2020 m. spalio 27 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt

Alma Mater, 1979: Lietuvos pogrindžio leidinys, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009, 456 p. „Alma Mater“ – vienas iš Lietuvos pogrindžio spaudos leidinių, pasirodęs 1979 m. ir suvaidinęs svarbų vaidmenį pogrindinės spaudos ir viso pasipriešinimo judėjimo istorijoje. Jo sumanytojas, redaktorius ir leidėjas – Povilas Pečeliūnas. Leidinys buvo skirtas ne tik jaunimui, bet ir visai inteligentijai, atsakingai už būsimų kartų ugdymą ir sąmoningumą.


Nors Lietuvoje savilaidos būdu plito daugiau periodinių leidinių nei bet kur kitur Sovietų Sąjungoje, vis dėlto periodinė savilaida nebuvo masinis reiškinys. Nepaisant to, savilaida darė didelę įtaką: Vakarų pasaulyje ji kėlė Lietuvos pavergimo klausimą ir skelbė žmogaus teisių suvaržymo faktus, o Lietuvoje padėjo kovoti su sovietinio režimo įdiegtu visuomenės susiskaldymu ir tvyrančiu baimės jausmu.


„Alma Mater“ pasirodymas buvo žingsnis intelektualiosios savilaidos link. Nors visa po 1975 m. pasirodžiusi katalikiškoji periodinė savilaida taip pat buvo aiškiai orientuota į kultūros plačiąja prasme kėlimą, tačiau „Alma Mater“ išsiskyrė tematikos ir interesų įvairove. „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjai 1979 m. pasirodžiusią „Alma Mater“ įvertino taip: „Seniai Lietuvai reikėjo panašaus leidinio.“


Net ir aštuntojo–devintojo dešimtmečių sandūroje sustiprėjusios sovietų valdžios represijos nepakirto savilaidos gyvybingumo. 1980–1985 m. pasirodė 8 nauji periodiniai ir tęstiniai leidiniai; beveik kasmet šiuo laikotarpiu buvo išleidžiama po vieną ar net po keletą naujų leidinių.


Savilaida parodė, kad net ir esant visuotinei valdžios kontrolei ar siaučiant represijoms galima gyventi laisvai. Ji tapo erdve, kurioje laisvi žmonės nelaisvoje šalyje galėjo nevaržomai skleisti savo idealus.



Juozas Banionis, Lietuvos laisvinimas Vakaruose, 1940–1975, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2010, 492 p.


Knygoje siekiama pagrįsti mintį, kad Lietuvos laisvinimo akcija, kilusi Vakaruose iškart po sovietų okupacijos 1940 m., ilgainiui išaugo į Lietuvos laisvinimo sąjūdį, kuris gyvavo visą okupacijos laikotarpį. Jo dalyvės – svarbiausios laisvosios lietuvijos politinės organizacijos: ALT, VLIK’as, LLK ir PLB. Visas Lietuvos laisvinimo procesas tiriamas atsižvelgiant į besikeičiančias tarptautines aplinkybes, fiksuojami svarbūs laisvosios lietuvijos organizacijų politinės veiklos faktai, rodantys nepalaužiamą jų siekį išlaikyti Lietuvos laisvės bylą tarptautinėje plotmėje. Kitaip tariant, leidinyje atskleidžiama Lietuvos laisvės bylos raida Vakaruose 1940–1975 m. Chronologinės darbo ribos – nuo sovietų okupacijos pradžios iki Helsinkio baigiamojo akto pasirašymo, kai keitėsi tarptautinės aplinkybės ir plėtėsi laisvinimo veiklos galimybės.


Siekiant užsibrėžto tikslo, darbe keliami šie klausimai:
1) įvardijus pagrindines Lietuvos laisvinimo sąjūdžio Vakaruose politine veikla užsiimančias lietuvių organizacijas (politinius veiksnius) – ALT, VLIK’ą, LLK, PLB, – nužymėti jų raidą 1940–1975 m., keičiantis tarptautinėms aplinkybėms. (Svarbi laisvinimo veiklos dalyvė LDT, atstovaujanti nepriklausomai Lietuvos Respublikai, minima tik sąsajų su aptariamomis Tėvynės laisvinimo organizacijomis kontekste.);
2) išryškinti svarbiausias kiekvienos iš nurodytų organizacijų Lietuvos laisvinimo veiklos apraiškas ir nustatyti jų nuopelnus ginant Vakaruose Lietuvos laisvės bylą;
3) atskleisti Lietuvos laisvinimo veiksnių siekius vienyti jėgas, liudijant Vakaruose gyvavus Lietuvos laisvinimo sąjūdį;
4) aptarti bendrus baltiečių išeivijos žygius laisvinant Baltijos kraštus ir lietuvių bendradarbiavimą egzilyje su kitomis tautomis.


Albertas Ruzgas, Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai (okupacijų metai, 1940–1989): leidinių sąvadas, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2010, 248 p.


Šiame okupacijų metais (1940–1989) rezistentų leistų periodinių leidinių sąvade pateikiama autoriaus iš įvairių šaltinių surinkta informacija apie partizanų, politinių kalinių ir tremtinių bei neginkluotosios rezistencijos pogrindinius leidinius.


Spauda – galingas ginklas. Tai gerai suprato ne tik okupantai, bet ir laisvės kovotojai, rezistentai, leidę šimtus periodinių leidinių, daugintų įvairiausiomis priemonėmis (rašomosiomis mašinėlėmis, rotatoriais, šapirografais, ERA aparatais, stiklografijos būdu, rotaprintais), retkarčiais (ypač kalinimo ir tremties sąlygomis) rašytų ranka.


Daugiausia pogrindinių periodinių leidinių nepaprastai sunkiomis sąlygomis išleido Lietuvos partizanai. Jie tai darė jausdami nuolatinę mirties grėsmę. O išduoti, apsupti priešo, verčiau nusišaudavo ar susisprogdindavo granata, taip daugybę kartų savaip pakartodami senovės Pilėnų tragedijos įvykius.


Nuostabūs yra politinių kalinių ir tremtinių laikraštėliai: juos leido mūsų tautiečiai, čekistų ir jų pakalikų nuolat sekami ir terorizuojami, neturėdami nei spausdinimo priemonių, nei net popieriaus. Tokiomis sąlygomis leisti laikraštėlius ir taip burti draugėn tautiečius, kelti jų dvasią, stiprinti solidarumą, organizuoti savitarpio paramą – tai didinga veikla.


Pogrindinius periodinius leidinius leido ir neginkluotojo pasipriešinimo dalyviai, pasislėpę neretai palėpėse, net rūsiuose, saugodamiesi nuo daugybės, ypač sovietmečiu, visur slampinėjančių seklių, stebinčių tuos, kurie neparsidavė okupantams.


Sąvade nurodyti ir antruoju sovietmečiu čekistų leisti antipartizaniniai provokaciniai laikraštėliai, nes jie taip pat atspindi sunkias, sudėtingas kovas, kurios vyko tarp partizanų ir skaičiumi bei ginkluote pranašesnių, didelę slopinimo patirtį turinčių priešų.




„Genocidas ir rezistencija“ 2010 m. Nr. 1(27)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”