LGGRTC LOGO

 

Stasys Knezys. Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m.

 

Lietuvių tautinio darbo apsaugos batalionas, pradėtas formuoti Kaune 1941 m. birželio 28 d., kai vokiečių–sovietų fronto linija jau buvo nuvilnijusi per Lietuvą į Rytus, yra vienas ryškesnių ir dramatiškesnių Lietuvos kariuomenės istorijos puslapių.

Būtent Lietuvos kariuomenės istorijos, nors kariuomenę sovietiniai okupantai buvo panaikinę – inkorporavo ją į Raudonąją armiją ir pavertė 29-uoju šaulių teritoriniu korpusu (toliau – 29-asis ŠTK), o didelę dalį lietuvių karių, ypač karininkų, paleido iš tarnybos. Tačiau inkorporavus buvo sunaikinta tik struktūra, pasisavinta ginkluotė ir kariuomenės turtas. Ikikarinėje Lietuvoje ugdyta ir puoselėta nepriklausomybės dvasia liko gyva.

Siekdami palaužti nepriklausomybės dvasią, bolševikai pasirinko žmonių naikinimo, teroro ir smurto kelią. Kalėjimai buvo prigrūsti lietuvių patriotų, tūkstančiai jų išvežta į lagerius, ištremta į atšiauriausius Rusijos kampus. Didėjo lietuvių neapykanta okupantams, ypač patyrus neregėtą smurtą, kai 1941 m. birželio 14–16 d. į Rusiją buvo išvežta kelios dešimtys tūkstančių žmonių, tarp jų keli šimtai lietuvių karių.

Artėjantis karas teikė vilčių išsigelbėti nuo smurto ir prievartos. Ruseno viltis atkurti ir Lietuvos kariuomenę.

Prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, iš pradžių atrodė, kad klostosi gana palankios aplinkybės viltį paversti tikrove. Atkurtos kariuomenės užuomazgomis Kaune galėjo tapti karo komendantūra su Tautinio darbo apsaugos (toliau – TDA) batalionu, Vilniuje – besiformuojantys iš buvusio 29-ojo ŠTK karių lietuviški daliniai. Tačiau vokiečių planai buvo kitokie.

TDA batalionas – vilties atkurti Lietuvos kariuomenę išraiška. Deja, kol kas apie šį batalioną mažai žinoma. Sovietmečiu Lietuvos istorikai apie jį užsimindavo tik palankia komunistinei ideologijai linkme. Net ir laisvajame pasaulyje atsidūrę lietuviai vengė šios temos, tik paminėdavo bataliono suformavimą. Jie daugiau tyrinėjo aplinkybes, kuriomis liepos 23 d. naktį į 24 d. įvyko voldemarininkų surengtas ir vokiečių gestapo remiamas perversmas prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasirodė nemažai publikacijų apie to meto istorijos įvykius. Paminėtinos knygos: A. Bubnio „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944)“ (1998 m.), P. Stankero „Lietuvių policija 1941–1944 metais“ (1998 m.), A. Gražiūno „Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944“, J. P. Kedžio „Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938–1991“ (1994 m.) ir kt. Tačiau ir jose apie TDA batalioną rašoma nedaug.

Toliau pateikiama išsamesnė medžiaga apie TDA batalioną, jo kūrimosi aplinkybes, remiantis Lietuvos archyvuose saugomais dokumentais, to meto dalyvių prisiminimais.

Šių eilučių autoriaus tyrinėjimų tema – Lietuvos karininkijos naikinimas, tad ir straipsnyje daugiau dėmesio skiriama karininkams.

* * *

Ankstų 1941 m. birželio 22-osios rytą prasidėjo Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas. Lietuviai, patyrę nežmonišką smurtą ir prievartą sovietinės okupacijos metu, tuoj pat sukilo. Pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti arčiau sienos su Vokietija, bet greitai jų veikla išplito po visą kraštą.

Birželio 23 d. 9 val. 28 min. Leonas Prapuolenis Lietuvių aktyvistų fronto (toliau – LAF) vyriausiojo štabo vardu paskelbė atkuriamą laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę bei Laikinosios vyriausybės sudėtį. Tai sukėlė naują sukilimo impulsą visoje Lietuvoje.

Sukilimo centru tapo Kaunas. Kilus karui, birželio 22 d. susirinkęs Kauno LAF’o štabas nutarė pradėti sukilimą. Po pietų jau pradėjo veikti sukilėlių grupės, o sukilimas įsiliepsnojo birželio 23-iąją.

Birželio 25 d. įžengusios į miestą vokiečių avangardinės dalys rado jį išvalytą nuo raudonųjų.

Jau birželio 23 d. ats. plk. Liudvikas Butkevičius pradėjo organizuoti vietinę apsaugą Kaune. Jos štabas per Kauno radiją paskelbė net keliolika potvarkių ir įsakymų. Pirmiausia nurodyta visur organizuoti vietinės apsaugos dalinius, kurie rūpintųsi gyventojų ir valstybės turto apsauga. Kauno apsaugai buvo paskelbta karininkų ir puskarininkių mobilizacija. Jai vykdyti Kauno komendantu buvo paskirtas mjr. Antanas Biknaitis, iki sovietų okupacijos buvęs Kauno komendanto pavaduotoju. Išlikę nepriklausomos Lietuvos pareigūnai buvo pakviesti perimti administraciją ir policiją, o kur tokių nėra, valdžios pareigūnus skirti pavesta vietinės apsaugos dalinio vadovybei. Beje, šis nurodymas galiojo visam kraštui.

Pradėtą vietinės apsaugos organizavimo darbą netrukus perėmė Lietuvos laikinoji vyriausybė. Ji šiek tiek pertvarkė vietinės apsaugos veiklą: vietoj plk. L. Butkevičiaus vietinei apsaugai vadovauti paskyrė plk. Andrių Butkūną, buvusį Kauno 8-ojo pėstininkų Kunigaikščio Vaidoto pulko vadą (sovietams okupavus Lietuvą, jis buvo paleistas į atsargą). Kauno komendantu paskiriamas ėjęs šias pareigas iki sovietinės okupacijos plk. Jurgis Bobelis, ką tik grįžęs į Kauną iš Rygos kalėjimo, kur buvo kalinamas ir tardomas Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos NKVD. Ištrūkti jam iš ten pavyko vokiečių karo aviacijai bombarduojant Rygą. Mjr. A. Biknaitis paliktas karo komendanto pavaduotoju.

Birželio 24 d. buvo sudaryta Krašto gynimo taryba, į kurią įėjo div. gen. Stasys Pundzevičius, div. gen. Mikas Rėklaitis, plk. inž. dr. Juozas Vėbra, Kauno karo komendantas plk. J. Bobelis ir Kauno burmistras Kazimieras Palčiauskas. Tarybos nariais buvo paskirti kariškiai, ėję aukštas pareigas nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Deja, šios tarybos veiklos pėdsakų archyvuose labai nedaug.

Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirtas karo komendantas tuoj pat išleido įsakymą dėl komendantūros organizavimo.

 

KAUNO MIESTO IR APSKRITIES KARO KOMENDANTŪRAI
Į S A K Y M A S Nr. 1

Kaunas, 1941 m. birželio mėn. 23 d.

§ 1.

Laikinosios Lietuvos Vyriausybės įsakymu nuo šios dienos esu paskirtas Kauno miesto ir apskrities komendantu.

§ 2.

Savo padėjėjais skiriu:
1. Pulkininką ŠAUDZĮ – operacijų srityje,
2. Pulkininką leitenantą BALSĮ Andrių – vėlyvam vaikščiojimui ir ginklam laikyti leidimų išdavinėjimo srityje,
3. Majorą BIKNAITĮ Antaną – organizacijos ir komplektavimo srityje,
4. Kapitoną BRIEDULĮ – informacijos srityje,
5. Partizaną AUSEJŲ – ypatingiems reikalams.

§ 3.

Komendantūros adjutantais skiriu:
1. Leitenantą MARKAUSKĄ Stasį,
2. Leitenantą KUČINGĮ Petrą.

§ 4.

Steigiu komendantūros valdybas ir paskiriu jų viršininkus ir pavaduotojus pagal žemiau talpinamą sąrašą:

sarasas1

sarasas11

§ 5.

Apsaugos valdybos viršininko žinion skiriu:
1) Leitenantą BLAŽĮ Leoną,
2) Leitenantą PLUNGĘ Joną,
3) Leitenantą RUTKAUSKĄ Vytautą,
4) Jaun. leitenantą PETRULĮ Bronių,
5) Jaun. leitenantą ŠILINĮ Domą.

Pulkininkas (J. Bobelio parašas)
Kauno Miesto ir Apskrities Karo Komendantas

 

Komendantūros rūmų komendantu buvo paskirtas kpt. Juozas Zaborskis, Lietuvos kariuomenėje buvęs Karo policijos mokyklos apsaugos kuopos vadu. Sovietų okupacijos metu panaikinus Kauno komendantūrą jis buvo paskirtas į 29-ojo ŠTK 294-ąjį šaulių pulką. Kilus karui pulkas nesitraukė į Rusiją, kaip buvo įsakyta Raudonosios armijos vadovybės, ir liko Lietuvoje. Kai pulkas susirinko Vilniuje, štabas surinko duomenis apie karo pradžioje patirtus nuostolius. Kpt. J. Zaborskis buvo įrašytas į skiltį „negrįžo į pulką“.

Apie 1941 m. Birželio sukilimą Kaune rašyta daug. Tačiau daugiausia dėmesio skirta Lietuvos laikinosios vyriausybės paskelbimo aplinkybėms, sukilėlių veiksmams. Rašiusieji apie sukilimą Kaune mini nedaugelio karininkų pavardes, daugiausia tuos, kurie vadovavo sukilėlių grupėms. Tačiau tai buvo tik dalis karininkijos, aktyviai įsitraukusios į sukilimą. Kaip matyti iš pirmojo įsakymo komendantūrai, kita karininkų dalis tuoj pat pradėjo organizuotis į karinę struktūrą, galinčią tapti atkuriamos Lietuvos kariuomenės užuomazga.

Komendantūra turėjo daug darbo: reikėjo organizuoti vadovavimą partizanų būriams, palaikyti su jais ryšį, rūpintis svarbių objektų apsauga, spręsti, ką daryti su paimtais į nelaisvę raudonarmiečiais, sulaikytais partiniais ir sovietiniais aktyvistais, palaikyti rimtį ir tvarką mieste.

Pirmasis karo komendanto įsakymas skelbė:


Kauno Karo Komendanto
įsakymas Nr. 1

Visiems Kauno miesto ir apskrities gyventojams įsakau:

1. Asmenys, turintieji ginklus, tuojau privalo juos įregistruoti Kauno komendantūroje.
2. Policijos nuovadų viršininkams ir policijos valdininkams tuojau grįžti į tas pareigas, kuriose jie buvo 1940 m. birželio mėn. 15 d. Vykti į policijos nuovadas.
3. Šaulių būrių vadai ir jų padėjėjai tuojau organizuoja šaulių būrius tose pat vietose ir tose pat būstinėse, kuriose jie buvo 1940 m. birželio mėn. 15 d. Visi šauliai tuojau prisistato savo būrių vadams ar jų padėjėjams būrio štabo būstinėje.
4. Valdžios ir privačių namų savininkai ir kiemsargiai privalo žiūrėti, kad jų namuose nesislapstytų įtariami asmenys. Apie tokius asmenis tuojau pranešti policijai.
5. Visi Kauno miesto ir apskrities priešgaisrinės apsaugos pareigūnai privalo tuojau grįžti į savo pareigas.
6. Valdžios ir visuomenės turtą saugoti ir nenaikinti, nusikaltusius perduoti policijai.
7. Kauno mieste ir apskrityje draudžiu vaikščioti ir važinėtis nuo 23 iki 5 val. Draudžiamu laiku vaikščioti galima tik komendantūros leidimu.
8. Nevykdantieji šio įsakymo baudžiami griežčiausiomis bausmėmis.

Kaunas, 1941 m. birželio mėn. 24 d.

Plk. BOBELIS

Kėlė rūpesčių ir santykiai su naujaisiais okupantais. Paniškas Raudonosios armijos traukimasis, nuožmios sukilėlių kovos su bandžiusiais persikelti per Nemuną jos daliniais, susirėmimai dėl tiltų, siekiant išsaugoti juos nesusprogdintus atsitraukiančių raudonarmiečių – visa tai rodė, kad vokiečių kariuomenė artėja. Tuo tarpu iš vietovių, į kurias įžengdavo vokiečių kariuomenė, pasiekdavo pranešimai, kad jau ne vienas žmogus ir net partizanas, vokiečių sutiktas su ginklu, buvo skaudžiai nukentėjęs.

Sukilimo metu Kaune ir jo priemiesčiuose veikė daug organizuotų ir spontaniškai susikūrusių sukilėlių būrių, nemažai buvo savo nuožiūra veikiančių nedidelių ginkluotų grupių ir pavienių asmenų. Atsirado ir tokių, kurie paprasčiausiai plėšikavo. Tad kitas komendanto įsakymas buvo sukilėlių partizanų klausimu:

Kauno Karo Komendanto
įsakymas Nr. 2

Vokiečių kariuomenė su visais ginkluotais vyrais, neturinčiais mūsų atitinkamų įstaigų nustatytos raštiškos formos pažymėjimų su štampu „Wehrdienst“, elgiasi kaip su priešais, ir jų gyvybei gresia pavojus.

Kauno Karo komendantūra nuo 15 val. šios dienos pradėjo išdavinėti atitinkamus pažymėjimus.

Kovos dalinių vadai privalo pasirūpinti visiems jų žinioje esantiems vyrams tokiais pažymėjimais. Pažymėjimai išduodami pagal sąrašus, pasirašytus dalinio vado. Sąrašai turi būti tuojau pristatyti į Kauno Karo Komendantūrą.

Vietose, kur dar nėra komendantūrų, pažymėjimų išdavimu rūpinasi atitinkami kiti vietos organai. Pažymėjimas pageidaujamas spausdintas su šiais žodžiais ir raidėmis:

“Sicherheitsdienst“
“L. N. P.“
ir kampe su cheminiais dažais štampu „Wehrdienst“.

Pažymėjimai visur išduodami vardiniai pagal sąrašą, patvirtintą kovos dalinio vado parašu. Pažymėjimus išduodančios įstaigos atsakingos už tai, kad pažymėjimai nepakliūtų į netinkamas, blogais tikslais rankas. Pažymėjimų ir štampų padirbimas yra valstybės išdavimas, ir už jį bus taikomos griežčiausios bausmės.

Kaunas, 1941 m. birželio mėn. 24 d.

KAUNO KARO KOMENDANTAS

 

Tą dieną, kai į Kauną įžengė vokiečių kariuomenė, buvo paskelbtas įsakymas dėl leidimų nešioti ginklus:

Kauno Karo Komendanto
Į S A K Y M A S Nr. 7

Visiems partizanams vadams ir atskiriems partizanams į s a k a u:

1. Šiandien ligi 22 valandos apsirūpinti leidimais ginklams laikyti. Leidimus duoda Kauno Karo Komendantūra. Partizanai, sulaikyti su ginklais, bet neturį leidimų, bus baudžiami visu įstatymų griežtumu ligi mirties bausmės.

2. Visiems partizanų būrių vadams miesto apsaugos reikalais tuojau atvykti į Kauno Karo Komendantūrą pas Miesto Apsaugos Viršininką arba su juo susisiekti telefonu 22 313 Nr.

Be to, pranešu, kad ligi atskiro mano įsakymo atsargos karių registracija sustabdoma.

Kaunas

Plk. BOBELIS

1941 m. birželio mėn. 25 d.

Kauno Karo Komendantas

Tose vietovėse, per kurias ėjo frontas, aukščiausia ir besąlygiška valdžia priklausė vokiečių karinių dalių vadams. Vermachto užnugaryje karinės administracijos klausimus sprendė karo lauko komendantūros. Joms priklausė beveik visi kariniai ir civiliniai reikalai, išskyrus politinius. Vakarinė Lietuvos dalis, į kurią įėjo ir Kaunas, buvo priskirta 821-ajai karo lauko komendantūrai. Šiai komendantūrai vadovavo austras gen. mjr. Robertas von Pohlis. Kai birželio 25 d. vokiečių kariuomenė įžengė į Kauną, su ja atvyko ir vokiečių karo komendantas kartu su savo štabu. Nuo šiolei gen. mjr. R. von Pohlis tapo naujų okupantų valdžios atstovu, kurio nurodymai buvo privalomi vykdyti.

Birželio 28 d. vokiečių karo komendantas gen. mjr. R. von Pohlis nurodė Kauno karo komendantui plk. J. Bobeliui sukilėlių partizanų būrius nuginkluoti, ginklus pristatyti į Kauno komendantūrą. Tai buvo nedviprasmiškas reikalavimas šiuos būrius paleisti. Matyt, buvo kalbėta ir apie tolesnes perspektyvas panaudoti lietuvių ginkluotas formuotes, nes jau tą pačią dieną pasirodė toks Kauno karo komendanto įsakymas:

Kauno Karo Komendanto
įsakymas Nr. 9

Kaunas, 1941 m. birželio mėn. 28 d.

Vadovybės įsakymu lig šiolei veikę partizanų daliniai perorganizuojami į reguliarų junginį. Ryšium su tuo visi partizanų daliniai, įmonių apsauga ir paskiri asmenys savo turimus visus ginklus ir karo medžiagą privalo ligi šiandien, birželio mėn. 28 d. 17 val. grąžinti perregistravimui į Kauno Karo Komendantūrą. Nuo to pat laiko išduoti ligšioliniai leidimai ginklui laikyti ir vaikščioti nustoja galios. Asmenys, kurie nustatytu laiku ginklų perregistravimui į Komendantūrą negrąžins, bus baudžiami visu įstatymų griežtumu.

Pulkininkas BOBELIS (parašas)

Kauno miesto ir apskrities

Komendantas

Formuoti reguliarų junginį pradėta nedelsiant. Tą pačią dieną buvo išplatintas ir Kauno karo komendanto pranešimas:

Kaunas, 1941 m. birželio 28 d.

Kauno Karo Komendanto

pranešimas

Prie Kauno Karo Komendantūros formuojamas Tautinio Darbo Apsaugos batalionas. Visi taurūs lietuviai, norį tarnauti tame batalione, kviečiami iki š. m. birželio 29 d. 18 val. užsirašyti Kauno Karo Komendantūroj, Gedimino g. 34, I a., kamb. 1. Priimami tarnavę aktyvioj tarnyboj karininkai, puskarininkiai ir eiliniai. Registruojantis prašome pristatyti visus turimus karinius ir civilinius asmens dokumentus.

Kauno Karo Komendantas

Kaip buvo sprendžiamas su vokiečiais bataliono formavimo klausimas, žinių nėra. Tačiau neabejotina, kad tai atitiko abiejų šalių – vokiečių ir lietuvių – interesus. Vokiečiams batalionas buvo reikalingas pagalbinėms funkcijoms atlikti – saugoti karinės reikšmės objektus, sovietų karo belaisvių stovyklas, patruliuoti gatvėse ir kt. Lietuvių interesas – turėti savos kariuomenės užuomazgą.

TDA batalionui formuoti Kauno karo komendantas plk. J. Bobelis birželio 29 d. paskirstė užduotis komendantūros pareigūnams. Plk. A. Butkūnui buvo pavesta rūpintis TDA bataliono formavimu, bataliono karių apranga, plk. J. Vėbrai – apginklavimu, mjr. A. Biknaičiui – bataliono ir komendantūros etatų sudarymu, sargybų reikalais, plk. ltn. A. Lapinui – sąmatos sudarymu, partizanui L. Strazdui – autopriemonių tvarkymu.

Pavadinimas „Tautinio darbo apsaugos“ batalionas atsirado neatsitiktinai. LAF, rengdamasis sukilimui Lietuvoje kilus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, buvo parengęs bendrą instrukciją Lietuvos pogrindžiui, pavadintą „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“. Šis dokumentas, datuotas 1941 m. kovo 24 d., buvo perduotas Lietuvos pogrindžiui ir raštu, ir žodžiu. VI dokumento skyriuje „Gairės sukilimui ruošti“ nurodoma aktyvistų sąjūdžio teritorijoje sudaryti Tautinio darbo apsaugą, kaip to sąjūdžio kovos organą.

Neabejotina, kad Tautinio darbo apsaugos padalinių klausimas buvo derintas su vokiečių politine ir karine vadovybe, nes minėto dokumento VII skyriuje „Sukilimo vykdymas“ rekomenduojama: „Kad vokiečiai galėtų sukilėlius atskirti nuo šiaip jau kitų civilių gyventojų ir nepaskaitytų juos ginkluotais vietiniais komunistais, sukilimui įvykus, jo dalyviai užsideda ant kairiosios rankos baltą (drobės) juostą su raidėmis T.D.A. (Tautinio Darbo Apsauga)“.

TDA batalioną pradėta formuoti birželio 28 d. Žmonių netrūko, nes įsirašyti į batalioną pageidavo daug buvusių partizanų. Netrūko ir karininkų – komendantūroje iki tol buvo užsiregistravę 212 karininkų.

Pirmasis įsakymas batalionui pasirašytas liepos 1 d. Bataliono vadas plk. A. Butkūnas paskelbė, kad Kauno karo komendantui įsakius jis paskirtas bataliono vadu ir šias pareigas pradėjo eiti nuo birželio 28 d., ir kreipėsi į bataliono karius: „Kariai, mes pradedame naują kūrybos darbo laikotarpį. Mus iš raudonojo teroro išvadavo Didysis Vokietijos Vadas Hitleris ir jo garbingoji kariuomenė, su kuria drauge kovėsi ir mūsų partizanai, šauliai ir Lietuvą mylį lietuviai, parodydami didelį pasiaukojimą ir pasiryžimą, kaudamiesi su bolševikais dėl kiekvienos žemės pėdos ir kiekvieną tą pėdą aplaistydami savo krauju. Garbė žuvusiems kovotojams. Mes, kariai, turime sekti žuvusiųjų ir 1919 metų savanorių pėdomis. Ir nelaukti atlyginimo už darbą, bet turime dirbti ir aukotis savo išvaduotosios tėvynės atstatymui, o tą galėsime pasiekti tik būdami drausmingi ir vieningi. Tad dirbkime, kariai, mūsų brangios tėvynės labui, nesigailėdami savęs ir atstatysime ją dar gražesnę, negu buvo“.

1941 m. liepos 3 d. TDA bataliono vadas plk. A. Butkūnas patvirtino karininkų pareigas:

Slaptas

Kauno Karo Komendantūros
Tautos Darbo Apsaugos Batalionui

Į S A K Y M A S Nr. 2
1941 m. liepos mėn. 3 dienos

Rikiuotės sritis

§ 1.

Priimtus į Tautos Darbo Apsaugos batalioną karininkus skiriu:

sarasas2.1

sarasas2.2

sarasas2.3

Pulkininkas (pasirašė Butkūnas)
T.D.A. Bn. V a d a s
Leitenantas (pasirašė Garbenis)
T.D.A. Bn. Adjutantas

Vėliau kitame įsakyme patikslinta, kad visi minėti karininkai priimti į tarnybą batalione nuo birželio 28 d. Tai reiškė, kad faktiškai batalionas pradėtas formuoti dar anksčiau, nes birželio 28 d. jau buvo sudarytas jo branduolys.

Beje, ltn. A. Šalkauskas į batalioną neatvyko ir vėliau buvo išbrauktas iš karininkų sąrašų.

Beveik visi bataliono karininkai buvo iš paleistųjų į atsargą, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą: vieni – iš Lietuvos kariuomenės, kiti – kiek patarnavę Raudonosios armijos 29-ojo ŠTK dalyse.

Kai kurie karininkai buvo patyrę sovietinio kalėjimo žiaurumus. Iš kalėjimo juos išlaisvino kilęs Vokietijos–SSRS karas. Tarp jų – buvęs Šaulių sąjungos štabo mokymo skyriaus viršininkas gen. št. mjr. A. Impulevičius, 9-ojo pėstininkų pulko 1-osios kuopos vadas kpt. V. Klimavičius, 5-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko 5-osios šaulių kuopos vadas kpt. B. Kirkila, to paties pulko ir kuopos būrio vadas jaun. ltn. J. M. Plungė, 3-iojo dragūnų „Geležinio vilko“ pulko adjutantas kpt. N. Gasėnas, buvęs Eišiškių šaulių kuopos, pasienio policijos mokomojo būrio viršininkas ats. ltn. S. Paulauskas, ats. jaun. ltn. J. Ralys.

Vos keli karininkai buvo iš pasitraukusiųjų iš 29-ojo ŠTK, beje, daugiausia atsitiktinai. Antai tarnavęs korpuso aviaeskadrilėje ltn. B. Norkus, būdamas laisvas nuo tarnybos, savaitgaliui atvyko į Kauną ir prasidėjus karui tuoj pat įstojo į sukilėlių gretas.

Batalionas buvo formuojamas sparčiais tempais. Birželio 28 d. priimta 107 savanoriai, birželio 29 d. – 152, birželio 30 d. – 143, liepos 1 d. – 269. Liepos 4 d. batalione buvo jau 724 puskarininkiai ir kareiviai. Vėliau savanorių priėmimo banga truputį atslūgo.

Iki birželio pabaigos buvo suformuotos penkios kuopos.

Liepos pradžioje pradėta formuoti 6-oji kuopa. Ją formuoti įsakyta kpt. A. Staugaičiui, dėl to jis buvo atleistas iš bataliono kvotų karininko pareigų. Tačiau jau kitą dieną kpt. A. Staugaitis atleidžiamas iš tarnybos jo paties prašymu. Kuopą toliau formavo liepos 5 d. priimtas į tarnybą kuopos vadas Zigmas Šliavas, tačiau ir jis po dviejų savaičių buvo paleistas į atsargą jo paties prašymu. Liepos 17 d. priimamas į tarnybą ir kuopos vadu paskiriamas kpt. Juozas Ūselis, buvęs PLP Karo mokyklos 2-osios kadro kuopos vyr. karininkas; Lietuvos kariuomenę inkorporuojant į Raudonąją armiją, jis buvo paskirtas Vilniaus pėstininkų karo mokyklos ūkio kuopos vadu.

Nuo liepos 17 d. buvo pradėta formuoti 7-oji kuopa. Jos vadu tapo tą dieną priimtas į tarnybą batalione kpt. Antanas Švilpa – buvęs 3-iojo dragūnų „Geležinio vilko“ pulko 2-ojo eskadrono vadas. Kuopos vado padėjėju paskiriamas irgi tą pačią dieną priimtas į tarnybą ltn. Antanas Gudelis.

Batalionui formuojantis, jo sudėtis kito.

Liepos 3 d. į Kauno komendantūrą buvo perkeltas bataliono adjutantas ltn. V. Garbenis, paskirtas komendantūros vyresniuoju adjutantu. Jam išvykus į naują tarnybos vietą, bataliono adjutantu paskiriamas 2-osios kuopos vadas kpt. N. Gasėnas. 2-osios kuopos vadu paskiriamas priimtas tą pačią dieną į tarnybą kpt. Adolfas Gaigalas. Kvotų karininku paskiriamas tos pačios kuopos būrio vadas ltn. Aleksandras Kemeklis, o į jo vietą – jaun. ltn. Jonas Ramanauskas. Jaun. ltn. Petras Buinauskas perkeliamas iš 5-osios į 6-ąją kuopą.

Iš pradžių batalionas vykdė tas funkcijas, kurios buvo numatytos priimant sprendimą jį formuoti – saugojo svarbius karinės ir ūkinės reikšmės objektus Kaune ir jo priemiesčiuose, sovietinių karo belaisvių stovyklas. Be to, bataliono kariams dažnai tekdavo vykti į „valymo“ akcijas, nes miesto apylinkėse buvo neramu. Į Kauno karo komendantūrą plaukte plaukė pranešimai, kad Kauno apylinkėse nedidelėmis grupėmis ir pavieniui plėšikauja raudonarmiečiai. Jiems reikėjo maisto ir civilinių drabužių. Jų apsilankymai atokesnėse sodybose ne kartą baigdavosi šeimų išžudymu, kad neliktų liudytojų. Be jų, dar siautėjo ginkluotos partinių ir sovietinių aktyvistų grupės. Pakako ir tiesiog plėšikaujančių grupių arba tokių, kurie paprasčiausiai suvedinėjo asmenines sąskaitas.

Netrukus batalionas buvo įpainiotas ir į vokiečių organizuotas masines žydų žudynes.

Tą pačią dieną, kai į Kauną įžengė vokiečių kariuomenė, atvyko ir A operatyvinės grupės vadas SS brigadenfiureris Walteris Stahleckeris su priešakiniu būriu. Jau suspėjęs organizuoti žydų žudynes Tilžėje, jis nedelsė ir čia. Tuoj pat Kaune buvo surengti jo inicijuoti žydų pogromai, kurie tęsėsi iki birželio 29 d.

A operatyvinę grupę, skirtą veikti Baltijos šalyse, sudarė 2/A ir 3/A operatyviniai būriai bei 1a ir 1b ypatingieji būriai.  Liepos 2 d. 3/A operatyvinis būrys Lietuvoje perėmė saugumo policijos funkcijas. Jos vadas SS štandartenfiureris  Karlas Jägeris su štabu apsistojo Kaune. Dalis būrio buvo palikta Kaune, o jo padaliniai išvyko į Vilnių, Daugpilį ir Minską. Du šiam būriui priklausantys padaliniai buvo Marijampolėje ir Raseiniuose.

SS štandartenfiurerio K. Jägerio „veiklos“ rezultatai išryškėjo netrukus. Kaip matyti iš jo 1941 m. gruodžio 1 d. pasirašytos slaptos (su prierašu „valstybinės reikšmės“) ataskaitos, policijos funkcijas vykdyti baudžiamoji komanda Nr. 3 (3/A operatyvinis būrys) pradėjo liepos 2 d. Nuo liepos 4 d. pradėtos masinės žydų žudynės Kauno fortuose. Toliau jis rašo, kad masinės žydų ir kitų asmenų žudynės Kaune bei kitose Lietuvos vietovėse iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytos „sudarius judrią komandą, kuriai vadovauja SS oberšturmfiureris HAMANN ir 8–10 išmėginti žmonės iš BK Nr. 3, bendradarbiaujant su lietuviškaisiais partizanais“.

Minėtoje A. Gražiūno knygoje K. Ėringis skiltyje „Redaktoriaus papildymas pagal šaltinius“ (p. 96) pateikia citatą iš A operatyvinės grupės vado 1941 m. liepos 6 d. pranešimo Nr. 14: „Birželio 28 d. [šeštadienį] vokiečių karinė komendantūra įsakė Kauno ir apylinkių partizanams nusiginkluoti. Iš partizanų formuočių buvo sudarytos penkios pagalbinės policijos kuopos. Dvi iš jų buvo priskirtos [vokiečių] „Einsatzkomandoms“. Viena jų paskirta VII forte įrengtos žydų koncentracijos stovyklos apsaugai ir egzekucijoms vykdyti, o antroji kuopa, pritarus kariniam komendantui, turėjo būti priskirta prie „Einsatzkomandos“ tvarkos policijos uždaviniams“.

Toliau K. Ėringis, remdamasis tuo pačiu dokumentu, rašo: „Kaune mėsmalė dar tęsėsi šešias savaites. Kauno VII forte įkurtoje žydų koncentracijos stovykloje buvo įrengti du skyriai: 1) vyrų ir 2) moterų ir vaikų. Šiame forte buvo uždaryta sunaikinti apie 1500 žydų. Juos saugojo lietuvių sargybų daliniai. Centriniame kalėjime sunaikinti buvo uždaryti 1869 žydai, 214 lietuvių, 134 rusai, 1 latvis, 16 lenkų. Iš šio dokumento matyti, kad lietuviai nebuvo masinių žudynių nei organizatoriai, nei vykdytojai, bet neigti, kad tose kuopose nebuvo žiaurių ir susikruvinusių sąžinę kareivių – nėra pagrindo“.

Šiuos duomenis pateikia ir A. Bubnys savo knygoje, kaip matyti, remdamasis tuo pačiu A operatyvinės grupės vado pranešimu.  Jis pateikia ir patikslinimą, kad vokiečių saugumo ir SD 3/A operatyvinis būrys panaudojo vieną TDA bataliono kuopą (apie 205 policininkus) masinėms žudynėms Kaune ir periferijoje.

Tačiau teigti, kad masinėms žudynėms buvo panaudota tik viena ar dvi TDA bataliono kuopos, nėra pagrindo, nes tiek K. Ėringis, tiek A. Bubnys remiasi dokumentu, pasirašytu 1941 m. liepos 6 d., t. y. netrukus po to, kai akcijos buvo pradėtos.

Po karo sovietinis saugumas už dalyvavimą masinėse žudynėse suėmė daug buvusių TDA bataliono karių – eilinių, puskarininkių ir karininkų. Iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomų baudžiamųjų bylų matyti, kad per ilgą laikotarpį (1944–1979 m.) saugumas nuodugniai išnagrinėjo bataliono veiklą 1941 m. vasarą ir rudenį ir mėgino išsiaiškinti kiekvieno jame tarnavusio kariškio tolesnį likimą.

Iš buvusių bataliono karių baudžiamųjų bylų matyti, kad masinėse žudynėse VII forte dalyvavo 1-oji ir 3-ioji kuopos. Remiantis apklausos protokolais galima spręsti, kad žudynėse dalyvaudavo ne specialiai suformuotos lietuvių komandos, o savo vadų vadovaujamos kuopos, būriai. Tokių parodymų daugybė. Iš jų matyti, kad pradėti masines žudynes Kauno VII forte vokiečių buvo įsakyta 1-ajai kuopai. Liepos 4 d. forte sušaudyti 463 žydai ir žydės. Kitoje egzekucijoje šiame forte buvo panaudota ir 3-ioji kuopa, nes vienos kuopos jau nebepakako – Lietuvoje tai buvo pirmoji itin didelė masinių žudynių akcija, kurios metu buvo nužudyti 2514 žydų tautybės asmenų. Šios žudynės vyko net dvi dienas. Po šios akcijos masinėse žudynėse daugiausia dalyvaudavo beveik visada 3-ioji kuopa, neretai – 1-oji, kartais – 2-oji, o kai vokiečių nurodymu vykdavo itin didelės masinės egzekucijos – ir visas batalionas, išskyrus tuo metu sargybą einančius ar kitas užduotis atliekančius karius. Kada, kur ir kaip vykdyti žudynes, nurodydavo vokiečiai. Visose žudynėse dalyvaudavo keletas vokiečių karininkų, kurie vadovaudavo jų vykdymui ir prižiūrėdavo, kaip jos vykdomos, bei 10–20 vokiečių karių grupė.

Vokiečių įpainioti į žydų žudynes ir negalėdami tam priešintis, lietuviai kariai savaip ėmė protestuoti. Liepos 5–11 d. bataliono vadas buvo priverstas paleisti iš tarnybos 117 karių. Be to, prasidėjo karių dezertyravimas, atsiradus palankioms aplinkybėms pabėgdavo tai vienas, tai kitas – vien iš 1-osios kuopos liepos 15–17 d. pabėgo 9 kariai. Ypatingą protestą pareiškė 1-osios kuopos karininkai. Liepos 12 d. nusišovė kuopos vadas kpt. B. Kirkila. Kuopos vado padėjėjas ltn. Stepas Paulauskas ir du iš keturių būrių vadų (jaun. ltn. Povilas Kulakauskas ir jaun. ltn. Jonas Ralys) parašė raportus atleisti iš tarnybos ir buvo atleisti. Į laisvas 1-osios kuopos vado pareigas netrukus buvo paskirtas kpt. Povilas Pukys, liepos 14 d. priimtas į tarnybą batalione.

Nuo 1941 m. gruodžio 1 d. SS štandartenfiureris K. Jägeris buvo priverstas masinį žydų naikinimą sustabdyti.

Jau minėtoje ataskaitoje jis palankiai įvertino TDA bataliono karius (ataskaitoje jie vadinami partizanais): „Veiksmai pačiame Kaune, kur mūsų žinioje buvo pakankamas skaičius daugiau ar mažiau paruoštų partizanų, priešingai tiems ir dažnai dideliems sunkumams, kuriuos tekdavo įveikti kitose vietose, atrodydavo kaip paradinis šaudymas [išskirta mano. – S. K.]“.

Batalionas tapo nacių politikos Lietuvoje auka. Po karo sovietinis saugumas ypač persekiojo tuos, kurie tarnavo batalione. Daug buvusių bataliono karių už dalyvavimą masinėse žydų ir kitų asmenų žudynėse, kovą su raudonaisiais partizanais buvo nuteisti mirties bausme. Antai buvę 1-osios kuopos kariai Pranas Matiukas, Jonas Palubinskas, Boleslovas Čirvinskas, Aleksas Raižys, Leonas Mecius, Juozas Kopūstas, Klemensas Skabickas, Stasys Bendzius 1961 m. rugsėjo 25 d. buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir vėliau sušaudyti.

TDA batalionas buvo vienintelis organizuotas ginkluotas lietuvių dalinys Kaune. Vokiečiai suskubo pasinaudoti juo organizuodami masines žudynes. Tačiau bataliono atžvilgiu savų tikslų turėjo ir voldemarininkai.

Vos susiformavus Laikinajai vyriausybei, netrukus ėmė ryškėti voldemarininkų opozicija. Kaip rašė buvęs Laikinosios vyriausybės narys Adolfas Damušis, voldemarininkai skelbė, kad jie priešingi Laikinajai vyriausybei ir kad jiems yra atėjęs laikas perimti vadovavimą lietuvių tautai. Vokiečiams, atsisakiusiems pripažinti Laikinąją vyriausybę, tai buvo paranku, juolab kad voldemarininkai laikėsi nuomonės, jog vyriausybės sudarymas ir nepriklausomybės skelbimas, nesusitarus su vokiečiais, yra klaida, dar padidinta konfliktu tarp vyriausybės ir vokiečių. Kilusiais nesutarimais netruko pasinaudoti vokiečių gestapas, siekdamas nušalinti Laikinąją vyriausybę voldemarininkų rankomis.

Didelę voldemarininkų dalį sudarė Lietuvos kariuomenės karininkai, iš kurių ypač aktyvūs buvo leitenantai K. Matulevičius, V. Stanevičius, P. Skurauskas, kapitonai V. Ivanauskas, S. Kviecinskas, I. Vylius-Velavičius, majorai J. Pyragius, S. Puodžius, J. Matulevičius, pulkininkai A. Gaušas, M. Kalmantas, J. Navakas, generolai P. Kubiliūnas, T. Daukantas ir kt. Kadangi voldemarininkų eilėse susitelkė daug karininkų, įsivyravo nuostata savo tikslo siekti ne tiek susitarimais bei kompromisais, kiek jėga. Jie atkūrė „Geležinį vilką“, kuris kaip atskiras padalinys Lietuvių nacionalistų partijai turėjo tapti panašiu į vokiečių nacių SA (Sturmabteilung) ar SS (Schutzstaffel). „Geležinio vilko“ vadu iš pradžių buvo plk. Antanas Gaušas, o vėliau kpt. Ignas Vylius-Velavičius. „Geležinio vilko“ štabas įsikūrė Karo muziejaus patalpose.

Liepos 23 d. naktį į 24 d. įvyko voldemarininkų rengtas perversmas prieš Laikinąją vyriausybę.

Apie rengiamą perversmą iš anksto buvo informuota ir vyriausybė, ir Kauno karo komendantas plk. J. Bobelis, ir TDA bataliono vadas plk. A. Butkūnas, ir Policijos departamento direktorius plk. ltn. Antanas Michelevičius, ir LAF’o įgaliotinis prie Laikinosios vyriausybės L. Prapuolenis. Tačiau sukliudyti jam arba pasipriešinti niekas nesugebėjo. Perversmą rėmė gestapas, antraip „Geležinis vilkas“ – voldemarininkų atkurtas kovinis padalinys – nebūtų tam ryžęsis. Antra vertus, komendantūros, TDA bataliono ir policijos būtų visiškai pakakę užkirsti kelią perversmui. Tačiau dauguma TDA bataliono karininkų, ypač jaunesnieji karininkai, buvo voldemarininkų šalininkai arba jiems prijaučiantys. Grįžę į savo buvusius iki 1940 m. birželio 15 d. postus vadovaujantys policijos pareigūnai irgi pasirodė esą voldemarininkai. Be to, Laikinosios vyriausybės paskirtas Policijos departamento direktoriumi plk. ltn. A. Michelevičius dar net nebuvo spėjęs visiškai perimti šių pareigų iš buvusio šios įstaigos vadovo voldemarininko ats. kpt. Povilo Dirkio. Esant tokiai situacijai TDA batalionas ir policija Laikinajai vyriausybei atrodė nepatikimi.

Siekdamas išvengti šūvių ir kraujo praliejimo, Policijos departamento direktorius plk. ltn. A. Michelevičius (buvęs kariuomenės štabo III skyriaus komplektavimo dalies karininkas, likviduojant štabą paskirtas LSSR karinio komisariato žinion; kilus karui kurį laiką buvo Kauno komendantūros karininku, o 1941 m. liepos 14 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirtas Policijos departamento direktoriumi) paskambino į visas Kauno policijos nuovadas, įspėdamas apie rengiamą perversmą prieš Laikinąją vyriausybę, ir įsakė, kad policijos pareigūnai jokiu būdu į perversmą nesiveltų. Tačiau jo pastangos buvo veltui: netrukus pas jį į butą atvyko Kauno policijos vadas Antanas Žarskus su keliais voldemarininkais ir jį suėmė. Taip pat buvo suimtas ir vidaus reikalų ministras plk. Jonas Šlepetys. Po 24 val. prie komendantūros atvyko kelių leitenantų vadovaujama TDA bataliono kuopa norėdama pašalinti komendantą plk. J. Bobelį ir užimti komendantūrą. Perversmininkai mėgino versti komendantūros vartus ir paleido kelis šūvius. Tąsyk vokiečių patruliai net nepasirodė ir į šūvius nereagavo.

Minima TDA bataliono kuopa – tai 3-ioji kuopa. Minėtiems veiksmams vadovavo ltn. J. Barzda. Kuopos kariams tąkart buvo paaiškinta tik tiek, kad einam „versti“.

Buvęs tuo metu Laikinojoje vyriausybėje krašto apsaugos ministru div. gen. Stasys Raštikis savo atsiminimuose rašė: „[…] Tą naktį voldemarininkai, patraukę į savo pusę kai kuriuos Kauno lietuvių komendantūros jaunesniuosius karininkus ir kareivius, pakeitė komendantūros bataliono vadovybę, pašalino bataliono vadą pulkininką B[utkūną], jo vieton pastatydami mjr. Šimkų, apsupo lietuvių komendantūrą ir reikalavo, kad atsistatydintų pulkininkas J. Bobelis. Jam nesutikus to padaryti, sukilėliai paskyrė naują savo komendantą kapitoną Kviecinską. Tą naktį apie 3 val. 30 min. Pyragius paskambino man telefonu į butą ir sukilėlių vardu pareikalavo, kad aš įsakyčiau pulkininkui Bobeliui nesipriešinti ir perduoti komendanto pareigas kpt. Kviecinskui. Kada aš pradėjau griežčiau kalbėti su Pyragium, jis telefonu mane įspėjo, kad jie tai darą su vokiečių (Gestapo) pritarimu. Aš atmečiau Pyragiaus reikalavimą. Kadangi buvo labai aišku, kad šis sukilimas buvo vokiečių Gestapo inspiruotas ir remiamas, reikėjo būtinai išvengti pačių lietuvių kraujo praliejimo, nes Gestapas tokio incidento tik ir laukė. Todėl reikėjo veikti labai atsargiai. Apie sukilimą aš tuoj pranešiau vokiečių karo komendantui generolui von Pohl. Ir jis buvo labai atsargus su visagaliu Gestapu ir patarė baigti incidentą be šūvių. Taip sukilimas ir buvo baigtas. Toliau už komendantūros ir jos bataliono sukilėliai šį kartą vis dėlto nedrįso eiti. Kapitono Kviecinsko, kaip sukilėlių paskirto lietuvių komendanto, generolas von Pohl nepripažino ir su juo nebendravo, o buvusiam lietuvių komendantui pulkininkui Bobeliui gen. v. Pohl atsiuntė gražų padėkos raštą. Tai buvo gen. mjr. von Pohl delikatus protestas prieš Gestapo kombinacijas“.

Matyt, nuversti Laikinąją vyriausybę nebuvo itin siekta; gestapui tuomet pakako ir to, kad vokiečių šalininkai perimtų į savo rankas lietuviškas karines struktūras.

Tuoj pat po perversmo, liepos 24 d., naujasis Kauno komendantas kpt. S. Kviecinskas pasiskubino išleisti įsakymą Nr. 9 komendantūrai, skelbiantį: „§ 1. Voldemarininkų Organizacijos Tarybos nutarimu Pulkininkas BOBELIS Jurgis nuo š. m. liepos mėn. 24 d. iš Kauno Komendanto pareigų atleidžiamas.
§ 2. Voldemarininkų Organizacijos Tarybos nutarimu Kapitonas KVIECINSKAS Stasys skiriamas Kauno Komendantu.
§ 3. Šiandieną, 7.00 val. Kauno Komendanto pareigas eiti pradėjau.
§ 4. Ginklavimo skyriaus viršininkas Pulkininkas KALMANTAS Mykolas skiriamas Komendanto pavaduotoju, einant savo tiesiogines pareigas.
§ 5. T.D.A. Bataliono Vadą Pulkininką BUTKŪNĄ Andrių iš bataliono vado pareigų atleidžiu.
Pagrindas: Voldemarininkų Organizacijos Tarybos nutarimas.
§ 6. Majorą ŠIMKŲ Kazį skiriu T.D.A. Bataliono vadu pulko vado teisėmis .
Pagrindas: V.O.T. nutarimas.
§ 7. Pulkininkui BUTKŪNUI Andriui Batalioną, ginklus ir turtą perduoti Majorui ŠIMKUI Kaziui, o pastarajam priimti“.

Perėmę vadovavimą Kauno karo komendantūrai ir TDA batalionui, voldemarininkai savo nuožiūra priimdavo į tarnybą karininkus, paaukštindavo juos pareigomis, o į atsakingas pareigas karininkai buvo skiriami su „Geležinio vilko“ rekomendacija. Antai „Geležinio vilko“ štabo viršininkas ltn. Ignas Taunys rekomendavo Kauno komendantui kpt. S. Kviecinskui priimti į tarnybą kpt. Praną Šopagą, pabrėždamas, kad pastarasis dar 1941 m. birželio 18 d. pabėgo iš Raudonosios armijos, nužudęs rusą baterijos politruką. Su jo rekomendacija 5-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono vadu buvo paskirtas mjr. Juozas Krikščiūnas, o pavaduotoju – mjr. Juozas Jurkūnas.

Kaip minėta, dauguma TDA bataliono jaunesniųjų karininkų buvo voldemarininkai arba jiems prijaučiantys. Todėl verta pažymėti, kad be jau minėtų karininkų iki liepos 23 d. į tarnybą batalione dar buvo priimti:

ltn. Aleksas Grinius (nuo 1941 07 07) – paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu;
ltn. Aleksandras Stančikas (nuo 1941 07 07) – paskirtas 5-osios kuopos vado padėjėju;
ltn. Jonas Stankaitis (nuo 1941 07 05) – paskirtas 6-osios kuopos būrio vadu;
ltn. Pranas Zelba (nuo 1941 07 07) – paskirtas 6-osios kuopos būrio vadu;
jaun. ltn. Antanas Gecevičius (nuo 1941 07 21) – paskirtas 1-osios kuopos būrio vadu;
jaun. ltn. Vladas Goris (nuo 1941 06 29) – paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu;
jaun. ltn. Juozas Grabauskas (nuo 1941 07 11) – paskirtas 2-osios kuopos būrio vadu;
jaun. ltn. Aleksas Maurušaitis (nuo 1941 07 12) – paskirtas 2-osios kuopos būrio vadu.

Fronto linijai slenkant tolyn į Rytus, vokiečiams reikėjo vis daugiau pajėgų, atliekančių pagalbines ginkluotos apsaugos ir kitas funkcijas fronto užnugaryje ir visoje okupuotoje teritorijoje. Didėjantis tokių dalinių poreikis diktavo būtinybę plėsti lietuviškųjų batalionų skaičių. Vykdydama vokiečių nurodymus, 1941 m. rugpjūčio mėnesį Kauno karo komendantūra pradėjo formuoti pagalbinės policijos tarnybos batalionus ir atskiras kuopas. TDA batalionas tapo jų formavimo baze.

Rugpjūčio 1 d. TDA batalionas buvo sukomplektuotas taip:

sarasas3

Patvirtintiems etatams užimti trūko 1 karininko, 12 puskarininkių, 111 jaun. puskarininkių ir 225 eilinių.

Iki rugpjūčio 20 d. batalionas buvo visiškai suformuotas. Karių skaičius batalione išaugo iki 1031, tarp jų buvo 51 karininkas.

Nuo voldemarininkų įvykdyto perversmo iki šio laiko gerokai pakito bataliono karininkų sudėtis.

Vietoj perkelto į komendantūrą gen. št. mjr. A. Impulevičiaus bataliono vado pavaduotoju paskiriamas bataliono adjutantas kpt. N. Gasėnas, bataliono adjutantu – kvotų karininkas ltn. A. Kemeklis, o kvotų karininku – 2-osios kuopos vado padėjėjas ltn. J. Mituzas.

Bataliono ūkio viršininką kpt. J. Leviną perkėlus į komendantūrą, ūkio viršininku paskiriamas buvęs iždininku kpt. S. Staniškis, o iždininku – buvęs 2-osios kuopos vadu kpt. A. Gaigalas.

Į tarnybą batalione priimta 11 naujų karininkų:

ltn. Petras Aušiūra (1941 08 02) – paskirtas 1-osios kuopos vado padėjėju;
ltn. Mykolas Dubinskas (1941 07 30) – paskirtas 6-osios kuopos būrio vadu;
ltn. Juozas Krištaponis (1941 08 01) – paskirtas 2-osios kuopos vadu;
ltn. Jonas Marcišauskas (1941 08 19) – paskirtas 2-osios kuopos būrio vadu;
ltn. Jonas Raščius (1941 08 05) – paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu;
jaun. ltn. Antanas Burbulis (1941 07 30) – paskirtas 5-osios kuopos būrio vadu;
jaun. ltn. Vincas Ašoklis (1941 07 29) – paskirtas 6-osios kuopos būrio vadu;
jaun. ltn. Vladas Bložė (1941 08 06) – paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu;
jaun. ltn. Bronius Pauliukonis (1941 07 30) – paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu;
jaun. ltn. Petras Šniuolis (1941 08 04) – paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu;
jaun. ltn. Kazys Trečiokas (1941 08 20) – paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu.

Pažymėtina, jog beveik visi išvardyti karininkai – pasitraukę karo pradžioje iš Raudonosios armijos 29-ojo ŠTK.

Tuo pat metu iš tarnybos į atsargą atleisti 7 karininkai: leitenantai J. Abramavičius, S. Paulauskas, ltn. gyd. A. Narbutas, jaun. leitenantai V. Goris, P. Grigaliūnas, J. Janulevičius, J. Ralys. Dalis jų – nepanorėję būti masinių žudynių vykdytojais ar liudytojais, dalis – dėl voldemarininkų nepasitikėjimo jais.

Rugpjūčio 20-oji paminėta neatsitiktinai – nuo tos dienos pradėta performuoti batalioną. Tačiau su tuo susiję darbai buvo pradėti gerokai anksčiau.

1941 m. rugpjūčio 6 d. vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono (RPB) vadas mjr. Franzas Lechthaleris raštu informavo lietuvių Kauno karo komendantą, kad Rytų krašto (Ostlando) karo vado įsakymu nuo liepos 30 d. jis perėmė vadovavimą Lietuvos darbo tarnybai ir visiems partizanų junginiams. F. Lechthaleris pareikalavo pasirūpinti, kad jo nurodymai ir įsakymai būtų besąlygiškai vykdomi. Šis jo nurodymas buvo paskelbtas įsakyme Nr. 18 Kauno miesto ir apskrities komendantūrai. Nuo to laiko vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono vadas tapo tiesioginiu lietuvių savisaugos dalinių viršininku. Iš minėto rašto matyti, kad būtinumo perorganizuoti ir perginkluoti lietuviškus dalinius klausimą jis su Kauno karo komendantu kpt. S. Kviecinsku jau buvo svarstęs.

Netrukus prasidėjo pertvarkymai. Jau kitą dieną Kauno karo komendantas gavo mjr. F. Lechthalerio tokio turinio nurodymą:

11-tas rezervinės policijos batalionas

Kaunas, 1941 m. rugpjūčio 7 d.

Lietuvių miesto komendantui ponui kapitonui Kviecinskui

Kaunas

Dėl pagalbinės policijos tarnybos batalionų

Prašau Jus iš dabar esančių 7 kuopų sudaryti 2 batalionus. Sutinku, kad ponas majoras Šimkus perimtų 1-mo, o ponas majoras Impulevičius – 2-ro bataliono vadovavimą.
Apie abiejų batalionų sudarymą prašau pranešti man.
Be to, prašau toliau uoliai dirbti Jūsų jau pradėtą savanorių verbavimo 3-čiam batalionui sudaryti darbą.

Lechthaler

Policijos majoras ir bataliono vadas

Vykdant šį nurodymą nuo rugpjūčio 7 d. TDA bataliono pavadinimas buvo pakeistas į Pagalbinės policijos tarnybos (toliau – PPT) batalioną. Netrukus jis jau tapo 1-uoju pagalbinės policijos tarnybos batalionu.

2-ojo PPT bataliono formavimo pradžia laikytina rugpjūčio 9 d., kai jo vadu buvo paskirtas gen. št. mjr. A. Impulevičius. Rugpjūčio 22 d. jis pranešė Kauno komendantui, kad rugpjūčio 20 d. 1-ojo PPT bataliono 1-oji ir 2-oji kuopos persikėlė į Šančius ir jis pradėjo joms vadovauti. Netrukus batalioną papildė atkelta iš 1-ojo PPT bataliono 6-oji kuopa, šiame batalione pavadinta 3-iąja kuopa.

Pirmajame įsakyme 2-ajam PPT batalionui buvo paskirti eiti pareigas atkelti iš 1-ojo PPT bataliono 17 karininkų ir 445 kariai; jie įrašyti į šio bataliono sąrašus nuo 1941 m. rugpjūčio 25 d. 

Iš 1-ojo PPT bataliono į 2-ąjį PPT batalioną buvo perkelti ir paskirti šie karininkai:

kpt. Povilas Pukys – bataliono adjutantu;
jaun. ltn. Petras Buinauskas – karininku vertėju;
ltn. Vladas Tamošiūnas – žinių karininku (rugpjūčio 28 d. paskirtas bataliono raštvedžiu);
ltn. Petras Aušiūra – 1-osios kuopos vado pavaduotoju;
jaun. ltn. Jonas Plungė – 1-osios kuopos I būrio vadu;
jaun. ltn. Antanas Gecevičius – 1-osios kuopos III būrio vadu;
ltn. Juozas Krištaponis – 2-osios kuopos vadu;
jaun. ltn. Aleksas Maurušaitis – 2-osios kuopos I būrio vadu;
ltn. Jonas Marcišauskas – 2-osios kuopos II būrio vadu;
ltn. Jurgis Juodis – 2-osios kuopos III būrio vadu;
jaun. ltn. Juozas Grabauskas – 2-osios kuopos IV būrio vadu;
kpt. Juozas Ūselis – 3-iosios kuopos vadu;
ltn. Jonas Klimavičius – 3-iosios kuopos vado pavaduotoju;
ltn. Mykolas Dubinskas – 3-iosios kuopos I būrio vadu;
jaun. ltn. Pranas Zelba – 3-iosios kuopos II būrio vadu;
jaun. ltn. Jonas Stankaitis – 3-iosios kuopos III būrio vadu;
jaun. ltn. Vincas Ašoklis – 3-iosios kuopos IV būrio vadu.

Rugpjūčio 15 d. pradėta formuoti 3-iąjį PPT batalioną. Kitaip negu 2-asis PPT batalionas, šis batalionas buvo formuojamas iš naujai priimamų į tarnybą karininkų, puskarininkių ir kareivių. Tokiu būdu buvo suformuotas bataliono štabas ir dvi kuopos. Trečiąja kuopa tapo rugsėjo 1 d. atkelta iš 1-ojo PPT bataliono 7-oji kuopa – ją TDA batalione formavo ir jos vadu buvo kpt. A. Švilpa. Tapęs 3-iojo bataliono vadu savo buvusią kuopą jis „pasiėmė su savimi“. Buvęs kuopos vado padėjėjas ltn. Antanas Gudelis dabar tapo kuopos vadu, būrio vadas ltn. Eliziejus Šlekys – kuopos vado padėjėju (spalio 24 d. perkeltas į 4-ąjį apsaugos (buvusį PPT) batalioną). Jaun. leitenantai Jonas Stelmokas, Jonas Rūkas ir Napoleonas Černius liko būrių vadais.

Taigi pradėjus formuoti PPT batalionus, buvęs TDA batalionas buvo išskirstytas: 3-ioji, 4-oji ir 5-oji kuopos paliktos 1-ajame PPT batalione, 1-oji, 2-oji ir 6-oji kuopos perkeltos į 2-ąjį PPT batalioną, o 7-oji kuopa perduota 3-iajam PPT batalionui.

Rugpjūčio 30 d. buvo pasirašytas pirmasis įsakymas 4-ajam pagalbinės policijos tarnybos batalionui (vadas kpt. Viktoras Klimavičius), rugpjūčio 28 d. – 5-ajam batalionui (vadas kpt. Juozas Kriščiūnas).

Be to, rugpjūčio pabaigoje 1-ojo PPT bataliono pagrindu buvo suformuota atskira autokuopa, kuri iš pradžių buvo pavaldi bataliono vadui, o nuo rugsėjo 20 d. perimta Kauno komendantūros pavalduman.

Tuo pat metu pradėta formuoti pagalbinės policijos tarnybos atskirąją transporto kuopą (vadas ltn. Klemensas Karosas). Rugsėjo antroje pusėje buvo įsakyta šios kuopos pagrindu suformuoti atskiras technikos ir statybos kuopas.

Taigi 1941 m. rugsėjo pabaigoje Kauno komendantūros žinioje buvo penki batalionai, trys atskiros kuopos (transporto, technikos, statybos), autokuopa ir muzikantų komanda.

Ostlando karo vado liepos 30 d. įsakymu visos lietuvių ginkluotosios pajėgos buvo perduotos SS ir policijos vado Lietuvoje gen. mjr. Luciano Wysockio žinion. Joms jis vadovavo per tvarkos policijos vadą prie SS ir policijos vado Lietuvoje. Juo nuo rugsėjo 14 d. buvo paskirtas policijos majoras A. Engelis.

Rugsėjo 15 d. vokiečių tvarkos policijos vadas mjr. A. Engelis išleido įsakymą dėl policijos organizavimo ir jos tarnybos Lietuvos generalinėje srityje. Šiuo įsakymu jis paskelbė, kad vadovauja visiems tvarkos policijos reikalams ir jam pavaldūs vokiečių policija, lietuvių policija ir savisaugos (pagalbinės policijos) daliniai. Tačiau netrukus buvo patikslinta, kad jo žinion pereina ne visi batalionai. Spalio 10 d. įsakyme Nr. 107 1-ajam batalionui paskelbtas 11-ojo rezervinės policijos bataliono vado mjr. F. Lechthalerio spalio 5 d. raštas Kauno komendantui, kad tvarkos policijos Rytų kraštui (Ostlandui) vado Rygoje parėdymu 1-asis, 2-asis ir 3-iasis apsaugos batalionai nuo spalio 5 d. pereina 11-ojo RPB vado priklausomybei, o 4-asis ir 5-asis apsaugos batalionai bei atskiros statybos, transporto ir technikos kuopos – tvarkos policijos Lietuvoje vado mjr. A. Engelio priklausomybei. Pusė autokuopos ir pusė muzikantų komandos buvo palikta mjr. F. Lechthalerio priklausomybėje, kita pusė perduota mjr. A. Engelio žinion.

Tame pačiame įsakyme buvo paskelbtas nurodymas pagalbinės policijos batalionus ir atskiras kuopas nuo spalio 8 d. vadinti apsaugos batalionais bei kuopomis. Be to, paskelbta, kad Kauno komendantas paskirtas ryšių karininku tarp 11-ojo RPB vado ir 1-ojo, 2-ojo ir 3-iojo apsaugos batalionų bei autokuopos ir muzikantų komandos.

Tai reiškė, kad Kauno karo komendantūra panaikinama, o jos funkcijos pavedamos ryšių karininko prie 11-ojo RPB vado štabui.

Norint parodyti, kaip toliau buvo panaudojamas 1-asis apsaugos batalionas (buvęs TDA batalionas), būtina apžvelgti bendrą lietuviškųjų dalinių padėtį.

Pirmosiomis karo dienomis, tuo metu, kai Kaune Lietuvos laikinosios vyriausybės sprendimu buvo pradėta formuoti Kauno karo komendantūrą, buvusiose dislokacijos vietose pradėjo rinktis buvusio Raudonosios armijos lietuviškojo 29-ojo šaulių teritorinio korpuso lietuviai kariai. Jie pavieniui, nedidelėmis grupėmis, padaliniais, net ištisais batalionais ir pulkais rinkosi pagal buvusias korpuso dalis. Jiems vadovauti ėmėsi buvęs 259-ojo šaulių pulko vadas gen. št. plk. leitenantas Antanas Špokevičius. Jis pradėjo formuoti štabą Vilniuje, vadintą tai Vilniaus įgulos štabu, tai Lietuvių savisaugos štabu. Buvusio korpuso dalys grupavosi Vilniuje bei Varėnos, Pabradės ir Trakų rajonuose. Iki liepos 12 d. susirinko beveik 4700 žmonių, iš jų apie 500 karininkų ir 3690 puskarininkių ir kareivių, dar apie 500 žmonių išskirti iš pulkų įvairiems uždaviniams vykdyti. Nemaža lietuvių karių dalis dar buvo patekusi į vokiečių nelaisvę, dalis išsiskirstę po namus. Didžiausia grupuotė susirinko Vilniuje.

Prie Vilniaus štabo per trumpą laiką iš buvusio 29-ojo ŠTK dalių susibūrė lietuvių karinis junginys, keliskart didesnis ir daug geriau ginkluotas nei esantis Kauno karo komendantūros žinioje. Tačiau jo ryšys su Lietuvos laikinąja vyriausybe buvo labai silpnas, nes ši grupuotė atsidūrė kitos vermachto armijų grupės, veikusios Vilniaus–Minsko kryptimi, zonoje.

Iš pradžių vokiečiai gan palankiai žiūrėjo į tai, kad renkasi lietuvių kariai, nors ir nustatė jiems tam tikrus apribojimus. Be to, jiems tai buvo paranku, nes lietuviai ėmėsi atlikti pagalbines funkcijas. Tačiau būta ir prievartos. Pirmomis karo dienomis užėmę Varėnos poligoną, vokiečiai netruko pasinaudoti tuo, kad ten susitelkė gan didelė lietuvių karių grupuotė (57 karininkai bei 766 puskarininkiai ir kareiviai, Varėnos stovyklos viršininku buvo plk. inž. Stasys Birutis) iš buvusios 184-osios šaulių divizijos dalių, ir įsakė iš jų suformuoti lietuvių batalioną geležinkelio apsaugai. Jau birželio 29 d. batalionas, vadovaujamas kpt. Vinco Rusecko, išvyko vykdyti užduoties. Batalione buvo 27 karininkai ir 323 puskarininkiai ir kareiviai.

Lietuvių dalys vadinosi taip, kaip jos buvo vadinamos 29-ajame ŠTK. Lietuvių savisaugos dalinių štabas tuo metu rengė buvusių 29-ojo korpuso dalių ir dalinių persiorganizavimo planą, kuriuo buvo numatyta suformuoti keturis apsaugos pulkus ir vieną artilerijos pulką, artilerijos grupę bei inžinerijos ir ryšių batalionus. Buvo parengti ir šių dalių laikinieji etatai. Liepos 12 d. planas buvo patvirtintas. Persiorganizavimas turėjo būti baigtas iki liepos 16 d. ir atrodyti taip:

sarasas4

Suspėta tik persiformuoti: Vilniaus karo lauko komendantas (814-oji lauko komendantūra) liepos 14 d. pranešė gen. št. plk. ltn. A. Špokevičiui, kad visi buvę lietuviai kariai priklauso vokiečių komendantūrai, ir įsakė iš jų sudaryti tris batalionus po 800 žmonių, o likusius karius paleisti. Batalionai su štabu buvo pavadinti Vilniaus atstatymo tarnyba (VAT).

SS ir policijos vado Lietuvoje L. Wysockio įsakymu nuo rugpjūčio 1 d. VAT buvo priskirta Vilniaus miesto tvarkos policijai kaip pagalbinė organizacija. Jos viršininku buvo patvirtintas gen. št. plk. ltn. A. Špokevičius. Vadovauti tvarkos policijai ir pagalbinėms organizacijoms Vilniaus mieste ir srityje buvo paskirtas mjr. A. Engelis.

Liepos 31 d. paskelbtas pirmasis įsakymas Vilniaus atstatymo tarnybai, kuriame buvo deklaruoti VAT uždaviniai ir paskirti VAT štabo bei atskirų tarnybų pareigūnai. Tačiau pavadinimas „Vilniaus atstatymo tarnyba“ egzistavo neilgai – nuo rugpjūčio 1 d. ji buvo pavadinta Savisaugos tarnyba, jos vadu paliktas gen. št. plk. ltn. A. Špokevičius.

Matyt, Vilniaus miesto ir srities tvarkos policijos vadas mjr. A. Engelis ir kaip pagalbinė organizacija šiai policijai priklausančios Savisaugos tarnybos vadas gen. št. plk. ltn. A. Špokevičius neblogai sutarė, nes nuo rugsėjo 15 d. mjr. A. Engeliui pradėjus eiti vokiečių tvarkos tarnybos prie SS ir policijos vado Lietuvoje pareigas, A. Špokevičius tuoj pat buvo paskirtas Lietuvių savisaugos dalių (LSD) vadu. Apčiuopiamų jo veiklos rezultatų jam einant šias pareigas archyvų dokumentuose neužfiksuota; gal dėl to, kad netrukus vėl prasidėjo permainos.

Rugsėjo 29 d. gen. št. plk. ltn. A. Špokevičius buvo iš Vilniaus iškviestas į Kauną ir paskirtas Lietuvos apsaugos vadu. Šias pareigas jis pradėjo eiti nuo spalio 1 d. Tačiau, matyt, vokiečių buvo neapsižiūrėta – Lietuvos apsaugos vado pareigos jiems pernelyg gražiai skambėjo, ir spalio 15 d. pasirodė tvarkos policijos vadovybės Lietuvoje įsakymas Nr. 1/41, kuriuo gen. št. plk. ltn. A. Špokevičius paskiriamas jau Lietuvos savisaugos dalių inspektoriumi. Akivaizdu, kad tuo siekta parodyti, jog lietuvių dalims įsakinės vokiečiai.

Prasidėjo pertvarkymai. Spalio 24 d. gen. št. plk. ltn. A. Špokevičius pasirašė pirmąjį įsakymą Lietuvos savisaugos dalims. Šiuo įsakymu Lietuvos savisaugos daliniai dislokacijos ir valdymo atžvilgiu buvo suskirstyti į keturias apygardas – Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Taip pat buvo paskirti apygardų vadai ir jų padėjėjai, o LSD inspektoriaus štabo viršininku – gen. št. plk. Antanas Rėklaitis.

Kauno apygardos vadu buvo paskirtas plk. Kazys Labutis, jo padėjėju – gen. št. plk. ltn. Juozas Jankauskas. Kauno apygardai buvo priskirti 4asis ir 5-asis savisaugos batalionai, atskiros transporto, technikos ir statybos kuopos, pusė autokuopos, Jonavos, Kėdainių, Marijampolės, Vilkaviškio, Lazdijų ir Šakių savisaugos daliniai.

Kaip matyti, 1-asis, 2-asis ir 3-iasis apsaugos batalionai apygardai nebuvo priskirti, o liko 11-ojo rezervinės policijos bataliono vado žinioje.

Panaikinus Kauno karo komendantūrą, ryšių karininko štabas prie 11-ojo RPB vado vykdė ne tik šių batalionų, bet ir kitų Kauno komendantūros žinioje buvusių lietuviškųjų dalinių karių, ginkluotės ir turto apskaitą, sprendė kitus klausimus. Dabar šias funkcijas turėjo perimti Kauno apygardos štabas. Ryšių karininko štabo prie 11-ojo RPB vado duomenimis, apsaugos batalionų sudėtis tuo metu buvo tokia:

Eil.

Dalies pavadinimas Karininkų Šaulių
Nr. Etat. skaičius Akivaizd. skaičius Trūksta Etat. skaičius Akivaizd. skaičius Trūksta
1 I apsaugos batalionas 32 9 3 523 499 24
2 II  „            „ 3 9
3 III   „           „ 32 31 1 523 501 22
4 IV   „           „ 32 28 4 523 503 35
5 V    „           „
6 Autokuopa 9 7 2 150 141 9
7 Transporto kuopa 8 3 5 150 41 109
8 Technikos kuopa 10 3 150 91 59
9 Statybos kuopa 8 6 2 150 142 8
10 Muzikantų komandos 1 1 - 62 53 9
Viso 132 91 24 2231 2070 275

 

1941 m. lapkričio mėn. 15 d.

Majoras (Bitinaičio parašas)

Kaunas

štabo viršininkas

11-ojo RPB vado nurodymu nuo gruodžio 5 d. ryšių karininko štabas prie šio bataliono buvo reorganizuotas į I Lietuvos apsaugos dalių (LAD) štabą prie 11-ojo RPB vado, o ryšių karininkas pavadintas I LAD vadu

Prieš tai buvo pakeista vadovybė. Ryšių karininkas prie 11-ojo RPB vado mjr. S. Kviecinskas (pakeltas į majorus spalio 9 d. pirmojo generalinio tarėjo gen. Petro Kubiliūno aktu) nuo lapkričio 25 d. perėjo į tarnybą pas pirmąjį generalinį tarėją, o į jo vietą buvo paskirtas 1-ojo apsaugos bataliono vadas mjr. K. Šimkus. 1-ojo apsaugos bataliono vadu tapo buvęs pavaduotoju kpt. N. Gasėnas.

Nuo gruodžio 20 d. 1-asis, 2-asis ir 3-iasis apsaugos batalionai perėjo LSD inspektoriaus valdžion. 2-asis batalionas tapo 12-uoju, o 3-iasis – 11-uoju batalionu. Buvęs 1-asis apsaugos batalionas buvo pavadintas 13-uoju apsaugos batalionu.

Tai buvo jau ketvirtas buvusio TDA bataliono pavadinimas. Šis – 13-ojo bataliono – pavadinimas buvo paskutinis ir išliko iki pat karo pabaigos.

1-ąjį apsaugos batalioną pervardijus į LSD 13-ąjį batalioną, buvo patvirtinti nauji etatai. Tai buvo susiję su tuo, kad batalioną pradėta rengti operacijoms už Lietuvos ribų. Keli karininkai ir nedidelė dalis puskarininkių bei eilinių, panaikinus jų etatus, buvo perkelti į 2-ąjį batalioną.

1942 m. kovo 11 d. 13-asis batalionas (14 karininkų ir 368 kariai) išvyko į Rytus. Traukiniu atvykęs į Pskovo sr. Dedovičių miestelį, batalionas netrukus buvo išskirstytas į aplinkinius kaimus, jam pavesta sustabdyti ir paralyžiuoti partizanų veiksmus. Be to, batalionui buvo įsakyta saugoti geležinkelio liniją. 1-oji kuopa buvo dislokuota Kipino kaime, 2-oji – Zapoljės, 3-ioji – Dorožkino kaime. Štabas liko Dedovičiuose.

Susirėmimų su rusų partizanais buvo daug. Bene didžiausias mūšis įvyko gegužės 4 d. ties Dedovičiais. Tą dieną buvo sužeista 15 bataliono karių, tarp jų – bataliono vadas kpt. N. Gasėnas (jis buvo išvežtas gydyti į Vokietiją), būrio vadas jaun. ltn. Norbertas Jakubauskas. Sužeistas vrš. Simas Zaleckas kitą dieną mirė ligoninėje. Bataliono vado pareigas laikinai perėmė kpt. Juozas Truškauskas.

Šio mūšio metu buvo nukauta 15 partizanų.

Rugsėjo 13 d. bataliono vado pareigas pradėjo eiti gen. št. mjr. Ernestas Bliudnikas – buvęs 10-ojo savisaugos bataliono vadas, o kpt. J. Truškauskas rugsėjo 18 d. buvo perkeltas į 1-ąjį batalioną (paskirtas bataliono vadu). Vėliau (1943 m. gegužės mėn.) gen. št. mjr. E. Bliudniką pakeitė kpt. Jonas Semaška, buvęs 7-ojo savisaugos bataliono vadas.

Deja, dokumentų apie bataliono veiklą po to, kai jis buvo išsiųstas į Rusiją, Lietuvos archyvuose labai mažai. Pagrindinis šaltinis tėra buvusių bataliono karių baudžiamosios bylos.

13-asis batalionas Dedovičiuose buvo iki 1942 m. spalio, paskui jį perkėlė į Kalinino (dabar Tverės) srities Kriviščių kaimą. Ten batalionas kasė apkasus, statė įtvirtinimus. 1943 m. birželį batalionas buvo perkeltas į kitą vietą toje pačioje Kalinino srityje, ten dalis bataliono saugojo vokiečių komendantūrą, dalis – tiltus, kovojo su partizanais. Vėliau batalionas buvo perkeltas į Velikije Lukų srities Opočkos rajoną, kur tuo metu veikė stiprus partizanų būrys. Bataliono padaliniams ne kartą teko atremti jo išpuolius ir patiems organizuoti operacijas prieš jį. Atsakydamas į partizanų veiksmus, batalionas vykdė baudžiamąsias akcijas. Kur ir kada jas vykdyti, sprendė vokiečiai. Batalione vokiečių ryšių karininku, o faktiškai tikruoju bataliono viršininku buvo kpt. Gruško, jo padėjėju – ltn. Peteris Štimperis, o prie jų dar apie 7 vokiečių puskarininkius.

Kaip skelbia išrašas iš Ypatingosios valstybinės komisijos akto apie vokiečių nusikaltimus Velikije Lukų sr. Opočkos r. Matvejevo apylinkėse, kur veikė 13-asis batalionas, buvo sušaudyti 38 žmonės, 10 išvežta į priverčiamuosius darbus; baudžiamoji komanda sunaikino 19 gyvenviečių, 347 namus, 3 mokyklas ir t. t. Taip pat buvo rekvizuoti gyvuliai ir naminiai paukščiai.

Tačiau vokiečių spaudimu vykdomos baudžiamosios akcijos neigiamai veikė bataliono karius, ypač aiškėjant, kad vokiečiai pralaimi karą. 1944 m. liepos mėnesį vokiečiai buvo priversti atsitraukti iš Pskovo srities. Kartu su fronto linija į Vakarus traukėsi ir 13-asis batalionas. Liepos 17 d. 2-oji kuopa (buvusi 3-ioji kuopa, nes 1944 m. pavasarį 2-oji kuopa buvo įjungta į 1-osios kuopos sudėtį, 3-ioji kuopa pavadinta 2-ąja kuopa, o 3-ioji kuopa tapo ltn. Petro Mikelinsko vadovaujama kuopa iš 1-ojo bataliono sudėties, veikusi Pskovo srityje atskiros kuopos teisėmis, papildyta iš ten pat veikusio 5-ojo bataliono likučių) atsiskyrė nuo bataliono Latvijos teritorijoje ir traukėsi Šiaulių link. Raudonajai armijai pralaužus vokiečių gynybą ties Šiauliais, dalis karių išsibėgiojo, o kita dalis atsitraukė Telšių link. Kuopos likučiai (apie 30 vyrų), vadovaujami kuopos vado ltn. J. Šimaičio, 1944 m. rugsėjo 8 d. įsiliejo į Tėvynės apsaugos rinktinę ir buvo paskirti į 2-ąjį pulką. Po Sedos kautynių kuopos likučiai atsitraukė prie Baltijos jūros.

Traukdamasis batalionas dalyvavo susirėmimuose ir su Raudonosios armijos daliniais. Prie Lietuvos–Latvijos sienos, apie Telšius, batalionas buvo išblaškytas: dalis jo atsitraukė Klaipėdos link, dalis – į Latviją. Atsitraukusi į Klaipėdą bataliono dalis vėliau traukėsi su vokiečiais į Vokietiją.

1944 m. rudenį Juodkrantėje išblaškytas 13-asis batalionas vėl buvo surinktas ir pasiųstas į Kuršo frontą, ten saugojo pakrantes ir vykdė kitas užduotis. 1944 m. pabaigoje–1945 m. pradžioje batalionas buvo papildomas lietuviais karininkais, puskarininkiais ir eiliniais, vienaip ar kitaip patekusiais į Vokietiją, daugiausia iš Drezdeno.

1945 m. vasario mėnesį į bataliono sudėtį buvo įjungta 5-ojo bataliono 3-ioji kuopa ir pavadinta 4-ąja kuopa (kuopos vadas – ltn. V. Prapuolenis).

Vokietijai kapituliavus, 1945 m. gegužės 8 d. batalionas kartu su buvusiomis Kuršo grupuotėje vokiečių dalimis pateko į sovietų nelaisvę. Tik nedaugelis bataliono karių ryžosi išvengti nelaisvės pabėgdami vokiečių kapituliacijos išvakarėse. Tarp jų – bataliono vadas mjr. J. Semaška ir keli jo bendražygiai. Naktį jiems pavyko pereiti fronto liniją ir grįžti į Lietuvą. Pasiekęs Telšius, mjr. J. Semaška kurį laiką slapstėsi, vėliau, susisiekęs su partizanais, įstojo į jų gretas ir tapo Žemaičių legiono vadu.

Dauguma bataliono karių pateko į belaisvių stovyklą, vadinamąjį filtracijos-profilaktikos lagerį Nr. 0329. Daug iš jų vėliau buvo suimta, vieni sušaudyti, kiti nuteisti ir išsiųsti į lagerius, nes lietuvių tarnybą savisaugos daliniuose sovietų saugumas traktavo kaip tėvynės išdavimą. Pavyzdžiui, 1946 m. vasarą buvo suimti 27 lietuviai kariai, tarp jų trys karininkai – kpt. Zigmas Šliavas ir leitenantai Bronius Pauliukonis ir Viktoras Prapuolenis. 1946 m. gruodžio 13–20 d. Marijampolėje 6-osios armijos karo tribunolas nuteisė sušaudyti ltn. B. Pauliukonį, puskarininkius ir eilinius Kazį Mickevičių, Antaną Kankevičių, Vincą Sinkevičių; keturiems kariams „atseikėta“ po 25 m., likusiems skirta po 10 m. lagerio.

Vertas dėmesio 2-osios kuopos būrio vado jaun. ltn. Petro Rusteikos likimas. Vokietijai kapituliavus, 1945 m. gegužės 8 d. Kurše jis buvo paimtas į rusų nelaisvę ir kartu su kitais laikomas Latvijoje, karo belaisvių stovykloje Nr. 7959. 1949 m. liepos 21 d. buvo suimtas, nuo liepos 28 d. kalintas Rygos centriniame kalėjime Nr. 1. 1949 m. gruodžio 12 d. buvo paskelbtas Latvijos SSR MVD karo tribunolo nuosprendis – 25 m. lagerio. Netrukus, gruodžio 13 d., jis parašė skundą dėl nuosprendžio, kad nuteistas už tėvynės išdavimą neteisėtai, nes jis nuo 1944 m. esąs Vokietijos pilietis, be to, karo belaisvis. Skundas buvo atmestas. 1950 m. sausio 7 d. P. Rusteika mirė Rygos kalėjime. Mirties priežastys neaiškios.

IŠVADOS

Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionas – vienintelis lietuviškas dalinys, suformuotas Vokietijos–SSRS karo pradžioje ir veikęs iki karo pabaigos. Per visą karo laikotarpį keitėsi tik bataliono pavadinimas: 1941 m. rugpjūčio 7 d. batalionas pavadintas 1-uoju pagalbinės policijos tarnybos batalionu, spalio 8 d. – 1-uoju apsaugos batalionu, gruodžio 20 d. – 13-uoju apsaugos (vėliau vadintas savisaugos) batalionu. 1945 m. gegužės 8 d., Vokietijai paskelbus kapituliaciją, batalionas kartu su vokiečių Kuršo grupuote beveik visas pateko į rusų nelaisvę.

Batalioną formavo Lietuvos laikinosios vyriausybės įsteigta Kauno karo komendantūra. Jis pradėtas formuoti 1941 m. birželio 28 d., vokiečiams įsakius nedelsiant nuginkluoti ir paleisti lietuvių sukilėlių, dar vadintų partizanais, būrius. Batalionas buvo formuojamas iš savanorių.

Tikėtasi, kad TDA batalionas taps atkuriamos Lietuvos kariuomenės užuomazga, tačiau vokiečiai tuoj pat jį panaudojo savo tikslams, ir per visą karo laikotarpį batalionas buvo visiškai priklausomas nuo vokiečių.

Dar prieš pradėdami karą su SSRS vokiečiai buvo parengę sovietinių ir partinių aktyvistų, žydų ir kitų naciams neįtinkančių žmonių masinio naikinimo planus. Tuo tikslu specialiai buvo sudarytos operatyvinės grupės, o jose – operatyviniai būriai.

Masinio naikinimo akcijos Lietuvoje pradėtos vos tik vokiečių kariuomenei įžengus į jos teritoriją. Į Kauną operatyvinis būrys 3/A atvyko 1941 m. liepos 2 d. ir jau liepos 4 d. buvo pradėtos planingos organizuotos žudynės. Tą dieną VII forte buvo sušaudyti 463 žydai ir žydės. Šią akciją operatyvinio būrio 3/A vadovybės įsakymu vykdė TDA batalionas. Šaudymui buvo skirtos 1-oji ir 3-ioji kuopos. Po to vyko kitos akcijos. Vėliau vokiečiai masinių žudynių procesą „patobulino“: stambaus masto akcijose Kauno fortuose dalyvaudavo beveik visas batalionas, o į tolimesnes vietas vykdavo daugiausia 3-iosios kuopos kariai. Ši kuopa buvo priskirta prie operatyviniame būryje 3/A suorganizuoto skrajojančio būrio, specialiai skirto masinio naikinimo akcijoms vykdyti.

Atsakyti į klausimą, kodėl būtent batalionas buvo panaudotas žudynėms vykdyti, vargu ar įmanoma, nes apie tai išlikusių dokumentų labai mažai. Lietuviams šis klausimas labai skaudus. Kažin ar tai išsiaiškins ir istorikai. Kita vertus, Vilniuje ir jo apylinkėse taip pat vyko panašios akcijos, tačiau ten formuojami iš buvusio 29-ojo ŠTK lietuvių karių daliniai buvo panaudoti tik pagalbinėms funkcijoms. Todėl, matyt, daugiau svarstytinas klausimas, kodėl nebuvo ryžtingai pasipriešinta tokiam žingsniui. Bent jau to nematyti iš Lietuvos archyvuose išlikusių dokumentų. Priežastys gali būti kelios.

Pirma, lietuviams buvo gerai žinoma nacių politika žydų klausimu, be to, ir tarp lietuvių buvo gan stiprios antisemitinės nuotaikos.

Kita vertus, pirmosios sovietų okupacijos metu buvo patirta daug smurto ir prievartos; tai sukėlė tautos neapykantą okupantams, ypač po birželio 14–16 d. sovietų įvykdytos masinės Lietuvos gyventojų deportacijos. Tarp TDA bataliono karininkų absoliuti dauguma irgi buvo vienaip ar kitaip nukentėjusi sovietų okupacijos metu, dalis jų patyrė sovietinio kalėjimo žiaurumus. Matyt, nemažą poveikį bataliono kariams turėjo ir kai kur pačių lietuvių iniciatyva panaudotas smurtas prieš žydus prasidėjus karui.

Reikėtų vertinti ir aplinkybes. Vokietijai užpuolus SSRS, „nenugalimoji“ Raudonoji armija buvo priversta taip greitai trauktis, kad fronto linijai persiristi per Lietuvos teritoriją į Rytus neprireikė nė savaitės. Matydami paniškai atsitraukiančius raudonarmiečius ir lygindami rusų ir vokiečių kariuomenes, lietuviai įtikėjo vermachto pranašumu, taigi ir besąlygiškai vykdė vokiečių nurodymus.

Kuopos ir būriai žudynėse dalyvavo vadovaujami jų vadų. Tačiau batalioną formavo Kauno karo komendantūra ir jai jis buvo pavaldus (bent jau taip privalėjo būti). Ar buvo taip iš tikrųjų?

„[…] Kauno karo komendantas plk. J. Bobelis, savo nuožiūra ir pasikliaudamas tik savimi, nuvyko į IX fortą ir išlaisvino ten laikytas žydų moteris, vaikus, Lietuvos kariuomenėje tarnavusius ir dar kelis žydus. Tačiau žudynių nutraukti negalėjo, nes žmonių naikinimas buvo bendrojo Vokietijos nacių plano dalis. […]“Atrodytų, kad vadovybė priešinosi, o batalionas, gal ir ne visi jo kariai, šaudė. Galbūt priešinimasis tam ir buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios voldemarininkai liepos 23 d. naktį į 24-ąją įvykdė perversmą. Teigiama, kad šio gestapo inspiruoto perversmo tikslas buvo nuversti Lietuvos laikinąją vyriausybę. Tačiau vokiečiai ir taip jos nepripažino ir ją ignoravo, tad ir versti ją nebuvo prasmės. Pasitenkinta tuo, kad buvo pašalintas tik Kauno karo komendantas, TDA bataliono vadas, vidaus reikalų ministras, Policijos departamento direktorius ir kt., t. y. tie pareigūnai, kurie, gestapo nuomone, trukdė vykdyti nacių politiką. Nušalintųjų pareigas perėmė voldemarininkai.

Nemaža dalis voldemarininkų palaikė nacių politiką žydų klausimu. Jų atkurto „Geležinio vilko“, kuris organizavo perversmą, štabo viršininkas ats. ltn. Ignas Taunys atvirai pritarė rasizmui: „[…] Kada šiandien eina kova už arijų rasės egzistenciją ir laimingesnį rytojų, nepakanka mums vien siauro tautinio patriotizmo: mes turime tapti ir rasės patriotais, turime įgyti rasinę sąmonę, bendrą visų arijų tautų šeimai, kuriai priklausome ir mes. […] Ir mūsų savanorių batalionai į šią kovą jau įsijungė […]“

Dauguma bataliono jaunesniųjų karininkų buvo voldemarininkai arba jiems prijaučiantys ir aktyviai dalyvavo perversme. 3-iosios kuopos vadas ltn. J. Barzda naktį pakėlė kuopą ir nuvedė ją prie komendantūros „versti“ savo vadus. Kaip minėta, ta pati 3-ioji kuopa buvo priskirta prie SS skrajojančio būrio, skirto masinėms žudynėms vykdyti.

Batalionas buvo formuojamas iš septynių kuopų. Artėta prie pulko dydžio, tačiau matyti, kad jį formuoti nesiekta, tik buvo sudaromos sąlygos formuoti kitus atskirus batalionus. Išskyrus iš bataliono tris kuopas buvo suformuotas 2-asis Pagalbinės policijos tarnybos (PPT) batalionas. Šio bataliono vadovybę irgi sudarė buvusio TDA bataliono karininkai.

Akivaizdu, kad dar formuojant 2-ąjį PPT batalioną buvo numatyta panaudoti jį specialioms akcijoms. Šiam batalionui buvo perduota 1-oji kuopa, turėjusi masinių žudynių „patirtį“ VII forte. Bataliono vado pavaduotoju paskirtas ltn. J. Barzda, buvęs „specialios paskirties“ 3-iosios kuopos vadu. Tai patvirtina 2-ojo PPT bataliono (vėliau 2-ojo apsaugos bataliono, o nuo 1941 m. gruodžio – 12-ojo bataliono) veikla tiek Kaune, tiek nuo 1941 m. spalio pradžios Minske ir jo apylinkėse.

Panaikinus Kauno karo komendantūrą, iš jos buvo sudarytas ryšių karininko prie vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono (RPB) vado štabas, kuris perėmė ir buvusios komendantūros funkcijas. 11-asis RPB turėjo kovoti su raudonaisiais partizanais ir vykdyti masines žudynes. TDA bataliono atžalos – 1-asis, 2-asis ir 3-iasis PPT batalionai – buvo išskirti į atskirą grupuotę, pavaldžią šio bataliono vadui. Kai lietuviškieji daliniai buvo priskirti tvarkos policijos Lietuvoje vadui, minėti batalionai išliko 11-ojo RPB vado žinioje iki 1941 m. gruodžio mėnesio.

1941 m. pabaigoje batalionas, jau pavadintas 13-uoju batalionu, buvo rengiamas siųsti į Rytus. 1942 m. kovo mėnesį batalionas išvyko į Pskovo srities Dedovičių miestelį, ten jis kovėsi su rusų partizanais, saugojo geležinkelį, vykdė baudžiamąsias akcijas ir kitas užduotis. Nuo šiolei batalionas buvo naudojamas vien vokiečių nuožiūra. Jis tik formaliai priklausė tvarkos policijos Lietuvoje vadui (per LSD inspektorių gen. št. plk. ltn. A. Špokevičių).

Ilgą laiką veikęs Pskovo, Kalinino (dabar Tverė) ir Velikije Lukų srityse batalionas artėjant fronto linijai ėmė krikti.

Traukdamasis kartu su vokiečiais Latvijos link batalionas buvo įjungtas į vokiečių kariuomenės Kuršo grupuotę. 1945 m. gegužės 8 d. Vokietijai kapituliavus, beveik visas batalionas pateko į rusų nelaisvę. Daugelis iš patekusiųjų į nelaisvę vėliau buvo nuteisti kaip tėvynės išdavikai.

Po karo sovietinės represinės struktūros ilgai persekiojo buvusius bataliono karius, ypač tuos, kurie prisidėjo prie masinių žudynių. Nemaža dalis suimtųjų buvo sušaudyta. Paskutinysis buvo sušaudytas buvęs TDA bataliono 1-osios kuopos būrio vadas, vėliau 2-ojo PPT bataliono (12-ojo bataliono) būrio vadas jaun. ltn. Jonas Mečys Plungė (suimtas 1979 m. sausio 9 d., liepos 23 d. nuteistas mirties bausme). Nuosprendis jam įvykdytas 1979 m. rugsėjo 28 d. Minske.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras