2020 m. lapkričio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Negalime atsiriboti nuo praeities

Antrasis pasaulinis karas, prasidėjęs Rusijai ir Vokietijai Maskvoje pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą, pakeitė ne tik Europos žemėlapį, bet ir žmonių gyvenimus. Visų okupuotų kraštų žmonių šeimų likimai buvo panašūs. Daugelio iš jų gyvenimai kupini skausmo ir ašarų, tačiau švyti Tikėjimu, Viltimi ir Meile… Negalime pamiršti kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę bei savo šalies ateitį. Juk jų dėka mes išlikome tuo, kuo esame dabar – lietuviais.


Nuo 2000 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGTRC) organizuoja istorines pažintines vasaros stovyklas jaunimui, kuriose stengiamasi išsaugoti istorinę atmintį apie Lietuvos didvyrius, laisvės kovas ir netektis. Stovyklose siekiama jaunimui kuo įdomiau ir patraukliau perteikti žinias apie pokario istoriją, rezistenciją, įsigilinti į partizanų ir tremtinių išgyvenimus.


Šiais metais istorinė vasaros stovykla „Didžiosios Kovos apygarda“, kurioje dalyvavo 47 respublikinio konkurso „Lietuvos kovų už laisvę, kariuomenės bei netekčių istorija“ nugalėtojai ir dalyviai iš visos Lietuvos, liepos 7–14 d. vyko Rukloje (Jonavos r.) Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke. Šio pulko štabas nuoširdžiai prisidėjo prie stovyklos programos vykdymo, suteikė sąlygas renginiams, organizavo ginkluotės parodą ir galimybę pašaudyti lazeriniais šautuvais tire. Ne tik vaikinams, bet ir merginoms nauja patirtis paliko didžiulį įspūdį.


Stovyklai vadovavo Lietuvos skautų sąjungos „Pilies tunto“ 11 skautų ir 1 studentų ateitininkų sąjungos narys. Programą koordinavo LGGRTC darbuotojai. Stovyklautojai buvo padalyti į 5 būrius ir pavadinti „Didžiosios Kovos“ apygardos buvusių partizanų vadų slapyvardžiais: Plienas, Genelis, Serbentas, Uosis ir Žalias Velnias.

 

Stovyklos programos metu moksleiviams ir jų vadovams teko galimybė susipažinti su legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliu Antanu Lukša ir „Didžiosios Kovos“ apygardos partizanų vadu Augustinu Švenčioniu. „Mielas jaunime…“ – tokiais žodžiais savo pasakojimą pradėjo partizanas A. Švenčionis. Buvo žiaurus laikotarpis, kai jaunimas apsiginklavo ir kovojo su priešu. Kova buvo negailestinga“. Jis papasakojo graudžią meilės istoriją tarp partizano ir jaunos ryšininkės, taip pat apie išdavikus, kurie sugebėdavo įgyti partizanų pasitikėjimą, o vėliau juos išduodavo.


Stovyklautojus ir jų vadovus aplankė garsiojo rašytojo Jono Borutos sūnėnas Šarūnas Boruta su žmona Danute. Jo tėvelis buvo ištremtas į Sibirą, ir iš ten savo šeimai siųsdavo laiškus. Per susitikimą buvo galimybė visiems išgirsti nuoširdžių, kupinų ilgesio, susirūpinimo ir meilės laiškų skirtų mamai ir mažiems vaikams. Šiuos tėvelio rašytus laiškus, Š. Boruta surinko ir išleido knygą. Žmona Danutė – viena iš ateitininkų organizacijos vadovų, Katalikų tikybos mokytoja, etnografinio ansamblio vadovė. Ji moksleivius išmokė partizanų ir pokario dainų. D. Borutienės teigimu, „daina – tai didinga jėga, padedanti sunkiomis akimirkomis“.

Stovyklautoja Indrė dėkoja dabartinės „Didžiosios Kovos apygardos“ partizanų vadui Augustinui Švenčioniui už pasidalijimą prisiminimais


Rytais vadovai ryžtingai keldavo stovyklautojus daryti mankštą, o po pusryčių tekdavo mokytis žygiuoti. Vieną naktį gerai įmigusius vaikinus ir merginas pažadino vadovai, ir stovyklautojams lyg partizanams teko ilgai keliauti. Tykojo įvairūs pavojai. Tačiau pasiekus mišką, jau laukė sukurtas laužas.


Vakarodavome prie laužo ant nuostabaus grožio Neries skardžio skambant skautiškoms dainoms. Vadovai ir keletas moksleivių atsivežė gitaras, o stovyklos atidarymo metu visiems buvo padovanotas LGGRTC išleistas dainynas.


Naudojant „5 žingsnių“ programos metodiką, buvo siekiama, kad stovyklautojai ne tik susipažintų vienas su kitu, bet ir taptų gerais draugais, įgautų bendravimo patirties ir pasisemtų naujų idėjų.


Vieną dieną keliavome po įsimintinas „Didžiosios Kovos“ apygardos vietas: žūties, atminimo įamžinimo, susijusias su istoriniais įvykiais. Ekskursiją vedė buvęs partizanas A. Švenčionis. Grįžtant stovyklautojai turėjo užduotį, rinkti delno dydžio plokščius akmenis, o vakare ant jų buvo piešiama, ir iš visų akmenų padarytas paminklas – mozaika.


Moksleiviai dalyvavo sekmadienio Šv. mišiose mokomojo pulko koplyčioje, o paskutinę stovyklos dieną Šv. mišios vyko miške. Jas laikė Ruklos Algirdo bataliono kapelionas kpt. Kęstutis Masevičius.


Stovyklos uždarymo metu stovyklautojai surengė talentų popietę. Buvo malonu stebėti, kad stovyklos pradžioje vienas su kitu nelabai bendravę moksleiviai, talentus pristatė ne tik savo būriuose, bet ir su naujais draugais.


Projekto pabaigoje stovyklautojai buvo paprašyti įvertinti stovyklos programą, vadovus, pareikšti norą dalyvauti kitų metų konkurse ir raštu išsakyti savo nuomonę. Daugelis dalyvių žada dalyvauti kitų metų konkurse ir labai norėtų būti pakviesti į stovyklą.

Stovyklautojų būrys 

Šie jauni žmonės gyvai išgirdo, matė ir lietė tai, kas susiję su skaudžia lietuvių tautos istorija. Taip bus nepamiršta viskas, kas prasidėjo prieš 60 metų ir ką teko išgyventi bei patirti mūsų protėviams, seneliams ir tėvams. 

Inga Kuzmičiova



Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 2(18)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”