2021 m. gruodžio 8 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139,  8 602 04547. El paštas centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Ramūnas Labanauskas

JAUNŲJŲ KATALIKŲ SĄJŪDŽIO SANTYKIS SU SOVIETŲ REŽIMU 1940–1941 M.


- Santrauka -

 

Straipsnyje nagrinėjamas nuo 4-ojo dešimtmečio antrosios pusės Lietuvoje veikusio jaunųjų katalikų sąjūdžio (toliau – JKS), į kurį susibūrė intelektiniam katalikų elitui priklausantys visuomenės ir kultūros veikėjai (Pranas Dielininkaitis, Ignas Skrupskelis, Juozas Ambrazevičius, Juozas Grinius, Antanas Maceina ir kt.), santykis su sovietų režimu 1940–1941 m.

Aptariamu laikotarpiu katalikų visuomeninis politinis elitas in corpore, tikėdamasis greitai kilsiant Vokietijos–Sovietų Sąjungos karą ir manydamas sovietų režimą būsiant trumpalaikį, pasirinko išoriškai lojalaus bendradarbiavimo su sovietiniu režimu santykio formą, kartu dėdamas visas pastangas išsaugoti iki okupacijos veikusias katalikų visuomenines struktūras. Didesnioji elito dalis slapta siekė su Vokietijos pagalba atkurti Lietuvos nepriklausomybę, o kiti atsargiau vertino orientaciją į Vokietiją, neatmesdami priklausomybės nuo SSRS kaip karo sąlygomis parankesnio varianto lietuvių tautai išsaugoti. Iš pastarųjų naujajai valdžiai bendradarbiauti 1940 m. vasarą bene aktyviausiai siūlė kun. Mykolas Krupavičius. Episkopato modus vivendi su režimu tebuvo „dvejopos taktikos“ poreiškis – apsimestinis lojalumas slapta veikiant prieš sovietų režimą.

Jaunieji katalikai kartu su visu katalikų elitu pripažino Liaudies vyriausybę ir sovietinį režimą, o viešo nepasitenkinimo dėl sunaikinto Lietuvos valstybingumo nereiškė ir dėl jų ideologijos socialiniu kryptingumu grindžiamo teigiamo požiūrio į sovietinio režimo vykdomas reformas. Savo veikiamų ar nuo savęs priklausomų katalikų visuomeninių struktūrų viduje JKS slapta kūrė antisovietinio pasipriešinimo karkasą. Jam plėtoti svarbūs buvo ryšiai su Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje Kaziu Škirpa, palaikomi per Joną Jablonskį ir žurnalistą Kazį Umbražiūną. Iki 1940 m. rudens, kai į antisovietinį pasipriešinimą masiškai įsitraukė studentai ateitininkai, svarbiausias antisovietinio pasipriešinimo darbas vyko iš esmės P. Dielininkaičio vadovaujamoje Krikščionių darbininkų sąjungoje (LKDS) ir „Pavasario“ federacijoje, kuri buvo LKDS rezervas. „Pavasario“ federacijos vadovybė (kun. Alfonsas Lapė, Stasys Šliūpas, Antanas Valaitis ir kt.) dėjo daug pastangų, kad išsaugotų organizacijos struktūras ir performuotų jas pasipriešinimo užduotims vykdyti. Viena iš tokių užduočių – laikraščio „Laisvoji Lietuva“ leidyba. Direktyvą jį leisti davė ryšininkas tarp Berlyno antisovietinio pasipriešinimo centro (vėliau LAF’o) ir Lietuvos, buvęs LKDS reikalų vedėjas Vincas Kalakauskas.

Katalikiškasis pasipriešinimas buvo glaudžiai susijęs su „XX amžiaus“ struktūromis. Antisovietiniam pasipriešinimui buvo pajungtas „XX amžiaus“ bendradarbių, korespondentų ir platintojų tinklas. Redakcijos narys Petras Kupčiūnas daug padarė permesdamas katalikų aktyvistus į Vokietiją. Jo artimi ryšiai su aukšto rango kariškiais, ypač su Gen. štabo 2-ojo skyriaus darbuotojais, sudarė sąlygas kurtis antisovietiniam pogrindžiui iš dalies remiantis ankstesniais ryšiais su žvalgybos struktūromis. Antisovietiniam pasipriešinimui Kaune svarbi buvo ir „Žaibo“ spaustuvė.

„XX amžiaus“ bendradarbių, korespondentų ir platintojų tinklas ir grupė, leidusi „Laisvąją Lietuvą“, buvo glaudžiai susiję su Šaulių sąjunga, kuri sovietinės okupacijos metais reiškėsi kaip Šaulių mirties batalionas, o per jį katalikiškasis pasipriešinimas susisiekė su nekatalikiškuoju. Būdingas Šaulių mirties bataliono veiklos bruožas buvo siekis skverbtis į sovietų valdžios struktūras, švietimo ir prekybos organizacijas. Maskuojant antisovietinę veiklą buvo pabrėžtinai demonstruojamas sovietinis patriotizmas.

Labai svarbų vaidmenį antisovietiniame katalikų pasipriešinime vaidino episkopatas. Su vyskupais, ypač su vysk. Vincentu Brizgiu, buvo derinama galimybė atkurti organizacijas (Ateitininkų federacijos, „Pavasario“ federacijos, LKDS ir kt.) ir koordinuoti jų veiklą okupacijos sąlygomis.

1941 m. Birželio sukilimo metu jaunieji katalikai atliko ideologinių ir politinių vadovų funkciją (Adolfo Damušio, vieno svarbiausių LAF’o iniciatorių Lietuvoje, iniciatyva sudaryta LAF’o patariamoji taryba), o jų parengti studentai ateitininkai nuveikė praktinį darbą.



THE RELATIONSHIP BETWEEN THE YOUNG CATHOLIC MOVEMENT AND THE SOVIET REGIME FROM 1940 TO 1941


- Summary -

 

This article explores the relationship between the Young Catholic Movement (hereinafter—YCM), which began operating in Lithuania in the second half of the thirties and included public and cultural figures of the intellectual Catholic elite (Pranas Dielininkaitis, Ignas Skrupskelis, Juozas Ambrazevičius, Juozas Grinius, Antanas Maceina, and others), and the Soviet regime between 1940 and 1941.

In this period, the public and political Catholic elite, expecting a war between Germany and the Soviet Union soon and thinking that the Soviet regime would be short-lived, opted for an externally loyal form of cooperative relationship with the Soviet regime, at the same time making all efforts to retain the public Catholic structures that operated before the occupation. A major part of the elite secretly sought to re-establish Lithuania’s independence with the help of Germany, whereas others were more cautious about the German orientation and did not reject dependence on the USSR as a more handy option for the Lithuanian nation. One of the latter was Rev. Mykolas Krupavičius, who most actively advised the new government to cooperate with the Soviets in the summer of 1940. However, the episcopate’s modus vivendi with the regime was two-faced—pretended loyalty while at the same time secretly acting against the regime.

Young Catholics, together with the Catholic elite, recognised the People’s government and the Soviet regime and did not express public dissatisfaction with the destruction of Lithuania’s statehood due to the positive attitude of their ideology based on a socially targeted approach towards the reforms implemented by the Soviet regime. Inside the public Catholic structures affected by and dependent on the YCM, the YCM secretly developed a framework for anti-Soviet resistance, however. To develop this framework, the movement’s relationship with Kazys Škirpa, the Lithuanian envoy to Germany, maintained via Jonas Jablonskis and the journalist Kazys Umbražiūnas, was important. By autumn 1940, when the anti-Soviet resistance was massively joined by students from the federation Ateitininkai, the key work for anti-Soviet resistance was essentially conducted by the Lithuanian Christian Workers’ Union (LCWU), lead by Dielininkaitis, and the federation Pavasaris, which was the LCWU’s reserve. The leadership of Pavasaris (Rev. Alfonsas Lapė, Stasys Šliūpas, Antanas Valaitis, etc.) made great efforts to retain organisational structures and reform them to perform resistance tasks. One of the tasks was to publish the newspaper Laisvoji Lietuva (Engl. Free Lithuania). The directive to issue the newspaper was passed by Vincas Kalakauskas, former head of the LCWU and messenger between the Berlin Anti-Soviet Resistance Centre (later the Lithuanian Activist Front [LAF]) and Lithuania,.

Catholic resistance was closely related to the structures of the Catholic newspaper XX amžius. Its network of its associates, reporters, and distributors was involved in anti-Soviet resistance. Petras Kupčiūnas, a member of the editorial staff, contributed a lot to moving Catholic activists to Germany. His close ties with high ranking army officers, particularly employees of the 2nd division of the Lithuanian General Staff, provided conditions for the anti-Soviet underground to form, partially relying on an earlier relationship with intelligence structures. The printing house Žaibas played an important part in anti-Soviet resistance in Kaunas.

The network of associates, reporters, and distributors of XX amžius and the group that published Laisvoji Lietuva closely cooperated with the Lithuanian Riflemen’s Union, which in the time of the Soviet occupation acted as a death squad and through which the Catholic resistance contacted non-Catholic resistance. The characteristic activity of the Lithuanian Riflemen’s Union was to penetrate the Soviet government and educational and trade organisations. In order to conceal anti-Soviet activity, Soviet patriotism was emphatically displayed.

The episcopate played a very important role in the anti-Soviet resistance of Catholics. The possibility to re-establish Catholic organisations (such as Ateitininkai, the federation Pavasaris, the LCWU, etc.) and coordinate their activities under the conditions of occupation was arranged with bishops, particularly with Bishop Vincentas Brizgys.

During the June Uprising of 1941, young Catholics performed the functions of ideological and political leaders (on the initiative of Adolfas Damušis, one of the key initiators of the LAF, the advisory board of the LAF was formed) and their students, members of Ateitininkai, carried out practical daily tasks.



„Genocidas ir rezistencija“ 2010 m. Nr. 2(28)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”