2021 m. gruodžio 8 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139,  8 602 04547. El paštas centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Arūnas Bubnys

ETNINIAI SANTYKIAI NACIŲ OKUPUOTOJE LIETUVOJE 1941–1944 M.

Santrauka


Remiantis įvairių šalių archyvų dokumentine medžiaga bei Lietuvos ir užsienio šalių istoriografija, straipsnyje nagrinėjami etniniai santykiai nacių okupuotoje Lietuvoje 1941–1944 m. Mėginama atsakyti į tris pagrindinius klausimus: 1) nacių okupacinio režimo politika Lietuvoje gyvenančių tautybių atžvilgiu; 2) okupuoto krašto tautų reakcija į nacių politiką; 3) Lietuvoje gyvenančių tautų tarpusavio santykiai. Daugiausia dėmesio skiriama tautiniams santykiams Vilniaus krašte.

Išnagrinėtos faktinės ir istoriografinės medžiagos pagrindu daromos tokios išvados. Strateginis Trečiojo reicho politikos Baltijos šalyse tikslas buvo laipsniška šių kraštų aneksija, germanizavimas ir kolonizavimas. Buvo planuojama germanizuoti apie trečdalį lietuvių tautos (tą dalį, kuri, nacių supratimu, turėjo germaniško kraujo). Kita dalis lietuvių ir, tikėtina, Lietuvos lenkai turėjo būti perkelta į Baltarusiją ir vakarines Rusijos sritis. Žydai privalėjo būti visiškai sunaikinti. Galutinis šių tikslų įgyvendinimas buvo nukeltas į pokario laikotarpį. Einamasis nacių okupacinio režimo tikslas Lietuvoje buvo maksimaliai panaudoti gyvybinius ir ūkinius išteklius Vokietijos karo tikslams. Dėl to vokiečių administracija buvo suinteresuota krašto politiniu ir ekonominiu stabilumu, siekė išvengti didesnių politinių ir tautinių konfliktų bei kontroliuoti padėtį.

Svarbiausias tautinių konfliktų židinys Lietuvos generalinėje srityje (LGS) buvo įtempti ir nuolat blogėjantys lietuvių ir lenkų santykiai. Pirmaisiais nacių okupacijos metais (iki 1943 m. rudens) vokiečių administracijos politika buvo palankesnė ir naudingesnė lietuviams. Lietuviai ėjo svarbiausias pareigas vietinėje administracijoje ne tik grynai lietuviškose apskrityse, bet ir Vilniaus apygardoje. Kita vertus, vokiečių administracija kontroliavo lietuvių administracijos darbą ir neleido jai vykdyti atvirai diskriminacinės politikos lenkų, baltarusių, rusų ir kt. tautinių grupių (išskyrus žydus) atžvilgiu. Lietuvių politinėms ambicijoms slopinti naciai bandė panaudoti Lietuvos lenkus, baltarusius ir rusus. Divide et impera principą naciai mėgino panaudoti ir skatindami baltarusių tautinį judėjimą bei priešindami juos su lenkais. Visos tautinės grupės buvo kurstomos prieš žydus. Nuo 1943 m. antrosios pusės naciai rodė vis daugiau palankumo lenkams. Nors lenkų antinacinis judėjimas nuo 1943 m. rudens vis labiau stiprėjo, vokiečių represinė politika lenkų atžvilgiu silpnėjo, nacių administracija ketino daryti lenkams vis daugiau nuolaidų ir taip siekti, kad lenkai veiktų vokiečiams naudinga linkme.

Žydų atžvilgiu okupacinė valdžia iš pat pradžių vykdė griežtą diskriminacinę, genocidinę politiką. Jau pirmaisiais okupacijos mėnesiais pradėtos vykdyti masinės žydų žudynės. Iki 1941 m. pabaigos buvo nužudyta apie 80 proc. Lietuvos žydų. Didesnis skaičius žydų buvo paliktas laikinai gyventi ir dirbti okupacinio režimo naudai Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Švenčionių getuose, tačiau ir šie 1943–1944 m. buvo sunaikinti. Į žydų naikinimo politiką (holokaustą) buvo įtraukta ir lietuvių administracija, ypač įvairios lietuvių policijos formuotės. Nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos 5–10 proc. Lietuvos žydų.

Nacių politika baltarusių ir rusų atžvilgiu buvo nuosaiki ir santykinai liberali. Vokiečiai skatino baltarusių tautinį atgimimą, švietimą, kultūrą, ragino juos aktyviau dalyvauti vietinės administracijos veikloje ir kitaip reikšti provokišką politinį aktyvumą. Baltarusių tautinį judėjimą vokiečiai mėgino panaudoti siekdami apriboti lietuvių ir lenkų politines ambicijas. Kadangi trūko baltarusių inteligentų, tokie vokiečių mėginimai Vilniaus apygardoje iš esmės buvo nesėkmingi. Panaši politika buvo vykdoma ir Lietuvos rusų atžvilgiu. Naciai skatino rusų religinį ir kultūrinį aktyvumą, ragino juos stoti į policijos formuotes ir vykti dirbti į Vokietiją. Buvo stengiamasi sumažinti Sovietų Sąjungos ir komunizmo įtaką Lietuvos rusams.

Nacių administracijos bandymai palenkti Lietuvos lenkus, rusus ir baltarusius į savo pusę iš esmės buvo nesėkmingi. Didesnė dalis šių tautinių grupių arba išliko vokiečiams priešiška, arba įtariai vertino vokiečių bandymus patraukti juos į Vokietijos pusę. Tai patvirtina ir gana aktyvus šių tautybių atstovų dalyvavimas antinaciniame pasipriešinimo judėjime.

Apibendrinant galima pasakyti, jog nacių tautinė politika LGS buvo santykinai nuosaiki ir lanksti (išskyrus radikaliai rasistinį ir genocidinį požiūrį į žydus ir čigonus). Tokią politiką lėmė okupacinio režimo siekis išlaikyti krašto stabilumą ir panaudoti jo išteklius Vokietijos karo reikmėms.


ETHNIC RELATIONSHIPS IN NAZI-OCCUPIED LITHUANIA IN 1941–1944

Summary


This article is based on documentary materials from various countries and Lithuanian and foreign historiography and analyses ethnic relationships in Nazi-occupied Lithuania in 1941–1944. The author discusses the following three main issues: 1) policies of the Nazi occupiers towards people of different ethnic groups living in Lithuania; 2) reaction of the ethnic groups of the occupied country towards Nazi policies; and 3) mutual relations of different ethnic groups living in Lithuania. The article mostly focuses on ethnic relations in the region of Vilnius.

After completing an analysis of factual and historiographic materials, the author draws the following conclusions: a strategic objective of the policies of the Third Reich in the Baltic States was gradual annexation, Germanisation, and colonisation of these countries. Plans were to Germanise about one-third of Lithuanians (i.e. the share which, in the opinion of the Nazis, had German blood). The remaining share of Lithuanians and probably Polish-Lithuanians were supposed to be deported to Byelorussia and western parts of Russia. The Jews were supposed to be completely exterminated. The completion of these goals was planned for the post-war period. The initial objective of the Nazis in Lithuania was to take maximum advantage of the country’s human and economic resources for Germany’s military goals. For this reason, the German administration was interested in having a stable political and economic situation in the country and tried to avoid any major political or ethnic conflicts and to control the situation.

The main source of ethnic conflicts in the Lithuanian General District (LGD) was the tense and ever worsening relationship between Lithuanians and Poles. In the first years of Nazi occupation (until autumn 1943), the policies of the German administration were more favourable and beneficial for Lithuanians. Lithuanians held the key positions in the local administration not only in traditionally Lithuanian counties but also in Vilnius County. On the other hand, the German administration controlled the work of the local administration and did not allow any openly discriminatory policies towards Poles, Byelorussians, Russians, or other ethnic groups (with the exception of Jews). The Nazis tried to take advantage of the Polish-Lithuanians, Byelorussians, and Russians to suppress the political ambitions of Lithuanians. The Nazis also attempted to apply the divide et impera principle by encouraging the Byelorussian national movement and confronting it with the Poles. All ethnic groups were instigated against the Jews. Starting in the second half of 1943, the Nazis became increasingly well-disposed towards the Poles. Although the Polish anti-Nazi movement began strengthening in the autumn of 1943, German repressive policies with regard to Poles mitigated, and the Nazi administration had the intention to make more concessions to Poles and in this manner ensure that the Poles acted in ways beneficial to the Germans.

With regard to the Jews, the occupational authorities implemented highly discriminative, genocidal policies from the very beginning. Mass massacres of Jews started as soon as the first months of occupation. Approximately 80 per cent of Lithuanian Jews were killed by the end of 1941. The majority of the remaining Jews were allowed a temporary reprieve to live in the Vilnius, Kaunas, Šiauliai, and Švenčionys ghettos and work for the benefit of the occupying authority, but they were also murdered in 1943–1944. The Lithuanian administration was also involved in the Jewish extermination (Holocaust); this is particularly true of Lithuanian police units. Only 5 to 10 per cent of Lithuanian Jews were able to survive the Nazi occupation to the end of the war.

Nazi policies towards Byelorussians and Russians were moderate and fairly liberal. The Germans stimulated Byelorussian national revival, education, and culture and encouraged Byelorussians to become more involved in the activities of the local administration and express pro-German political moods in other ways. Germans tried to use the Byelorussian national movement in order to limit the political ambitions of the Lithuanians and Poles. Since the Byelorussian intelligentsia was limited in number, these attempts by the Germans in Vilnius County proved unsuccessful. Similar policies were implemented with regard to Russian-Lithuanians. The Nazis fostered Russian religious and cultural activity and encouraged them to join the police force and go to Germany to work. Attempts to reduce the impact of the Soviet Union and communism on Russian-Lithuanians were made.

Nazi attempts to attract Polish-Lithuanians, Russians, and Byelorussians to their side in essence failed. Great shares of these ethnic groups either remained hostile towards the Germans or were mistrustful of the Germans’ attempts to attract them to the German side. This is also demonstrated by the fairly active participation of these ethnic groups in the anti-Nazi resistance movement.

To conclude, we can state that the ethnic policies of the Nazis in the LGD were fairly moderate and flexible (with the exclusion of the radically racist and genocidal attitude towards Jews and Roma). These policies were determined by the occupying regime’s desire to maintain stability in the country and use the country’s resources for German military needs.



„Genocidas ir rezistencija“ 2011 m. Nr. 1(29)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”