 |
 |
Liepos 14 d. (pirmadienis)
Stovyklautojai užsiregistravo, įsikūrė, susipažino su stovyklos taisyklėmis buvo paskirstyti į atskirus būrius. Atidarymo metu sugiedotas Lietuvos himnas, trumpai apibūdinta stovykla. Sveikinimo žodžius tarė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininkas Jonas Čeponis, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Marijampolės skyriaus pirmininkas Vytautas Raibikis, Šaulių sąjungos atstovas, LGGRTC generalinė direktorė Dalia Kuodytė. Po sveikinimų prisistatė stovyklautojų būriai.
Po vakarienės stovyklautojai susipažino toliau žaisdami įvairius judrius ir pažinimo žaidimus. Dieną baigėme giesme, įspūdžių aptarimu atskiruose būriuose. Tiesa, kai kurie stovyklautojai dar ilgai negalėjo užmigti ir paslapčia slankiojo apie kaimynų, ypač kaimynių, palapines, tuo papiktindami stovyklos vadovus
Liepos 15 d. (antradienis)
Rytą visi susirinkome prie palapinių, dieną pradėjome trumpa malda, dienos programos pristatymu. Iš LGGRTC atvykę svečiai Dalia Rudienė, Evaldas Gelumbauskas, Dalius Žygelis papasakojo apie Centro veiklą, GAM parodą, tremties ypatumus, daiktų paieškos mūšių vietose būdus. Buvęs rezistentas Antanas Terleckas kalbėjo apie šiandienos aktualijas. Po pietų buvo pristatyta Lietuvos kariuomenės naudojama ginkluotė. Vėliau prasidėjo laisvalaikis, kurį dėl karšto oro leidome maudydamiesi Šešupėje. Veikė vietos paštas, stovyklautojai galėjo rašyti vieni kitiems laiškus, kurie buvo išdalyti vakarienės metu. Vėliau keletas moksleivių pristatė savo konkursinius rašinius, kiti juos recenzavo, aptarė. Po vakarienės dalyviai išsitraukė lapelius su pavardėmis ir trumpais apibūdinimais, pagal juos visi persiskirstė jau į kitas grupes šeimas. Buvo sudarytos 8 šeimos, kiekviena turėjo sukurti savo istoriją, ją papasakoti; vaikai, mamos, tėčiai dalyvavo įvairiose estafetėse. Šis vakaras buvo skirtas naujų šeimų susipažinimui, bendravimui.
Liepos 16 d. (trečiadienis)
Anksti ryte, 5 val., buvome prikelti, vyrai (pagal iš vakaro suskirstytas šeimas) atskirti nuo moterų, vaikų, visi susodinti į automobilius ir ištremti... Ištremti į skirtingas vietas. Moterims ir vaikams teko lengvesni darbai, bet buvo daug nežinomybės ir netikrumo. Vyrams teko ir darbo reikėjo sutvarkyti Kalniškių mūšio vietą. Nurinkome sausas šakas, nurovėme užaugusias žoles, nuvalėme voratinklius nuo kryželių. Kad būtumėme darbingi, buvo išdalyti talonai, už kuriuos gavome duonos ir vandens. Paminėtina, jog kai kurie tremtiniai atsisakė duonos ir vandens protestuodami prieš esamą situaciją. Vėliau visi susirinkome Kalniškių miške, kalbėjome, ką patyrėme mes, ką turėjo patirti žmonės, atskirti nuo savo artimųjų ir ištremti į svetimus kraštus. Buvęs tremtinys, Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus vedėjas Justinas Sajauskas papasakojo apie Kalniškių mūšį, čia žuvusius partizanus. Grįžę į stovyklavietę ir šiek tiek pailsėję po pietų rinkomės į užsiėmimą apie maskavimąsi. Kareivių padedami mokėmės prisiderinti prie gamtos, ieškojome vieni kitų. Nors lietus pliaupė, bet gulėmės į šlapią žolę, krovėmės ant savęs šakas ir dažėme veidus žemės spalvomis. Pavakare keletas moksleivių pristatė savo rašinius, kiti juos aptarė. Vakare norintys galėjo kartu su kariais salėje žiūrėti filmą Greiti ir įsiutę. Dieną baigėme prie laužo giesmėmis ir dainomis.
Liepos 17 d. (ketvirtadienis) 18 d. (penktadienis)
Po pusryčių buvo pristatytas ateinančios paros žaidimas, jo taisyklės. Dar kartą prisimintas partizaninis laikotarpis Lietuvoje, atskiros partizanų gyvenimo detalės (tarpusavio ryšiai, išdavystės, informacijos perdavimas, atsišaukimai, spauda...). Po pietų buvome nuvežti į Kazlų Rūdos poligoną, ten ir vyko žaidimas. Prieš prasidedant žaidimui pilname mėlynių ir grybų miške buvome apmokyti, kaip saugiai judėti miške, atpažinti šuvių kryptį žodžiu, buvome rengiami naktiniam žaidimui. Visi dalyviai buvo partizanai. Susiskirstę į tris būrius (Paukščiai, Medžiai, Šauliai), dalyviai susirado jiems pastatytas palapines, įsikūrė savo štabus, kuriuos turėjo nuolat keisti, pasiskirstė pareigomis, darbais. Tarp būrių buvo keleto kilometrų atstumas. Vadai kūrė strategiją, ryšininkai palaikė ryšius su kitais būriais, pernešinėjo informaciją, maistą, žvalgai stebėjo, kad nepasirodytų pašalinių žmonių aplink štabus, kiti ruošė vakarienę, prižiūrėjo laužus. Visa tai apsunkino nuolatinė įtampa, stribų (jais buvo kariai) siautėjimas, suėmimai, tardymai, šaudymai, sekimai ir t. t. Kiekvienas būrys tą dieną ir naktį išgyveno skirtingai: Šauliai pirmieji ėmėsi iniciatyvos, daugiausia ieškojo ryšių su kitais būriais, daugiausia nukentėjo nuo gaudymų, kankinimų, mėgino patys organizuotai pasipriešinti. Medžiams taip pat teko patirti ir apšaudymus, ir dūmų skonį, o Paukščiai kitu būdu stengėsi išlikti nesuimti: jie sugebėjo taip užsimaskuoti, kad net saviškiams buvo sunku juos surasti. Išaušus rytui Šaulių iniciatyva žaidimo tikslas buvo pasiektas suorganizuotas vadų susitikimas, pasirašyta nepriklausomybės deklaracija.
Po nemigos nakties grįžę į stovyklavietę ir šiek tiek pailsėję, vakare klausėmės kun. Roberto Grigo pranešimo apie partizanų ideologiją; buvo nagrinėjama jų kūryba eilėraščiai, dainos. Vėliau dar susikaupėme valandėlę, aptarėme žaidimą ir, kaip įprasta, ilgai dainavome prie laužo... Žaidimo įspūdžių užteko iki pat stovyklos pabaigos :)
Liepos 19 d. (šeštadienis)
Šią dieną stovyklautojai kartu su buvusia tremtine Aldona Vilutiene išvyko į ekskursiją. Aplankė Vilkaviškį, Skardupius, kur 1945 m. buvo įkurta Tauro apygarda, Paežerius. Grįžus iš kelionės buvo aptariami rašiniai, kariai mokė susikurti įvairių tipų laužus, maskuoti jų šviesą, patarė, kaip ilgiau išlaikyti šilumą. Vakare vyko diskoteka, į kurią buvo pakviesti ir kariai. Po diskotekos dieną baigėme giesmėmis ir dainomis prie laužo.
Liepos 20 d. (sekmadienis)
Per rytinį dienos pristatymą sužinojome, ką turėsime visą dieną globoti žaidėme Angelą sargą. Po pusryčių dalyvavome šv. Mišiose Marijampolės Mažojoje bazilikoje. Stovykloje likę šauliai žaidė futbolą su kariais, Agnė plovė mašiną. Vėliau pasiskirstę po 46 žmones turėjome savarankiškai susipažinti su Marijampole, surasti nurodytus objektus, kuo daugiau apie juos sužinoti, o grįžusios grupelės pasakojo, kaip joms pavyko įvykdyti užduotis. Vakare aplankėme įspūdingą Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų. Visus sujaudino iš muziejuje pamatyti eksponatai, nuotraukos, papasakotos istorijos
Liepos 21 d. (pirmadienis)
Priešpaskutinė stovyklos diena kaip įprasta prasidėjo visų susirikimu prie laužavietės, giesme. Vytautas Raibikis pasidalijo savo patirtimi ir išgyvenimais, prisiminė Tauro apygardos partizanus, papasakojo apie jų kasdienybę, tikslus. Per laisvalaikį grupelė moksleivių savo iniciatyva parengė programėlę, su ja aplankė Marijampolės vaikų globos namus, bendravo su vaikais, kartu žaidė, dainavo, pakvietė į talentų vakarą. Prieš stovyklos uždarymą vyko stovyklos apibendrinimas, pasidalyta mintimis apie tai, kas buvo gerai ir ko trūko. Stovyklos dalyviai užpildė žinių patikrinimo testą. Per stovyklos uždarymą LGGRTC generalinė direktorė Dalia Kuodytė ir programos Pokario istorija jaunimui koordinatorė Agnė Šiušaitė įteikė dalyviams sertifikatus, atminimo dovanas. Išsiaiškinome, kas buvo kieno angelas sargas, sudainavome stovyklos himnu tapusią Griežle, griežlele.... Iškart po uždarymo dar rungėmės krepšinio varžybose su bataliono kariais, o po paskutinės vakarienės prasidėjo talentų vakaras, kuriame dalyvavo ne tik stovyklautojai, bet ir jų pakviesti marijampoliečiai: ateitininkai, vaikų globos namų auklėtiniai, kareiviai, jaunimėlis. Talentų vakaras nesibaigė salėje, jis po vakaronės visą naktį tęsėsi prie laužo; ir toliau buvo dainuojama, skaitomos savos kūrybos eilės, čia taip pat atėjo ir kareiviai, ir marijampoliečiai. Gaila, kad dalis stovyklautojų turėjo palikti stovyklą dar prieš prasidedant paskutinėms stovyklos linksmybėms
Liepos 22 d. (antradienis)
Ryte užvalgę grikių košės, susipakavome daiktus ir išvažiavome į namus su viltimi, kad dar susitiksime
