Žemė, kalba, tradicijos, patriotizmas, sostinė Vilnius – visa tai Lietuva, atkurta, okupuota, suskaldyta ir išsaugota su savo kultūra bei papročiais. Vilniaus kraštas – Lietuvos širdis – XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje patyrė skaudų, tragišką, bet labai prasmingą istorinį likimą.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tuo metu, kai vokiečiai baigė okupuoti vakarų ir centrinę Lenkiją, rytinę jos dalį ir visą Vilniaus kraštą užėmė Raudonoji armija. 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietija su SSRS pasirašė sutartį, pagal kurią Lietuva iki Nemuno atiteko Sovietų Sąjungai. Po šios sutarties SSRS vadovai siekė kuo greičiau įtraukti Lietuvą į savo įtakos sferą. SSRS–Vokietijos rugsėjo 28 d. susitarimai parengė dirvą Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutarčiai, kuri buvo pasirašyta jau 1939 m. spalio 10 d. Pagal „Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį“ Lietuva atgavo dalį Vilniaus krašto: iš 32 441 kv. km – tik 6880 kv. km su 490 tūkst. gyventojų, Vilniumi, Trakais, Eišiškėmis, Šalčininkais ir siauru ruožu palei Vilniaus–Švenčionėlių–Turmanto geležinkelį, bet už tai į Lietuvą buvo įvesta 20 tūkst. Raudonosios armijos karių. Deja, Adutiškio, Rodūnios, Švenčionių, Varenavo, Vidžių apylinkės, Drūkšių ežero vakarinė dalis, Buivydžiai, Butrimonys, Dieveniškės, Dubičiai, Gaidė, Kirtimai, Lavoriškės, Medininkai, Rimšė, Tabariškės, Tverečius, Vosiūnai ir kitos vietovės buvo perduotos Gudijai. Taigi koks likimas tų lietuvių, kurie gyveno Gudijai atitekusioje Lietuvos dalyje? Nepavyko aptikti šio įvykio rimtų istorinių studijų, todėl teko remtis liudytojų pasakojimais.

1939 m. rugsėjo mėn. Adutiškio miestelio gatvėmis Vilniaus link žlegėjo sovietų tankai, o pro Naujo Strūnaičio kaimą važiavo vežimai. Šio kaimo valstiečiai ėjo kasti bulvių ir netoli Kusliškės sutiko rusų kareivius, kurie atrodė apgailėtinai: uniforma nuskurusi, kojos iki kelių apvyniotos juostomis. Jie buvo labai purvini, utėlėti, aptekę niežais. Atėjūnų arkliai buvo liesi, vežimai – aplūžinėję. Andriaus Kadzevičiaus ūkis buvo didžiausias ir turtingiausias N. Strūnaičio kaime, todėl rusų kareiviai apsistojo šio ūkio kluone, į kurį ateidavo samdiniai pusininkai paimti gyvuliams šiaudų. Jie, matydami išsekusius jaunus vyrus, pradėjo su jais bendrauti, atnešdavo maisto, matyt, tikėjosi vėliau sulaukti atpildo. Kareiviai, bendraudami su samdiniais, užkrėtė juos niežais, o šie vėliau – visą šeimyną. Ūkio šeimininkas sužinojo, kad rusai maitinami tik bulvių arba grikių koše. Tikėdamasis ką nors naujo išgirsti apie būsimą sovietų valdžios tvarką, pasiūlė duonos ir lašinių. Jie niekada nebuvo valgę lašinių. Paragavę sakė, kad tai – didžiausias skanumynas gyvenime. Už tokį dosnumą kareiviai pasiūlė A. Kadzevičiui tabako. Šis nustebo, kai rusai, paėmę laikraštį, suplėšė jį į skiauteles ir vyniojo į jas tabaką. Rusiškas tabakas, vadinamas „karaškomis“, labai smirdėjo, mat buvo blogos kokybės. Šeimininkas pamanė: „Argi čia tabakas?“ ir kaip tikras gaspadorius pasiūlė gero lenkiško tabako, tačiau jiems niekaip nepavyko susukti papirosų. Tokia vargana ir apleista kariuomenė kaimiečiams kėlė nuostabą ir užuojautą.

Rusų kareiviams buvo uždrausta nakvoti pas lietuvius, bendrauti su jais, imti maistą, tačiau nuolat būdami alkani jie negalėjo atsisakyti lietuvių pagalbos. Lietuviai gi, kaip tikri krikščionys, matydami tokį rusų kariuomenės skurdą, kartais pasiūlydavo maisto. Kaimiečiai stengėsi elgtis maloniai, nes labai bijojo represijų. Visi šiek tiek nurimo, kai po savaitės kareiviai išvažiavo į Sarius ir ten apsistojo. Tą savaitę ūkio šeimininkas A. Kadzevičius įsitikino, kad sovietai vietos gyventojais nesirūpins. Ką gali tokia valdžia, kuri neaprūpina net savo kariuomenės? Jo būgštavimai pasitvirtino.

Netrukus lietuvius pradėjo tremti į Sibirą. Pirmiausia ištrėmė eigulius, nes jie gerai žinojo kiekvieną miško kampelį. Valdžia bijojo, kad, kilus pasipriešinimo judėjimui, jie gali slėpti partizanus. Dažniausiai išveždavo tik eigulius, o jų šeimas palikdavo. Daug tragiškesnis likimas ištiko eigulio Viškelio, gyvenusio vienkiemyje netoli Strūnaičio, šeimą; ją 1940 m. žiemą ištrėmė visą. Speiguotą dieną vežime sėdėjo tėvai su mažais vaikais, o aplinkui – kareiviai su durtuvais. Ar gali kas įsivaizduoti, ką jautė tai matančių į tremtį vežamų vaikų širdelės? N. Strūnaičio kaimo gyventoja Apolonija Kadzevičienė, keturių mažų vaikų motina, pamačiusi šį vaizdą, nepagydomai susirgo ir 1943 m. mirė. Artimieji įsitikinę, kad ligos priežastis buvo patirtas nervinis sukrėtimas. Dar ir dabar Adutiškyje tebegyvenantis Antonas Lavrinovičius skaudžiai prisimena iš Adutiškio miestelio ištremtą ūkininkų Grachauskų šeimą. Taip pat išvežė ponus, o jų dvarus išdalijo. Švenčionių krašte, tarp Ziboliškės, Kusliškės, Strūnaičio ir Simaniškės kaimų, gyveno ponų Lipinskų šeima. Ji turėjo net 12 valakų žemės. Pono Lipinsko dukros tuo metu jau buvo ištekėjusios ir atsiskyrusios nuo tėvų, tad jos išvengė tremties. Deja, trys sūnūs – Vladas, Jonas ir Stasys – dar buvo nevedę ir gyveno su tėvais. Baigiantis 1940 m. žiemai šeimą ištrėmė į Sibirą, o visą jų žemę išdalijo. Dukros tyliai apverkė savo šeimą ir nereikalavo tėvų nuosavybės. Žmonės prarado ir sunkiai surinktas santaupas, kadangi įvedus rublius zlotų nekeitė, jie neteko vertės.

Išvežus į Sibirą Strūnaičio lenkų mokyklos mokytojus mokykla tapo gudiška. Adutiškyje vietoj septynmetės lenkų mokyklos įsteigė rusų–gudų vidurinę. Uždraudė mokyti tikybos. Ziboliškės kaimo mokytoją Vitaldą Drauseiką (Vytautą Drąsutį) žiauriai nukankino miške netoli Švenčionių. Strūnaičio lenkų mokyklos mokytojas Antanas Jusionis 1939 m. rudenį, užėjus sovietams, su žmona Leokadija ir trimis mažamečiais vaikais: Leokadija, Algiu ir Vyteniu – buvo suimti ir ištremti. Tėvas žuvo lageryje Krasnojarsko krašte, sūnus Algis – tremtyje.

Visi sumanesni vyrai domėjosi padėtimi Lietuvoje. Jie girdėjo, kad ten daug geriau: tiesiami keliai, statomi pastatai, rūpinamasi žmonėmis, pakankamai yra nebrangaus maisto. Iš Gudijai atitekusios Vilniaus krašto dalies lietuviai slapta eidavo per sieną ir ten pirkdavo įvairių prekių, ypač cukraus ir sacharino. Žmonės, pastebėję, kad Lietuvoje daug geresnis gyvenimas, ir bijodami Sibiro lagerių, kolūkių (apie juos jau sklandė kalbos), nelegaliai bėgo į Lietuvą. Dažniausiai bėgo vyresni sūnūs; visai šeimai bėgti buvo per daug pavojinga, nes pagautus ištremdavo į Sibirą. Vis dėlto svarbiausia bėgimo į Lietuvą priežastis – patriotizmas. Gudijai atitekusioje Vilniaus krašto dalyje gyvenę ir dar gyvi esantys lietuviai, paklausti, kodėl bėgo, pirmiausia atsako, jog jie – lietuviai, tad turi gyventi Lietuvoje, ne užsienyje. Jie nenorėjo perimti kitos kalbos, kultūros, religijos, kitų tradicijų. Jie troško išlikti lietuviai.

Netikėtai 1940 m. pavasarį Strūnaičio valsčiaus seniūnas Jonas Pauliukevičius viešai paskelbė, kad lietuviai galės išvykti į Lietuvą. Ši žinia nustebino ne tik lietuvius, bet ir lenkus, gudus. Lietuviai džiaugėsi, kad greitai bus Lietuvoje, tačiau kai kuriems kilo įtarimas: „Kas tai?“ Visiems buvo liepta susirinkti birželio 1 d. prie valsčiaus pastato. Tą dieną:

Valdžios atstovas, nors ir pavėlavo, tačiau atvyko. Pamatęs daugybę susirinkusių žmonių, jis nustebo ir kalbą pradėjo apie lietuvius, kurie neina į mitingus arba ateina trumpam, kurie ignoruoja valdžią:

Išsakęs priekaištus atstovas paaiškino išvykimo dokumentų registravimo tvarką, sąlygas ir sušuko: „Lietuviai – Lietuvon!“ Buvo pranešta, jog siena bus atidaryta artimiausiomis dienomis, praleidimo postas – Gudagojis. Kitų kaimų gyventojai apie galimybę išvykti sužinojo perskaitę lapelius, kurie buvo priklijuoti ant stulpų, medžių, pastatų. Į Lietuvą rengėsi išvykti dauguma prie Gudijos prijungto Vilniaus krašto gyventojų. Strūnaičio kaime iš 25 šeimų būtų likusios tik dvi: Mykolo Čičelio ir Silvestro Bieliausko, taip pat klebonas. Išvykti rengėsi Tverečiaus valsčiaus Černiukų kaimo, Strūnaičio valsčiaus Dvilonių, Šilinės, Vidutinės, Ziboliškės ir daugelio kitų kaimų lietuviai. Blogiausia tai, kad buvo leista išvažiuoti tik su vienu vežimu, pakinkytu dviem arkliais, ir išsivežti tiek, kiek telpa į vežimą.

Norėdamas išsivežti daugiau daiktų, Dvilonių kaimo gyventojas Vladislavas Grigeniacas pats susimeistravo 7 metrų ilgio vežimą. Moterų apraudoti namai ir pasėliai turėjo likti kažkam kitam. Gudai tikėjosi pasipelnyti. Jie pigiai pirko iš lietuvių baldus, padargus. Besiruošiantieji išvykti pasiėmė reikalingiausius ir geriausius drabužius, indus, maisto atsargų, pjovė paršelius, vištas. Tai, kas netilpo į vežimus, buvo atiduota saugoti liekantiesiems. Antai Šilinės kaimo valstietis Adomas Milaševičius, rengdamasis išvykti į Lietuvą, visus rugius pervežė į pasiliekančio kaimyno svirną.

Norint išvažiuoti reikėjo gauti metrikus, kuriuose būtų įrašyta tautybė (išvykti galėjo tik lietuviai). Išvažiuoti rengėsi ir lenkai; jie „lietuvinosi“ ir norėjo gauti dokumentus. Tverečiuje metrikų reikėjo laukti eilėje dvi paras. Šišniškės kaimo gyventojai Gradskienei, į Švenčionis atvažiavusiai dokumentų, buvo sulaužyti šonkauliai, nes prie bažnyčios buvo labai didelė žmonių spūstis. Sužalota ir daugiau besirengiančiųjų išvykti, kurie norėjo gauti dokumentus. Strūnaičio klebonijoje metrikus rašė vargonininkas Adolfas Jakubėnas. Nustatytą dieną nuo ankstyvo ryto prie Strūnaičio bažnyčios rinkosi žmonės. Į aikštę prie bažnyčios netilpo visų valstiečių vežimai, tad žmonės juos paliko kaimo gatvėse. Prie bažnyčios vyko audringos diskusijos. Tie, kurie ketino išvykti, domėjosi, kam galėtų parduoti savo turtą. Deja, parduodančiųjų buvo daugiau nei perkančiųjų. Apsukresni naudojosi proga užsidirbti. Jie, pasistatę palapines, pardavinėjo riestainius ir kitas smulkmenas.

Visi besirengiantieji išvykti stengėsi ką nors sužinoti iš rusų kariškių, nors šie bendrauti vengė. Turbūt tada ir atsirado anekdotas:

Tverečiaus valsčiaus Černiukų kaimo gyventojos Juzės Stankevičiūtės nenorėjo užrašyti į išvykstančiųjų sąrašą, nes jos pavardė nesutapo su motinos, kuri, mirus pirmam vyrui, ištekėjo antrą kartą. Tada J. Stankevičiūtė turėjo gauti patvirtinimą iš Švenčionių klebono, kad ji yra savo motinos dukra. Su patėviu grįždama iš Švenčionių netoli namų miškuose ir kelyje pamatė daug sovietų kareivių. Matydami tokią armiją vietovėje, kurioje nevyko karas, labai išsigando. Įtardami, kad kariuomenė eis į Lietuvą, papasakojo kaimynams. Šie, viską supratę, ėmė iš vežimų krauti kelionei paruoštą mantą.

Andriaus Kadzevičiaus namuose buvo vienintelė kaime telefono stotis, kurią įrengė naujoji valdžia, tad čia ateidavo rusų karininkai. Vieną dieną visai šeimai ruošiantis išvykti į Lietuvą atėjo paskambinti leitenantas. A. Kadzevičius, jausdamas kažką negera, jį pavaišino: atnešė duonos, lašinių, dešros, degtinės, tabako. Išgėręs leitenantas (kaip ir tikėtasi) prasitarė, kad neverta ruoštis išvykti, nes rusų kariuomenė Lietuvoje bus anksčiau. Vis dėlto šeima ruošėsi. Paskubomis ir labai pigiai išpardavę visas savo parduotuvės prekes, Kliukščionių dvare nusipirko gerą kumelę ir dvikinkį vežimą su didžiuliais ratais, į kurį tikėjosi prikrauti daug daiktų.

Norėję išvažiuoti birželio 13-osios vakarą rinkosi prie praleidimo posto, kuris turėjo būti atidarytas birželio 14 d., sekmadienį. Žmonės jau gyveno rytdienos įspūdžiais, kad pagaliau bus Tėvynėje Lietuvoje, kuo toliau nuo sovietinio režimo, jo gyvenimo būdo. Jie nežinojo, kur apsistos, tik sklido kalbos, jog Lietuvoje bus paruoštos patalpos, kur lietuviai galės laikinai apsigyventi. Išaušo birželio 14-oji, bet per sieną nieko nepraleido. Be to, buvo beprasmiška išvažiuoti, nes jau birželio 15 d. Raudonoji armija buvo Lietuvoje. Žmonės sakė, jog „Lietuvoje laukė lietuvių, o sulaukė rusų“. Darinės kaimo gyventoja Dalia Rakštienė pasakojo, kad grįžę kaimiečiai rado apiplėštus namus, ūkinius pastatus, nuo kurių buvo nuplėštos lentos ir kita geresnė mediena. Kai kurie žmonės liko be pastogės. Gyventojai sužinojo, kad viską nuniokojo kaime gyvenę rusai. Aldonos Cicėnaitės-Vasiliauskienės šeima, gyvenusi Grigaliūnų kaime, prieš išvažiuodama į Lietuvą, liekančiam kaimynui Ruočiui davė saugoti arpą. Šeimai nepavykus išvykti ir grįžus į kaimą, Ruočys jo negrąžino.

Sovietų valdžia, skelbdama, kad leis lietuviams persikelti į Lietuvą, apgavo juos, paskatino išdalyti ir pusvelčiui parduoti turtą, sukiršino kaimynus ir tautas, dar kartą pasityčiojo iš kilniausių žmogaus jausmų – laisvės ir laimės troškimo.