2014 Balandžio 25 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. kodas 191428780. tel. (8~5) 231 41 39, faks. (8~5) 279 10 33
Versija spausdinimui
VIKTORAS PETKUS

IN MEMORIAM

VIKTORAS PETKUS

(1928 05 17–2012 05 01)


Viktoras Petkus gimė 1928 m. gegužės 17 d. Raseinių aps. Aleksandrų k. Mokėsi Miniotų pradinėje mokykloje, vėliau – Raseinių gimnazijoje. 1947 m., dar besimokydamas gimnazijoje, už veiklą ateitininkų organizacijoje, pogrindinės spaudos platinimą buvo suimtas ir nubaustas laisvės atėmimu 5 metams. Kalėjo Komijos lageriuose. Už mėginimą pabėgti bausmė padidinta dar 10 metų. Po J. Stalino mirties 1953 m. paleistas anksčiau termino.

Grįžęs į Lietuvą ir Raseiniuose eksternu baigęs vidurinę mokyklą, persikėlė gyventi į Vilnių. Bandė studijuoti, tačiau dėl sovietinės valdžios daromų kliūčių – nesėkmingai. 1957 m. pabaigoje buvo suimtas antrą kartą, apkaltintas antisovietinės ir nacionalistinės literatūros saugojimu bei platinimu. Aštuonerius metus praleido Irkutsko, Mordovijos lageriuose.

Į Lietuvą grįžo 1965 m. pabaigoje, įsikūrė Vilniuje. Dirbo įvairiose darbovietėse. Nors buvo nuolat KGB stebimas, jo butas tapo poezijai, dvasinėms vertybėms neabejingos inteligentijos, kūrybinio jaunimo susibūrimų ir diskusijų vieta.

1976 m. lapkričio 25 d. V. Petkus kartu su keturiais bendražygiais įkūrė Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę (vadinamąją Lietuvos Helsinkio grupę). Apie jos įkūrimą pranešė Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje. Grupės susikūrimo manifeste buvo akcentuojamas dėmesys ne tik žmogaus teisių pažeidimams, bet ir tautų apsisprendimo teisei, tokiu būdu iškeliant Lietuvos okupacijos faktą. Tais pačiais metais V. Petkus parengė ir rašomąja mašinėle išspausdino pogrindžio leidinio „Lietuvos archyvas“ pirmąjį tomą, kuriame paskelbė Onos Lukauskaitės-Poškienės, Kazio Inčiūros, Tomo Venclovos ir kai kurių kitų autorių rašinius, viešai neprieinamus to meto skaitytojui. 1977 m. vasarą V. Petkus kartu su bendraminčiais ėmėsi iniciatyvos suvienyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinius judėjimus, buvo paskelbta apie vyriausiojo jungtinio komiteto sudarymą.

1977 m. rugpjūčio 23 d. V. Petkus buvo suimtas trečią kartą. Per kratą jo bute rasta daug Lietuvos Helsinio grupės dokumentų, pogrindžio spaudos, dvi rašomosios mašinėlės. Šį kartą jis buvo nuteistas 3 metams kalėjimo, 7 metams griežto režimo lagerio ir 5 metams tremties. Kalintas Vladimiro, Čistopolio kalėjimuose, vėliau – lageryje Permės sr. Prasidėjus politinėms permainoms Sovietų Sąjungoje, visuomenei aktyviai reikalaujant išlaisvinti politinius kalinius, V. Petkus 1988 m. grįžo į Lietuvą ir aktyviai įsitraukė į visuomeninį ir politinį jos gyvenimą: kartu su kitais atkūrė Ateitininkų federaciją, Lietuvos krikščionių demokratų partiją, buvo vienas Lietuvos politinių kalinių sąjungos, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos steigimo iniciatorių. Daug metų buvo Lietuvos žmogaus teisių asociacijos Garbės pirmininku, vyriausybės konsultantu žmogaus ir piliečių teisių klausimais.

1990 m. pradėjo leisti savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“, vėliau redagavo žurnalą „Lietuvos sargas“. Yra knygų „Dominikonai Lietuvos kultūroje“, „Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis“, „Lietuvos Helsinkio grupė“, „Laiškai iš Intos“ ir kitų autorius.

V. Petkus 1978, 1979 ir 1981 m. kartu su kitais Helsinkio grupių nariais, žymiais ukrainiečių ir rusų disidentais buvo pristatytas kandidatu Nobelio taikos premijai gauti. 1992 m. rugsėjo 11 d. Tarptautinis Kembridžo biografų centras paskelbė V. Petkų 1991–1992 m. pasaulio žmogumi, o kiek vėliau – ir XX amžiaus žmogumi.

1994 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu V. Petkus apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 1999 m. vasario 1 d. – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, o 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2007 m. jis pagerbtas Ukrainos 1-ojo laipsnio ordinu „Už narsumą“, 2011m. – Estijos Marijos žemės Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. 2011 m. lapkričio 16 d. V. Petkui buvo įteiktas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.

1993 m. apie V. Petkų sukurtas filmas „Viktoras Petkus: Esu toks, koks esu“ (rež. Vytautas Damaševičius).

2012 m. gegužės 4 d. V. Petkus atgulė amžinojo poilsio gimtųjų Raseinių kapinėse.

 

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”