Knygą sudaro trys skyriai: „Pirmoji sovietinė okupacija“, „Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui“ ir „Lietuvos jaunimo pasipriešinimo režimui slopinimas 1944–1990 m.“ Veikalo pradžioje įdėtame įvade aptariami tyrimo šaltiniai ir pasirinkto tyrimo problematikos chronologija, o pabaigoje dėstomos išvados ir pateikiami priedai, santrauka anglų k., literatūros ir šaltinių sąrašas, pavardžių ir geografinės rodyklės.

Pirmasis skyrius, kuriame gvildenamas trumpas, bet skausmingas pirmosios sovietų okupacijos laikotarpis, palyginus su kitais skyriais yra nedidelės apimties. Jame autorius išsamiai parodo beatodairišką Lietuvos jaunimo sovietizavimą plečiant vietinių komjaunimo organizacijų tinklą ir atskleidžia faktus, žyminčius antisovietines jaunimo nuotaikas.

Didžiausiame apimtimi antrame skyriuje rašoma apie Lietuvos laisvės ir valstybingumo idėjų, partizaninio sąjūdžio įtaką formuojantis jaunimo pasipriešinimo organizacijoms, aptariami jaunimo pasipriešinimo organizaciniai pagrindai, analizuojamos šių jaunimo organizacijų veiklos formos ir metodai. Kalbėdamas apie jaunimą laisvės kovose, autorius kruopščiai išnagrinėja tos kovos apraiškas. Tai laisvės idėjų skleidimas per spaudą, atsišaukimus, užrašus, laiškus, atkaklus jaunimo pasipriešinimas sovietinei mobilizacijai, ištikimybė Vasario 16-osios ir kartu Nepriklausomybės idėjoms, Vėlinių įprasminimas minint žuvusiuosius dėl laisvės ir nepriklausomybės, Romo Kalantos pasiaukojimas Lietuvos laisvei ir jo poveikis tolesniam jaunimo judėjimui. Autorius pažymi, kad „jaunimas jautriai reagavo į tautos gyvenimo įvykius, niekada nebuvo abejingas Lietuvos valstybingumo atkūrimui“ (p. 111).

Trečias knygos skyrius parengtas kiek abstraktokai, jame aprašomos sovietų režimo pastangos slopinti Lietuvos jaunimo pasipriešinimo judėjimą. Tasai slopinimas pasireiškęs tiek tiesioginio, tiek netiesioginio poveikio priemonėmis. Pirmosios jų buvo grindžiamos KGB represijomis ir teroru. Remdamasis konkrečiais faktais ir pateikdamas sovietų saugumo nusikalstamos veiklos suvestines, autorius parodo represijų bei teroro mastą, kurio nemažą dalį patyrė ir Lietuvos jaunimas. Kitos poveikio priemonės buvusios jaunimo prievartinis įtraukimas į komunistinės organizacijos – komjaunimo kūrimą ir plėtimą, socialinė jaunimo prievarta, pasireiškusi primestos sovietų ūkio sistemos ydomis, dvasinė jaunimo prievarta, paremta komunizmo dogmomis.

Leidinio pabaigoje įdėti iškalbingi priedai, kuriuose pateikiami 1954–1960 m. pogrindinių jaunimo organizacijų kiekybiniai ir socialiniai duomenys, taip pat išsamus 1940–1988 m. KGB atskleistų jaunimo organizacijų sąrašas. Knygos viršelių vidinėje pusėje matome iliustratyvius žemėlapius-schemas, parodančius jaunimo pasipriešinimo organizacijų išsidėstymą per visą nagrinėjamą laikotarpį. Apskritai monografija išvaizdžiai išleista, gausiai iliustruota autentiškų archyvinių dokumentų, užrašų, atsišaukimų kopijomis, faksimilėmis, organizacijų ženklų ir dokumentinėmis nuotraukomis. Tai sustiprina knygos įspūdį.

Pabaigai norėtųsi pabrėžti, jog J. R. Bagušausko darbas „Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas“ yra originalus, autoriui pavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų ir parašyti ne vienadienės vertės knygą. Monografija neabejotinai turėtų susidomėti ne tik istorikai ar istorija besidominti visuomenė. Knyga, tikėsimės, ras deramą vietą mokyklų bibliotekose, kurių skaitytojai – moksleiviai turės galimybę susipažinti su netolimos praeities bendraamžiais, dalyvavusiais kilnioje kovoje dėl Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės. Tatai leis kiekvienam skaitytojui pajausti Naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos tėkmę, o jauniems skaitytojams ugdys ir stiprins tautinę savimonę, pilietinę poziciją.

Daugelis Vakarų demokratinių šalių radiofoninių stočių transliacijas į okupuotas Baltijos šalis ir Sovietų Sąjungą pradėjo 1948–1953 m. Tarp jų didžiausios laidų apimtimi bei techniniais pajėgumais buvo JAV stotys „Laisvė“, „Laisvoji Europa“ ir „Amerikos balsas“, Didžiosios Britanijos BBC (British Broadcasting Corporation), Vokietijos „Vokiečių banga“. Jų programa trukdavo nuo 4 iki 24 val. per parą, o laidos būdavo transliuojamos maždaug 20-čia SSRS ir jos okupuotų tautų kalbomis. Užsienio radijo stotys atspindėdavo įvairiausias oficialias ir neoficialias nuomones, dažnai kritiškas sovietų režimo atžvilgiu, pateikdavo daug faktų apie komunistų valdžios nusikaltimus, todėl nuo pat atsiradimo tapo intensyvios cenzūros objektu.

SSRS valdžia negalėjo neaprūpinti gyventojų radijo imtuvais (taip pat ir trumpųjų bangų diapazono), nes tai buvo vienintelė pakankamai pigi ir techniškai gana nesudėtinga priemonė skleisti sovietinę propagandą į tolimus, retai gyvenamus imperijos rajonus – Sibirą, Vidurinę Aziją, Tolimąją Šiaurę bei Tolimuosius Rytus. Kita vertus, režimas nepajėgė kontroliuoti kiekvieno buto, kiekvienos šeimos, kurioje galėjo būti „priešiškų ardomųjų“ radijo stočių klausytojų. Todėl dar apie 1947–1948 m. stalininis politinis biuras priėmė strateginį politinį sprendimą organizuoti totalią radijo trukdymo sistemą (sovietų literatūroje vadintą „radio zaščita“ – „radijo gynyba“). Ji tapo juolab reikalinga Maskvai, nes buvo gana universali: prireikus trukdyklės galėjo transliuoti sovietų radijo programą, o kilus karui masiškai blokuoti priešo karines komunikacijas.

Radijo trukdymo sistema buvo pavaldi SSRS sąjunginės ryšių ministerijos 2-ajai valdybai, kuriai net 25 metus vadovavo Natalija Krestjaninova. Atitinkamai periferijoje trukdymo stotys buvo pavaldžios respublikų ryšių ministerijoms ir tiesiogiai priklausė respublikiniams radijo ir televizijos perdavimo centrams, kaip įmonės. Maskavimo sumetimais jos buvo vadinamos „objektais“, „radijo ryšių stotimis“.

Vakarų ekspertų skaičiavimais, septintajame dešimtmetyje ir vėliau Sovietų Sąjungoje veikė apie 200 radijo trukdymo stočių, iš viso – apie 3500 įvairaus galingumo siųstuvų (nuo 5 iki 1000 kilovatų galios). Trukdyklės buvo dviejų tipų: vietinės, galinčios blokuoti eterį didžiuosiuose miestuose ir jų apylinkėse, ir tolimojo veikimo, skirtos blokuoti „priešiškus“ radijo signalus didelėse teritorijose. Vietinių trukdyklių siųstuvų galia buvo nuo 5 iki 20 kW, „toliašaudžių“ – nuo 50 iki 1000 kW. Lietuvoje veikė 5 trukdyklės: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Jos dirbo visą parą. Kiekviena trukdyklė buvo sudaryta iš dviejų funkcinių dalių: kontrolės ir koregavimo punkto (KKP) bei siųstuvų cecho.

Operatorės beveik išimtinai būdavo moterys (dažniausiai rusės, karininkų žmonos); siųstuvų cechuose dirbo daugiausia vyrai. Trukdytinų stočių sąrašas, dažniai ir tvarkaraščiai būdavo gaunami iš Maskvos, tačiau operatyvinius sprendimus, ką ir kokiais dažniais reikia slopinti, tarkime, Vilniuje, priimdavo KKP operatorės. Vietinių trukdyklių užduotis buvo slopinti nepageidaujamus radijo balsus tais dažniais, kurių tuo metu dėl radijo bangų sklidimo sąlygų negalėjo patikimai užblokuoti galingi tolimojo veikimo trukdymo radijo centrai. Kiekviena trukdyklė turėjo savo radijo šaukinį (Vilniuje 1985–1988 m. jis buvo „LM“, anksčiau – „BL“ ir kt.) bei numerį (objektas 603 ir pan.). Penkiose stotyse Lietuvoje eterį teršė apie 100 žmonių, veikė apie 60 siųstuvų. Vilniaus trukdyklės adresas buvo Algirdo g. 27 (dabar čia – Valstybinė radijo dažnių tarnyba); Kaune – Vaižganto g. 11, Žaliakalnyje (dabar – Lietuvos RTV centro Kauno stotis).

Ir Lietuvoje, ir visoje SSRS buvo intensyviai slopinamos šios radijo stotys: „Laisvė“, „Laisvoji Europa“, „Vokiečių banga“, BBC, „Izraelio balsas“, Pekino (Kinija) radijas, Tiranos (Albanija) radijas. Iki aštuntojo dešimtmečio slopinta ir daugiau stočių. Buvo trukdomos šių radijo stočių laidos lietuvių kalba: „Laisvosios Europos“, „Amerikos balso“, Ispanijos tarptautinio radijo bei Vatikano radijo (pastarojo programos nuo aštuntojo dešimtmečio jau nebeslopintos).

Sovietų ideologai užsienio radijo stotis pagal jų laidų turinį skirstė į tris kategorijas: 1) „juodosios propagandos“ (pvz., „Laisvė“, „Izraelio balsas“, Tiranos radijas; jas slopino elektroniniu triukšmu); 2) „pilkosios propagandos“ (pvz., „Amerikos balsas“, BBC, Pekino radijas; jas blokavo iškraipytu „Majako“ radijo programos garsu); 3) „nekenksmingos“ (pvz., Švedijos radijas, ORTF iš Paryžiaus ir pan.; pastarųjų visai neslopino). Pažymėtina, jog SSRS iš savo teritorijos padėjo slopinti nepageidaujamus kanalus ir „broliškosioms socialistinėms“ valstybėms – Lenkijai, Čekoslovakijai, Bulgarijai, o iki 1956–1960 m. – Vengrijai, Rumunijai, Jugoslavijai ir VDR.

Trukdžių efektyvumas labai įvairavo: nuo nemalonaus urzgimo laidos fone iki visiško kriokimo, pro kurį neprasimušdavo joks balsas. Tai priklausė nuo transliuotojų ir trukdyklių siųstuvų suminės galios santykio, antenų krypčių bei efektyvumo, turimų laisvų trukdymo siųstuvų skaičiaus, darbuotojų kvalifikacijos, o daugiausia – nuo trumpųjų radijo bangų sklidimo sąlygų, kurias lemia bangas atspindinčios Žemės jonosferos būklė, priklausanti nuo metų, paros laiko, dažnio, saulės dėmių skaičiaus. Trukdyklėse būdavo naudojami SSRS gamybos radijo ryšių siųstuvai (pvz., KV-5, Viaz-M2) arba galingi radiofoniniai siųstuvai. Prireikus būdavo trukdomos ir užsienio laidos vidurinėmis bangomis. Nakties metu kartais būdavo blokuojamas net imtuvų tarpinis dažnis (465 kHz), taigi būdavo trukdomas imtuvų darbas visais diapazonais. Trukdyklių bokštai maždaug iki 1975 m. būdavo dažomi maskuojančiomis geltona–juoda spalvomis, vėliau – raudona–balta. Naktį bokštus žymėdavo nemirksinčios raudonos spalvos lempos.

Penktajame ir šeštajame dešimtmečiais būdavo praktikuojamas vadinamasis „selektyvusis trukdymas“, t. y. konkreti stotis būdavo pradedama slopinti tuo metu, kai ji imdavo transliuoti ką nors itin nepalankaus sovietinio režimo atžvilgiu. Vėliau šio metodo atsisakyta, ir jei tam tikra radijo stotis būdavo slopinama – tai visais dažniais ir visą jos darbo eteryje laiką. Trukdymo masiškumas šiek tiek priklausė nuo Vakarų–Rytų politinių santykių atmosferos. Antai 1963–1968 ir 1976–1980 m. SSRS neslopino „mažiau priešiškų“ balsų – „Amerikos balso“, BBC, „Vokiečių bangos“. Tačiau po Čekoslovakijos 1968 m. įvykių ir 1980 m. krizės sovietai vėl ėmė slopinti jas visu pajėgumu. Oficialiai niekada nebūdavo skelbiama, kiek kainuoja trukdyti užsienio radiją. Ekspertų skaičiavimais, tai galėjo kaštuoti iki milijardo JAV dolerių per metus. Nenuostabu, juk norint efektyviai užblokuoti tam tikrą stotį tam tikroje teritorijoje reikia turėti bent 2–3 kartus galingesnius siųstuvus.

Sprendimai, kokias užsienio stotis reikia slopinti, o kokias – ne, matyt, būdavo priimami aukščiausiose SSRS valdžios institucijose, ko gero, komunistų partijos politiniame biure. Iki Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ (1985–1989 m.) sovietai iš viso nepripažino, kad cenzūruoja tarptautinį eterį. Vėliau oficialiai prisipažinta, tačiau imta ieškoti visokiausių motyvacijų – neva tai esanti tik gynyba nuo „Vakarų ideologinių diversijų“, šalies „kultūrinio identiteto saugojimas“ ir pan.

Tarptautinė elektros ryšių sąjunga ne kartą darė plataus masto sovietų trukdymo monitoringus: trukdyklės buvo pelenguojamos, nustatomi jų šaukiniai, dislokacija. Vakarų šalių telekomunikacijų vadovybė ne tik politiniais, bet ir pragmatiniais sumetimais spaudė Maskvą, kad ši liautųsi slopinusi užsienio radijo stotis: mat nuo trukdymo nukentėdavo ir niekuo dėtų, gretimais dažniais veikiančių radijo stočių transliacijos.

Trukdymai gana netikėtai baigėsi 1988 m. lapkričio 29 d. vėlų vakarą (24 val. Maskvos ir Vilniaus laiku). Tą dieną Vilniuje buvo gauta atitinkama telegrama iš Maskvos. Netrukus pareigūnai visą trukdyklių dokumentaciją išvežė į Grigiškių popieriaus fabriką. Įdomu, jog oficialus SSRS ryšių ministro įsakymas dėl radijo trukdymų nutraukimo pasirašytas tik 1988 m. gruodžio 19 d. Galima spėti, jog pirmiausia nutarimas priimtas aukščiausiu politiniu lygiu, o jau po to viskas „apiforminta“ ministro įsakymu. Tai rodo, jog viena iš politinės cenzūros formų – radijo trukdymas buvo atliekamas SSRS partinės vadovybės valia. Kiek vėliau – 1989 m. – užsienio radijo stočių transliacijas trukdyti liovėsi satelitinės Bulgarijos ir Čekoslovakijos vyriausybės.

Iki šiol (1999 m.) trukdymus, kaip eterio cenzūros formą, tebepraktikuoja Irakas, Iranas, Kinija, Kuba, Mianmaras (Birma), Šiaurės Korėja, Vietnamas, gal dar kai kurios Artimųjų Rytų šalys. Anksčiau užsienio radiją priešokiais yra slopinusios Čilė, Didžioji Britanija, Egiptas, Graikija, Ispanija, Italija, Izraelis, Kipras, Prancūzija, nacių Vokietija, Turkija ir kt. šalys (dažniausiai kilus tarptautinėms krizėms ar kariniams konfliktams). Žinoma, lyginant su sovietiniu radijo trukdyklių archipelagu, tai buvo vaikų žaidimai.

Lietuvoje apie 1975 m. vietinė partinė vadovybė svarstė galimybę Alytuje, Druskininkuose, Marijampolėje, gal ir Kaune slopinti Lenkijos televizijos I programą, kuri buvo gerai matoma Pietvakarių Lietuvoje iš naujojo Suvalkų retransliatoriaus. Lenkai jau tuomet parodydavo sovietų cenzoriams kažkuo neįtinkančių filmų, kartais leisdavo sau liberaliau kalbėti, o tai ypač nepatiko nomenklatūrai. Galiausiai slopinti lenkijos programą taip ir nebuvo pasiryžta („vis dėlto broliška socialistinė Lenkija“), tačiau penktadienį ir šeštadienį iki 1–2 val. nakties pailgėjo respublikinės televizijos programa; šitaip tikėtasi atitraukti žiūrovus nuo Lenkijos televizijos. Prailginta programa iš pradžių buvo rodoma tik Pietų ir Pietvakarių Lietuvoje, tačiau, ėmus skųstis „darbo žmonėms“, suskubta rodyti visur. Galiausiai pristigus lėšų prailgintos programos atsisakyta.

Nutraukus trukdymus, Sovietų Sąjungoje dalis tam skirtų radijo centrų „persikvalifikavo“ – ėmė transliuoti įprastas radiofonines laidas. Kai kurie siųstuvai Rusijoje, Sibire buvo išnuomoti „Amerikos balsui“ ir „Vokiečių bangai“ – toms pačioms stotims, kurias jie anksčiau slopino. Taigi daugelis trukdyklių, ypač galingųjų, tolimo veikimo, tebėra užkonservuotos, išsaugotos. Pasikeitus politiniams vėjams Kremliuje, radijo slopinimai gali būti bet kada atnaujinti per 24 val.

Lietuvoje 1989 m. pavasarį ryšių ministro Kosto Birulio įsakymu buvo visiškai demontuotos Klaipėdos ir Šiaulių trukdyklės. Kaune, Žaliakalny, liko du bokštai ir techninis pastatas, kurie dabar naudojami „taikiems tikslams“; Panevėžyje (Pažagieniuose) veikia radiofoniniai ir televizijos siųstuvai, o Vilniuje, Algirdo g. 27, kaip minėta, yra Susisiekimo ministerijos Ryšių departamentui pavaldi įstaiga. Nepatikrintomis žiniomis, Klaipėdoje radijo slopintuvas dirbo nuniokotose žydų kapinėse. Išjungus trukdyklę Šiauliuose, jos pastate įsikūrė kavinė. Vilniuje vienas perdarytas trukdymo siųstuvas kurį laiką transliavo komercinės radijo stoties „Radiocentras“ laidas.

1990 m. rugpjūčio pučo Maskvoje metu sovietai iš savo karinio dalinio Šilėnuose, šiauriau Vilniaus, kelias dienas vidurinėmis bangomis 1557 kHz dažniu slopino Lietuvos radiją – transliavo Alos Pugačiovos ir kt. artistų atliekamus sovietijos šlagerius. Tai vienintelis atvejis, kai slopintas Lietuvos radijas.