LGGRTC LOGO

 

Seminaras-diskusija „Terminija naujausiųjų laikų istorijoje“

 

Istorikai į epochos iššūkius pirmiausia stengiasi atsakyti savo konferencijose keldami tam laikotarpiui aktualiausius klausimus ir problemas. Taip buvo ir 1988–1990 m., kai naują Lietuvos istorijos suvokimą įprasmino 1990 m. vykusi konferencija „Laimėjimai ir praradimai. Lietuva 1940–1941 m.“ 1995 m. įvykusioje „Zenono Ivinskio skaitymų’95“ konferencijoje tema „Sovietinė istoriografija: ideologiniai ir teoriniai kontekstai“ buvo kritiškai įvertintas sovietinės istoriografijos paveldas. 2000 m. gegužės 11 d. įvykusiame seminare-diskusijoje „Terminija naujausiųjų laikų istorijoje“ mėginta žengti dar vieną žingsnį ir kritiškai įvertinti istorikų vartojamas sąvokas. „Istorikas visuomet yra tarp faktų ir jų aiškinimo. Kai nepakanka faktų ir reikia paaiškinti platesnį reiškinį ar procesą, tuomet tenka naudotis platesnėmis sąvokomis“, – taip buvo teigiama minėtoje prieš penkerius metus vykusioje konferencijoje. Gerokai įbridę į faktografinę istoriografiją, turime suvokti ir įvardyti tuos reiškinius, kurie Lietuvoje labai įvairiai vertinami. Prisiminkime kad ir prieš kelerius metus JAV istoriko Alfredo Ericko Senno mėginimą pradėti diskusiją žodžio ir sąvokos „valstybingumas“ definicijos klausimu. Tuomet A. E. Sennas konstatavo, kad žodis „valstybingumas“ 1988–1990 m. buvo inspiruojantis ir mobilizuojantis šūkis, kolektyvinė vėliava, po kuria telkėsi ir buvo iš naujo vertinama atitinkamo laikotarpio politinė mintis. Manytume, kad šiuo metu žodžius ir sąvokas „kolaboravimas“, „genocidas“, „okupacija“ taip pat ne mažiau reikia aiškiai suvokti ir tiksliai vartoti.

Seminarą-diskusiją „Terminija naujausiųjų laikų istorijoje“ organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Lietuvos mokslų akademija, Tarptautine komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti bei Lietuvos istorijos institutu. Seminare dalyvavo LGGRTC, Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto, Teisės universiteto, Lietuvos istorijos instituto mokslininkai: akad., prof. Algirdas Gaižutis, prof. Liudas Truska, doc. Algis Kasperavičius, doc. Algirdas Jakubčionis, doc. Česlovas Bauža, dr. Vytautas Tininis ir kt.

Genocidas, okupacija, aneksija, kolaboravimas – šios sąvokos yra esminės apibrėžiant reiškinius, būdingus Lietuvai 1940–1990 m. Dažnas istorikas ar teisininkas juos traktuoja ir vertina skirtingai, kartais net visai priešingai. Kiekviena nagrinėjamų sąvokų yra susijusi su daugybe kitų istorinių reiškinių, moralinių, politinių, teisinių vertinimų. Tai ir vadinamoji „dvigubo genocido teorija“, „okupacijos ir išvadavimo“ santykis, rezistencijos įtaka kolaboravimo mastui bei pobūdžiui… Seminaro metu buvo aptarta nuolat iškylanti teisinių, istorinių terminų vartosenos problema, ypač kai analizuojami naujausiųjų laikų istorijos reiškiniai ar įvykiai. Atkreiptas dėmesys į tai, kaip šie terminai vartojami teisininkų moksliniuose darbuose ir kaip jie yra prigiję visuomenės sąmonėje, kaip kito terminų vartosena laiko tėkmėje ir kaip jie vartojami dabartinėje politinėje leksikoje.


(seminaro-diskusijos stenograma)

Algirdas Gaižutis

Įvadinės pastabos

Gerbiami kolegos, šios konferencijos tema jums visiems pakankamai neblogai žinoma iš tų pranešimų ir kvietimų, kuriuos jūs gavote. Problematika gana neblogai suformuluota, tačiau aš noriu pasakyti keletą įvadinių pastabų. Iš tikrųjų Mokslo akademijai, kaip ir kitoms institucijoms, kurios organizavo šią konferenciją, rūpi aptarti tam tikrus, kaip mes čia įvardijome, naujus terminus, kuriais operuoja socialinių mokslų, humanitarinių mokslų atstovai ir šiaip žmonės, šnekantys gimtąja kalba, bandantys apibrėžti tam tikrus istorijos vingius ir sudėtingas situacijas. Man atrodo, kad tos sąvokos, kurios čia bus liečiamos, sulaukia įvairių interpretacijų, traktuočių. Yra dvi nuomonės: vieni sako, jog pasaulį galima patobulinti jau vien dėl to, kad pradedi įvardyti tuos pačius dalykus vienais ir tais pačiais žodžiais, tačiau jeigu pasižiūrėtume į bet kokį terminą, sąvoką, ar tai būtų kultūros, ar laisvės ir t. t., tai tų apibrėžimų, apibūdinimų yra begalės, šimtai. Ir vis dėlto žmonės susišneka, susikalba ir įvardija dalykus gana objektyviai ir fundamentaliai. Noriu pasakyti, kad vis dėlto nuo tų apibrėžimų, turinio aiškinimosi prasmių daug kas priklauso moksluose. Natūralu, kad ši problematika yra opi, aktuali ir nagrinėtina. Kartu noriu pažymėti, kad šie reiškiniai: kolaboravimas, holokaustas, genocidas ir t. t., vadinamieji šiuolaikinės karštos istorijos reiškiniai, vis dėlto yra objektas ne vien tiktai istorikų, socialinės istorijos žinovų, bet gana plataus būrio mokslinės visuomenės darbuotojų: socialinės psichologijos mokslinių atstovų, sociologų, teisininkų, kultūrologų, filosofų. Todėl labai gerai, kad į vieną krūvą sueina įvairių specialybių žmonės ir tarsi įvairiais pjūviais žvelgia į tuos pačius dalykus ir juos gvildena. Todėl mes, organizuodami šią konferenciją, nenorėjome jos daryti pernelyg perkrautos vardais, pavardėmis, pranešimais, kvietėme kai kuriuos žmones, kurie tuos dalykus nagrinėja, išdėstyti savo mintis, o vėliau tais klausimais padiskutuoti. Aš dar prisimenu, kai man teko dirbti Prezidento patarėju, tuomet, kai prasidėjo Lietuvos atgimimas, ši sąvoka, „genocido“ sąvoka, taikoma lietuvių tautai, sukėlė kai kuriems mokslininkams ir šiaip visuomenei tam tikrą įtarumą. Prisimenu, kai Emanuelis Zingeris, Seimo narys, jums gerai žinomas, su manim gal porą valandų diskutavo, kiek šitai taikytina vieniems, kitiems, kas tai yra ir t. t. Noriu pasakyti, kad tie klausimai visada yra ir opūs, ir atviri. Todėl manyčiau, kad ir šios konferencijos uždavinys nėra sustatyti taškus ant „I“, o padiskutuoti, pasiaiškinti ir gal nepriimti kažkokių nutarimų, kreipimųsi ir t. t., o vis dėlto išlaikyti akademinę, sukauptą dvasią. Tokios būtų mano įvadinės pastabos.

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras