2021 m. spalio 21 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - paroda „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“

2012 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimo II rūmų parodų galerijoje buvo iškilmingai atidaryta kilnojamoji paroda „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“, kurią, bendradarbiaudamos tarpusavyje, parengė Lenkijos ir Lietuvos institucijos – Tautos atminties institutas (toliau – IPN, Lenkija), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGRTC) ir Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Į renginį susirinko daug garbių svečių, politikų, diplomatinio korpuso narių, istorikų ir istorijai neabejingų žmonių. Žodį tarė Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje patarėja Marija Šlebioda, Seimo narys, istorikas dr. Arvydas Anušauskas, Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys ir į parodos atidarymą iš Lenkijos atvykusi IPN pirmininko pavaduotoja Agnieška Rudzinska. Parodos atidarymas tapo nepaprastai džiugiu įvykiu jos rengėjams, puoselėjusiems ir brandinusiems jos idėją dar nuo 2009 metų. Tų pačių metų vasarą, rengiantis minėti Antrojo pasaulinio karo pradžios ir Lenkijos valstybės žlugimo 70-ąsias metines, į LGGRTC kreipėsi IPN Viešojo švietimo biuras, siūlydamas rengti bendrą parodą apie Lietuvoje internuotus lenkų karius. LGGRTC specialistai šį pasiūlymą entuziastingai palaikė, nors minėtas laikotarpis ir internuotųjų likimas Lietuvoje yra mažai tyrinėtas. Juo domisi tik du Lietuvos istorikai – dr. Gintautas Surgailis ir dr. Simonas Strelcovas, o Lenkijos karių priglaudimas 1939–1940 m. yra labai pozityvus ir gražus Lietuvos poelgis, kai nepaisant visų buvusių nesutarimų ir Vilniaus krašto užgrobimo buvo ištiesta draugiška ranka ir lenkų kariams, ir civiliams karo pabėgėliams. Neatsitiktinai viena iš parodos iniciatorių ir rėmėjų tapo ir Lietuvos ambasada Varšuvoje.

LGGRTC specialistai ėmėsi ieškoti medžiagos apie internuotus lenkų karius ir internavimo stovyklas Lietuvos archyvuose, muziejuose, privačių asmenų kolekcijose. Į pagalbą buvo pasitelktas ir Vytauto Didžiojo karo muziejus, kuriam tuo metu vadovavo internuotųjų karių likimu Lietuvoje besidomintis dr. G. Surgailis. Deja, 2010 m. pavasarį įvykus lenkų tautos tragedijai – aviakatastrofoje žuvus Lenkijos prezidentui, o kartu su juo ir tuomečiam IPN vadovui dr. Janušui Kurtykai – parodos rengimas sustojo, kurį laiką tvyrojo nežinia. Tik 2010 m. rudenį buvo sulaukta žinių, kad parodos rengimas atnaujinamas. Reikėtų pasakyti, kad labai daug pastangų, kad atsirastų ši paroda, dėjo tuometė IPN Viešojo švietimo biuro direktoriaus pavaduotoja A. Rudzinska, kurios senelis buvo internuotas Lietuvoje ir kurios šeimos fotografijos eksponuojamos minėtoje parodoje.

Nepaisydami kai kurių skirtingų požiūrių IPN, LGGRTC ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus specialistai sugebėjo rasti bendrą kalbą ir įgyvendinti projektą. Parodos koncepciją ir tekstus rengė A. Rudzinska, IPN Viešojo švietimo biuro specialistas Pavelas Rokickis, LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. A. Bubnys, Genocido aukų muziejaus vadovas Eugenijus Peikštenis ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius plk. ltn. dr. G. Surgailis. Parodoje greta Lenkijos, Vokietijos, Baltarusijos, Didžiosios Britanijos mokslinių institucijų, archyvų, muziejų ir privačių asmenų kolekcijų panaudota medžiaga ir iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Birštono miesto muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, kelių privačių asmenų kolekcijų Lietuvoje.

Pirmiausia paroda buvo parengta lenkų kalba ir 2011 m. liepos 13 d. atidaryta Lenkijos Respublikos Seime. Iškilmingame renginyje, kaip ir Lietuvoje, dalyvavo daug politikų, diplomatų, visuomenės veikėjų ir kitų garbių asmenų. Dalyvavo ir parodos rengėjai iš Lietuvos. Deja, Lietuvos visuomenei pažinties su nauja paroda lietuvių kalba teko dar šiek tiek palaukti. 2011-ieji metai Lietuvoje buvo kupini intensyvios veiklos: buvo minimi Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių, holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metai. Tad tik 2012 m. imtasi rengti parodą lietuvių kalba. Buvo rengiami lietuviški tekstai, gaminami stendai, analogiški lenkiškajai versijai: buvo išlaikytas tas pats dizainas ir gamino tie patys gamintojai Lenkijoje.

Parodą sudaro dvidešimt chronologiškai išdėstytų stendų. Juose eksponuojamos fotografijos, spaudos publikacijos, dokumentai, žemėlapiai, schemos ir daiktai atspindi tragišką Lenkijos valstybės politinę situaciją po 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo, Lenkijos gynimą 1939 m. rugsėjo mėn., kariškių ir civilių gyventojų pasitraukimą į Lietuvą, Lietuvos poziciją Lenkijos atžvilgiu 1939 m. rugsėjo mėn., internavimo stovyklų sistemos kūrimą ir išsidėstymą 1939–1940 m., kasdieninį gyvenimą internavimo stovyklose, pogrindinę ir kūrybinę internuotųjų veiklą, internavimo stovyklų administracijos pareigūnų biografijas, Lietuvos lenkų pagalbą internuotiesiems ir karo pabėgėliams bei internavimo stovyklų vadovybės ir pačių internuotųjų likimą po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio mėn.

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė Vokietija, o rugsėjo 17 d. – Sovietų Sąjunga. Apsiginti prieš dvi grobuoniškas valstybes be sąjungininkų pagalbos buvo neįmanoma. Po nesėkmingo Lenkijos gynimo prasidėjo masinis karių ir civilių gyventojų traukimasis iš okupuotos šalies. 1939 m. rugsėjo pabaigoje Lietuvos sieną kirto apie 27 000 civilių asmenų ir 15 000 lenkų karių ir policininkų, kurie pagal tarptautinę karo teisę buvo internuoti.

Pirmosios internuotųjų stovyklos buvo skubiai įkurtos ištuštėjusiuose Birštono, Kulautuvos ir Palangos kurortuose, Alytuje, Kuršėnuose ir Rokiškyje. Vėliau internuotieji buvo perkelti į keturias dideles stovyklas Kalvarijoje, Ukmergėje, Vilkaviškyje ir Kaune. Internuotaisiais, vadovaujantis tarptautinėmis sutartimis, rūpinosi Lietuvos vyriausybė, civiliais pabėgėliais – Lietuvos Raudonasis Kryžius, padedamas Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus. Lietuvos vyriausybė ir įvairios organizacijos ragino Lietuvos gyventojus padėti kaimyninės valstybės karo pabėgėliams ir juos paremti. Į šį kvietimą atsiliepė daug Lietuvos gyventojų. Su entuziazmu civiliais karo pabėgėliais rūpinosi, maisto ir drabužių paketus internuotiesiems ruošė Lietuvoje gyvenę lenkai ir žydai.

Kasdieninį internuotųjų gyvenimą stovyklose reglamentavo griežta dienotvarkė, paremta karine disciplina. Stovyklų gyventojai turėjo užsiimti darbine ir kultūrine veikla. Stovyklose būdavo iškilmingai minimos valstybinės šventės, organizuojami chorų pasirodymai, veikė savišvietos būreliai ir bibliotekos. Ypatingu pasiekimu tapo savo leidinio ir teatro įsteigimas Kalvarijos internuotųjų stovykloje. Nepaisant visų anksčiau minėtų stovyklų administracijos pastangų sukurti internuotiesiems normalias gyvenimo sąlygas, daugelis jų dėl priverstinio išsiskyrimo su artimaisiais jautėsi prislėgti, išgyveno dėl savo valstybės praradimo, nes nematė jokių politinės situacijos gerėjimo perspektyvų. Šios ir kitos priežastys skatino stovyklų gyventojus ieškoti išeičių. Viena iš jų – jau pirmosiomis savaitėmis internavimo stovyklose susikūrusios pogrindinės organizacijos, kurių veikla daugiausia buvo sutelkta į internuotųjų moralės ir patriotizmo palaikymą. Kitas sprendimo būdas – pabėgimas iš internavimo stovyklos ir bandymai pasitraukti į Vakarus. Nepaisant to, kad Lietuvos valdžia, siekdama sumažinti internuotųjų skaičių, nuolat paleisdavo iš stovyklų asmenis, kurie būdavo pripažinti netinkamais karinei tarnybai arba kurie buvo priėmę Lietuvos pilietybę, pabėgimai nesiliovė. Internuotųjų skaičius stovyklose per 1939–1940 m. sumažėjo nuo 15 000 iki 4 372. Pastarieji, 1940 m. birželį SSRS okupavus Lietuvą, pateko į Sovietų Sąjungos valdžios rankas ir buvo išvežti į Kozelsko ir Juchnovo (Kalugos sr.) lagerius. Vėliau pateko į lagerius už poliarinio rato. Represijų neišvengė ir internavimo stovyklų pareigūnai. Daugelis jų buvo išsiųsti į lagerius, tik keliems pavyko pasitraukti į Vakarus. Pradėjusi savo kelią nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, paroda „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“ tęsia jį po Lietuvą. Ji jau buvo eksponuota Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Artimiausiu metu su paroda galės susipažinti Birštono miesto svečiai ir gyventojai.

Ramunė Driaučiūnaitė, Vilma Juozevičiūtė

 


Parodos „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“ atidarymas Lenkijos Seimo rūmuose Varšuvoje Lietuvos Respublikos Seimo II rūmų parodų galerijoje eksponuojamos parodos „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“ fragmentas Sveikinimo žodį taria IPN pirmininko pavaduotoja Agnieška Rudzinska

„Genocidas ir rezistencija“ 2013 m. Nr. 1(33)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”