2020 m. lapkričio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - Dimitrijaus Vyšomirskio fotografijų parodą

Kovo 19-ąją, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje atidaryta Dimitrijaus Vyšomirskio fotografijų paroda GULAG’o pėdsakai“.


Parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys, buvęs Palangos m. savivaldybės meras Pranas Žeimys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Birutė Teresė Burauskaitė, Palangos viešosios bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys ir kiti svečiai.


Lenkų kilmės D. Vyšomirskis gimė 1958 m. lapkričio 3 d. Žitomiro mieste, Ukrainoje, nuo 1961 m. gyvena Karaliaučiuje. Jo tėvas Vitalijus Vyšomirskis prieš mirtį papasakojo sūnui apie senelį Stanislavą Vyšomirskį, represuotą 1939 m. Kaip laisvas fotomenininkas D. Vyšomirskis dirba įvairių laikraščių fotoreporteriu, yra Rusijos fotografų asociacijos narys, daugelio konkursų laureatas. D. Vyšomirskį garsina parodos „Armėnijos sielvartas“ (1989), „GULAG’o pėdsakai“ (1991), „Laukiu atgailos“ (1998), „Karaliaučiau, atleisk“ (2007).


Atlaisvėjus KGB varžtams, 1989 m. D. Vyšomirskis nutarė apžiūrėti sovietinius lagerius ir šachtas. Tuskulėnuose pristatytos fotografijų parodos kelionę jis pradėjo nuo Kolymos, kurios niūrią šlovę išgarsino A. Solženicynas. Tūkstančiams rusų ir kitų tautybių žmonių ji tapo negailestinga žeme. Kartą per metus čia trumpam atšylantis įšalas atidengia palaikus tų, kuriuos beprotiška sovietinė prievartos sistema vertė kasti auksą, šviną ir varį. Jei kas iš Kolymos sugrįždavo, tai tik fiziškai ir psichiškai suluošintas. Vėliau fotografas skrido į Archangelsko sritį. Ten surado Trešylovo kaimą, kuriame gyveno lenkai, po 1939 m. rugsėjo 17 d. „gavę teisę“ taigoje kurti laimingo pasaulio viziją. Kitoje Kožos ežero pusėje buvo Chaborovo kaimas, kur Josifo Stalino ir komunizmo garbei mišką kirto vokiečiai. Istorija mėgsta paradoksus: šiandien prie Kožos ežero nebegyvena niekas – tik vasarą malūnsparniai čia atskraidina į darbą žvejus. Trečioji kelionė fotografą nuvedė į Murmansko apylinkes, Kolos pusiasalį, – ten, Gakmano tarpeklyje, D. Vyšomirskis rado buvusį lagerį, kuriame tarp geležies rūdą išgavusių belaisvių buvo ir lenkų tautybės žmonių.


Pusantro mėnesio trukusią kelionę D. Vyšomirskis organizavo savo iniciatyva, tiksliai nežinodamas senelio žūties vietos: nežinojo jos ir tėvas, kuris sakė, kad tai įvyko kažkur Magadane.


GULAG’o archipelagas gali būti ramus ir gražus. Ypač tekant saulei. Istorija dabar čia nutolusi, neryški, beveik nepasiekiama. Kiekvienais metais GULAG’as turi vis mažiau ką atskleisti. Sutrūnys kryžiai, nukris lentelės su mirusių kalinių numeriais, nusitrins atmintis, net pati nuoširdžiausia... Liks tik šios fotografijos...


D. Vyšomirskio fotografijų parodą „GULAG’o pėdsakai“ organizavo LGGRTC kartu su Palangos viešąja biblioteka.



Tomas Kazulėnas



Lankytojai apžiūri Dimitrijaus Vyšomirskio fotografijų parodą „GULAG’o pėdsakai“


„Genocidas ir rezistencija“ 2010 m. Nr. 1(27)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”