2020 m. lapkričio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - Genocido aukų muziejuje – nauja paroda

Daug laiko prabėgo nuo tų dienų, kai audringi atgimimo mitingai sutraukdavo tūkstantines minias. 2010 m. kovo 11 d. minėjome Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį. Ta proga muziejai, archyvai, kitos institucijos parengė ir Lietuvos visuomenei pristatė ne vieną naują parodą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejus prisidėjo prie šventinių renginių programos parengdamas fotografijų parodą „Atgimimo mitingai: žvilgsnis iš kitos barikadų pusės“. Ši paroda šiek tiek išsiskiria iš bendro panašių parodų konteksto, nes tautos atgimimas joje perteiktas sovietinio saugumo akimis. Vietoj įprastų fotografijos meistrų darbų šiuokart muziejaus Konferencijų salėje buvo eksponuojamos KGB darbuotojų darytos ir rinktos fotografijos. Jų fonui dailininkė Ieva Vedeikaitė parinko vos regimus įvairių sovietinio saugumo blankų, dokumentų fragmentus, KGB spaudus, taip dar labiau paryškindama visuotinio sekimo ir kontrolės įspūdį.


XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, atsikratę daugelį metų kausčiusios baimės ir minties, kad gali būti sekami, Lietuvos žmonės gyveno Laisvės ir Nepriklausomybės viltimi. Visoje šalyje vyko mitingai, kitos valdžios nekontroliuojamos akcijos. Tačiau ne visi į mitingus ėjo vedami pakilių jausmų: nesankcionuotų mitingų ir susibūrimų dalyvius sekė budri KGB akis. Yra žinoma, kad KGB darbuotojai nusirašė visų plakatų, kurie buvo iškelti viename pirmųjų Sąjūdžio mitingų Katedros aikštėje, tekstus. Jie stropiai registravo visus mitingus ir piketus, rengė planus ir braižė schemas, kaip vaikyti žmones Vingio parke, Katedros aikštėje ir kitur. Tačiau, pasikeitus politinėms aplinkybėms, jėga nebebuvo vartojama. Nors KGB darbuotojai nesiėmė vaikyti mitinguotojų, bet užrašinėjo jų kalbas, plakatų tekstus, registravo dalyvių skaičių ir, kad vėliau galėtų nustatyti žmonių tapatybę, fotografavo. Dalį įvairių susibūrimų fotografijų KGB gaudavo ir iš kitų asmenų ar žinybų, pavyzdžiui, laikraščių redaktoriai ar ELTA perduodavo fotokorespondentų darytas nuotraukas. Ilgainiui KGB sukaupė didelę nuotraukų kolekciją. Jose įamžinti aktyvesni mitingų dalyviai buvo numeruojami, nustatoma, kas jie tokie. Galima tik įsivaizduoti, kas būtų laukę tų žmonių, jei tautos atgimimą būtų pavykę užgniaužti...


Į galingą sąjūdį susivienijusi Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę. KGB darbuotojai 1991 m. rugpjūtį išsikraustė iš rūmų Gedimino prospekte, o jų darytos ir rinktos nuotraukos liko. Liko, kad liudytų istoriją. Jos buvo laikomos dideliuose ruduose vokuose, ant kurių užrašytos pavardės rusų kalba – „Draugui Vozbutui“, „Draugui A. Jevtejevui“ ir pan. – aiškiai rodė, kuriam KGB darbuotojui buvo skirtos. Toje kolekcijoje – nuotraukos iš įvairiausių susibūrimų: 1988 m. birželio 14 d. mitingo Katedros aikštėje, tų pačių metų liepos 26 d. mitingo prie Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, 1989 m. vasario 10 d. mitingo prie Vilniaus m. tarybos vykdomojo komiteto ir t. t. Nuotraukos ne vien iš Vilniaus – ant vokų mirga Kauno, Klaipėdos, Kapsuko (dab. Marijampolės) ir kitų miestų vardai. Kai kuriose jų mitingų dalyviai sunumeruoti, surašytos jų pavardės ir įvairios pastabos. Antai vienoje iš nuotraukų greta pirmu numeriu pažymėto ekonomisto, būsimo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro Arūno Degučio pavardės nurodyta, kad jis jau žinomas KGB darbuotojams kaip „nacionalistas“. Mokslų akademijos Puslaidininkių fizikos institute dirbantį Tautvydą Lideikį KGB darbuotojai pirmą kartą įsidėmėjo dar 1988 m. birželio 14 d. mitinge Katedros aikštėje ir tai pažymėjo aprašydami kito mitingo, vykusio po savaitės prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, nuotrauką. O kiek kartų įvairiose nuotraukose pažymėtas Lietuvos laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas, turbūt ir suskaičiuoti būtų sunku... Tačiau KGB nuotraukose įamžinti ne vien aktyvūs visuomenės veikėjai, būsimi politikai ar disidentai – jose be galo daug eilinių, paprastų žmonių. Būtent jų drąsa ir vienybė padėjo iškovoti ir apginti Laisvę.


Rengdami šią parodą, Genocido aukų muziejaus darbuotojai nesiekė atkurti chronologinės įvykių sekos, jie tiesiog norėjo parodyti žmones, kurių bijojo ir kuriuos slapta sekė KGB. Galimas dalykas, kad kurioje nors nuotraukoje parodos lankytojai atpažino savo draugus, pažįstamus, save...


Vilma Juozevičiūtė


 


Parodos fragmentas

 



„Genocidas ir rezistencija“ 2010 m. Nr. 1(27)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”