2020 m. spalio 27 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt

A Handbook of the Communist Security Apparatus in East Central Europe 1944–1989, Warsaw, 2005, 352 p.

1944–1989 m. buvo sudėtingi ir tragiški ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Rytų bei Vidurio Europos valstybėms. Jos taip pat patyrė komunistinių režimų represijas ir terorą. Bene labiausiai su opozicija kovojo ir represijas vykdė Maskvos kontroliuojamos saugumo institucijos. Jos smarkiai paveikė ir to meto politinius įvykius bei procesus. Saugumo institucijų veiklos analizė padeda atskleisti ne tik jų padarytus nusikaltimus, bet, žvelgiant į jų veiklos turinį, atsiskleidžia tų šalių komunistinio laikotarpio istorija ir kontraversiškiausi įvykiai, pavyzdžiui, karinis įsikišimas į Čekoslovakiją, galimos KGB sąsajos su pasikėsinimu į popiežiaus Jono Pauliais II gyvybę ir kt. Komunistinių saugumo tarnybų istoriją apibendrinti ėmėsi Tautos atminties institutas Lenkijoje. Instituto parengtoje knygoje A Handbook of the Communist Security Apparatus in East Central Europe 1944–1989 pateikiama Rytų ir Vidurio Europos valstybių (Bulgarijos, Čekoslovakijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos, Lenkijos ir Rumunijos) komunistinių saugumo struktūrų istorija. Leidinio įvade rašoma, kad dėl tam tikrų priežasčių nebuvo parengtas tekstas apie Vengrijos komunistines saugumo tarnybas, bet nepasakoma, kodėl apsiribota tik minėtomis valstybėmis. Leidinyje liko neaptarta Jugoslavijos, Albanijos ir Sovietų Sąjungos saugumo tarnybų veikla (pavyzdžiui, okupuotose Baltijos šalyse).


Kolektyviniame darbe autoriai aptaria savo šalių saugumo struktūrų istoriją konkrečiais aspektais. Tai knygai suteikia vientisumo, leidžia skaitytojui susidaryti bendrą vaizdą apie saugumo struktūrų raidą Rytų Europos regione ir veiklos specifiką skirtingose Rytų bloko šalyse. Nors knygoje nėra lyginamos įvairių šalių saugumo struktūros ir ne visi jų istorijos tarpsniai atskleisti vienodai išsamiai, lyginamajai analizei informacijos pakanka.


Rytų bloko saugumo institucijos ir struktūra, ir veikla kopijavo KGB modelį. Siekiant geriau atskleisti ir suprasti saugumo struktūras bei jų sąsajas su KGB, knygos pradžioje pateikiama trumpa saugumo struktūrų istorija Sovietų Sąjungoje iki 1945 m., parengta žymaus prancūzų istoriko Nicolo Wertho. Pastarasis autorius parengęs Sovietų Sąjungai skirtą dalį Juodojoje komunizmo knygoje, taip pat ne vieną Rusijos istorijai skirtą leidinį, ko gero, labiausiai išsiskiria iš kitų mažiau žinomų autorių. Kiekvienai valstybei skirtame skyrelyje pateikiama trumpa saugumo struktūrų istorija iki komunistinių režimų įsitvirtinimo. Analizuojant komunistines saugumo struktūras, apie jas pateikiama svarbiausia informacija. Tik kai kuriems aspektams, ypač politinėms krizėms (kariniam įsikišimui į Čekoslovakiją 1968 m., neramumams Vokietijoje 1953 m., krizei Lenkijoje 1980 m.) ir saugumo struktūrų vaidmeniui jose bei kovai su opozicija, skiriama daugiau dėmesio. Aptariama saugumo institucijų organizacija ir struktūra, parodoma, kaip jos kūrėsi, keitėsi, kokią įtaką joms darė Maskva bei politiniai sukrėtimai. Knygoje taip pat pateikiamos lentelės, schemos, padedančios geriau susigaudyti sudėtingoje organizacinėje struktūroje. Jos atskleidžia įvairias sąsajas.


Trumpai apibūdinamos pagrindinės saugumo institucijų veiklos sritys, kryptys ir funkcijos. Visose Rytų bloko šalyse svarbiausios saugumo struktūrų veiklos sritys buvo žvalgyba Vakarų valstybėse ir kontržvalgyba, kova su tikrais ir tariamais vidaus bei išorės priešais. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas inteligentijos, mokslo ir meno žmonių, svarbių bažnyčios atstovų, žmogaus teisių gynėjų, kitų disidentų stebėjimui bei sekimui. Ypač buvo paplitęs telefono pokalbių klausymasis, slaptų kamerų ir „blakių“ naudojimas žmonėms sekti, korespondencijos skaitymas. Pavyzdžiui, Štazi (vok. Stasi – santrumpa iš Staatssicherheit – valstybės saugumas) pašto inspektoriai per dieną peržiūrėdavo 90 tūkst. laiškų ir 60 tūkst. siuntinių. Visos saugumo struktūros buvo labai gerai finansuojamos, nors jų biudžetų palyginti negalima. Pateikiami, tik Rytų Vokietijos Štazi biudžeto rodikliai. Štazi gaudavo pajamų ne tik iš biudžeto, bet ir pardavinėdama vizas. Pavyzdžiui, 1979 m. ši organizacija iš biudžeto gavo 2490 mln. 6 tūkst., o iš vizų pardavimo – 468 mln. markių.


Komunistinio bloko saugumo tarnyboms taip pat buvo labai svarbus tarpusavio bendradarbiavimas. KGB patarėjai iš Maskvos ne tik padėjo kurti saugumo struktūras, bet ir patys dalyvavo kovojant su opozicija. Tačiau oficialiai KGB konsultantų institucija, kuri koordinavo Rytų bloko saugumo struktūrų veiklą, įkurta tik 1953 m. Kova su JAV ir kitų NATO valstybių žvalgybine veikla buvo svarbiausia jų funkcija. Be to, vyko kadrų mainai, keistasi įvairia žvalgybine (ekonomine ir karine) informacija, rengtos bendros žvalgybinės operacijos. Tačiau ne visi tuo buvo patenkinti. Rumunijai iš savo specialiųjų tarnybų pavyko išstumti Maskvos siųstus KGB konsultantus. Ne mažiau svarbus ir įdomus saugumo darbuotojų socialinis bei etninis pasiskirstymas. Pavyzdžiui, Čekoslovakijoje 1958 m. čekai sudarė 73,88 proc., slovakai – 24,63 proc., rusai – 1,04 proc., Rumunijoje 1948 m. rumunai sudarė 84 proc., žydai 8,5 proc., vengrai – 6,2 proc. Lenkijoje 1944–1956 m. 30 proc. vadovų buvo žydai, o likusieji – lenkai. Dauguma naujų darbuotojų buvo komunistinių ir socialistinių partijų nariai, baigusieji partines mokyklas, kariškiai, milicijos darbuotojai, Antrojo pasaulinio karo metų partizanai. Tačiau kiekvienoje šalyje ir tai buvo specifiška. Čekoslovakijoje 1946 m. net 64 proc. viso personalo sudarė dar nesovietinio saugumo darbuotojai. Vokietijos saugumo organizacijų darbuotojų socialinė sudėtis: žmonių iš įvairių armijos struktūrų – 21,6 proc., darbininkų – 28,1 proc., tarnautojų – 5,0 proc. ir t. t. Ilgainiui Štazi tapo vis uždaresnė struktūra, pamaina formuota iš buvusių darbuotojų palikuonių. Per visą komunistinio režimo laikotarpį vyravo darbuotojai, kurių išsilavinimas buvo žemo lygio, nors vėliau tokių mažėjo. Vėliau atsirado daugiau darbuotojų inteligentų, kurių išsilavinimas buvo aukštesnis, bet vis tiek jų buvo mažiau. Pavyzdžiui, 1966 m. Čekoslovakijos saugumo darbuotojų išsilavinimas buvo toks: aukštasis – 4,1 proc., vidurinis – 38,3 proc., pradinis – 45,1 proc. Rytų Vokietijoje baigusiųjų 8 klases buvo: 1953 m. – 94,8 proc., 1969 m. – 57,2 proc., 1988 m. – 15,7 proc. Baigusių 10 klasių 1953 m. buvo 4,1 proc., 1969 m. – 25,4 proc., 1988 m. – 61,9 proc. Lenkijoje 1945 m. 80 proc. saugumo darbuotojų buvo įgiję pradinį išsilavinimą, 1953 m. – 55,3 proc. 1969 m. jau 14,5 proc. darbuotojų buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą, 56 proc. – vidurinį. Būtent žemu išsilavinimo lygiu ir žema socialine padėtimi autoriai aiškina brutalų saugumo darbuotojų elgesį su suimtaisiais tardymų metu. Atskleidžiami ir iš „kolegų“ Maskvoje perimti operatyvinio darbo (sekimo, tardymo) būdai ir kankinimo metodai.


Knygos autoriai nemažai dėmesio skiria žvalgybinei veiklai Vakarų Europos valstybėse ir Artimuose Rytuose. Čia ypač aktyviai veikė Rytų Vokietijos, Bulgarijos ir Rumunijos saugumo struktūros. Ypač platūs buvo Štazi tarptautiniai ryšiai. Jie siejosi ne tik su gerai išplėtota žvalgybine ir kontržvalgybine veikla, bet ir su pagalba trečiojo pasaulio šalimis bei jų išsivadavimo judėjimams (pavyzdžiui, Kubai, Zanzibarui, Tanzanijai). Štazi tobulinosi Namibijos, Pietų Afrikos ir Palestinos išsivadavimo judėjimo kovotojai, neretai griebdavęsi teroristinės veiklos.


Kiekviena valstybė turėjo savo specifinių vidaus problemų, su kuriomis turėjo kovoti specialiosios tarnybos. Pavyzdžiui, Bulgarija susidurdavo ne tik su politine opozicija, bet ir turėjo rūpesčių dėl etninės mažumos turkų terorizmo. Rytų Vokietijai buvo aktualus santykių su Vakarų Vokietija klausimas, nes abi Vokietijos tapo komunistinio ir demokratinio pasaulių įtakų sandūros vieta, Rumunijoje saugumo tarnyba buvo atsakinga už Nicolo Ceausescu kultą ir jo režimo propagandą.


Knygos autoriai atskleidė įvairių šalių gyventojų slapto bendradarbiavimo, kolaboravimo su saugumo institucijomis mastus, nagrinėjo, kaip buvo kuriamas ir naudojamas agentų bei informatorių tinklas, kaip kito jų skaičius ir kokią naudą jie davė saugumo institucijoms. Išskiriamos panašios bendradarbiavusiųjų su saugumu kategorijos – agentai, informatoriai arba patikimi asmenys, rezidentai, konspiracinių ir susitikimų butų savininkai. Bulgarijoje 1950–1989 m. buvo 50–65 tūkst. bendradarbiavusiųjų su saugumu; Čekoslovakijoje 1989 m. buvo 11 tūkst. 11 slaptų bendradarbių, iš jų 9070 buvo nukreipti į kovą su išorės priešais, 1685 – su vidaus priešais; Rytų Vokietijoje 1950 m. buvo 10 tūkst. saugumo agentų, o 1989 m. – 174 tūkst.; Lenkijoje 1948 m. buvo 5072 agentai, 48 101 informatorius, 1953 m. – 85 333 agentai; Rumunijoje 1967 m.–1972 m. buvo 100 tūkst. 93, o 1989 m. – 450 tūkst. informatorių, nors aktyviai veikė tik 130 tūkst. Knygoje analizuojama bendradarbiavusiųjų su saugumo tarnybomis motyvacija (verbuojant žmones buvo naudojama įvairi kompromituojanti medžiaga, materialinis žmonių suinteresuotumas), parodoma, kokiam socialiniam sluoksniui priklausė bendradarbiavusieji, kokia jų partinė priklausomybė. Daugiausia tai buvo komunistai ar lojalūs komunistų partijai asmenys, iš visų pagrindinių socialinių sluoksnių.


Atrodo, kad knygų autoriams sudėtingiausia buvo remiantis esamais šaltiniais apskaičiuoti politinių represijų aukų skaičių (žuvusių, nužudytų, nuteistų, suimtų, ištremtų į Sibirą, į priverčiamojo darbo stovyklas, deportuotų, perkeltų į kitas gyvenamąsias vietas). Patys autoriai pripažįsta, kad šie duomenys dėl šaltinių trūkumo nėra galutiniai. Dėl to dažnai pateikiami tik pavienių laikotarpių duomenys, beveik nėra komunistinio valdymo laikotarpio bendrų statistinių represijų mastų duomenų. Tai trukdo susidaryti bendresnį vaizdą apie represijų mastą ir tendencijas. Lyginant su kita istoriografijoje žinoma represijų statistika, šioje knygoje pateikiami duomenys ne visada sutampa su kitų autorių duomenimis. Pavyzdžiui, Bulgarijos represijų statistika sutampa su leidinyje Antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas esančiais duomenimis (1944–1962 m. išvežtųjų į priverčiamojo darbo stovyklas buvo 23 tūkst. 531, 1944–1945 m. nuteisti 9155, mirties bausme – 2730 asmenys), o represijų Rumunijoje skaičiai gerokai skiriasi. Antikomunistinio tribunolo dalyvių teigimu, galėjo būti apie 2 mln. deportuotų, 3 mln. persekiojamų ir 400 tūkst. sunaikintų kalėjimuose asmenų1. Skyriaus apie Rumunijos saugumo tarnybas autorius pateikia kuklesnius duomenis. Jis palyginimui pateikia iš archyvų surinktus 1945–1964 m. statistinius duomenis: 73 tūkst. 310 žmonių nuteista ir 21 tūkst. 68 ištremta į priverčiamojo darbo stovyklas, nors kiti šaltiniai rodo, kad 1949–1960 m. įkalinta 549 tūkst. 400 žmonių. Tribunolas pateikia ne galutinį 556 tūkst. nukentėjusių lenkų skaičių2, o šios knygos autoriai nurodo, kad 1944–1956 m. suimta 243 tūkst. 660 žmonių. Vien prieš 1947 m. rinkimus suimta 80–100 tūkst., 1944–1953 m. nuteista 70 tūkst. 97 asmenys, priimta 2800 mirties nuosprendžių ir t. t. Sunku spręsti, koks visų pateikiamų duomenų tikslumas, nes ir šios knygos autoriai nevisiškai pasitiki pateikiamų duomenų išsamumu bei tikslumu.


Vienas iš svarbiausių knygos privalumų, reikšmingų tiriantiesiems medžiagą apie saugumo tarnybas yra tas, kad kiekvieno skyrelio pabaigoje pateikiami saugumo vadovų biografiniai duomenys, istoriografinė temos apžvalga. Apžvelgiama, kas nuveikta šioje srityje, kokie aspektai mažai tyrinėti arba visai netyrinėti. Supažindinama ir su svarbiausiais paskelbtais archyviniais šaltiniais. Aptariamas ir šaltinių prieinamumo istorikams bei visuomenei klausimas. Anot knygos autorių, didžiausia kliūtis išsamiems tyrimams, su kuriais susiduria visi, tyrinėjantys saugumo struktūras, – šaltinių trūkumas ir jų neprieinamumas, nors kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje Štazi veiklos dokumentai yra prieinami tyrinėtojams. Gal todėl šioje knygoje Štazi veikla ir atskleista gana išsamiai.


Ši knyga padės geriau suvokti ne tik komunistinių saugumo struktūrų specifiką ir jų padarytus nusikaltimus, bet taip pat yra papildomas Rytų ir Vidurio Europos šalių istorijos šaltinis.

Kristina Burinskaitė



Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 2(18)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”