2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Rimantas Zizas

Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1944 m.: represiniai (teroristiniai) veiklos aspektai


- Santrauka -

 

Straipsnyje nagrinėjama, kaip nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) Lietuvoje kūrėsi sovietinis ginkluotas pogrindis, atskleidžiama jo komplikuota padėtis ir priežastys, lėmusios jo represinės veiklos aspektus – prievartos, smurto priemonių naudojimą. Remiantis archyviniais šaltiniais nušviečiama šių veiklos aspektų raiška, konkretūs mėginimai įvykdyti teroro aktus (politines žmogžudystes) prieš vokiečių okupacinio režimo, lietuviškosios administracijos pareigūnus, politinius ir karinius veikėjus.


Sovietiniam ginkluotam pogrindžiui Lietuvoje buvo būdingas stiprus, daugiaplanis, daugialypis represinis pradas. 1941–1942 m. pavasarį svarbiausias vaidmuo organizuojant sovietinį pasipriešinimą teko SSRS NKGB–NKVD struktūroms. Jau 1941 m. liepos–rugpjūčio mėn. teroristinei (taip pat žvalgybinei, diversinei) veiklai į Lietuvą buvo atsiųsta NKGB–NKVD 12 grupių, 85 žmonės. Šios grupės jokios veiklos Lietuvoje išplėtoti nesugebėjo, beveik visi jų dalyviai žuvo. Nuo 1942 m. pabaigos sovietinį partizaninį pasipriešinimą organizavo ir jam vadovavo komunistų partijos institucijos, mėginusios sovietinį pogrindį organizuoti platesniu politiniu, socialiniu pagrindu. Sovietinio pogrindžio dalyviai buvo: 1) iš sovietinio užnugario atsiųstos grupės; 2) sovietiniai karo belaisviai; 3) holokausto išvengę žydai; 4) kitų tautybių Lietuvos (ir kitų kraštų) gyventojai, kurių dauguma buvo patyrę vokiečių represijas. Karo išvakarėse (1940) SSRS okupuotoje ir aneksuotoje Lietuvoje prielaidų ir sąlygų sovietinio pogrindžio veiklai nebuvo, gyventojų dauguma jo nerėmė; jo dalyviai savo egzistenciją palaikė tik represijomis, prievarta ir smurtu. Direktyvos vykdyti teroristines akcijas ėjo ir iš vadovaujančių centrų sovietiniame užnugaryje.


Sovietiniai partizanai nesėkmingai rengė teroro aktus prieš aukšto rango vokiečių okupacinio režimo pareigūnus (Lietuvos generalinį komisarą Andrianą von Rentelną, Vilniaus apygardos komisarą Horstą Wulffą ir kt.), Lietuvos vietinės rinktinės organizatorių gen. Povilą Plechavičių. Lietuvių nacionalinio pogrindžio iniciatyva ir jo dalyvių aktyviai padedami sovietiniai partizanai 1944 m. kovo mėn. Švenčionių apskrityje nužudė du ūkinius vokiečių vadovus (Fritzą Ohlį ir Ernestą Heinemanną).


Straipsnyje remiantis netiesioginiais šaltiniais daroma prielaida, kad specialiosios sovietinio pogrindžio grupės 1944 m. balandžio pabaigoje netoli Kauno nužudė aukštą Stačiatikių bažnyčios dvasininką metropolitą Sergijų (Voskresenskį).



Soviet Partisans in Lithuania in 1941–1944: Aspects of Repressive (Terrorist) Activity


- Summary -

 

The article deals with the establishment of the Soviet armed underground in the years of the Nazi Germany occupation (1941–1944), revealing its complicated situation and reasons, predetermining its repressive activity aspects – the use of coercion and violence. The expression of those activity aspects, concrete attempts to effect terror acts (political assassinations) against the German occupational regime, Lithuanian administration officers, political and military figures are elucidated on the basis of archival sources.


Soviet armed underground in Lithuania had the strong, many-sided and multiple repressive origin. In the spring of 1941–1942, the most important role in the organization of Soviet resistance belonged to the USSR NKGB–NKVD bodies. Already in July-August 1941, twelve NKGB–NKVD groups, 85 people, were sent to Lithuania for terrorist (also for intelligence and sabotage) actions. Those groups were not able to develop any activities in Lithuania, almost all participants of those groups perished. From the end of 1942, the Soviet partisan resistance was organized and guided by the Communist Party institutions, attempting to organize the Soviet underground on the broader political and social basis. The participants of the Soviet underground were: 1) groups sent from the Soviet rear; 2) Soviet prisoners of war; 3) Jews who avoided the holocaust; 4) Lithuanian (and of other countries) inhabitants of other nationalities, most of whom suffered the German repressions. On the eve of the war (1940), in the USSR-occupied and annexed Lithuania, no prerequisites and conditions existed for the Soviet underground activity, the majority of the population did not support it, its participants maintained their existence only by repressions, coercion and violence. Directives for terrorist actions were given from the leading centres in the Soviet rear.


Soviet partisans prepared unsuccessfully actions against the high-rank German occupational regime officers (General Commissioner in Lithuania Adrian von Renteln, Vilnius Command Commissioner Horst Wulff, etc.), the organizer of the local Lithuanian detachment Gen. Povilas Plechavičius. On the initiative of the Lithuanian national underground and supported by its participants, the Soviet partisans in March 1944 in the Švenčionys County killed two German leading economic executives (Fritz Ohl and Ernest Heinemann).


The article, on the basis of indirect sources, makes a presumption that special Soviet underground groups at the end of April 1944 near Kaunas murdered the high-rank Orthodox Church clergyman Sergyi (Voskresenski).




„Genocidas ir rezistencija“ 2010 m. Nr. 1(27)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”