1947 m. gegužės 12 d. V. Vitkauskas-Saidokas paskiriamas Žalgirio rinktinės vado adjutantu, suteikiant jam grandinio laipsnį. Tačiau ir rinktinėje, ir visoje apygardoje vis dažniau žūdavo partizanai, retėjo patyrusių laisvės kovotojų gretos.

 

1948 m. balandžio 28 d. žuvo Tauro apygardos štabo viršininkas Vincas Štrimas-Šturmas. Jis buvo vienas labiausiai pasižymėjusių apygardos partizanų ir ilgiausiai vadovavęs Žalgirio rinktinei. Tų pačių metų rugpjūčio 10 d. Jonučių kaime netoli Garliavos žuvo ir tuometinis Tauro apygardos vadas Jonas Aleščikas-Rymantas. Kartu su Tauro apygardos vadu dar žuvo Žalgirio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas Kazimieras Brunza-Papartis ir Dariaus-Girėno kuopos vadas Juozas Skučas-Šaulys.

Po Šturmo žūties Žalgirio rinktinės vadu tapęs V.Vitkauskas-Saidokas laišku pranešė buvusiam Kęstučio apygardos vadui, vėliau vadovavusiam partizanų Vakarų Lietuvos („Jūros“) sričiai, Jonui Žemaičiui-Vytautui, kuris aktyviai rūpinosi pogrindžio centralizacija, kad, žuvus Rymantui, Tauro apygardoje neliko tinkamų žmonių Vyriausiojo ginkluotojo pogrindžio vadovybei sudaryti ir pasiūlė pačiam J. Žemaičiui imtis iniciatyvos įsteigti Lietuvoje vadovaujantį pogrindžio centrą.

Iki 1948 m. spalio 8 d. Žalgirio rinktinės vadas V. Vitkauskas-Saidokas laikinai ėjo Tauro apygardos vado pareigas, kurias po to perdavė naujai paskirtam Aleksandrui Grybinui-Faustui.

Faustas apygardai vadovavo beveik metus. 1949 m. rugsėjo 28-osios naktį patekęs į pasalą žuvo – sunkiai sužeistas sunaikino su savimi turėtus dokumentus ir nusišovė. Per šį trumpą laikotarpį Tauro apygarda neteko daug patyrusių laisvės kovotojų. Krito Vytauto rinktinės vadas Kazys Greblikas-Sakalas, tos pačios rinktinės štabo ir rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Skydas, Algimantas, rinktinės ūkio skyriaus viršininkas V. Krunkaitis-Herbas, Geležinio Vilko rinktinės vadas Juozas Baltrušaitis-Tigras, kiti pasižymėję partizanai...

 

1949 m. spalio 25 d. Pietų Lietuvos srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu ltn. Saidokas nuo lapkričio 1 d. paskirtas laikinai eiti Tauro apygardos vado pareigas, o 1950 m. sausio 25 d. įsakymu Nr.12  Saidokui buvo patvirtintos šios pareigos ir pakeistas slapyvardis. V. Vitkauskas tapo Karijotu.

Nepaisant to, kad partizanų kovos tuo metu jau buvo priblėsusios, Karijotas aktyviai ėmėsi darbo. Jausdamas, kad partizanų kova krypsta vienokios ar kitokios pabaigos link, jis peržiūrinėjo apygardos archyvą, žuvusių partizanų bylas ir apie juos surinktas žinias. Karijotas įsakymu sau pavaldiems daliniams nurodė rinkti medžiagą apie pirmuosius partizanus, vadus, kovos organizatorius, mūšius, kovotojų gyvenimo būdą, klaidas, atliktas kovines užduotis ir operacijas, vadovybės pasitarimus, posėdžius ir juose priimtus nutarimus, priešo nuostolius ir siautėjimo faktus, gyventojų trėmimus, žvalgybinę veiklą. Reikalavo, kad į apygardą siunčiamoje archyvinėje medžiagoje atsispindėtų partizanų nuopelnai, jų asmens žinios, būtų nurodyti ryšininkai ir rėmėjai, sutvarkytos visų likviduotų asmenų bylos bei rinktinėse išleisti įsakymai, sudaryti partizanų nuotraukų ir jų negatyvų archyvai bei išsamūs partizanų veiklos konspektai dienos tikslumu. Taip pat Karijotas įsakė, padedant gyventojams, sutvarkyti žinomas partizanų palaidojimo vietas, jas nufotografuoti ir išsamiai aprašyti. Karijotui vadovaujant, buvo griežtai uždrausta likviduoti asmenį, jei nesudaryta jo asmens byla ir nutarimo nepatvirtino rinktinės štabas. V. Vitkauskas rūpinosi, kad būtų tinkamai įvertintas kiekvienas partizanas ir pažymėta jo kova, kruopščiai rinko visą kovų už laisvę archyvinę medžiagą ir griežtino laisvės kovotojų drausmę neabejotinai jausdamas atsakomybę istorijai.

 

Kaip vadas Karijotas partizanų buvo labai vertinamas ir mylimas – dažniausiai bendražygiai jį vadino ne slapyvardžiu, o Tėvu. Aukščiausioji partizanų vadovybė jį vertino už pareigingumą ir drąsą, jis buvo rodomas pavyzdžiu kitiems partizanams. 1950 m. spalio 14 d. Pietų Lietuvos srities vado įsakymu Nr. 22 Karijotas apdovanotas 3-iojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi su kardais. 1951 m. vasario 16 d., Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 43-ųjų metinių proga, V. Vitkauskui-Karijotui LLKS Vyriausioji vadovybė suteikė laisvės kovotojo partizanų kapitono laipsnį.

1948 m. balandžio 12 d. Kirdulių valsčiuje vykusiose kautynėse žuvo artimas V. Vitkausko draugas Žalgirio rinktinės rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Kuras-Jaunutis. Matydamas, kad žuvusio draugo kūnas gali atitekti priešams, Karijotas pakėlė likusius gyvus partizanus kontratakai, atmušė okupantus ir palaidojo Jaunutį.

V. Vitkauskas-Karijotas dalyvavo daugiau kaip dešimtyje kautynių su priešu.

1950 m. kovo mėn., esant sunkiai partizanų finansinei būklei, Karijotas dienos metu organizavo į Ežerėlio durpyną vykstančio traukinio užpuolimą. Traukinyje su stipria sargyba buvo vežami pinigai. Užpuolimui vadovavo pats V. Vitkauskas-Karijotas. Sunaikinus sargybą buvo paimta didelė pinigų suma ir paskirstyta apygardų štabams bei LLKS Prezidiumui. Už šią operaciją Karijotui įteiktas pagyrimo raštas.

1950 m. spalio mėn. iš Vakarų į Lietuvą su desantininkų grupe grįžus Juozui Lukšai-Skirmantui, Karijotas organizavo jų apgyvendinimą, ryšio su Vakarais ir Vyriausiąja LLKS vadovybe palaikymą. Pirmieji du radijo seansai su Vakarais įvyko 1950 m. lapkričio 16 d. Kazlų Rūdos miške, kur ir buvo Karijoto štabo bunkeris. Ten pat buvo apsistoję iš Vakarų atvykę desantininkai K. Širvys-Sakalas ir B. Trumpys-Rytis. Jie radijo ryšio seansams nuo štabo būstinės keliaudavo 20 ir daugiau kilometrų. Dvi dienos prieš šį seansą štabe įvyko pasitarimas, kuriame be Karijoto ir minėtų desantininkų dar dalyvavo J. Lukša-Skirmantas, laikinai ėjęs Pietų Lietuvos srities pareigas mjr. Sergijus Staniškis-Litas, LLKS Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas, Žalgirio rinktinės vadas K. Jankauskas-Demonas ir apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas Pranas Bastys-Dūmas.

Tų pačių metų lapkričio 23 d. į Vakarus buvo pranešta, kad Skirmantas yra Pietų Lietuvos srities vadovybės štabe. Lapkričio 30 d. telegramoje pranešta, kad partizanai sutinka priimti dar vieną desantininką, kuris atvežtų ginklų, amunicijos, radijo aparatūros, tipografijos, medikamentų ir kt. Tačiau tai buvo paskutinė radiograma. Gruodžio pradžioje sovietų kareiviai apsupo grupę, kuri rengėsi eiliniam ryšio seansui. Teko pasitraukti palikus aparatūrą.

Karijotas taip pat toliau ypač sudėtingomis sąlygomis leido apygardos laikraštį „Laisvės Žvalgas“. Šio laikraščio leidybą jis atgaivino dar 1948 m., kai ėjo apygardos štabo viršininko pareigas. Karijotui žuvus, laikraščio leidyba daugiau nebuvo atnaujinta.

1951 m. vasario 2 d., apygardos štabą perkeliant į naują vietą, važiuojant pro Slavikų valsčiaus Endrikių kaimo gyventojo Valaičio sodybą, kurioje buvo nakvynei apsistojęs čekistų dalinys, ieškantis Karijoto štabo, partizanai buvo pastebėti. Įvyko paskutinės V. Vitkausko-Karijoto kautynės. Partizanai traukėsi netoliese esančio miškelio link. Kol vyrai pasiekė mišką, nuo priešo ugnies žuvo Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Karijotas, Žalgirio rinktinės Vasario 16-osios tėvūnijos vadas Pranas Rudmickas-Uosis, jo adjutantas Vytautas Požereckas-Mindaugas, apygardos rūpybos poskyrio viršininkas Pranas Bastys-Dūmas ir štabo apsaugos būrio kovotojas Jonas Račiukaitis-Jonas. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 1998 m. gegužės 19 d. partizanų kpt. Viktorui Vitkauskui buvo suteiktas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas.

Šakių r., Šakių sen., Endrikių k. Paminklas atidengtas 1997 m. P. Endriukaičio iniciatyva