2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kristina Ūsaitė
Kūrybinės sąjungos kaip ideologinės cenzūros mechanizmas Lietuvoje 1956–1980 m.
Santrauka
 
Komunistinė „kultūrinė revoliucija“ buvo vykdoma kaip visa apimantis permanentinis procesas, siekęs pašalinti individualybę ir pritaikyti kolektyvizmui visas žmogiškas raiškos formas. Viena svarbiausių priemonių to pasiekti – visuotinė meninės kūrybos kontrolė. Remiantis archyvine medžiaga darbe siekiama atskleisti 1956–1980 m. Lietuvoje veikusių, vienos žemesniųjų ideologinės cenzūros sistemos grandžių – kūrybinių sąjungų – administravimo ir priežiūros mechanizmą. Darbe konkrečiais organizacinės struktūros aspektais (narystės kūrybinėje sąjungoje, darbo su pradedančiais kūrėjais, prie sąjungų valdybų steigtų kūrybinių sekcijų ir komisijų funkcionalumo, ideologinės narių kontrolės ir politinio švietimo) nagrinėjamas kūrybinėms sąjungoms pavestų ideologinės kontrolės funkcijų įgyvendinimo mastas bei nusakoma kūrybinių organizacijų vadovų įtaka kultūros politikai.
 
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pasikeitus kūrybinių sąjungų ir draugijų teisiniam statusui buvo pereita prie atviro ir tiesioginio partinio vadovavimo kūrybinėms sąjungoms. Lietuvoje įkurtos kūrybinės sąjungos tebuvo Maskvoje veikusių analogiškų institucijų teritoriniai padaliniai, grindžiantys savo pavaldumą ir organizacinę struktūrą bendru tarybinei politinei sistemai demokratinio centralizmo principu. Atlikta kūrybinių sąjungų organizacinės struktūros analizė tam tikru mastu atspindi menininkų ir jų organizacijų institucinės veiklos ypatumus. Orientacija į teritorinį ir šakinį (sritinį) kūrybinių darbuotojų telkimą rodo, kad pirmenybė teikta organizaciniams klausimams spręsti. Minėtų organizacijų narių meniniai interesai, pažiūros ir įsitikinimai, jungiantys menininkų individualybes ir jų grupes, skatinantys jų kūrybinį aktyvumą ir menines paieškas, organizacijos struktūrai įtakos neturėjo. Nors oficialiai prie LSSR kūrybinių sąjungų valdybų steigiamų sekcijų ir komisijų skaičius kūrybinėse sąjungose išaugo, dauguma jų veikė stichiškai, priklausomai nuo politinės konjunktūros, savo veiklą apribodamos ūkinių-finansinių klausimų svarstymu. Šiek tiek savarankiškesnės buvo dailininkų ir kompozitorių sąjungų sekcijos ir komisijos. „Kūrybine-idėjine“ kūrybinių sąjungų narių kvalifikacija besirūpinusios pirminės partinės organizacijos dėl nepalankiai mažo bendro tam tikros kūrybinės sąjungos narių ir jos partinei organizacijai priklausiusiųjų skaičiaus santykio nepajėgė išspręsti politinio švietimo klausimo. Septintajame dešimtmetyje jį perdavus kūrybinių sekcijų žiniai, problema iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos taip ir liko formali . Intensyviausia institucinė kūrybinių sąjungų plėtra vyko septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo dešimtmečio pradžioje.
 
Išankstinė cenzūra buvo labiausiai išplėtota rašytojus vienijusioje organizacijoje. Darbas su pradedančiais literatais buvo itin kruopščiai organizuotas. Tai daryti  turėjo padėti „vidinio cenzoriaus“ pagrindus formavusios komisijos darbui su jaunaisiais bei jaunųjų menininkų sekcijos. Kiek mažiau kontroliuoti „grynųjų“ menų atstovai – dailininkai ir kompozitoriai. Jie buvo savarankiškesni. Jaunųjų sekcijų bei darbo su jaunaisiais menininkais komisijų įsteigimą aštuntojo dešimtmečio viduryje daugiau nulėmė besikeičiančios politinės konjunktūros. Neretai kultūros politikai įtakos turėjo ir pačios kūrybinių sąjungų vadovų asmenybės. Bene labiausiai savo nariais rūpinosi LSSR DS valdyba, vadovaujama liberalių pažiūrų pirmininko J. Kuzminskio. Panaši padėtis susiklostė ir LSSR KS, kuri sugebėjo kūrybos klausimais išlikti laisva ir nepriklausoma. Skirtingai nuo dailininkų ir kompozitorių sąjungų, rašytojų sąjungos vadovai buvo labiau veikiami politinės konjunktūros ir beveik nesirūpino realiais savo sąjungos narių poreikiais.
 

Creative Union as the Mechanism of the Ideological Censorship in Lithuania in 1956–1980
Summary 

The communist “cultural revolution” was realised as a whole-inclusive permanent process which aimed to destroy any individuality and to apply all forms of human self-expression to collectivism. One of the main to achieve this was an overall control of the artistic creation. Referring to the archival materials, the writing attempts to reveal the administrative and control mechanism of one of the lowest branches of the ideological censorship system, the creative unions, which operated in Lithuania in 1956-1980. Following concrete aspects of the organisational structure (membership in a creative union, work with the young artists, functionality of the creative sections and commissions founded under the union boards, ideological control and political education of the members) it analyses the scope of the ideological control functions assigned to creative unions and describes the influence of the leaders of the creative organisations on the cultural policy.
 
In the thirties of the 20th century after the change in the legal status of the creative unions and associations, the parties took open and direct control over the creative unions. The creative unions in Lithuania were only territorial branches of analogous institutions of Moscow; their subordinations and organisational structure was based on a democratic centralised system common to the entire Soviet political system. The analysis of the organisational structure of the creative unions in a certain scope reflects the institutional activity peculiarities of the artists and their organisations. The fact that creative employees were concentrated according to territories and subjects (sphere) evidences that the priority was given for organisational issues. The artistic interests, approaches and creeds of members of the above mentioned organisations, uniting individualities and groups of the artists, encouraging their creative activeness and artistic searches did not have any influence on the organisational structures. Although officially the number of sections and commissions in the creative unions established under the boards of the LSSR creative unions, most of them were operating spontaneously, depending on the political conjuncture and limiting their work to the considerations over economic-financial issues. A little more independent were the sections and commissions in the unions of artists and composers. The primary party organisations responsible for the “creative-ideological” qualifications of the members of creative unions, due to unfavourable low general percentage of members of a certain creative union and members of its party organisation were unable to solve the question of political education. In the sixties, having assigned it to the creative sections, all until the end of the analysed period the problem continued to remain only formal. The most intense institutional development of creative unions took place at the end of the sixties – beginning of the seventies.
 
Preconceived censorship was mostly developed in the organisation uniting the writers. The work with the beginning writers was extremely thoroughly organised. To help doing this there were the commissions for work with young artists that formed the base of the “internal censor” and the sections of young artists. A little less controlled were the representatives of the “pure” arts, the artists and composers. They had more independence. Establishment of the sections of young artists and commissions for work with young artists in the middle of the seventies was more determined by the changing political conjunctures. Moreover, it was often the very personalities of the leaders of the creative unions that influenced the cultural policy. The one taking most care of its members was the board of the LSSR artists’ union led by a liberally oriented chairman J. Kuzminskas. A similar situation also developed in the LSSR composers’ union which managed to remain free and independent when it concerned creative issues. Unlike the unions of artists and composers, the leaders of the writers’ union were more subjected to the political conjuncture and almost did not consider the real needs of its members.


Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 2(18)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”