Šių metų vasarą LGGRT Centras pradėjo įgyvendinti programą „Pokario istorija jaunimui“. Jos tikslai: jaunimui priimtinomis formomis perteikti istorijos žinias apie rezistenciją, jos ideologiją, struktūrą, formas, apie sudėtingą pokario laikotarpį; parodyti rezistentų tėvynės meilės, teisingumo, laisvojo pasaulio, demokratijos idėjos suvokimą; ugdyti jaunimo pilietiškumo jausmą; skatinti gimtojo krašto pažinimą vasaros aktyvaus poilsio stovyklose ir trumpalaikių žygių metu;

Susitikimas su LGGRTC generaline direktore D. Kuodyte

skatinti jaunimo savarankišką mąstymą, nuomonių ir idėjų įvairovę;

padėti jaunimui suprasti, koks svarbus yra kiekvieno piliečio asmeninis indėlis į socialiai orientuotos valstybės kūrimą;

įtraukti į programą kuo daugiau miesto ir rajonų jaunimo siekiant skatinti savišvietą;

siekti įrodyti istorinės praeities pažinimo ir suvokimo svarbą šių dienų visuomenei;

skatinti įvairiais istorijos laikotarpiais išaugusių kartų bendravimą ir bendradarbiavimą.

Pagrindinis programos įgyvendinimo principas – Lietuvos rajonuose organizuoti vasaros aktyvaus poilsio stovyklas ir trumpalaikius pažintinius turistinius žygius, kuriuose supažindinti miestų ir rajonų jaunimą su laisvės kovos istorija, partizaninio judėjimo organizacine struktūra.

Organizuodami vasaros stovyklas LGGRT Centro darbuotojai kartu su vietos paminklotvarkininkais bei kraštotvarkininkais numato parinkti istoriniu požiūriu svarbiausias lankytinas vietas (mūšių, žūties, bunkerių vietos). Šių vietų išsidėstymas rajone iš dalies lems ir stovyklavietės parinkimą. Svarbūs atrankos kriterijai – kiek turima medžiagos apie įvykį ir ar yra galimybių pakviesti įvykio liudininkus, amžininkus, gebančius įdomiai papasakoti apie praeitį. Į stovyklas bus kviečiami rajono, kuriame jos organizuojamos, ir miestų moksleiviai. Optimalus kiekis – ne daugiau kaip keturiasdešimt vaikų. Aktyvaus poilsio metu jaunimui patraukliomis formomis bus stengiamasi perteikti žinias apie Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. Tuo tikslu bus organizuojamos ekskursijos, susitikimai su įdomiais žmonėmis, diskusijos, viktorinos, vaidinimai, žaidimai ir žygiai.

Stovyklautojai su Lietuvos šaulių sąjungos vadu plk. J. Geču

Vykdant šią programą liepos 8–16 d. Molėtų rajone, Alantoje, kartu su Molėtų rajono savivaldybe ir Jaunimo integracijos galimybių centru suorganizuota pirmoji pažintinė jaunimo vasaros stovykla „Vytauto apygarda“. Stovykloje dalyvavo rašinių konkurso „Lietuvos laisvės kovų ir kančių istorija“ dalyviai – 20 Molėtų rajono vaikų, 10 moksleivių iš Vilniaus ir 10 Lietuvos šaulių sąjungos jaunųjų atstovų. Į stovyklos atidarymą atvyko svečių – LGGRT Centro generalinė direktorė D. Kuodytė, to paties centro Memorialinio departamento direktorius K. Dumčius, Lietuvos šaulių sąjungos vadas pulkininkas J. Gečas, Molėtų rajono meras V. Stundys, dabartinis partizanų Vytauto apygardos vadas B. Zabulis ir daug kitų. Juos vaikai pasitiko šaunia karine rikiuote ir surengė puikų prisistatymą. Stovyklautojai pasidalijo į tris būrius, kurie pasivadino Vytauto apygardos rinktinių Liūto, Tigro ir Lokio vardais. Kiekvienas būrys prisistatė nuotaikingomis skanduotėmis ir dainomis. Po tokios pradžios ir svečiai linkėjimus stovyklautojams išsakė su šypsena, nevengdami pajuokauti.

Grupė stovyklautojų

Alantoje susirinkę vaikai susirado daug draugų, susipažino su partizaninės kovos istorija. Stovyklos programa buvo parengta taip, kad nuobodžiauti nebuvo kada. Dėl laiko trūkumo net teko atsisakyti kai kurių planuotų renginių. Stovyklaujantys vaikai aplankė istorines vietas, susitiko su įdomiais Molėtų rajono ir Utenos bei Švenčionių krašto žmonėmis.

Kartu su partizanų ir kitas liaudies dainas atliekančiais muzikantais vaikus aplankė B. Zabulis. Po bendro dainų vakaro svečiai ilgai negalėjo išvykti – vaikai vis prašė dar padainuoti.

Aplankyta paskutinio aktyvaus Lietuvos partizano A. Kraujelio žūties vieta. Apie tų dienų tragiškus įvykius vaikams pasakojo A. Kraujelio žmona Janina. Taip pat aplankyta ir pagerbta Ona Činčikaitė, kurios namuose slėpėsi nepasidavęs iki mirties 1986 m. paskutinis partizanas S. Guiga, išklausyti jos atsiminimai. Visose kelionėse vaikus lydėjo ir žiniomis dalijosi pokario istorijos tyrinėtojas A. Šiukščius.

LGGRTC darbuotojai stovyklautojams atvežė ir pristatė tris parodas: Lietuvos sovietinės ir nacių okupacijos tema, apie tremtį ir Centro bibliotekoje esančių knygų. Parodas pristatė Genocido aukų muziejaus Istorijos skyriaus vadovė D. Rudienė ir Centro bibliotekininkė J. Šimkuvienė. Parodos ir knygos eksponuotos visą stovyklavimo laiką. Stovyklaujantys vaikai galėjo naudotis videoaparatūra – žiūrėti videofilmus rezistencijos tema.

Lietuvos šaulių sąjungos narys S. Šaduikis vaikams pademonstravo aparatūrą, kuria ieškoma partizanų archyvų, partizanų ginklų ir buities daiktų, papasakojo apie reikšmingiausius savo radinius.

Ypatingas įvykis vaikams – naktinis žygis, kurio metu netikėtai aliarmo pakeltos visos trys rinktinės iš anksto Molėtų orientacininkų klubo parengtais 10 kilometrų maršrutais vykdė iškeltas „kovines užduotis“.

Per stovyklos uždarymą visi stovyklautojai buvo gausiai apdovanoti. Jiems įteikti sertifikatai, pažymintys, jog gilintos istorijos žinios, LGGRT Centro vadovė D. Kuodytė įteikė vaikams plakatų, Centro išleistų knygų. Apie programą „Pokario istorija jaunimui“, stovyklą Alantoje ir joje vykstančius renginius rašė respublikinė ir Molėtų rajono spauda, laidą parengė Lietuvos televizija, Lietuvos radijo korespondentas K. Pivorius.

Valdas Norkūnas

1950 m. rugpjūčio 18–19 d. Daunoravos miške į pasitarimą turėjo susirinkti Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės ir Tautvydo tėvūnijos partizanų vadai bei štabo nariai. Apie šį susitikimą žinojo ir agentas smogikas Katinas, kuris apie tai pranešė saugumui. Naktį mišką apsupo Šiaulių MGB kariuomenė. Mūšyje partizanams mėginant prasiveržti pro apsupties žiedą pirmasis žuvo Tautvydo tėvūnijos štabo viršininkas Karolis Gadliauskas-Mėnulis. Rugpjūčio 19-osios rytą žuvo vos prieš mėnesį Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadu išrinktas Kazys Mikėnas-Balandis bei rinktinės štabo viršininkas Bonifacas Leveika-Komaras, Tautvydo tėvūnijos bendrojo skyriaus viršininkas Anicetas Lukšys-Polka. Šios tėvūnijos vadas Jonas Kilčiauskas-Merkuras, Dėdė vienintelis išsiveržė iš apsupties žiedo, tačiau dar kartą „šukuojant“ mišką žuvo.

Kas gi buvo šie vyrai, žuvę dėl Lietuvos laisvės?

Kazys Mikėnas-Balandis gimė 1925 m. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Šepkaičių kaime, ūkininko šeimoje. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1944 m., prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, jam buvo pasiūlyta mokytis karo mokykloje. Nenorėdamas tarnauti okupantams, K. Mikėnas pasitraukė į Juodeikių kaimą. Ten susipažino su partizanais ir pradėjo aktyvią partizaninę veiklą. 1948 m. pavasarį, į Prisikėlimo apygardą įsijungus Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinei, K. Mikėnas paskiriamas rinktinės ūkio skyriaus viršininku, 1949 m. rugsėjį – Prisikėlimo apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininku. 1950 m. birželio 16 d., žuvus Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadui P. Ulčinui, buvo paskirtas rinktinės vadu.

Bonifacas Leveika-Komaras, Naglius gimė 1927 m. Joniškio rajono Skaistgirio valsčiaus Lankaičių kaime, ūkininko šeimoje. Mokydamasis Joniškio gimnazijoje, įstojo į LLA organizaciją, įsikūrusią 1943 m., ir, būdamas septintokas, ėmė jai vadovauti. Tačiau saugumas atskleidė organizacijos vadovus ir jam teko pereiti iš pradžių į nelegalią padėtį, o vėliau – pas partizanus. 1950 m. buvo paskirtas Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo viršininku.

Jonas Kilčiauskas-Merkuras, Dėdė, Šalna gimė 1919 m. Joniškio rajono Melnių kaime, gausioje ūkininko šeimoje. Kartu su broliu Anicetu slapstėsi nuo mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Įvykus susirėmimui su stribais, Jonas pasitraukė pas partizanus. 1949 m. buvo paskirtas Tautvydo tėvūnijos Klevo būrio vadu, 1950 m. vasario mėnesį – Tautvydo tėvūnijos vadu. Štai ką apie jį rašė kovos draugas Andrius Žemaitis-Radvila: „Praslinkus kiek laiko raudonieji kraugeriai amžiams išskyrė iš mūsų tarpo geriausią karį, nepalaužiamos valios vyrą, veiklų, energingą kovotoją už savo tautos laisvę. Niekuomet iš mano vaizduotės neišdils jo prisiminimas“.

Karolis Gadliauskas-Mėnulis gimė 1911 m. liepos 11 d. Šiaulių apskrities Žeimelio valsčiaus Jovaišių kaime. Baigė Joniškio gimnaziją, 1940 m. vedė. Antisovietiškai nusiteikusio Karolio šeima buvo įtraukta į tremtinių sąrašus. Palikusi Pasvalį, kur tuo metu gyveno, Gadliauskų šeima glaudėsi tai pas vieno, tai pas kito tėvus. 1948 m. rudenį K. Gadliauskas pasitraukė į mišką. Buvo paskirtas Tautvydo tėvūnijos štabo viršininku. Anicetas Lukšys-Polka, Nevėžis gimė 1927 m. Partizanas nuo 1945 m. Buvo Tautvydo tėvūnijos bendrojo skyriaus viršininku.

Tipinis atminimo ženklas partizanų žūties vietoje. Dizaineris – R. Navickas

„Liūdna pasidaro, kai pagalvoji apie buvusius pažįstamus, draugus, iš kurių šiandieną vos keli bėra. O kiek buvo pažįstamų! Bet šie paskutinieji metai daug išskyrė iš mūsų tarpo. [...] Raudonasis maras siaučia visu smarkumu. Kiek čia seniai su kitais juokėmės, bendrai vargom, drauge klajojom po žaliuosius miškus. Bet šiandien tų žmonių tik brangus prisiminimas teliko. Kaip greit viskas pasikeitė. O juk visi tikėjom gyvenimu, troškom gyventi“, – po draugų žūties savo dienoraštyje rašė partizanas A. Žemaitis-Radvila.