2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Herman Kruk, Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronikos, 1939–1944, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2004, LII, 760 p.
Hermanas Krukas aprašo visuomeninius ir asmeninius įvykius, kurie prasideda 1939 m. rugsėjo mėnesį, kai jis bėgo nuo Varšuvą užpuolusių vokiečių ir tapo pabėgėliu Vilniuje, „Lietuvos Jeruzalėje“. Jo dienoraščiuose pasakojama apie dvejus tragiškus Vilniaus geto metus ir vėlesnius metus Estijos mirties stovyklose. Šioje unikalioje kronikoje pateikti visi surasti H. Kruko dienoraščių puslapiai ir liudytojų pasakojimai apie Vilniaus žydų bendruomenės sunaikinimą bei jų pastangas palaikyti ideologinį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą net tada, kai jų pasaulis buvo naikinamas. Dienoraščiuose užfiksuota geto ir stovyklos kasdienio gyvenimo tikrovė, gandai apie vykstantį už geto sienų pasaulinį karą, reakcija į nesibaigiančius persekiojimus ir pasakojimai apie atvejus, kai lietuviai valstiečiai mėgino gelbėti žydus nuo mirties. Skaitydamas H. Kruko penkerius metus kasdien rašytą pasakojimą apie holokaustą, skaitytojas pradeda geriau suprasti nacių ketinimus, pajusti prarajos siaubą ir žavėtis mirčiai pasmerktų žmonių drąsa bei ištverme.
Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos
Paskutinį įrašą savo dienoraštyje H. Krukas padarė 1944 m. rugsėjo 17-ąją, dieną prieš Raudonosios armijos išvadavimą. Šešių liudytojų akivaizdoje savo paskutiniuosius dienoraščius jis paslėpė Lagedžio stovykloje. Kitą dieną H. Krukas ir dauguma žydų iš Kloogos ir Lagedžio stovyklų buvo sušaudyti, jų kūnai sudeginti. Vienas iš šešių, Nisanas Anolikas, sugebėjo pasislėpti ir išsigelbėti. Jis sugrįžo į stovyklą, atkasė dienoraščius ir atvežė juos į Vilniaus naująjį Žydų muziejų, kurį įkūrė A. Suckeveris ir Š. Kačerginskis ir kuriame buvo kiti H. Kruko rankraščiai. 1947 m. sovietų valdžia uždarė muziejų, o visus popierius išsivežė NKVD, greičiausiai perdirbimui į popieriaus fabriką. Tačiau vienas doras lietuvis išgelbėjo labai daug konfiskuotų žydų knygų bei rankraščių. Jie pasirodė tik po pusės amžiaus, tarp jų ir šimtai H. Kruko rašytų puslapių.
XXI amžiaus skaitytojai iš H. Kruko užrašų galėtų pasisemti įkvėpimo ir pasimokyti, kaip grumtis su nelaime bet kada ir bet kur. Iš kiekvieno H. Kruko pasakojimo puslapio trykšta jo troškimas pilnatviškai išgyventi kiekvieną gyvenimo minutę, jo pasiryžimas neatsisakyti doros ir teisingumo principų, jo užuojauta paprastiems žmonėms, siekiantiems išlikti brutalios ir kasdienės tragedijos akivaizdoje, ir, žinoma, jo gebėjimas išlaikyti ironijos ir humoro jausmą.
Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai [sudarė Danutė Gailienė], Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2004, 272 p.
Politinės represijos priskiriamos prie pačių sunkiausių traumų, nes jos dažniausiai būna itin žiaurios ir ilgai trunkančios. Dvidešimto amžiaus Europos istorija su jos dviem totalitariniais režimais kupina daugybės represijų, persekiojimų ir žmonių kančių.
Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų šalyse imta intensyviai tirti nacizmo represijų ilgalaikes psichologines ir psichopatologines pasekmes aukoms. Pradžioje šių tyrimų iniciatoriai turėjo įveikti tradicinės psichiatrijos ir psichoanalizės postulatus, jog traumuojantys išgyvenimai neturi lemiamo poveikio juos patyrusiųjų psichinei sveikatai. Vyravo įsitikinimas, jog normaliems žmonėms traumų pasekmės negali būti ilgalaikės, nes laikas gydo, ir žmonės gana greitai gali vėl atgauti dvasinę pusiausvyrą. Jei kuriems tai nepavyksta, tai ne dėl traumuojančių išgyvenimų, o dėl asmenybės savybių – dėl to, kad ir iki traumos tokie asmenys turėjo neurotinių sutrikimų.
Sunkių traumų psichologija
Tačiau dešimtmečius trukę tyrimai parodė, jog karo ir politinių represijų traumos sukelia sunkius ilgalaikius somatinius, psichologinius ir psichopatologinius padarinius. Šie padariniai mažai siejasi su asmenybės predispozicija – net buvusiems visai sveikiems žmonėms sukrečiantys išgyvenimai sukėlė daug psichinės sveikatos sutrikimų: baimingumą, nervingumą, depresiją, pasikartojančius košmarus, padidėjusį dirglumą ir agresyvumą, darbingumo sumažėjimą ir pan. Kai kurie nukentėjusieji juos jaučia net visą gyvenimą. Taip pat paaiškėjo, kad daug baisiau už vadinamąsias „natūralias“ traumas (gamtines ir technologines katastrofas) veikia kitų žmonių sukeltos traumos (smurtas, persekiojimai, represijos).
Politinių represijų padarinius tirti sunku, nes beveik visada tyrimai galimi tik įvykus politiniams pokyčiams ir žlugus represiniam režimui (tiesa, kartais tyrimai atliekami politinių pabėgėlių reabilitacijos centruose). Kol traumavimas nesibaigia, neįmanomas ir joks trauminės patirties įvertinimas. Be to, traumų tyrimo sėkmė labai priklauso ir nuo politinio, visuomeninio jų pripažinimo. Kol visuomenė nepripažįsta aukų kančių, jos nesulaukia jokios pagalbos, neskatinami ir jokie jų trauminio patyrimo tyrimai.
Šioje knygoje, kuri yra pirmoji Lietuvoje sunkių traumų mokslinių tyrimų monografija, pateikiami politinių represijų padarinių tyrimai įvairiose šalyse ir kultūrose. Tirtos nacizmo ir komunizmo represijų pasekmės Europoje, taip pat kolonijinio genocido ilgalaikiai padariniai Arktyje ir Australijoje. Norvegijos, Vokietijos, Šveicarijos, Kanados ir Lietuvos autoriai specialiai šiai knygai parašytuose straipsniuose nagrinėja sunkias traumas, kurios skyrėsi savo trukme ir traumos pripažinimo laipsniu, padarinių įvertinimo ir žalos kompensavimo aukoms pobūdžiu.
Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai 1939–1956, [ats. redaktorius Arvydas Anušauskas], Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2004, 400 p.
Lietuvių ir lenkų istoriniai ryšiai patyrė daug išbandymų. Bendrą kovą dėl laisvės XIX a. sukilimuose pakeitė tarpusavio nesutarimai. Ypač įtempti tautų santykiai buvo 1919–1939 m. XX a. devintojo–dešimtojo dešimtmečių sandūroje vėl atgavusios laisvę tautos atsisakė tarpusavio pretenzijų ir 1994 m. sudarė draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Iš to kyla atsakomybė ir abiejų šalių istorikams: ar mėginsime ieškoti bendrų ir mus jungiančių sąsajų, tarpusavio supratimo ir sutarimo, ar vėl aiškinsimės istorines skriaudas.
Antrojo pasaulinio karo metais abipusis tautų nepasitikėjimas dar sustiprėjo. Skirtingai vertintos galimybės laimėti išskyrė lenkus ir lietuvius į dvi priešiškas stovyklas. Didžiausiu pavojumi savo nepriklausomos valstybės gyvavimui lietuviai laikė Sovietų Sąjungą, o lenkai – Vokietiją. Šios totalitarinės valstybės buvo nutraukusios lietuvių ir lenkų valstybių nepriklausomą gyvavimą. Lietuviai, kaip maža tauta, pirmiausia rūpinosi tautinio tapatumo išlaikymu, o lenkai lietuvių administraciją, bendradarbiaujančią su nacių okupantais, laikė savo prieše. Dėl to ne kartą kilus konfliktui buvo pralieta kraujo. Visa tai abiejų tautų atmintyje išliko kaip svarbi istorinės sąmonės, kurią slegia kitos pusės veiksmų sukeltos skriaudos, dalis.
Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje
LGGRTC kartu su Tautos atminties institutu (lenk. Institut Pamięci Narodowej, IPN) (Lenkija) 2002 m. rugsėjo 12–13 d. Varšuvoje surengė mokslinę konferenciją „Pasipriešinimas totalitarinėms sistemoms Antrojo pasaulinio karo metu Vilniaus regione“ iš ciklo „Lenkų ir lietuvių santykiai 1939–1989 metais“.
Konferencija pasiekė iškeltą tikslą – joje daryti pranešimai padėjo suprasti lenkų ir lietuvių veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais priežastis. Pranešėjai nagrinėjo Pogrindinės Lenkijos valstybės Vilnijoje struktūrą, Lietuvos nepriklausomybės praradimą ir lietuvių pilietinę iniciatyvą kuriant laikinąją vyriausybę, taip pat buvo padarytas labai kontroversiškas pranešimas, iškeliantis lenkų ir lietuvių kolaboravimo su okupantais problemą.
2003 m. lapkričio 6–7 d. LGGRTC ir Tautos atminties institutas surengė antrąją tarptautinę konferenciją iš ciklo „Lenkų ir lietuvių santykiai 1939–1989 metais“ – „Pilietinis pasipriešinimas ir saugumo struktūros okupacinio ir komunistinio režimų metais Lietuvoje ir Lenkijoje (1944–1956)“.
Šiame leidinyje pateikiami 2002–2003 m. LGGRTC ir Tautos atminties instituto surengtų konferencijų pranešimai liudija pastangas suartinti abiejų šalių mokslininkų pozicijas gvildenant sudėtingus lietuvių ir lenkų tarpusavio ryšius ir sutarti nevengiant opių problemų.


Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 1(17)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”