2021 m. December 4
Search
Didžioji str. 17/1, LT-01128 Vilnius, Tel. +370 5 231 4139, Fax. +370 5 279 1033, e-mail centras@genocid.lt
Printable version
Stanislovas Buchaveckas

KELMĖS IR VAIGUVOS VALSČIŲ ŽYDŲ BENDRUOMENĖS IR JŲ ŽŪTIS 1941 M.

Santrauka


Manoma, kad žydai Kelmėje apsigyveno XV a., Vaiguvoje – XVIII a. 1897 m. Kelmėje iš 3914 gyventojų žydų buvo 2710. XX a. Kelmės žydų bendruomenė sumažėjo, bet miestas išliko svarbiu Lietuvos žydų (litvakų) kultūros centru. 1937 m. iš 3599 gyventojų 1302 buvo žydai. Mieste veikė rabinų mokykla, 5 sinagogos ir maldos namai. Prieš Vokietijos–Sovietų Sąjungos karą Kelmėje (Raseinių aps.) galėjo gyventi apie 1350 žydų, visame valsčiuje, kuriame nemažai žydų vertėsi žemės ūkiu, – per 1400. XX a. Vaiguvoje (Šiaulių aps.) žydų sumažėjo nuo 137 (1923 m.) iki 90–100 (1940 m.). Per 1940–1941 m. sovietų okupaciją bolševikų vykdoma nacionalizacija ir kiti „socialistiniai pertvarkymai“ suteikė kančių ne tik lietuviams, bet ir žydams. Pastaruosius labai žeidė prasidėjęs bolševikų kišimasis į dvasinį gyvenimą, susijusį su sinagogomis ir mokymu nevalstybinėse mokyklose.
Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžioje nemažai vyrų telkėsi į sukilėlių (savarankių apsauginių) grupes (saugoti valstybės ir žmonių turto, sulaikyti ir nuginkluoti raudonarmiečių ir kt.), kol į abu valsčius įžengė vokiečių vermachtas (į Kelmę – birželio 25 d.). Sprendžiant iš archyvinės medžiagos, sukilėlius vadinti partizanais imta vėliau, ir, atrodo, tai padarė Lietuvą okupavę naciai, taip suvienodindami prieš žlungančią bolševikų valdžią kovojusių lietuvių būrių pavadinimus.
Daug Kelmės žydų namų sudegė 1941 m. birželio 24 d., kai miestą padegė atsitraukiantys raudonarmiečiai (jie sudegino ir Kražių miestelį). Todėl miesto žydų bendruomenė daugiau kaip mėnesį buvo išsklaidyta keliose vietose, šimtai žmonių glaudėsi buvusiuose žydų ūkiuose, iš kurių penki virto stovyklomis (mažaisiais getais). Pagrindinis getas, kurio komendantas buvo vokietis, veikė Kelmės dvare.
Dauguma Kelmės valsčiaus žydų buvo išžudyta už 0,5 km nuo Kelmės dvaro (ir geto) per dvi masines egzekucijas: liepos 29 d. (žudė daugiausia vokiečiai) ir rugpjūčio 22 d. (žudikai daugiausia buvo lietuviai), kai sušaudyta ir iš Vaiguvos pastotėmis atvežti apie 70 žydų. Ta žudynių vieta tapo 1250–1300 abiejų valsčių žydų kapais. Po kelis ar pavieniui žydai taip pat buvo šaudomi Kelmės žydų kapinėse, Aukšmiškio miške ir kitur. 1941 m. spalio 2 d. abiejų valsčių žydų nužudyta Žagarėje (Šiaulių aps.).
Naciai žydus diskriminavo, izoliavo ir žudė veikdami latentiškai, stengėsi maskuoti savo pareigūnų, profesionalių žudikų vokiečių, dalyvavimą veiksmuose prieš žydus ir siekė į juos įtraukti vietos vyrus. Tai naciams iš dalies pavyko. Buvo lietuvių (vadinamų baltaraiščiais, pagalbiniais policininkais ir kt.), kurie ne tik dalyvavo pradiniuose holokausto etapuose kaip sargybiniai, bet ir šaudė buvusius savo kaimynus žydus. Tam tikras organizacines holokausto funkcijas naciai taip pat primetė 1941 m. vasarą veikusiai valsčių laikinajai savivaldai ir policijai. Lietuvą (ir Latviją) Vokietijos naciai padarė bandomuoju lauku, čia išbandydami masinių žudynių „technologijas“ (anksčiau naciai tenkinosi žydų kančiomis getuose, retomis egzekucijomis ir pogromais).
Nemažai Kelmės žydų, išvengusių 1941 m. žudynių, sulaukė nacių okupacijos pabaigos. Tai buvo įmanoma padedant žydus slėpusiems ir kitaip gelbėjusiems lietuviams, kurie nepaisė už tokią veiklą grėsusio kalėjimo, konclagerio ar net mirties bausmės. Iš Vaiguvos žydų per nacių okupaciją išsislapstė, atrodo, tik dvi merginos.
Lieka daug neatsakytų klausimų. Neaišku, kokie nacių operatyviniai padaliniai persekiojo ir žudė Kelmės ir Vaiguvos žydus. Koks vaidmuo čia teko vokiečių karinėms struktūroms ir nacių okupacinei civilinei valdžiai? Kieno įsakymu ar leidimu Kelmės geto žydus kankino vokiečių vermachto kareiviai? Kokia buvo lietuvių laikinosios, o vėliau – ir nacių patvirtintos vietos savivaldos (apskrities ir valsčiaus lygio) pareigūnų kaltės dalis vykdant nacių nurodymus, nukreiptus prieš žydus? Tyrimams reikalingi vokiečių civilinės valdžios, operatyvinių grupių, vermachto komendantūrų veiklos ir žinybinių ar bendro pobūdžio susirašinėjimo dokumentai, esantys užsienio šalių archyvuose.
 

KELMĖ AND VAIGUVA JEWISH COMMUNITIES AND THEIR PERISHING IN 1941

Summary


It is believed that Jews settled in Kelmė in the 15th century and in Vaiguva in the 18th century. In 1897, 2,710 of the 3,914 residents of Kelmė were Jews. In the 20th century, the Kelmė Jewish community shrank, but the town continued to remain an important centre of Jewish (Litvak) culture. In 1937, 1,302 of the 3,599 residents of the town were Jews. The town had a rabbinical school and five synagogues and houses of worship. Prior to the Germany-USSR war, Kelmė (Raseiniai County) may have had approximately 1,350 Jews, while there were over 1,400 Jews in the entire volost, in which a number of Jews were engaged in agriculture. Over the years in the 20th century, the number of Jews living in Vaiguva (Šiauliai County) decreased from 137 (in 1923) to 90–100 (in 1940). Bolshevik-implemented nationalisation and other ‘socialist reforms’ undertaken during the Soviet occupation in 1940–1941 caused great suffering not only for Lithuanians but for Jews as well. Jews were particularly offended by the Bolshevik interference in spiritual matters connected with synagogues and teaching at private schools.

At the beginning of the Germany-USSR war, numerous males joined rebel (independent guardsmen) groups (intended to protect state and private property, detain and disarm Red Army soldiers, etc.) until the Wehrmacht entered both volosts (it entered Kelmė on 25 June). Archive materials shows that the rebels began to be called partisans only later, and it seems that this name was given to them by the Nazis who occupied Lithuania. In this manner, the Nazis unified the names of groups of Lithuanians who were fighting against the failing Bolshevik rule.

A number of Jews’ houses in Kelmė were burned down on 24 June 1941, when the town was set on fire by retreating Red Army troops (they also burned the town of Kražiai). This is why the Jewish community of the town was dispersed in several locations for more than a month. Hundreds of people found asylum on former Jewish farms, five of which were turned into camps (minor ghettos). The main ghetto commanded by a German officer was arranged on the Kelmė estate. Most Jews of Kelmė Volost were massacred 0.5 km away from Kelmė estate (and ghetto) during two mass executions: on 29 July (most executors were Germans) and on 22 August (most executors were Lithuanians). About 70 Vaiguva Jews were also shot during these executions. The place of the executions became the grave for 1,250 to 1,300 Jews from both volosts. Shooting of small groups or individual Jews was also carried out in the Kelmė Jewish cemetery, in the forest of Aukšmiškis, and in other locations. Jews from both volosts were also executed on 2 October 1941 in Žagarė (Šiauliai County).

The Nazis discriminated against Jews, isolated them, and killed them while trying to mask the involvement of their officers—professional German murderers—by attracting local men. To a certain extent, the Nazis did succeed in this. There were some Lithuanians (the so-called White Armbands, auxiliary police officers, etc.) who were not only involved in the initial stages of the Holocaust as guardsmen but who also took part in the shooting of their former Jewish neighbours. The Nazis also assigned certain organisational functions associated with the Holocaust to the temporary volost governments and police that operated in the summer of 1941. The Nazis turned Lithuania (as well as Latvia) into a testing field where the ‘technologies’ of mass executions were tested (prior to that, the Nazis were satisfied with Jews suffering in ghettos, occasional executions, and pogroms).

A number of Kelmė Jews who escaped the 1941 executions survived to the end of the Nazi occupation. This was possible thanks to Lithuanians who hid Jews or provided them with other assistance and who did not fear imprisonment, concentration camps, or even the death penalty imposed for such activities. It seems that, of Vaiguva Jews, only two girls survived the Nazi occupation.

Many unanswered questions remain. It is not clear what special Nazi squads persecuted and executed the Jews of Kelmė and Vaiguva. What was the role in this of the German military and occupying civil authorities? Who passed the order or gave permission to Wehrmacht soldiers to torture the Jews in the Kelmė ghetto? What was the share of guilt of the Lithuanian provisional and later Nazi-approved local governments (of county and volost levels) in the execution of Nazi orders directed against Jews? To answer these questions, we need to analyse the documents and correspondence of German civil authorities, intelligence groups, Wehrmacht commandant offices and departments, as well as general documents which are available in foreign archives.



„Genocidas ir rezistencija“ 2011 m. Nr. 1(29)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Created by: „Teratekas”