2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Raminta Kšanytė
Sovietinės Lietuvos valdžios ir Pabaltijo karinės apygardos bei jos įgulų santykiai 1946–1962 m.

Santrauka

 

Vakarų šalių istoriografijoje didžiausias dėmesys skiriamas tarybinės armijos ir komunistų partijos santykiams. Iki šiol nebuvo iš esmės nagrinėta okupacinės kariuomenės įtaka aneksuotai Lietuvai, neanalizuotas tarybinės armijos ir vietos valdžios santykių kompleksas. Išanalizavus gausią 1945-1962 metų archyvinę medžiagą buvo atskleista, kad okupacinės kariuomenės įtaka aneksuotai Lietuvai buvo realizuojama per karinių ir vietos valdžios institucijų santykius. Kariškių poreikiai priklausė ir nuo sovietinės karinės doktrinos, pagal kurią buvo perdislokuojami daliniai, kuriami nauji kariniai objektai (tarp jų ir branduoliniai) ar priešingai – vykdomas karinių dalinių likvidavimas ir karininkų demobilizavimas. Karinės doktrinos pokyčiai vertė sąjunginę valdžią, karines struktūras ieškoti būdų kaip patenkinti kintančius karinius bei karinius-socialinius poreikius vietinių resursų sąskaita, derindamos su vietos valdžia. Daugiausia vietiniais resursais realizuojami kariškių poreikiai buvo susiję su aprūpinimu žemės plotais (įvairiomis formomis okupacinė kariuomenė naudojo apie 6 proc. Lietuvos ploto), patalpomis, butais, maistu.

 
Karinės reformos socialiniai padariniai 1955-1956 ir 1960-1962 m. perkelti vietos valdžiai, kurios santykių su karine apygarda vienas svarbiausių aspektų priklausė nuo galimybės patenkinti kariškių gyvenamojo ploto poreikius. Abiem laikotarpiais buvo sustiprėjusi įtampa tarp partijos ir kariuomenės. Stalininiu laikotarpiu butų problema buvo sprendžiama ir pasinaudojant ištremtų lietuvių turtu, įtvirtinant rekonstruojamų ir statomų butų natūriniu „10 procentų mokesčiu“ kariškių naudai bei plečiant masines statybas 1960-1961. Kariuomenės pozicijų sustiprėjimas 6-ojo dešimtmečio viduryje atsispindėjo ir kariškių socialinių problemų sprendime. 1946-1959 m. vietinės valdžios sunkiai sprendžiamos kariškių socialinės problemos buvo sąlygotos ir materialinių resursų trūkumo, ir komunistinės valdžios politikos sukurtų visuomenės socialinių problemų aštrumo, bet prasidėjęs intensyvus urbanizavimo procesas ir jį lydėjęs gyvenamųjų namų statybos augimo procesas leido Lietuvoje gana sparčiai įvykdyti Maskvos nutarimus.


Pagal besiformuojančią naują karinę koncepciją, pasirengimas NATO valstybių galimam staigiam antpuoliui iš oro ir galimam branduolinio ginklo panaudojimui vertė Lietuvoje įgyvendinti visus Maskvoje priimamus pasirengimo karui planus. Vietinė valdžia turėjo glaudžiai bendradarbiauti su karinėmis struktūromis vykdydama šiuos pasirengimo branduoliniam karui planus. Besikeičianti karinė koncepcija reikalavo civilinę valdžią dar labiau susieti su kariniais pasirengimais. Augančią kariškių ir vietinės valdžios tarpusavio priklausomybę įtvirtino N.Chruščiovas savo karinėmis reformomis – į karo tarybas įtraukdamas vietos partinės nomenklatūros viršūnę ir suteikdamas jiems daugiau teisių kariniuose reikaluose. Lietuvoje tai pirmiausia atsispindėjo vietos valdžios vis gilesniu įsitraukimu į visuotinės karinės prievolės įstatymo įgyvendinimą. Tarybinio visuotinės karinės prievolės įstatymo vykdymo kontrole ir lydinčiomis politinėmis akcijomis palaipsniui vis labiau užsiėmė vietinės partinės ir valdžios institucijos. Tai atspindėjo vieną iš pagrindinių N. Chruščiovo pradėtų karinių reformų tikslų – siekti partijos viešpatavimo kariuomenėje.

Relations between the Lithuanian Government and the Baltic Military District and its Garrisons in 1946–1962

Summary

Historiography in the Western countries has directed most attention on the relations between the Soviet army and the Communist Party. Until now, noone has substantially investigated the influence which the army of occupation exerted on the Soviet-annexed Lithuania, nor has analysed the relations between the Soviet army and the local authorities. A study of the vast archival materials of 1945-1962 establishes that the influence of the occupying army in Lithuania was exerted through the relations between the military authorities and the local state institutions. The demands of the military also depended on the Soviet military doctrine, according to which the divisions were deployed and new military bases (including nuclear ones) were established, or by contrast, which military divisions were disbanded and which military units were demobilised. Changes in military doctrine forced the Soviet authorities to look for ways to meet the changing military and military-social demands by using local resources. The demands of the military were realised mostly by means of local resources and were related to the allowances of land (in various forms, the occupying army owned about six percent of all the land in Lithuania), premises, housing, and food.


In 1955-1956 and 1960-1962, the social costs of the military reform were placed on the local authorities; the military’s relations with local authorities depended on the housing demands of the army. The housing problem was partly solved by utilising the property of deported Lithuanians, and establishing the “10 percent fee”, paid in kind, on the reconstruction and construction of apartments for the benefit of the military, and also developing the mass construction works in 1960-1961.


AS a result of the new military doctrine developed in preparation for a possible sudden attack of the NATO states from the air and the possible use of the nuclear weapon, Lithuania was forced to implement all the war plans adopted in Moscow. To implement those plans the local authorities were forced to cooperate closely with the military structures. The increasing interdependence of the military and local authorities was reinforced by Nikita Khrushchev through his military reforms – involving leaders of the local party nomenklatura in military councils and giving the Party more rights in dealing with military issues. The local authorities in Lithuania were continuously getting more involved in the implementation of the law on the general national service. Control of the implementation of the Soviet universal military service and the carrying out of the requisite policies greatly increased the Party’s control of the military – a major goal of Khrushchev’s military reforms.



Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 2(18)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”