorius supažindina su nacių represinėmis struktūromis, vokiečių pareigūnų civilinės valdžios (civilfervaltungo) aparato kūrimu, veikla ir vaidmeniu Lietuvos generalinėje srityje. Čia taip pat atsispindi ankstesnėje dalyje A. Bubnio nagrinėti lietuvių–lenkų santykiai Rytų Lietuvoje. Parodomas nacių pareigūnų nepasitenkinimas lietuvių savivaldos pareigūnų darbu, nes lietuvių pareigūnai (dažnai patys būdami rezistentais) padėjo lietuvių antinaciniam tautiniam pogrindžiui žlugdyti nacių plėšikiškas priemones.

A. Bubnys remiasi Vokietijos archyve rastu pranešimu apie A. Rosenbergo inspekcinę kelionę į Ostlandą 1944 m. vasario viduryje (p. 154). Šis dokumentas rodo, kad Vilniaus miesto komisaras H. Hingstas tuomet protegavo Vilniaus lenkus ir siūlė jų teises (priešingai negu etninėje Lenkijoje, kur buvo vykdoma griežta diskriminacinė ir ekterminacinė politika) išplėsti ir Rytų Lietuvos savivaldoje. Supriešinti lietuvius su lenkais bei kiršinti kitas Lietuvoje gyvenančias tautas nacių pareigūnai stengėsi siekdami genocidinių ir kolonizacinių tikslų. Ši tema, taip pat lietuvių–žydų santykiai naciams steigiant getus ir kitaip maskuojant savo kėslus, tebelaukia didesnio tyrėjų dėmesio.

Apie lietuvių savivaldą A. Bubnys rašo: „Stokodama žmonių visų grandžių okupacinei administracijai [vokiečių. – S. B.] kurti (iki apskričių ir valsčių lygio), nacistinė Vokietija okupuotose šalyse leido veikti ir vietinei savivaldai“ (p. 156). Tačiau nacių okupacijos pradžioje ši savivalda Lietuvoje nebuvo įteisinta. Tik žlugus Vokietijos „blyckrygui“ prieš bolševikinę Rusiją, legalioje spaudoje plačiai reklamuojama savivalda (reklamos esmė – dabar, lietuviai, labiau pakluskite vokiečiams „išvaduotojams“!), kaip akcentuoja knygos autorius, buvusiose Baltijos šalyse įteisinta A. Rosenbergo 1942 m. kovo 7 d. įsakais (p. 159). Tačiau remdamasis tų įsakų ir finansų generalinio tarėjo J. Matulionio dienoraščio analize, A. Bubnys daro išvadą, kad praktiškai ir po to Lietuvoje visas gyvenimo sritis stengėsi kontroliuoti vokiečiai (p. 163). Galiu pridurti, jog kaip tik 1942 m. pavasarį naciai, siekdami panaudoti Lietuvos jaunimą Vokietijos karo mašinai, ėmė labiau kištis į švietimo sritį.

A. Bubnys taip pat nagrinėja lietuvių diskriminacinę būklę teismų ir teisės srityse. Autorius rašo, kad vokiečių teismai sprendė ne tik Vokietijos piliečių Lietuvoje bylas, bet ir vietos gyventojų bylas, kurios, „vokiečių prokuroro nuomone, siejosi su vokiečių interesais“ (p. 171).

Toliau istorikas analizuoja dabar tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje spaudoje labiausiai diskutuojamus nacių okupacijos klausimus, susijusius su žudynėmis. Šiai temai skirti keli knygos skyriai. Pirmojo iš jų (p. 190–229) pavadinimas „Lietuvos gyventojų naikinimas rasiniais motyvais“ tikslintinas pagal šiuolaikinę terminiją. Be to, čia rašoma ne tik apie žydų žudynes (holokaustą); kelios pastraipos skirtos psichinių ligonių ir čigonų žudymui.

Nagrinėdamas problemišką Lietuvos žydų žudynių klausimą, A. Bubnys pateikia nemažai naujų faktų, vertina skirtingus žydų tautybės aukų statistinius duomenis, kurie nurodyti ankstesniuose įvairių šalių istorikų darbuose. Tačiau, pateikdamas S. Sužiedėlio ir V. Brandišausko vertinimus dėl lietuvių dalyvavimo šiose žudynėse, autorius neatskleidžia savo požiūrio į šią spekuliatyvinėn plotmėn patekusią problemą. A. Bubnys teigia, kad „pati geopolitinė tikrovė sudarė sąlygas atsirasti lietuvių ir žydų priešiškumui“ (p. 191), ir pateikia vieną iš V. Brandišausko išskiriamų „lietuvių prisidėjimo prie žydų naikinimo“ priežasčių – „dėl palankių karo ir nacių okupacijos sąlygų suvešėjęs antisemitizmas“ (p. 191). Taigi problema lieka neaiški, todėl atsiranda palanki terpė kolektyvinės tautų kaltės ieškojimams.

Lietuvos žydų eksterminacija istorikams yra problemiška dėl to, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse (Latvijoje ir Estijoje), masinės žydų žudynės prasidėjo anksčiau nei kitur nacių okupuotoje Europoje. Net Lenkijoje, kuri Lietuvą užimant vokiečių kariuomenei jau daugiau kaip pusantrų metų buvo Vokietijos okupuota, masinės žydų žudynės prasidėjo vėliau. Nesigilinant į šią problemą (ji turi būti nuodugniai išanalizuota), pabrėžtina, kad naciai slaptą nutarimą visiškai sunaikinti Europos žydus priėmė 1942 m. sausio 20 d., o Lietuvą su Latvija ir Estija (pastarosiose dviejose šalyse žydų buvo mažiau ir jie neturėjo tokių pasaulinės reikšmės žydų kultūros centrų, kurie buvo Lietuvoje) pavertė totalinio žydų naikinimo bandomuoju poligonu.

Skaitytojų dėmesio sulauks ir skyrius „Vokiečiams priešiškų politinių grupių persekiojimas ir žudymas“. Jame pateikta daug faktų, kurie bus naudingi būsimiems tyrimams. Tiems tyrimams bus naudingi ir autoriaus apibendrinantys teiginiai. Vis dėlto galima suabejoti, ar tikslus yra teiginys (autorius jo plačiau nepaaiškino), kad „pirmomis karo pradžioje kilusio lietuvių antisovietinio sukilimo dienomis vyko susirėmimai tarp sukilėlių (baltaraiščių) ir komunistinės valdžios šalininkų [pastarieji daugiausia rūpinosi, kaip pabėgti iš Lietuvos. – S. B.]“ (p. 229). Tačiau A. Bubnys taikliai pažymėjo, kad „nebuvo išvengta neteisėtų susidorojimų ir tarpusavio sąskaitų suvedinėjimo“ (p. 229–230). To rezultatas – perpildyti Lietuvos kalėjimai. Remdamasis įvairiais šaltiniais, autorius plačiai aprašo padėtį juose.

Ir kaipgi čia neprisiminsi į mūsų istoriografiją įsiveržusio A. Lieveno knygoje pateiktos minties, kurią „vienas pagyvenęs lietuvių politikas kartą pasakė mano bičiuliui Amerikos lietuviui, kad lietuviai nėra agresyvūs ir paprastai neužpuola savo varžovo, bet lengvai gali įduoti tave slaptajai policijai…“

A. Bubnys cituoja už žydų žudynes Lietuvoje 1941 m. atsakingo SS štandartenfiurerio K. Jägerio pranešimą apie apskričių kalėjimų tikrinimą. Kalėjimuose nacių „kontrolieriai“ rasdavo net po 600 kalinių lietuvių, daugelio iš kurių „niekuo negalima buvo apkaltinti“ (p. 232). Prie šių faktų autorius lakoniškai priduria: „Pasinaudodami suirute ir stichiškais susidorojimais, vokiečiai bandė dėtis išlaisvintojais [iš kalėjimų. – S. B.] ir geradariais“ (p. 232).

Knygoje pateikiami ir nacių egzekucijų prieš civilius gyventojus faktai. Tarp jų – Ablingos gyventojų išžudymas 1941 m. birželį, masinė keršto egzekucija už sovietinių partizanų nužudytus tris nacių pareigūnus Švenčionių ir Adutiškio apylinkėse 1942 m., sunaikinti kaimai Rokiškio apskrityje bei kitur 1943 m., Pirčiupio tragedija 1944 m. Tarp pateiktų pavyzdžių pasigendama nužmogėjusio vokiečių karininko įsakymu pirmomis Vokietijos–SSRS karo dienomis išžudytų Alytaus miesto civilių gyventojų fakto. Šis faktas mūsų istoriografijoje dar nėra pakankamai atskleistas.

Toliau A. Bubnys rašo apie nacių vykdytą sistemingą sovietinių karo belaisvių naikinimą Lietuvoje įrengtose stovyklose ir pateikia su jomis susijusią kraupią mirčių statistiką (p. 238–245). Galima tik pridurti, kad 1941 m. pabaigoje būtent belaisvių stovyklos, kuriose jauni bolševikinės imperijos kareiviai masiškai mirė nuo bado ir ligų, tapo dėmėtosios šiltinės epidemijos židiniais, iš kurių ši rykštė paplito beveik visoje Lietuvoje.

Istorikas pateikia dar dvi nuodugniai ištirtas naujas temas – apie lietuvių antinacinės rezistencijos dalyvių ir lenkų pasipriešinimo dalyvių persekiojimą, jiems taikytas represijas ir bausmes.

Archyvine medžiaga įtaigiai dokumentuotas ir skyrius apie vokiečių policijos ir SD ypatingąjį būrį Vilniuje (p. 269–277).

Platų problemų spektrą apimantį skyrių apie Lietuvos gyventojų naikinimą koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose galima traktuoti kaip pagrindą ateities tyrimams, kurie bus svarbūs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro praktinei ir mokslinei veiklai.

Autorius taip pat įvertina ligšiolinių tyrėjų (tarp jų – K. Rukšėno, A. Damušio, P. Zundės) pateikiamus statistinius duomenis apie Lietuvos gyventojų aukas. A. Bubnio skaičiavimais ir nuomone, nacių okupacijos metais žuvo ir nužudyta apie 240 tūkst. Lietuvos gyventojų (p. 312).

Daug klausimų analizuojama ketvirtojoje knygos dalyje „Ekonominis krašto išnaudojimas“ (p. 313–447). Čia autorius, nagrinėdamas nacių politiką, rašo, kad Lietuvoje padaugėjo tik maisto pramonės įmonių, nes „okupantams buvo labai svarbu iš Lietuvos gauti kuo daugiau maisto produktų, dėl to maisto apdirbimo pramonei buvo rodomas ypatingas dėmesys. Kitos pramonės šakos buvo apleistos ir jų gamyba mažinama“ (p. 318). Lietuva taip pat buvo apiplėšiama žemės ūkio prievolėmis, pinigų kaita ir t.t. Ūkinius-finansinius, vokiečių kolonistų apgyvendinimo, gyventojų prievartinio išvežimo darbams į Vokietiją, mobilizacijos į pagalbinius karinius dalinius, gyventojų skurdinimo ir sveikatos alinimo klausimus dar sovietmečiu profesionaliai nagrinėjo K. Rukšėnas (kai kuriuos minėtus klausimus – J. Grėska, J. Bulavas, A. Rakūnas), kurio darbais autorius daug kur grindžia savo teiginius ir faktinius įrodinėjimus. A. Bubnys savo knygoje panaudojo ir naujus archyvinius šaltinius, ir vėlesnius atskirų temų tyrimus, ir antinacinės rezistencijos leidinius („Lietuvių fronto biuletenis“, „Į laisvę“, „Nepriklausoma Lietuva“).

Visiškai nauju aspektu A. Bubnys traktuoja nacių likviduotą patriotinę Lietuvos vietinę rinktinę, kuri sovietinėje istoriografijoje laikoma „buržuazinio nacionalizmo“ ideologiniu simboliu. Autoriaus apibendrinantis teiginys, kad „lietuvių ir nacių susidūrimas dėl mobilizacijų ir Lietuvos jaunimo likimo baigėsi Lietuvos žmonių ir lietuvių rezistencijos pergale“ (p. 423), tinka ir jaunuolių priešinimuisi nacių pastangoms kuo daugiau lietuvių išsiųsti į reicho darbo tarnybą (sutrumpintai – RDT).

„Dvasinis genocidas (germanizacija)“ – taip A. Bubnys įvardija dar vieną knygos dalį (p. 448–449). Joje daugiausia dėmesio skiriama Lietuvos švietimo, mokslo ir kultūros įstaigų varžymui ir vokietinimui. Autorius pagrįstai daro išvadą: „Lietuvių inteligentija, studentai ir moksleiviai garbingai atlaikė nacių spaudimą ir pagal išgales gynė Lietuvos kultūrą“ (p. 499). Reikia pridurti, kad 1941–1944 m. laikotarpio Lietuvos kultūros ir švietimo istorija sovietmečiu buvo nutylima ir ateityje turėtų sulaukti didesnio tyrėjų dėmesio, nes joje taip pat glūdi antisovietinės pokario rezistencijos prielaidos ir įtaka per laiko tiltą lietuvių susitelkimui 1988–1991 m.

Baigiamosiose pastabose A. Bubnys taikliai pažymi, kad „jei Vokietija būtų laimėjusi, nacių okupacijos padariniai Lietuvai būtų buvę katastrofiški“ (p. 502). O dėl padarinių modelio („lietuvių tauta būtų buvusi ištremta iš Tėvynės (mažesnė dalis sunaikinta), o Lietuvos teritorija prijungta prie Vokietijos“) galima su autoriumi ir padiskutuoti, bet tai jau – „kas būtų, jeigu…“ Tad iki tol geriau analizuoti nacių laikotarpio Lietuvos istorijos „baltąsias dėmes“, kurias apmąstyti padės ir A. Bubnio knygos pabaigoje spausdinami dokumentai bei asmenvardžių rodyklė. Šiuo atžvilgiu knygos pranašumas – ir išplėstinės citatos analitiniame tekste, kuris su nedidelėmis išimtimis yra gero stiliaus ir prieinamas ne tik mokslininkams.

Neabejoju, kad naujoji A. Bubnio knyga ne tik sudomins neabejingus Lietuvos istorijai žmones, bet ir paskatins rinkti ir užrašinėti atsiminimus apie 1941–1944 m. įvykius (kaip tai daroma, pavyzdžiui, Lenkijoje). Amžininkų liudijimai suteiktų tikroviškesnį turinį dažniausiai sausai ir ne visas istoriografijos problemas nagrinėti leidžiančiai archyvinei medžiagai.

Stanislovas Buchaveckas

Atnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras