2020 m. lapkričio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Telšiuose įamžintas Žemaičių apygardos partizanų atminimas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC) iniciatyva, dalyvaujant miestų ir rajonų savivaldybėms, visoje Lietuvoje įamžinamas žuvusių Lietuvos partizanų atminimas. 1995 m. buvo pastatytas pirmas paminklas Algimanto apygardos partizanams Troškūnuose, Anykščių r. (skulptorius J. Jagėla), 1998 m. – Didžiosios Kovos apygardos partizanams Gelvonuose, Širvintų r. (skulptorius J. Jagėla), 2003 m. – Tauro apygardos partizanams Marijampolėje (skulptorius A. Ambraziūnas). Šiuo metu baigiamas paminklas Vyčio apygardos partizanams Vadokliuose, Panevėžio r. (skulptorius G. Karalius). Dėl Kęstučio apygardos paminklo šiuo metu paskelbtas konkursas, o iki 2008 m. planuojama įamžinti trijų likusių, t. y. Dainavos, Prisikėlimo ir Vytauto, apygardų partizanų atminimą.

 

 

2005 m. birželio 11 d. Nepriklausomybės aikštėje Telšiuose atidengtas paminklas Žemaičių apygardos partizanams (skulptorius R. Midvikis). Tai bendras LGGRTC ir Telšių r. savivaldybės darbas. Paminklo atidengimo data pasirinkta neatsitiktinai. Šiais metais minimos 555-osios Telšių miesto įkūrimo metinės, todėl paminklo kovotojams už Lietuvos laisvę atidengimas gražiai ir prasmingai papildė jubiliejinius miesto renginius. Vėliau Telšių mieste ir rajone ant išlikusių namų, kuriuose veikė NKVD-MGB struktūros, buvo įrengtos atminimo lentos kalintiems ir kankintiems kovotojams už Lietuvos laisvę atminti.

 

Žemaičių apygarda išaugo iš vokiečių okupacijos metais veikusios pogrindžio organizacijos – Lietuvos laisvės armijos (LLA) Vanagų struktūros. Sovietams okupavus Lietuvą, nuo pasyvaus politinio pasipriešinimo buvo pereita prie ginkluoto. Šiai naujai pasipriešinimo bangai ėmė vadovauti Lietuvos kariuomenės karininkai.

 Paminklas Žemaičių apygardos partizanams Nepriklausomybės aikštėje Telšiuose, atidengtas 2005 m. birželio 10 d.; skulptorius Regimantas Midvikis, architektas Ramūnas Banys

 

1945 m. pavasarį Adolfas Kubilius, grįžęs iš žvalgybos mokyklos Vokietijoje, kartu su Šiaulių apygardos vadu Adolfu Eidimtu visų Žemaitijoje veikusių LLA struktūrų pagrindu įkūrė Žemaičių legioną. Tai buvo naujas reiškinys, ieškant būdų, kaip pritaikyti teritorinę-karinę struktūrą naujoms sąlygoms. Žemaičių legionas veikė keturiose apskrityse: Telšių, Kretingos, Mažeikių ir Tauragės. Iš esmės tai buvo Žemaičių apygardos branduolys.

Viena svarbiausių Žemaičių legiono vadovybės užduočių buvo ryšių sistemos sutvarkymas. A. Kubilius pradėjo rengti radiofikacijos projektą, pagal kurį kiekvienai rinktinei reikėjo turėti po imtuvą – siųstuvą. Deja, šio projekto iki galo nepavyko įgyvendinti, nes buvo suimti A. Kubilius, A. Eidimtas ir jų štabų nariai. Nuo 1945 m. rugsėjo mėn. Žemaičių legionui pradėjo vadovauti Jonas. Semaška-Liepa. Būtent jam vadovaujant ir susiklostė būsimos Žemaičių apygardos struktūra.


1945 m. susikūrė trys būsimos Žemaičių apygardos rinktinės: Šatrijos, Alkos ir Kardo. 1945 m. rugpjūčio 1 d. Telšių apskrityje buvo įkurta Šatrijos rinktinė, vadovaujama S. Beniulio. 1945 m. spalio 29 d. A. Narmontas-Ivanauskas Mažeikių apskrityje įkūrė Alkos rinktinę. Neilgai trukus, 1945 m. lapkričio 15 d. Kretingos apskrityje J. Ožeraitis-Ūsas įkūrė Kardo rinktinę.


1946 m. pavasarį J. Semaška-Liepa buvo suimtas kartu su 30 kitų Žemaičių legiono vadų ir ryšininkų. 1946 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr.10 štabas vėl atkurtas. Jame buvo skelbiama, kad Žemaičių legionas nuo balandžio 17 d. kaip Žemaičių apygarda prilauso bendrai pasipriešinimo judėjimo struktūrai. Apygardą sudarė Šatrijos (Telšių aps.), Alkos (Mažeikių aps.),Kardo (Kretingos aps.), Lydžio (Tauragės aps.) ir Rasos (Raseinių aps.) rinktinės. Pastarųjų dviejų pagrindu po pusmečio susikūrė Kęstučio apygarda. Pirmuoju Žemaičių apygardos vadu tapo Fortūnatas Ašoklis-Vilkas, štabo viršininku – A. Ruzgys-Margis, propagandos skyriaus viršininke – B. Staliūnienė-Vyšnia.


1946 m. rugsėjo mėn., areštavus F. Ašoklį ir B. Staliūnienę, apygardos vadu tapo K. Antanavičius, organizaciniam skyriui ėmė vadovauti buvęs štabo narys V. Ruzgys-Margis, Algimantas, Algis. Be to, štabą papildė du nauji nariai: K. Malakauskas-Bimba ir vokiečių majoras Vilius.


1947 m. pavasaris ir vasara Žemaičių apygardai buvo kritinis laikotarpis. Saugumas, naudodamasis savo agentais, esančiais kiekvienoje kuopoje, vieną po kitos rengė sėkmingas operacijas. Per keletą mėnesių apygardoje žuvo 200 partizanų, 650 buvo suimta.


1947 m. balandžio–gegužės mėn. Žemaičių apygardos štabas suskilo, nes apygardos vadais pasiskelbė iš karto du asmenys: Šatrijos rinktinės vadas Kazys Juozaitis-Meteoras ir Juozas Ivanauskas-Vygantas. Kadangi neatsirado iniciatoriaus, galinčio iš naujo suburti apygardą ir surengti derybas tarp minėtų vadų, nebuvo aukštesnės vadovybės, galinčios atlikti arbitro vaidmenį, kilo konfliktas. Šia padėtimi netruko pasinaudoti MGB: agentai inicijavo tarpusavio kovą, kurios metu buvo sunaikintas K. Juozaičio štabas, o Žemaičių apygardos vadu tapo J. Ivanauskas–Vygantas.


1947 m. spalio mėn. J. Ivanauskas-Vygantas išvyko į Vilnių susitikti su Juozo Markulio vadovaujamo Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) nariais. Čia jam buvo „patarta“ išleisti instrukcijas dėl kovos taktikos pakeitimo, t. y. pereiti prie pasyvaus pasipriešinimo. Kadangi J. Ivanauskas-Vygantas tarp partizanų neturėjo autoriteto, MGB juo taip pat nesidomėjo. 1947 m. spalio pabaigoje jis ir štabo nariai buvo areštuoti, o Žemaičių apygarda septyniems mėnesiams liko be vado.


Žemaičių apygardos vadu buvo siūloma tapti majorui Aleksandrui Milaševičiui, tačiau įkūrus Jūros sritį, pastarasis ėmė jai vadovauti. Žemaičių apygardos vadu tapo Vladas Montvydas–Žemaitis, jo pavaduotoju – N. Keršys-Napoleonas, štabo viršininku – J. Čėsna-Žentas, štabo ūkio dalies viršininku – Bronius Alūza-Bedalis, propagandos ir agitacijos skyriaus viršininku – V. Stirbys, ryšių karininku – J. Kentra-Tigras.


Tuo metu ypač sustiprėjo Kęstučio apygarda, į Žemaitiją persikėlė centro vadovybė. Tai, be abejonės, turėjo reikšmės Žemaičių apygardai. Įkūrus Jūros sritį, imta tvarkyti ryšius, koordinuoti veiksmus. 1948 m. rudenį Žemaičių apygardoje buvo sudarytas specialus būrys ryšiams tarp apygardos ir Jūros srities štabų palaikyti bei organizuoti ryšių tinklą apygardos viduje. Jam vadovavo A. Liesis-Tonis.


1949 m. rugpjūčio mėn. buvo suimtas Kardo rinktinės vadas J. Jucius-Antanaitis. Jį pakeitė K. Kontrimas, vėliau – J. Paulauskas.


1950 m. gegužės mėn. dėl Šatrijos rinktinės vado A. Urbanavičiaus-Struno (jis taip pat buvo ir MGB agentas Žirnis) kaltės, buvo sunaikintas rinktinės štabas.


1953 m. rugpjūčio 23–27 d. MGB surengtos operacijos metu Žemaičių apygardos štabo bunkeryje žuvo apygardos vadas V. Montvydas-Žemaitis ir vado adjutantas B. Alūza-Bedalis. Bunkeryje buvo rasta spausdinimo reikmenų, staklės, daug atspausdintų laikraštėlių (apygardoje buvo leidžiami laikraščiai: „Laisvės balsas“, „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“). Po kelių dienų žuvo ir „Laisvės varpo“ redaktorė Irena Petkutė-Rima.

Viktorija Molienė



Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 2(18)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”