Kai 1981 m. birželio 22-osios gilią naktį (be 5 min. pirmą val.) pakilo lėktuvas iš Vilniaus aerouosto Simferopolio link, o iš Sevastopolio mano vaikų tėvas po kelių dienų turėjo išplaukti į ilgą 6 mėnesių jūros kelionę į Australiją, Melburną, dalyvauti 13-ajame pasauliniame botanikų kongrese, mane užvaldė nerimas. Išlydėjau su abiem dukromis – Vaiva ir Ale. Kai Kazys atsisveikino ir nuėjo į lėktuvą, Vaiva ištarė: „Gal paskutinį kartą matau tėvelį“. Ir iš tikrųjų jos būgštavimai iš dalies pasitvirtino – savo tėvą sutiko tik po 9 metų Čikagoje, nuvykusi į stažuotę 1990 m., kai laikai jau keitėsi.

Svetimųjų persekiojimo realijos. Kazio Eringio senelis Justinas Eringis buvo primuštas caro žandarų (sulaužyti šonkauliai ir pažeisti plaučiai) ir nuo to mirė. Jo tėvas Jonas Eringis už rezistencijos rėmimą 1945 m. suimtas. Ypatingojo pasitarimo nutarimu „pavojingas“ santvarkai 71-erių metų žmogus be teismo įkalintas Archangelsko srityje. 1947 m. iš įkalinimo vietos paleistas ir ištremtas į Kirovo sritį, ten ir mirė bado mirtimi. Sūnus Kazys, pasibaigus karui grįžęs iš fronto, spėjo jį aplankyti ir padedamas estės medicinos sesers paguldyti į ligoninę (rado jį gulintį milicijos garaže ant cemento, išsekusį; jo kailiniai buvo pilni kirmėlių). Kazio tėvas tik 1989 m. buvo reabilituotas, apgailestaujant, kad dėl buvusių teisėtumo pažeidimų patyrė didelę moralinę skriaudą.

Viena Kazio Eringio sesuo, norėdama išvengti tėvo likimo, emigravo į Lenkiją. Kita sesuo suėmimo išvengė tuo metu pabėgdama iš namų. Kurį laiką slapstėsi, buvo benamė, vėliau ir bedarbė. Motina Ieva Eringienė buvo jau mirusi (1941 m.).

Šeimos tragedijos metu Kazys Eringis buvo fronte Vokietijoje baigiantis karui. Kiek žinoma, sankcijos prieš šeimą negalėjo būti taikomos, jei vienas asmuo yra fronte. Vadinasi, tai buvo dvigubas teisėtumo pažeidimas.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Kazys Eringis buvo demobilizuotas, gyveno, mokėsi ir vėliau dirbo Lietuvoje. Kaip karo dalyvis turėjo teisę pasirinkti gyvenamąją vietą Kaune. Jei būtų apsigyvenęs namuose, nebūtų išvengęs tremties į Sibirą. Tačiau jis buvo benamis ir persekiojamas. Jo tėvo ūkis (50 ha žemės, vienuolika melžiamų karvių, keturios telyčios, penki arkliai, pajėgaus žemės ūkio padargai – arkliniai grėbliai, javapjovė, šienapjovė, kuliamoji mašina ir kt.) buvo Sovietų Sąjungos valdžios sunaikintas ir vėliau nugyventas.

Kazys Eringis dirbo Mokslų akademijos Botanikos institute Ekologijos laboratorijos vadovu. Ekspedicijos metu laivu „Akademik Vernadskij“ plaukiant į Australiją, kur turėjo vykti pasaulinis botanikų kongresas, saugumiečiai jį persekiojo įtardami, kad nori pabėgti. Jis susirgo, todėl buvo iškeltas į krantą gydytis ir paguldytas į Viktorijos miesto (Seišelių Respublikos sostinė) ligoninę. Po nakties išgėręs vaistų pasijuto geriau, auštant iš ligoninės pabėgo ir JAV ambasadoje pasiprašė politinio prieglobsčio.

Pasibaigus ekspedicijai jo ligos istorija buvo atvežta į Vilniaus KGB, kur man kaip gydytojai leido ją peržiūrėti. Tąsyk buvęs šalia tardytojas paklausė, ką aš galvoju. Atsakiau tiesiai: „Ir musė nuo mirties bėga“. Jis į tai nieko neatsakė.

Perkūnija iš giedro dangaus. Dukros Vaivos nuojauta jau po kelių dienų iš dalies tapo realia. Jos žodžiai aerouoste privertė mane susimąstyti. Galvojau ne apie tai, kad Kazys galėtų Vakaruose pasilikti, nes jo mokslinę veiklą nuolat varžė kagėbistai (net 10 metų buvo uždrausta spausdinti straipsnius Lietuvos dienraščiuose ir žurnaluose). Kankino neramios mintys, kad keliaudamas vandenynais nesusirgtų ar laivo „Akademik Vernadskij“ neištiktų kokia tragedija. Slinko dienos ir savaitės, atrodė, kad gyvenimas čia ir laive eina normalia vaga. Iš vyro ir laiškus per Maskvą pradėjau gauti, jis rašė apie kelionės įdomybes ir įvairias smulkmenas. Staiga liepos 26 d. kaip perkūnas iš giedro dangaus telefono skambutis iš KGB, kad pas mane į butą turi atvykti saugumo darbuotojas pasikalbėti. Aš skambinusiajam prasitariau, jog bute pietauja dėdė (J. Jankus) iš Klaipėdos, ir paklausiau, ką jam turiu pasakyti. Pamokė meluoti, kad į namus turi ateiti ligonis. Saugumiečiai dar nežinojo, kad aš ne klinicistė ir ligonių negydau, o esu mokslo darbuotoja. Dėdė iš pirmo žodžio suprato, jog kažkas Kaziui nutiko, ir tuoj pat išėjo. Saugumo darbuotojas buvo tas pats (Kazys jo pavardę buvo man kelis kartus minėjęs), kuris anksčiau tardydavo mano vyrą dėl jo atvirų „netinkamų“ antisovietinių kalbų mokslinėse konferencijose ar kituose susirinkimuose. Kai atidariau duris, tardytojas parodė raudoną knygutę. Įžengęs į vidų pranešė, kad vyras Kazys Eringis yra dingęs – neva jį pagrobę amerikiečiai (turėtų būti sovietinės vyriausybės nota – liepė žiūrėti televiziją) arba jis yra pasiprašęs Seišelių Respublikos amerikiečių ambasadoje politinio prieglobsčio. Kelioms dienoms paskyrė namų areštą, prisakė niekur neiti ir dukroms neskambinti (jų nebuvo namie – skirtinguose rajonuose atlikinėjo praktiką. Kaip vėliau pasakojo, jos negalėjo suprasti, kodėl po jų praktikos teritorijas „zuja“ vyrukai juodomis volgomis. Tačiau jas mažai kalbino).

Išeidamas saugumietis pasakė, kad reikia rašyti Tarybinei vyriausybei pareiškimą-pasiaiškinimą rusų kalba apie Kazį, jo prieraišumą šeimai ir elgesį visuomenėje. Aš buvau taip sukrėsta, kad negalėjau susikaupti ir nepajėgiau rašyti jokių paaiškinamųjų tekstų. O iš KGB telefono skambučiai (jų buvo trys) vis ragino: „Ar jau raštas gatavas?“ Mat kažkas mano pareiškimą turėjo vežti į Maskvą. Pagaliau trečią kartą skambinant ištariau, kad parašiau.

Pareiškimo paimti atvažiavo į namus jau kitas, rusiškai kalbantis, truputį išgėręs darbuotojas. Šis raudonos knygutės prie durų neparodė. Atiduodama pareiškimą jam tiesiai pasakiau: „Jūs atliekate savo darbą, o mano dvasinės būsenos nei jūs, nei jūsų įstaiga nenorite suprasti ir niekada nesuprasite“. Ogi mano didžiai nuostabai jis atsakė: „Ķå äóģąéņå, ÷ņī ģū įåē ńåšäöą“* . Trumpam laikui lyg ir pasidarė šviesiau akyse. Tai buvo sekmadienis.

Mano dvasinė ir fizinė būsena. Prasidėjusi nauja savaitė buvo kupina nerimo ir nemigo naktų. Juolab kad KGB darbuotojai liepė niekam nepasakoti apie tai, kas atsitiko. Atostogavau, į darbą eiti nereikėjo. Kaip jau minėjau, dukros buvo išvažiavusios į rajonus atlikti praktikos. Taip dvi savaites gyvenau viena su savo mintimis. Buvo tik vienintelis sveikatos apsaugos ministro skambutis – nesupratau, ar mane užjaučiantis, ar vien iš smalsumo.

Po kelių dienų išėjau į gatvę. Bijojau eiti tiesiai šaligatviu. Ėjau palei namus, per kiemus, apsižvalgydama. Atrodė, kad mane visur seka. Nuo seno, kaip ir visa mūsų tauta, bijojau vien to žodžio KGB. O dabar reikėjo akis į akį susitikti su KGB tardytojais. Supratau, jog dar ne sykį reikės man ir mano mergaitėms kartu ir atskirai su jais susitikti. Atrodė, kad iš darbo atleis, dukras pašalins iš Universiteto, kad tokio psichologinio krūvio neištversiu. Bet iš proto neišėjau. Įtampa buvo tokia didelė, kad per tris savaites netekau 7 kg svorio. Vėliau supratau, jog daugelis žmonių mano, kad visai nekaltas asmuo gali būti vėtytas ir mėtytas. Todėl stengiausi būti stipri, raminau save: „Juk jis dirba Lietuvai, aš privalau irgi prisidėti nors kančia“.

Kai pradėjau dirbti, direktorius, mano bendrakursis, velionis Albertas Telyčėnas paguodė: „Ne tie laikai, į Sibirą neišveš“. Kartą prof. B. Luchtanas pasakė: „Ko vaikštai pajuodusiais paakiais, nieko nepakeisi“. Viena Mokslų akademijos darbuotoja paporino: „Laikykite jį jau mirusiu“. O aš atsakiau: „Kaipgi miręs, juk žinau, kad jis vaikšto, per radiją girdžiu, kad skaito paskaitas apie okupuotą Lietuvą, smerkia sovietines okupacines švietimo ir mokslo sistemas, dirba Lietuvos žmonių išlaisvinimo labui, įeina į komisiją, kuri skaičiuoja sovietinės okupacijos nuostolius, padarytus Lietuvai. Aš didžiuojuosi juo. Manau, kad Tėvynės reikalai turi būti svarbesni už šeimą ir asmeninį gyvenimą“. Pastarasis pašnekesys buvo daug vėliau. Aš jau buvau šiek tiek aprimusi, todėl atsisveikinusi nuėjau iškelta galva.

Gal mano padėčiai turėjo įtakos ir dviguba mano pavardė – Moncevičiūtė-Eringienė. Kartą 1981 m. rudenį onkologų konferencijoje Taline laukiant autobuso prof. A. Telyčėnas nei iš šio, nei iš to pratarė: „Matai, kaip gerai, kad dvi pavardes turi“. Nieko į tai neatsakiau. Matyt, su atitinkamais darbuotojais buvo apie tai kalbėta. Tuo tarpu noriu priminti, kad pradėjus man dirbti institute direktorius labai priešinosi mano autorystei dviem pavardėmis. Nurimo, kai pristačiau pažymą iš TSRS Rašytojų sąjungos Autorystės komisijos, kad autorius gali pasirinkti dvi pavardes.

Dukros ir kiti giminės. Sugrįžusios iš praktikos Vaiva ir Alė nieko nežinojo apie šią audrą. Aš neverkiau. Išsivedžiau jas į balkoną, ir visos pritūpusios, kaip pelės po šluota, kad niekas mūsų galvų nematytų, tyliai kalbėjomės apie „perkūniją iš giedro dangaus“ ir jos galimus padarinius. Įspėjau, kad tikriausiai būsime visos kviečiamos į Saugumo komitetą po vieną – kryžminiais klausimais tikrins, ką mes žinome apie tėvą ir ką galvojame. Svarbiausia, norės pagauti, gal ką slepiame. Alė pasižiūrėjo, kad aš neverkiu, laikėsi ramiai. O Vaiva sentimentalesnė – tuoj pravirko: „Tėvelis sakydavo mums, vaikams, kad lietuvis turi tik čia gyventi, kad jo užsienyje išskėstomis rankomis niekas nelaukia“.

Namuose su dukromis apie tėvą normaliai nekalbėdavome, tik rašteliais keisdavomės. Aš juos kiekvieną dieną iškart po pokalbio sudegindavau. Buvau įsitikinusi, kad mūsų pokalbių klausomasi. Mes gyvenome penktame aukšte – po Kazio pasitraukimo ant stogo kažkas porą dienų vaikščiojo, krapštėsi (žinoma, aš žiūrėti nėjau). Paskui mūsų bute ilgus metus buvo girdimas trumpais laiko tarpais pasikartojantis spragtelėjimas. Be to, aikštelėje prie namo vakarais stovėdavo juodos volgos su antenomis. Mergaitės, grįžusios iš paskaitų ar susirinkimų, mane informuodavo, kad jau stovi kagėbistų mašinos.

Rugpjūčio pabaigoje, kai dar nebuvo persikėlęs gyventi į Ameriką, Kazys parašė į mano tėviškę sesers Teresės vardu laišką, kurį pasirašė slapyvardžiu Monkys. Sesuo suprato, kad tai jo man rašytas laiškas. Net neskambinusi, nors namuose turėjo telefoną (bijojo), atvežė jį man į Vilnių. Persimetusios keliais sakiniais mudvi nuskubėjome pasikalbėti pas kitą Vilniuje gyvenančią seserį – Mariją. Taip ir su kitais broliais ir seserimis pirmais antrais metais po Kazio pasitraukimo susitikdavome ne mano bute.

Privalomi skambinimai, kratos. Iš pradžių kasdien privalėjau skambinti į Saugumo komitetą, pirmajam į namus apsilankiusiam Tardymo skyriaus darbuotojui. Vėliau buvo leista išvykti į Palangą su dukromis (mat iki Eringio pasitraukimo buvome nusipirkę kelialapius) – ir iš čia taip pat kasdien privalėjau informuoti apie savo buvimo vietą. Skambindama visuomet klausdavau, ar jau grįžta Eringis (šiuo klausimu jiems gerokai įkyrėjau, vieną kartą pasakė: „Skambinkite tuo klausimu viršininkui“), nors gerai žinojau, kad negrįš, nes sugrįžimas reikštų kalėjimą.

Manau, kad kagėbistai, kol mes ilsėjomės Palangoje, turėjo gerą progą atlikti kratą mūsų bute Vilniuje. Nors ji vėliau buvo atlikta oficialiai, man esant, bet paviršutiniškai – mačiau, kad antisovietinių raštų ar darbų nebuvo radę, žinojo, kur padėti Kazio laiškai, kitų knygų ir daiktų netikrino. Saugumo komiteto Tardymo skyriaus tardytojas užpildė tris protokolus – kratos, turto arešto ir poėmio. Be jo, buvo dar vyriškis, kuris tikrino laiškus, ir dvi moterys liudytojos. Buvau įpareigota atvežti į Tardymo skyrių vyro gautus vyriausybinius apdovanojimus ir jų pažymėjimus, buvo surašytas poėmio protokolas. Iš turto arešto protokolo turinio matyti, kad jei būtume turėję automobilį, namą, aukso ir kitų brangiųjų metalų, valiutos – visa tai būtų buvę atimta.

Daryti kratą ne šiaip atėjo man pranešę. Mane paėmė tiesiai iš darbo. Tai buvo prieš pat prasidedant profsąjungos metiniam ataskaitiniam-rinkiminiam susirinkimui. Vežė KGB juoda volga. Man liepė sėsti priekyje „patogiai“ šalia vairuotojo (stebėjo mano laikyseną). Gale sėdėjo du tardytojai ir dvi liudytojos. Važiuojant jie visi juokavo. Man vėliau namuose paaiškino, jog liudytojos reikalingos protokolams pasirašyti, kad nereikėtų kviesti kaimynų, reikia manyti, nenorint garsinti politinio įvykio.

Bendradarbiai ir kaimynai. Prieš įsodindami mane į mašiną pirma pakvietė į atskirą kabinetą, kur jau laukė saugumiečiai ir ką tik pradėjęs dirbti naujas direktoriaus pavaduotojas, kuris mane ir pristatė saugumiečiams. Man visą laiką atrodė įtartina, kodėl šis žmogus atsirado institute tik pastaruoju metu ir kodėl jis buvo tarpininkas tarp KGB ir manęs. Jis dirbo institute trumpai, buvo TSRS AT liaudies deputatas. Visą laiką aš jo lyg privengiau. Buvo ir daugiau žmonių, kurie „rūpinosi“ mano likimu. Į susitikimą su saugumiečiais įkyriai kvietė viena iš poliklinikos seselių. Ji pirmoji man pasakė, kad manęs laukia vyrai. Kadangi neskubėjau eiti pas tardytojus (aš supratau, kur šuo pakastas), minėta seselė vėl prie manęs priėjo ir priminė, kad turėčiau paskubėti.

Viena rusiškai kalbanti gydytoja (jau vėliau) prasitarė kitai kolegei: „Ko ji dar čia darbe vaikščioja“.

Darbo vietoje visuomet slėpiau savo skausmą nuo kolegų. Visada buvau linksma, ėjau iškėlusi galvą, nors didžiulis nerimas draskė širdį dėl netikros ateities. Darbas buvo pirmasis mano draugas, mokslas – mano pašaukimas, jame skandinau savo kančią. Supratau, kad institute yra nemažai žmonių, kuriems rūpėjo mano skausmas, mano dalia, mano kančia... Buvo tokių garbingų kolegų, kurie įspėjo mane, su kuriais bendradarbiais turėčiau vengti politinių pokalbių.

Kazys Eringis sakydavo, kad čia, Lietuvoje, nieko vertingo jos labui negalima padaryti, už menką nieką esi smerkiamas. Taigi kai pasitraukė, aš supratau, kad ten jis Lietuvos labui padarys daugiau. Taip ir buvo... Aš jam ne tik atleidau, bet ir didžiavausi jo ryžtingu apsisprendimu daugiau dirbti Lietuvos žmonių labui.

Visą tą laikotarpį instituto vadovai neskyrė man skaityti visuomeninių paskaitų (anksčiau aktyviai dalyvavau visuose populiariuose renginiuose). Kai paklausiau, kodėl taip, vienas iš jų atsakė: „Per daug žinoma pavardė“. Instituto atsakingi partiniai darbuotojai neatėjo į mano darbo vietą manęs paguosti ar ištarti raminamo žodžio. Nors ir nebūdama komunistų partijos narė, aš privalėjau jiems aiškintis, kodėl mano vyras pasitraukė į Vakarus. Kai atsikirtau: „Juk ne aš pasitraukiau, mano vyras yra savarankiškas žmogus – jo valia vienaip ar kitaip apsispręsti“, – mūsų pokalbis baigėsi. Direkcija niekada neturėdavo laiko manęs išklausyti: ar kalbėčiau apie savo nelaimę, ar apie darbo reikalus. Vos man įžengus į kabinetą ir dar nespėjus pasakyti, kokiu reikalu atėjau, pirmi žodžiai dažniausiai būdavo: „Greitai sakykite, neturiu laiko“. Man nelikdavo nieko kito, tik greičiau išeiti. Taigi žmonės manęs bijodavo arba gaudavo nurodymus mane slopinti, arba iš tiesų jie labai bijojo KGB.

Laboratorijose Polocko gatvėje nuoširdus ir draugiškas buvo mano disertantas Stasys Zdanauskas. Jis pirmas mane pakvietė į atskirą kampą paklausyti „Amerikos balso“ 1981 m. rugsėjo 2 d. pranešimo: „Dr. Kazys Eringis persikėlė gyventi iš Europos į Ameriką. Lietuvoje liko žmona ir dvi dukros“. Dr. Gražina Narbutienė ir jos vyras doc. Petras Narbutas neretai mane pakalbindavo, pasidomėdavo, kaip sekasi.

Buvo nemažai žmonių ir už instituto ribų, kurie sunkią valandą mane palaikė. Iš jų pirmiausia paminėčiau laiptinės kaimyną Adomą Lukoševičių. Išgirdęs per radiją apie Kazio pasitraukimą, net dėžę su obuoliais iš savo sodo atnešė, kad palaikytų sunkią valandą, ir šiaip ne kartą yra padėjęs gerais patarimais.

Prie palaikančių mane žmonių taip pat priklausė Rašytojų sąjungos narys Dominykas Urbas, Kazio tėviškės kaimynas ir jo šeima, kurioje rasdavau užuovėją ir paguodą. Amelija Urbienė vieną kartą tiesiog išpranašavo: „Kazys sugrįš, tokia galinga caro armija sugriuvo, sovietinė kariuomenė ir valdžia irgi iširs“.

Teisininkas Vytautas Zabiela, iš pradžių visai man nepažįstamas žmogus (kai nuėjau į juridinę konsultaciją, jis tą dieną budėjo), į mano klausimą, ar skyrybos nepalengvintų mano dalios ir neapsaugotų dukterų, atsakė: „Jei išsiskirsite, jums nuo to gyvenimas nebus lengvesnis“. Pridūrė: „Na ir šių laikų moterys; dekabristų žmonos į Sibirą savo noru važiavo“. Dar daug kartų dėl Eringio su juo konsultavausi – visada atsisakydavo užmokesčio už konsultacijas.

Mokslų akademijos ir Universiteto žmonės. Šiltu žodžiu galiu paminėti Kazio Eringio buvusį aspirantą, dabartinį Botanikos instituto direktorių Romą Pakalnį. Jis man daug patarimų davė. Kai grįžau po atostogų iš Palangos ir nedrįsau viena eiti į butą (kokia didelė baimė buvo dėl KGB veiklos!), jis padėjo man sugrįžti į namus. Dukros dar buvo likusios Palangoje. Jam tikrai buvo aišku, kad butas sekamas, ir padariniai galėjo būti neprognozuojami.

Mano rūpesčius noriai išklausydavo dabartinis Imunologijos instituto direktorius Vytas Tamošiūnas ir akad. Pranas Sadauskas. Pastarasis, kartą susiradęs mane, patarė pasisaugoti vieno Mokslų akademijos centro darbuotojo, kuris užantyje su „aparačiuku“ vaikščiojąs. Pastarasis man buvo net Kazio laišką iš Amerikos atvežęs. Palaikiusi šį laišką vieną naktį, kitą rytą jam nunešiau kaip man nereikalingą, nes prieš dvi dienas buvo skambutis iš Saugumo komiteto: „Jei gausite iš vyro laišką, praneškite mums“. Tuomet šis MA darbuotojas klausia manęs: „Kur dėti tą laišką, ar sudeginti?“ Aš jam atrėžiau: „Jei norite, neškite į Saugumą“, ir išėjau.

Įdėmiai mano rūpesčius išklausydavo akademikas Leonardas Kairiūkštis, kurio aš anksčiau nepažinojau. Iki Kazio pasitraukimo jie kartu vykdė programą „Žmogus ir biosfera“. Jį lankiau keletą kartų. Paskutinį kartą atėjusi bijojau kalbėti, kad jam nepakenkčiau. Rašiau ant lapelio, kad priešpaskutinį kartą išeidama iš kabineto pamačiau netoli durų lyg besiklausantį žmogų (vieną MA centro darbuotoją), o kai neseniai kalbėjausi su kagėbistais, jie paminėjo kelias frazes iš akademiko ir mano paskutinio pokalbio (atrodė, lyg telefono klausomasi). Po šio pokalbio akademikas susirūpino ir mes daugiau nebendravome.

Didelį nusiraminimą rasdavau nuėjusi pas Lietuvos mokslų akademijos prezidentą velionį Juozą Matulį. Ši tauri ir drąsi asmenybė man asmeniškai nebuvo pažįstama. Iš pradžių lyg ir nedrąsiai nuėjau. Išklausęs apie padėtį (buvo ką tik grįžęs iš atostogų, todėl nieko nežinojo), paklausė, iš kur aš sužinojau. Kai paaiškinau, kad KGB darbuotojas atėjo į butą ir pranešė, pasakė: „Tai jau ir į namus atėjo! Akademija Eringio pasitraukimą susirietusi iškęs, o jums bus sunku“. Jis ir skirtis su Kaziu nepatarė. Kai nuėjau pas jį su prašymu tarpininkauti kelionei į Seišelius, kad parsivežčiau Kazį namo, pasakė: „O kur pinigų tokiai kelionei gausite, greičiau kiškite popierius į rankinę, nes anie pagalvos, kad ir jūs norite pabėgti“. Taip kelionės klausimai ir išsisprendė. Nuo to laiko galėjau eiti pas jį tartis, kai tik norėjau, niekuomet nežvilgčiodavo į laikrodį, kalbėdavo lėtai, atrodė ramus. Jo laikysena buvo tokia tobula, kad atrodė, lyg jis neturi kitų darbų. Tačiau didelės mokslo įstaigos vadovas turėjo aibę reikalų! Tai Žmogus iš didžiosios raidės. Vėlinių gedulo dienomis kasmet uždegu žvakutę ant Jo kapo. Didelį pasitikėjimą ir dėkingumą sukėlė jo pasakymas: „Jei šalins iš Universiteto dukras, ateikite pas mane“. Nuo to mano gyvenimas kiek prašviesėjo, nes dukterų galimybė tęsti mokslą man kėlė didelį nerimą. Aš pati galėjau eiti ir gatves šluoti.

Šito, žinoma, neįvyko. KGB tardytojas, baigęs bute kratą ir surašęs protokolą, pasakė: „Ne tie laikai, dirbsite kaip dirbę ir vaikai mokysis kaip mokęsi“. Mano padangė dar labiau prašviesėjo. Kai vienai buvusiai kolegei prof. Ninai Paliuščinskajai tai pasakiau (ji atvyko iš Maskvos ir jau seniai dirbo Vilniuje), ji atvirai prabilo: „Źąź õīšīųī, ą šąķüųå ķąäī įūėī īņāåņčņü ķå ņīėüźī ēą ģóęą čėč ęåķó, ķī č ēą ä˙äž č ņøņž!“* 

Apie sovietinius saugumiečius kaip žmones. Mes su dukromis supratome, kad mūsų pokalbius seka ne tik juodos volgos. Nors aukštai gyvenome, bet vakarais matydavome žmogų, kieme stovintį ties virtuvės langu; nuėjusios į sodą, išvysdavome tuščiame kaimyno sode, bulvėse, stoviniuojančią nepažįstamą moterį. Neretai man atnešdavo vyro Amerikoje parašytus straipsnius prieš sovietinį režimą Lietuvoje. Palikdavo tik vienai nakčiai slapčia (dukros nežinodavo) ir klausdavo: kaip? „Ne aš rašiau, klauskite jo“, – atsakydavau. Vėliau paprašė parašyti laišką. Parašiau gana ilgą rašinį (apie 4 puslapius) – gyriau, kaip gera gyventi Lietuvoje, o tu ją palikai. Plačiai aprašiau jo darbo tematikos teigiamus aspektus, bet jo nepeikiau. Klausiau saugumiečių, kur bus spausdinamas laiškas. Jie neatsakė. Tada aš pasakiau, kad jų nebijau, ir pridūriau: jei laiškas bus spausdinamas Amerikos spaudoje, tai man vietoj honoraro tegul atsiunčia iš Amerikos reagentų. Vėliau, kai laikai ėmė gerėti, mano „prižiūrėtojai“ nutarė man grąžinti paimtus vyro apdovanojimus. Tariau: „O kam? Jei paėmėte, tai ir laikykite“. Patys saugumiečiai nutarė juos atvežti man į darbą. Turėjau pasirašyti, kad gavau. Atsisveikindamas man dar nematytas jaunas vyras (net prisistatė, kieno jis sūnus) prasitarė: „Turbūt kada nors reikės eiti griovių kasti “.

Pirmomis įvykių dienomis buvau nuėjusi į Užsienio reikalų ministeriją pas konsulą. Jis apsimetė, kad nieko nežino apie vyro pasitraukimą. Tada aš jam pasakiau: „Kaip jūs nesirūpinate Lietuvos žmonėmis!“ Konsulas liko it musę kandęs.

Atsitiktinė pažintis kad ir su sovietinio saugumo darbuotojais kartais būna laiminga. Taip atsitiko ir man. Penkeri metai prieš vyro pasitraukimą į Vakarus, grįždama iš Talino, kur vyko imunologinė konferencija, lėktuve sėdėjau su žmogumi, kuris pasisakė esąs saugumo tardytojas ir įteikė man savo kortelę. Aš buvau jį visai pamiršusi. Sunkiu laikotarpiu prisiminiau, susiradau kortelę ir paskambinau į namus. Priminiau kelionę iš Talino ir tiesiai paklausiau, ar jis girdėjęs apie Kazio Eringio pasitraukimą į Vakarus. Jis man pamelavo, pasakė, kad negirdėjęs. Kai vėliau buvau pas jį kviečiama keletą kartų, sužinojau, kad jis jau saugumo Tardymo skyriaus viršininkas. Manau, jog tas skambutis į namus mums su dukromis galėjo padėti. KGB Tardymo skyriaus darbuotojai buvo gana mandagūs ir kultūringi. Ypač kultūringai elgėsi pats skyriaus viršininkas. Kartą jo iškviesta bijojau eiti į Saugumo komiteto pastatą, ir jis sutiko susitikti Lenino aikštėje. Pasakiau, kaip būsiu apsirengusi ir ant kurio suolelio sėdėsiu. Žinoma, prieš jam ateinant ant kito suolelio jau sėdėjo kitas vyriškis, tikriausiai saugumo darbuotojas, kuris mane stebėjo. Kai atėjo viršininkas, jis nuėjo. Mes kokį pusvalandį vaikščiojome po aikštę. Aš jam vis tvirtinau, kad Eringis grįš. Jis man pasakė, jog Eringis jau Vakarų Vokietijoje (po kelių dienų „Amerikos balsas“ pranešė, kad atvyko į Ameriką – tai buvo rugsėjo 2 d.). Šio susitikimo metu aš pagyriau jo vyrukus sakydama: „Turbūt visi jūsų vyrukai baigę aukštąjį mokslą, kad taip kultūringai elgiasi“. Žinoma, per pokalbius stengdavausi jaustis drąsi ir laisva. Nesileisdavau į jokias provokacijas. Buvo ir tokių! Jose dalyvavo net MA centro darbuotojai. Galbūt su kagėbistais gana neblogai sekėsi susikalbėti todėl, kad keitėsi laikai.

Spauda. Žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ trejus metus bijojo spausdinti vieną mano straipsnį. Redaktorė patarė eiti pas vyriausiąjį redaktorių. Straipsnio tema – „Imunologinės reakcijos ir vėžio rizika“. Manęs paklausė: „O jeigu ir jūs išvyksite?“ Straipsnis redakcijai buvo įteiktas 1986 m. rugpjūčio mėn., o paskelbtas tik 1989 m. gruodžio mėn., kai visa Lietuva jau alsavo laisve. Tiesa, dar įvykių pradžioje buvo paskelbtas straipsnis tema „Dvasios nebeklauso“ (1982, Nr. 7). Jis buvo paskelbtas KGB darbuotojams įsikišus. Kaip minėjau, tuo metu Saugumo komiteto nurodymu turėjau parengti kitą straipsnį, kritikuojantį ir raginantį Kazį Eringį grįžti namo. Tik ne žurnalui „Mokslas ir gyvenimas“! Man buvo leista pasirinkti vieną iš žurnalistų, kuris padėtų parengti straipsnį. Buvau jau pasirinkusi, tačiau Tardymo skyriaus darbuotojas kažko suabejojo ir pareiškė, kad straipsnį rengti geriau man vienai. Taigi straipsnį parašiau. Tuo metu turėjau drąsos pasakyti, kad autorinę teisę pasilieku sau: jei straipsnis bus taisomas skelbiant, reikės mano sutikimo. Be to, juokais pridūriau, kad iš anksčiau minėto honoraro būtų nupirktas vienas iš reagentų, gaminamas JAV (maniau, jog straipsnis bus skelbiamas amerikiečių spaudoje). Nežinau, ar straipsnis kur nors buvo paskelbtas, manęs niekas apie tai neinformavo. Be to, ir apie honorarą jokių žinių nebuvo.

Šioje diskusijoje iškilo kitas klausimas dėl spausdinimosi žurnale „Mokslas ir gyvenimas“. Tuo metu Saugumo komiteto darbuotojui pasakiau: „Dabar mano laiškas rengiamas spaudai, o kur logika, kad jūs neleidžiate žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ skelbti kito mokslinio mano straipsnio (kalbėjau apie straipsnį „Dvasios nebeklauso“)“. Saugumietis tuomet pasisiūlė nueiti pas žurnalo vyriausiąjį redaktorių. Nežinau, ar jis buvo nuėjęs, bet straipsnis netrukus buvo paskelbtas.

„Broliai iš ano namo“ atėjo atsiprašyti. Ir štai išaušo ta lauktoji diena – dienraštyje „Tiesa“ (1990 m. vasario 13 d.) buvo paskelbtas straipsnis „Ką saugo Valstybės saugumas?“, kuriame šalia daugelio klausimų rašoma ir apie tai, kad Kazys Eringis gali grįžti namo, nes nutraukta jo byla. „Jis tikrai grįš, kai bus garantijos, kad jo nepersekios“, – pasakiau aš.

Rengdamiesi nutraukti bylą saugumiečiai palaikė ryšį su mano šeima: Tardymo skyriaus darbuotojas dar kartą apklausė vieną iš mano dukterų – Vaivą ir mane. Duktė turėjo eiti į KGB, o su manim atėjo pasikalbėti į darbovietę. Buvo pasakyta, kad mano vyras buvo nekaltas, kad dėl smulkmenų laivo „Akademik Vernadskij“ KGB darbuotojai pradėjo jį persekioti. Tą pačią dieną šis jaunas vyrukas turėjo pas mane ateiti dar kartą, kad pasirašyčiau vyro nekaltumą patvirtinantį protokolą. Atėjęs jis pasakė: „Pasakykite ir savo bendradarbiams, kad broliai iš ano namo atėjo atsiprašyti“.

* * *

Šiame straipsnyje išdėstyti faktai yra beveik 10 metų mano gyvenimo sunki našta galynėjantis su pamėkliškų vėjo malūnų byla, sukurpta vyrukų „iš ano namo“, kurie patys galiausiai tą bylą paneigė ir atsiprašė. Nors per tą laikotarpį buvo parašytos man vadovaujant dvi monografijos ir apgintos keturios daktaro disertacijos, tačiau Lietuvai būtų buvę svarbiau, kad užuot sprendus vyrukų „iš ano namo“ sufabrikuotą neteisingą bylą, vietoj to chaoso būtų dar daugiau mokslinių darbų. Straipsnį norėčiau baigti prelato Mykolo Krupavičiaus žodžiais: „Lietuvi, tebūnie Tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tėvynė Lietuva“.