2021 m. gruodžio 1 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139,  8 602 04547. El paštas centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Valdemaras Klumbys

SOVIETMEČIO OPOZICINĖ ELGSENA


- Santrauka -

 

Straipsnyje aptariamas vienas iš sovietmečio Lietuvos visuomenei būdingų elgesio modelių – opozicinė elgsena, labai būdinga kultūriniam elitui. Ji apibrėžiama kaip veikla, oponuojanti sovietiniam režimui, bet neperžengianti leistinų veikimo ribų ir nesulaukianti režimo represijų. Straipsnyje teigiama, kad tokia opozicinė veikla papildė prisitaikymą (kai jo antipodu suvokiamas pasipriešinimas). Kartu autorius mano, kad opoziciją galima traktuoti kaip režimo spaudimo ir vertybių pasipriešinimo jam sąveikos rezultatą, tarsi kompromisą tarp režimo spaudimo iš vienos pusės ir vertybinio pasipriešinimo spaudimo – iš kitos.

Straipsnyje išskiriami trys opozicinės elgsenos lygmenys. Socialinė opozicija čia apibūdinama kaip socialinę kasdienybę apimantis buitinio lygmens priešiškumas režimui, jo skelbiamų elgesio normų nepaisymas. Teigiama, kad tokia nepolitinė ir režimui tiesiogiai nekenksminga veikla stiprino susvetimėjimą su sovietine tvarka ir kartu silpnino tiek režimo įtaką visuomenei, tiek jį patį.

Institucinė opozicija, kuriai straipsnyje skiriama daugiausia dėmesio, apibrėžiama kaip apimanti tautos ir Lietuvos labui orientuotą įvairių sričių, ypač kultūrinę, veiklą, skirtą tautiškumui, tautos kultūrai ir pačiai tautai išsaugoti ir palaikyti. Taip pat į ją įtraukta vieša sovietinių negerovių, paskirų režimo bruožų kritika, meninis seminonkonformizmas, antisovietinės potekstės vartojimas kūryboje ir kitokios nesutapimo su režimo nuostatomis apraiškos viešumoje. Teigiama, kad institucinė opozicija reiškėsi veikla oficialiosiose institucijose ir režimo kontroliuojamoje viešumoje. Taip pat tvirtinama, kad viešos oficiozinės postalininio laikotarpio tautiškumo raiškos, kurios dalis buvo opozicinės veiklos rezultatas, negalima laikyti naudinga tik režimui. Viešumas leido jai plačiausiai paplisti ir taip veiksmingiausiai palaikė lietuviškumą, nors ir ideologizuotą. Autoriaus nuomone, opozicinė veikla tilpo į sovietinės „visuomeninės sutarties“ rėmus (žmonės turėjo atlikti privalomus ritualus ir viešai neagituoti prieš sovietinę santvarką, o režimas pro pirštus žiūrėjo į tikrąsias jų pažiūras). Straipsnyje aptariamas ir režimo nustatytų ribų peržengimas kaip veiklos priskyrimo opozicinei kriterijus ir teigiama, kad tokį ribų peržengimą tyrinėtojams nelengva užčiuopti. Taip pat tvirtinama, kad režimas siekė pasinaudoti institucinės opozicijos veikla savo naudai, todėl galima sakyti, jog opoziciškumas buvo bent iš dalies naudingas režimui.

Kaip aukščiausias opoziciškumo lygmuo straipsnyje išskiriama pusiau legali veikla. Ji apibūdinama kaip aktyvus dalyvavimas silpnai režimo kontroliuojamose, nors formaliai ir sovietinėse organizacijose ar menkai organizuotuose judėjimuose, dažnai turėjusiuose tautinį pobūdį. Apibrėžiamos šios veiklos sąsajos su pasipriešinimu.



ANTI-SOVIET BEHAVIOUR


- Summary -

 

The article discusses one of the models of behaviour typical to Lithuanian society in the Soviet period, namely anti-Soviet behaviour, which was particularly characteristic to the cultural elite of the time. It is described as the activity of opposing the Soviet regime, but not exceeding the permissible limits of activities and thus not being repressed by the regime. The article states that such behaviour supplemented the conformance of society (when resistance is understood as the antipode to conformance). In the author’s opinion, the opposition may be treated as the result of the interplay between the pressure of the regime and the values opposing to the regime, a certain compromise between the pressure of the regime on the one hand and the pressure of the values opposing the regime on the other hand.

The article distinguishes three levels of anti-Soviet behaviour. Social opposition is defined as resistance to the regime on a daily social level, ignoring the norms of behaviour proclaimed by the regime. The author maintains that such non-political activity that did not do direct harm to the regime increased alienation of people with the Soviet regime and weakened both the impact of the regime on society and the regime itself.

Institutional opposition, which is given major focus in the article, is defined as activities, particularly cultural activities, of the nation and for the sake of Lithuania dedicated to the preservation and support of national identity, culture, and the nation. It also includes public criticism of Soviet maladies and individual characteristics of the regime, artistic semi-nonconformism, the use of anti-Soviet overtones in creative work, and other manifestations of disagreement with the ideology of the regime. The author maintains that this institutional opposition manifested itself in the activities carried out at official institutions and in the public space controlled by the regime. It is also asserted that official public national manifestations during the post-Stalin period, part of which were the result of opposition activity, cannot be considered useful only to the regime. Publicity allowed for the opposition to spread widely and most efficiently nurture Lithuanian identity, even though ridden with ideology. In the author’s opinion, the opposition fit into the frame of the Soviet ‘social contract’ (people had to perform the mandatory rituals and not agitate publicly against Soviet power, whereas the regime leniently viewed the actual beliefs of people). The article discusses the crossing of the limit of permissibility as the criterion for allocating the activity to anti-Soviet activity and states that crossing such a threshold is difficult for researchers to identify. It is also affirmed that the regime sought to use the activities of institutional opposition for its own sake. It can therefore be stated that the opposition’s stance was at least partially useful to the regime.

Semi-legal activity is singled out as the highest level of opposition. It is defined as active participation in organisations that are formally Soviet but only slightly controlled by the regime or in loosely organised movements, usually of a national nature. The relationship of this activity with the opposition is defined.



„Genocidas ir rezistencija“ 2010 m. Nr. 2(28)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”