Arū­nas Vyš­niaus­kas

Šių me­tų bir­že­lio 14 d. Ra­sei­nių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ini­cia­ty­va įvy­ko moks­li­nė kon­fe­ren­ci­ja „1-oji so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja ir ge­no­ci­das Lie­tu­vo­je 1940–1941 m.“ Kon­fe­ren­ci­ja su­reng­ta Ra­sei­nių kul­tū­ros cen­tre ir bu­vo or­ga­ni­zuo­ta kaip svar­biau­sia da­lis ren­gi­nių, skir­tų Ge­du­lo ir vil­ties die­nai pa­mi­nė­ti. Kaip ži­no­ma, 1940 m. bir­že­lio 14 d. So­vie­tų Są­jun­ga pra­dė­jo tie­sio­gi­nę ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją, o 1941 m. bir­že­lio 14 d. ėmė ma­siš­kai trem­ti ci­vi­lius gy­ven­to­jus į Si­bi­rą bei to­li­mo­sios Šiau­rės So­vie­tų Są­jun­gos te­ri­to­ri­jas. Dėl to ši bir­že­lio die­na yra ypa­tin­ga Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je ir tei­kia pro­gą pri­si­min­ti bei įpras­min­ti 1940–1941 m. įvy­kius bei Lie­tu­vos vals­ty­bės li­ki­mą XX a. Klau­si­mą dėl so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos ža­los at­ly­gi­ni­mo Lie­tu­va, Lat­vi­ja ir Es­ti­ja svars­to aukš­čiau­siu vals­ty­bės ir tei­si­niu ly­giu, o tai su­ke­lia at­sa­ko­mą­ją ofi­cia­lio­sios Ru­si­jos re­ak­ci­ją ver­ti­nant 1940 m. įvy­kius. Ši te­ma, įžen­gus į XXI am­žių, nė­ra pra­ra­du­si ak­tu­a­lu­mo. Tai at­spin­dė­jo ir kon­fe­ren­ci­jos pa­bai­go­je pri­im­tas po­li­ti­nio po­bū­džio krei­pi­ma­sis.

 

Kon­fe­ren­ci­jo­je Ra­sei­niuo­se da­ly­va­vo aš­tuo­ni kvies­ti­niai pra­ne­šė­jai: is­to­ri­kai, ra­šy­to­jai ir vi­suo­me­nės vei­kė­jai iš Vil­niaus. Pra­ne­ši­mus skai­tė prof. ha­bil. dr. An­ta­nas Ty­la, dr. Eu­ge­ni­jus Gruns­kis, Ni­jo­lė Mas­laus­kie­nė, Izi­do­rius Ig­na­ta­vi­čius, dr. Po­vi­las Ja­ku­čio­nis, dr. Arū­nas Vyš­niaus­kas, Vi­lius Bra­žė­nas ir Bi­ru­tė Bu­raus­kai­tė.

 

To­liau pa­tei­kia­mas šių ei­lu­čių au­to­riaus pra­ne­ši­mo teks­tas, ku­ria­me mė­gi­na­ma nau­jais as­pek­tais įpras­min­ti oku­pa­ci­nę pa­tir­tį, at­si­žvel­giant į pa­si­kei­tu­sią ge­o­po­li­ti­nę pa­dė­tį, Lie­tu­vai įsto­jus į Eu­ro­pos Są­jun­gą ir ta­pus NATO na­re. Taip pat ap­ta­ria­mi 1940–1941 m. įvy­kių ver­ti­ni­mo is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se klau­si­mai, ku­rie, kaip pa­ro­dė 2005 m. dis­ku­si­ja Lie­tu­vos ži­niask­lai­do­je, ke­lia ne­ma­žą su­si­do­mė­ji­mą vi­suo­me­nė­je.

 

XX a. Lie­tu­va du kar­tus bu­vo oku­puo­ta Vo­kie­ti­jos, du kar­tus – So­vie­tų Są­jun­gos. Jei vo­kie­čių im­pe­ria­lis­tai ir bran­di­no lie­tu­vių že­mių tie­sio­gi­nės anek­si­jos pla­nus, tai vis dėl­to ne­spė­jo jų įgy­ven­din­ti, nes pra­lai­mė­jo abu pa­sau­li­nius ka­rus. Pra­lai­mė­ji­mas Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re reiš­kė be­ne di­džiau­sią vo­kie­čių tau­tos ka­tast­ro­fą per vi­są jos is­to­ri­ją. Ta­čiau vo­kie­čių tau­ta jau­čia­si la­bai kal­ta dėl sa­vo pa­tir­ties, dėl Adol­fo Hit­le­rio, na­cių ir jų nu­si­kal­ti­mų žmo­ni­jai. Ypač vo­kie­čiai at­gai­lau­ja ir dar il­gai sa­vo is­to­ri­nė­je at­min­ty­je ken­tės dėl na­cių vyk­dy­tos žy­dų ge­no­ci­do po­li­ti­kos.

 

So­vie­tų Są­jun­ga bu­vo ne tik oku­pan­tė, bet ir anek­sa­vo Bal­ti­jos ša­lis, tai yra tie­sio­giai pri­si­jun­gė Lie­tu­vą, Lat­vi­ją ir Es­ti­ją, taip tar­si at­kur­da­ma ca­rų lai­kais už­grob­tų že­mių im­pe­ri­ją. Be­je, so­vie­ti­niai di­plo­ma­tai ir aiš­ki­no Va­ka­rų ša­ly­se, kad „Iva­nas“ 1940 m. pa­si­ė­mė tai, kas jam anks­čiau pri­klau­sė. Ta­čiau pa­ti so­vie­ti­nė im­pe­ri­ja, su­kur­ta jė­ga ir prie­var­ta, jau yra su­by­rė­ju­si. Ru­si­jo­je pa­si­kei­tė san­tvar­ka, ir ga­li­ma bū­tų ma­ny­ti, kad ru­sai dau­ge­liu as­pek­tų ga­lė­tų pa­smerk­ti Krem­liaus po­li­ti­ką Jo­si­fo Sta­li­no val­dy­mo me­tais, kaip vo­kie­čiai yra pa­smer­kę A. Hit­le­rį ir na­ciz­mą. Ta­čiau dau­ge­lis žen­klų ro­do, kad pas­ta­ruo­ju me­tu ofi­cia­lu­sis Krem­lius lin­kęs nu­ty­lė­ti daug ne­ma­lo­nių so­vie­ti­nės pra­ei­ties fak­tų ar net tęs­ti so­vie­ti­nės pro­pa­gan­dos me­lą dėl Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos sa­va­no­riš­ko įsto­ji­mo į SSRS. Aki­vaiz­du, kad da­bar­ti­nius ša­lių san­ty­kius le­mia tar­pu­sa­vio in­te­re­sai, tarp­tau­ti­nės tei­sės nor­mos, eko­no­mi­nis ben­dra­dar­bia­vi­mas ir ki­ta. Pra­ei­ties ver­ti­ni­mas čia ne­bū­ti­nai yra ar tu­ri bū­ti pa­grin­di­nis veiks­nys. Ta­čiau be is­to­ri­jos in­ter­pre­ta­ci­jos neap­si­ei­si. Yra da­ly­kų, ku­rių lie­tu­viai nie­ka­da ne­pa­mirš. Vie­nas iš svar­bių mū­sų is­to­ri­nės at­min­ties mo­men­tų yra 1940 m. so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja bei anek­si­ja.

 

To­liau pa­žvelg­si­me į 1940 m. įvy­kius pla­tes­nia­me kon­teks­te ir ap­tar­si­me klau­si­mus, ku­riuos spren­džia ar tu­rės spręs­ti Lie­tu­vos is­to­ri­kai. Dėl to ir pa­si­rink­tas toks pra­ne­ši­mo pa­va­di­ni­mas, ku­ria­me yra žo­dis „kon­cep­tu­a­li­za­vi­mas“, nes bus kal­ba­ma apie kon­cep­ci­jas ir jų kū­ri­mą. Ter­mi­nas kon­cep­ci­ja (ki­lęs nuo lo­ty­niš­ko žo­džio con­cep­tio) yra tam tik­ra ben­dra idė­ja, ku­ri ap­ima ki­tas idė­jas ir glaus­tai iš­reiš­kia su­dė­tin­ges­nio reiš­ki­nio ar da­ly­ko es­mę. Su tuo su­si­du­ria­me mo­kyk­li­niuo­se is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se, ku­rie tu­ri pa­teik­ti ne šiaip pa­dri­kus fak­tus, bet juos tar­pu­sa­vy­je su­sie­ti į riš­lius ir nuo­sek­lius pa­sa­ko­ji­mus. Va­do­vė­lis kaip sis­te­mi­nis vei­ka­las tu­ri ne tik su­teik­ti ži­nių, bet ir įti­kin­ti skai­ty­to­ją tei­gi­nių ar­gu­men­tais.

 

Is­to­ri­jos va­do­vė­lių kon­cep­ci­jos Lie­tu­vo­je la­bai kei­tė­si 1990 m. at­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bę. Jos ne­iš­ven­gia­mai kei­sis ir Lie­tu­vai įsto­jus į Eu­ro­pos Są­jun­gą. Da­bar esa­me vie­no­je vals­ty­bių są­jun­go­je kar­tu su Vo­kie­ti­ja ir Len­ki­ja. To­dėl tu­rė­tu­me la­biau at­si­žvelg­ti į šių ša­lių is­to­riog­ra­fi­nes bei va­do­vė­li­nes kon­cep­ci­jas, ku­rio­se ap­ta­ria­ma ir Lie­tu­va. Šios kon­cep­ci­jos daž­nai ski­ria­si nuo mū­sų po­žiū­rio, tu­ri sa­vo vi­di­nę lo­gi­ką, ar­gu­men­ta­ci­ją ir nė­ra taip pa­pras­tai at­mes­ti­nos, net jei­gu jos mums ne­pa­tin­ka. Vie­nas iš to­kių kon­cep­tu­a­liai prie­šin­gų po­žiū­rių įsi­tvir­ti­nęs vo­kie­čių is­to­riog­ra­fi­jo­je.

 

Po 1990 m. iš­leis­tuo­se va­do­vė­liuo­se ver­ti­na­me Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę XX a. kaip sa­vai­me su­pran­ta­mą ir dės­nin­gą da­ly­ką. Vo­kie­čių is­to­ri­kai taip pat, ži­no­ma, ne­nei­gia, kad Lie­tu­va tarp dvie­jų pa­sau­li­nių ka­rų eg­zis­ta­vo kaip ne­pri­klau­so­ma vals­ty­bė. Ta­čiau tai esą te­bu­vo pa­lan­kiai su­si­klos­čiu­sių ap­lin­ky­bių re­zul­ta­tas. Vo­kie­čių is­to­ri­kas Ger­das Lin­dė 1965 m. net­gi ra­šė, kad jau 1918 m., kai su­si­kū­rė ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos vals­ty­bės, jos bu­vo anach­ro­niz­mas.

 

No­rint gi­liau su­vok­ti Lie­tu­vos ge­o­po­li­ti­nę rai­dą, ver­ta gi­lin­tis ir į 1918 m. pa­dė­tį, ypač į kai­ze­ri­nės Vo­kie­ti­jos po­zi­ci­ją nuo ta­da, kai Ber­ly­ne bu­vo su­pras­ta, jog ka­ras pra­lai­mė­tas ir rei­kia keis­ti stra­te­gi­ją oku­puo­tų kraš­tų at­žvil­giu. Tai įvy­ko 1918 m. rug­pjū­čio mėn., ir ta­da Vo­kie­ti­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je (Auswärti­ges Amt) bu­vo pa­reng­tas pla­nas, ku­ria­me nu­ma­ty­ta tam tik­ra pras­me pa­lai­ky­ti Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę . Pla­nui pri­ta­rė tuo­me­ti­nės vo­kie­čių ka­riuo­me­nės fak­ti­nis va­do­vas – ge­ne­ro­las Eri­chas Lu­den­dorf­fas. Pla­nuo­ta pa­lai­ky­ti ma­žą Lie­tu­vos vals­ty­bę, Vil­nių ati­duo­dant už­im­ti Len­ki­jai. Iš­skai­čia­vi­mas bu­vo toks: bū­da­ma ma­ža vals­ty­bė­lė, Lie­tu­va ne­iš­si­lai­kys ir anks­čiau ar vė­liau pri­si­jungs prie at­si­ga­vu­sios bei su­stip­rė­ju­sios kai­my­ni­nės Vo­kie­ti­jos. Iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do, kad taip ne­įvy­ko. Iš tik­rų­jų, įvy­kių rai­da ru­tu­lio­jo­si ne vi­sai taip, kaip su­pla­na­vo vo­kie­čių stra­te­gai. Ta­čiau pa­žvel­gus į il­ges­nį lai­ko­tar­pį ima at­ro­dy­ti, kad tuo­se 1918 m. pla­nuo­se nu­ma­ty­ta ben­dro­ji ten­den­ci­ja ne­bu­vo vi­sai iš pirš­to lauž­ta. Tik gal ji iš­ryš­kė­jo daug vė­liau, nei pla­nuo­ta iš pra­džių?

 

Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės, su­si­kū­ru­sios ak­ty­viai pa­de­dant vo­kie­čių ka­ri­niams da­li­niams, sos­ti­nė bu­vo Kau­nas, bet vals­ty­bė ne­tu­rė­jo Vil­niaus ir Klai­pė­dos. Nors 1923 m. Klai­pė­dos kraš­tą Lie­tu­va pri­si­jun­gė, ta­čiau kaip de­mok­ra­ti­nė vals­ty­bė iš­si­lai­kė ga­na trum­pai, tik iki 1926 m. gruo­džio per­ver­smo. 1939 m. ru­de­nį Lie­tu­va at­ga­vo Vil­nių, bet 1940 m. bu­vo so­vie­tų oku­puo­ta, anek­suo­ta. Pas­kui se­kė na­cių oku­pa­ci­ja. 1944 m. – ant­ro­ji So­vie­tų Są­jun­gos oku­pa­ci­ja. Tik 1990 m. vėl bu­vo at­kur­ta ne­pri­klau­so­my­bė. Tu­rint gal­vo­je, jog iki 1915 m. pa­grin­di­nės lie­tu­viš­kos že­mės bu­vo ca­ri­nės Ru­si­jos gu­ber­ni­jo­se, ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad XX a. Lie­tu­va daž­niau­siai bū­da­vo sve­ti­mų­jų ne­pri­klau­so­my­bės še­šė­ly­je.

 

Vėl pa­bu­vus ne­pri­klau­so­my­bės sau­lė­je, XXI a. pra­džio­je, o kon­kre­čiai 2003 m. ge­gu­žės 10–11 d., Lie­tu­vo­je įvy­ko re­fe­ren­du­mas. Ja­me dau­gu­ma bal­sa­vo už įsto­ji­mą į Eu­ro­pos Są­jun­gą, ku­rios di­džiau­sia ir eko­no­miš­kai stip­riau­sia na­rė yra Vo­kie­ti­ja. Ša­lies sau­gu­mo su­me­ti­mais bū­tų už­te­kę sto­ti į NATO, bet Lie­tu­vos pi­lie­čiai bal­sa­vo už Eu­ro­pos Są­jun­gą, ma­tyt, la­biau­siai vei­kia­mi eko­no­mi­nės rai­dos per­spek­ty­vų, ku­rios bu­vo ža­da­mos. Ta­čiau 1918 m. vo­kie­čių pla­nuo­se ir bu­vo nu­ma­ty­ta, kad Lie­tu­va pri­ar­tės prie Vo­kie­ti­jos, siek­da­ma eko­no­mi­nės ge­ro­vės ir sau­gu­mo.

 

Ži­no­ma, nuo Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos pra­ėjus dau­giau kaip aš­tuo­nias­de­šim­čiai me­tų, la­bai pa­si­kei­tė ge­o­po­li­ti­nės ap­lin­ky­bės ir Eu­ro­pos že­mė­la­pis. Ta­da nuo Ra­sei­nių iki sie­nos su Vo­kie­ti­ja bu­vo ke­lias­de­šimt ki­lo­met­rų, o da­bar no­rint pa­siek­ti Vo­kie­ti­ją, rei­kia per­va­žiuo­ti vi­są Len­ki­ją, tiks­liau, dar ir Ru­si­jos te­ri­to­ri­ją Ka­li­ning­ra­do sri­ty­je. 1918 m. nie­kas ne­ga­lė­jo nė įsi­vaiz­duo­ti, kad taip bus. Ta­čiau tai, kad Lie­tu­vos vals­ty­bė­lė at­si­ras že­mė­la­py­je be Vil­niaus ir be Klai­pė­dos, o kaž­ka­da su­ar­tės su Vo­kie­ti­ja, su­si­sie­da­ma su ja są­jun­gi­niais ry­šiais, vo­kie­čių pla­nuo­ta dar 1918 m. Tik tai at­si­ti­ko ne taip grei­tai, su­ar­tė­ta ne tiek su pa­čia Vo­kie­ti­ja, kiek su vi­sa in­teg­ruo­ta ir to­liau be­si­in­teg­ruo­jan­čia Eu­ro­pa, o per tą lai­ką pa­si­kei­tė ir Lie­tu­vos vals­ty­bės plo­tas bei Vil­niaus ir Klai­pė­dos pa­dė­tis lie­tu­vių nau­dai. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais vo­kie­čiai pro­jek­ta­vo Vi­du­rio Eu­ro­pos (Mit­te­leu­ro­pa) at­ei­tį, rem­da­mie­si Berlyno–Vienos aši­mi, o da­bar Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jos le­mia­mo­ji ašis yra Berlynas–Paryžius. Ki­ta ver­tus, Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kiai yra vi­siš­kai ki­to­kio po­bū­džio nei bu­vo tar­pu­ka­rio kon­flik­to me­tais, kai abi ðalys iki 1938 m. ofi­cia­liai net ne­pa­lai­kė di­plo­ma­ti­nių ry­šių.

Vi­sa Lie­tu­vos is­to­ri­ja ro­do, kad tik­ros ne­pri­klau­so­my­bės ne­bu­vo la­bai il­gai . Šimt­me­čiais tru­ko uni­ja su Len­ki­ja. Dau­giau kaip šim­tą me­tų Lie­tu­va pri­klau­sė ca­ri­nei Ru­si­jai, o sa­vo ne­no­rą pri­klau­sy­ti įro­dė ak­ty­viai da­ly­vau­da­ma an­ti­ru­siš­kuo­se su­ki­li­muo­se kar­tu su len­kais XVIII a. pa­bai­go­je ir XIX a. Šiuo­se su­ki­li­muo­se jei ir bu­vo ke­lia­mas Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo klau­si­mas, tai tik drau­ge su Len­ki­ja. XX a. lie­tu­viai pu­sę šimt­me­čio bu­vo prie­var­ta įtrauk­ti į So­vie­tų Są­jun­gą. Ma­žo­sios Lie­tu­vos lie­tu­viai vo­kie­čių su­kur­to vals­ty­bin­gu­mo erd­vė­je gy­ve­no sep­ty­nis ðim­tus me­tų ir il­giau. Kaip ra­šy­si­me va­do­vė­lius, tu­rė­da­mi to­kią is­to­ri­nę pa­tir­tį ir da­bar pri­klau­sy­da­mi Eu­ro­pos Są­jun­gai kar­tu su len­kais ir vo­kie­čiais?

 

Len­kų is­to­ri­kams ne­ky­la abe­jo­nių, kad per­stum­dant sie­nas Eu­ro­po­je, svar­biau­sią vaid­me­nį at­li­ko J. Sta­li­nas, o tai, kad Vil­nius ati­te­ko Lie­tu­vai, ir­gi ne­re­tai yra vaiz­duo­ja­ma kaip Sta­li­no po­li­ti­kos re­zul­ta­tas. 2004 m. Vil­niu­je iš­leis­to­je kny­go­je apie pi­lie­ti­nį pa­si­prie­ši­ni­mą Lie­tu­vo­je ir Len­ki­jo­je 1939–1956 m. vie­na len­kų is­to­ri­kė tei­gia, kad lie­tu­vių „są­jun­gi­nin­kas bu­vo so­vie­tų vals­ty­bės va­do­vas Jo­si­fas Sta­li­nas, ku­ris, kaip vie­nas šio pa­sau­li­nio ka­ro lai­mė­to­jų, tu­rė­jo le­mia­mos įta­kos nau­ja­jam Eu­ro­pos pa­da­li­ji­mui“. Vo­kie­čiai Ryt­prū­sių pra­ra­di­mą taip pat sie­ja su J. Sta­li­no spren­di­mais. Ta­čiau, pa­vyz­džiui, mo­kyk­las bai­gę jau­nuo­liai, stu­di­juo­jan­tys is­to­ri­ją uni­ver­si­te­te, iš­gir­dę, kad dėl Sta­li­no po­li­ti­kos Vil­nius ir Klai­pė­da ati­te­ko Lie­tu­vai, la­bai nu­stem­ba, mū­sų mo­kyk­li­niuo­se va­do­vė­liuo­se tai nė­ra iš­ryš­kin­ta.

 

Ko­dėl J. Sta­li­nas taip pa­lai­kė Lie­tu­vos sie­kį at­si­im­ti Vil­nių? Ame­ri­kie­čių is­to­ri­kas Al­fre­das Eri­chas Sen­nas ma­no, kad ši te­ma pui­kiai ga­lė­tų bū­ti svars­to­ma šiuo­lai­ki­nė­je Lie­tu­vo­je. Apie tai ga­li­ma pa­skai­ty­ti šio is­to­ri­ko straips­ny­je, pa­skelb­ta­me žur­na­lo „Kul­tū­ros ba­rai“ 2005 m. pir­ma­me nu­me­ry­je.

 

Iš tik­rų­jų, svars­ty­ti ver­ta, bet tai at­ski­ra pla­ti te­ma. Da­bar tik pa­žy­mė­si­me, kad tar­pu­ka­rio lai­ko­tar­piu ir Ber­ly­nas, ir Var­šu­va, ir Mask­va Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę lai­kė tik lai­ki­nu reiš­ki­niu. Kaip ro­do nau­jau­si is­to­ri­kų ty­ri­mai, net ir tar­pu­ka­rio lai­ko­tar­piu Bal­ti­jos ša­ly­se po­li­ti­nis eli­tas bu­vo la­bai vei­kia­mas Mask­vos. Skai­tant nau­jau­sius is­to­ri­kų ty­ri­mus apie tar­pu­ka­rio Es­ti­jos pre­zi­den­tą Kon­stan­ti­ną Pätsą, sun­ku at­si­kra­ty­ti min­ties, kad jau iki lem­tin­gų 1939–1940 m. jis bu­vo ma­rio­ne­tė Krem­liaus ran­ko­se. Ta­čiau pa­na­šių da­ly­kų bū­ta ir Lie­tu­vo­je, pa­vyz­džiui, tarp aukš­čiau­sios gran­dies ka­ri­nin­kų, taip pat ge­ne­ro­lų.

 

Ki­tas pro­ble­mi­nis klau­si­mas, ku­rį jau yra iš­kė­lęs bri­tų is­to­ri­kas Nor­ma­nas Da­vie­sas sa­vo vei­ka­le „Die­vo žais­las : Len­ki­jos is­to­ri­ja“, yra toks. So­vie­tų Są­jun­ga, 1939–1940 m. už­im­da­ma Lie­tu­vą, ko­pi­ja­vo Len­ki­jos im­pe­ria­lis­ti­nę po­li­ti­ką Vil­niaus kraš­to at­žvil­giu 1920–1922 m. Juk ta­da len­kai, už­ėmę da­lį Lie­tu­vos, oku­puo­to­je te­ri­to­ri­jo­je pa­skel­bė rin­ki­mus į vie­tos sei­mą, o šis jau pir­ma­ja­me po­sė­dy­je 1922 m. pa­pra­šė pri­im­ti bu­ta­fo­ri­nę „Vi­du­ri­ni­ą­ją Lie­tu­vą“ (Lit­wa Środ­ko­wa) į Len­ki­jos su­dė­tį. Ži­no­ma, Len­ki­jos Sei­mas tą pra­šy­mą tuoj pat pa­ten­ki­no. N. Da­vie­so is­to­riog­ra­fiš­kai ver­tin­gą min­tį ga­lė­tų to­liau kon­cep­tu­a­liai plė­to­ti lie­tu­vių is­to­ri­kai.

 

De­ta­les­nių ar­gu­men­tų, pa­tvir­ti­nan­čių šią kon­cep­ci­ją, pa­teik­ti ne­sun­ku. Krem­liui Ju­ze­fo Pil­sud­skio su­ma­ny­to­je kom­bi­na­ci­jo­je tu­rė­jo la­bai im­po­nuo­ti tai, kad di­džio­sios Va­ka­rų vals­ty­bės, iš pra­džių „purkš­ta­vu­sios“ dėl Liuc­ja­no Že­li­gov­skio ka­ri­nės ak­ci­jos, vė­liau pa­ty­liu­kais su­si­tai­kė su Vil­niaus kraš­to pri­jun­gi­mu prie Len­ki­jos. Tą pa­tį, ką len­kai anek­suo­da­mi Vil­niaus kraš­tą, tik daug šiurkš­čiau vi­so­je Lie­tu­vos vals­ty­bė­je da­rė ir So­vie­tų Są­jun­ga 1940 m. O ma­rio­ne­ti­nio „Liau­dies Sei­mo“ for­ma­lų pra­šy­mą pri­im­ti Lie­tu­vą į So­vie­tų Są­jun­gos su­dė­tį pa­ten­ki­no SSRS Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba. To­liau tarp­tau­ti­niu šios anek­si­jos įtei­si­ni­mu Krem­lius rū­pi­no­si di­plo­ma­ti­niu lyg­me­niu.

 

Tie­sa, grei­tai po „Liau­dies Sei­mo“ nu­ta­ri­mų už­sie­nio vals­ty­bių di­plo­ma­tai iš­reiš­kė pro­tes­tą, o už­sie­nio vals­ty­bės ne­sku­bė­jo pri­pa­žin­ti Lie­tu­vos „įsto­ji­mo“ į So­vie­tų Są­jun­gą. Ta­čiau kai L. Že­li­gov­skis įvyk­dė sa­vo ak­ci­ją 1920 m. ru­de­nį, už­sie­nio vals­ty­bė­se iš pra­džių taip pat pro­tes­tuo­ta, bet vė­liau, jau po Vil­niaus kraš­to pri­jun­gi­mo prie Len­ki­jos, 1923 m. pra­džio­je Am­ba­sa­do­rių kon­fe­ren­ci­ja pri­pa­ži­no nau­ją­ją Len­ki­jos ry­ti­nę sie­ną. Tai sub­ti­lus di­plo­ma­ti­nis anek­si­jos įtei­si­ni­mo ke­lias. Juk mo­ra­liš­kai ir psi­cho­lo­giš­kai vi­sa­da leng­viau pri­pa­žin­ti nau­jas sie­nas, nei pa­sa­ky­ti, kad pri­pa­žįs­ti oku­pa­ci­ją ir anek­si­ją. Dėl to jau pra­si­dė­jus So­vie­tų Są­jun­gos ka­rui su Vo­kie­ti­ja, Krem­lius rū­pi­no­si iš­gau­ti iš An­gli­jos ir JAV pa­ža­dą pri­pa­žin­ti So­vie­tų Są­jun­gos va­ka­ri­nes sie­nas to­kias, ko­kios jos bu­vo 1941 m. bir­že­lio 22 d. iš­va­ka­rė­se. To bū­tų už­te­kę įtei­sin­ti prie­var­tą prieš ma­žas Bal­ti­jos vals­ty­bes.

 

Pa­pil­dant tei­gi­nį, kad Mask­va ko­pi­ja­vo len­kų po­li­ti­ką ir di­plo­ma­ti­ją, no­ri­si at­kreip­ti dė­me­sį į in­ci­den­tus su ka­rei­viais, ku­riuos Krem­lius 1940 m. ge­gu­žės pa­bai­go­je pa­nau­do­jo da­ry­da­mas spau­di­mą ofi­cia­lia­jam Kau­nui. Tuo­met apie in­ci­den­tus su ru­sų ka­rei­viais Lie­tu­vo­je pra­ne­šė „Reu­ters“ ir ki­tos ži­nių agen­tū­ros. Tie in­ci­den­tai bu­vo pri­min­ti ir įtei­kiant Lie­tu­vai ul­ti­ma­tu­mą Krem­liu­je 1940 m. bir­že­lio 14 d. Vė­liau so­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio „Lie­tu­vos TSR is­to­ri­jos“ va­do­vė­liuo­se ra­šy­ta apie „Lie­tu­vos fa­šis­ti­nės val­džios“ „nu­si­kals­ta­mas pro­vo­ka­ci­jas prieš ta­ry­bi­nes įgu­las“. Net bu­vo toks sa­ki­nys: „Žval­gy­bos tiks­lais Lie­tu­vo­je bu­vo pa­grob­ti ke­li rau­do­nar­mie­čiai“. Iš tik­rų­jų tas pro­vo­ka­ci­jas or­ga­ni­za­vo pa­ti So­vie­tų Są­jun­ga; tai ro­do ar­chy­vi­niais šal­ti­niais pa­grįs­ti šiuo­lai­ki­niai is­to­ri­kų ty­ri­mai. Įdo­mu, ko­dėl 1940 m. vi­sa tai bu­vo la­bai iš­pūs­ta, kam Mask­vai bu­vo rei­ka­lin­gos tos pro­vo­ka­ci­jos ?

 

In­ci­den­tų su ka­riš­kiais pa­nau­do­ji­mas po­li­ti­ko­je ar net skel­biant ka­rą tarp­tau­ti­nių san­ty­kių is­to­ri­jo­je ne­bu­vo nau­jo­vė. To­kio ti­po in­ci­den­tą Lie­tu­vos at­žvil­giu sa­vo tiks­lams sėk­min­gai pa­nau­do­jo Len­ki­ja 1938 m. Tų me­tų ko­vo mėn. Lie­tu­vos ir Len­ki­jos pa­sie­ny­je bu­vo nu­šau­tas len­kų ka­rei­vis. Len­kai su­kė­lė di­džiu­lį pro­pa­gan­di­nį triukš­mą, apie pa­sie­nio in­ci­den­tą ėmė ra­šy­ti So­vie­tų Są­jun­gos, Vo­kie­ti­jos ir ki­tų ša­lių spau­da. Len­ki­ja pa­tei­kė ul­ti­ma­tu­mą Lie­tu­vos vy­riau­sy­bei, rei­ka­lau­da­ma už­megz­ti di­plo­ma­ti­nius san­ty­kius. Ko­kia bu­vo ato­maz­ga? Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė ul­ti­ma­tu­mą pri­ėmė. Kaip jau yra pa­žy­mė­ję mū­sų is­to­ri­kai, taip bu­vo su­kur­tas pre­ce­den­tas pri­im­ti ul­ti­ma­tu­mus. 1939 m. pa­va­sa­rį, kai Vo­kie­ti­ja ul­ti­ma­ty­viai pa­rei­ka­la­vo Kau­no ati­duo­ti Klai­pė­dos kraš­tą, Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė vėl bu­vo pri­vers­ta nu­si­leis­ti, ir Sei­mas pri­ėmė ati­tin­ka­mą spren­di­mą. Krem­liaus va­do­vy­bė, įteik­da­ma ul­ti­ma­tu­mą Lie­tu­vai 1940 m. bir­že­lio 14 d., tu­rė­jo bū­ti pa­ska­tin­ta to­kios di­plo­ma­ti­jos sėk­mės, pa­grįs­tos gin­klų žvan­gi­ni­mu. Ul­ti­ma­ty­vių rei­ka­la­vi­mų po­li­ti­ką vyk­dė ne vien Len­ki­ja, bet ji pir­mo­ji Lie­tu­vos at­žvil­giu veiks­min­gai pa­ro­dė ul­ti­ma­tu­mų pa­nau­do­ji­mo me­cha­niz­mą.

 

Pa­bai­go­je – ke­le­tas žo­džių apie tai, kaip mū­sų is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se vaiz­duo­ja­mos so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos ir ypač 1940–1941 m. įvy­kiai. Apie 1940 m. so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją ir vė­liau vy­ku­sią so­vie­ti­za­ci­ją ra­šo vi­si po 1990 m. iš­leis­ti Lie­tu­vo­je ap­ro­buo­ti is­to­ri­jos va­do­vė­liai, ku­rie ap­ima šį lai­ko­tar­pį. Pas­ta­ruo­ju me­tu tam net­gi ski­ria­ma dau­giau dė­me­sio. Pa­vyz­džiui, „Kron­tos“ lei­dyk­los iš­leis­ta­me va­do­vė­ly­je 10 kla­sei „Nau­jau­sių­jų lai­kų is­to­ri­ja“ anks­čiau vie­nas pa­ra­gra­fas bu­vo skir­tas 1940–1941 m. įvy­kiams. Ta­čiau mo­ky­to­jai skun­dė­si, jog me­džia­gos tiek daug, kad moks­lei­viai per vie­ną pa­mo­ką ne­spė­ja jos įsi­sa­vin­ti. To­dėl ne­se­nai iš­leis­ta­me tre­čia­ja­me va­do­vė­lio lei­di­me pa­teik­ta dau­giau me­džia­gos, ji iš­dės­ty­ta dvie­juo­se pa­ra­gra­fuo­se, o te­mai ga­li­ma skir­ti dvi pa­mo­kas ar dau­giau. Gau­su šia te­ma me­džia­gos ir ki­tuo­se šiuo­lai­ki­niuo­se va­do­vė­liuo­se, mu­zie­jų eks­po­zi­ci­jo­se, ži­niask­lai­do­je. Ta­čiau ky­la klau­si­mas, ar 1940–1941 m. so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją rei­kė­tų lai­ky­ti pir­mą­ja, o pra­si­dė­ju­sią 1944 m. – ant­rą­ja? Toks oku­pa­ci­jų nu­me­ra­vi­mas jau tar­si įsi­tvir­ti­no nau­jo­jo­je is­to­riog­ra­fi­jo­je ir va­do­vė­liuo­se, bet jis ke­lia abe­jo­nių. Ko ge­ro, pir­mą­ja so­vie­ti­ne oku­pa­ci­ja vis dėl­to rei­kė­tų lai­ky­ti 1918–1919 m. ant Rau­do­no­sios ar­mi­jos dur­tu­vų į Lie­tu­vą at­neš­tą bol­še­vi­kų kur­tą san­tvar­ką. Tie­sa, ta­da dar ne­bu­vo So­vie­tų Są­jun­gos, bet Ru­si­ja jau bu­vo so­vie­ti­nė.

 

Rei­kė­tų nei­gia­mai ver­tin­ti kai ku­rių Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­mos val­di­nin­kų ne­no­rą, kad mū­sų is­to­ri­jos va­do­vė­liai bū­tų kri­tiš­kai ana­li­zuo­ja­mi. Kaž­ko­dėl ma­no­ma, kad LR Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos pa­tvir­tin­ti va­do­vė­liai ne­ga­li bū­ti vie­šai kri­ti­kuo­ja­mi, o po­ten­cia­lūs va­do­vė­lių kri­ti­kai tu­rė­tų prieš tai už­si­re­gist­ruo­ti ŠMM eks­per­tų duo­me­nų ba­zė­je ir bū­ti­nai da­ly­vau­ti va­do­vė­lių ap­ro­ba­vi­mo pro­ce­se dar iki jų ofi­cia­laus iš­lei­di­mo. Ta­čiau va­do­vė­lių ap­ro­ba­vi­mas yra vie­na, o jau iš­leis­tų va­do­vė­lių ana­li­za­vi­mas – ki­ta. Dau­ge­ly­je už­sie­nio ša­lių šie da­ly­kai nė­ra su­pla­ka­mi į vie­ną vie­tą, o eg­zis­tuo­ja ly­giag­re­čiai. Mo­ky­mo prie­mo­nes rei­kia tar­pu­sa­vy­je ly­gin­ti, nag­ri­nė­ti, ką apie Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą jo­se ra­šo ru­sai, len­kai, vo­kie­čiai, ame­ri­kie­čiai ar ki­tų na­ci­jų at­sto­vai, taip pat šių ty­ri­mų re­zul­ta­tus pa­teik­ti pla­čia­jai vi­suo­me­nei. Rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį į va­do­vė­lių klai­das ir ten­den­ci­jas, nag­ri­nė­ti kon­cep­ci­jas, moks­lei­viams pa­teik­ti ne tik fak­tų kra­ti­nį, kad jie ga­lė­tų spręs­ti pri­mi­ty­vius tes­tus ir kry­žia­žo­džius. Is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se rei­kia siek­ti kon­cep­tu­a­lu­mo, jau­ną­ją kar­tą mo­ky­ti kon­cep­tu­a­laus mąs­ty­mo ir riš­laus is­to­ri­nio pa­sa­ko­ji­mo.

 

Kri­tiš­ka is­to­ri­jos va­do­vė­lių ana­li­zė Lie­tu­vo­je tu­rė­tų tap­ti in­te­lek­tu­a­li­nį vi­suo­me­nės ly­gį ke­lian­čiu ir is­to­ri­nę są­mo­nę stip­ri­nan­čiu veiks­niu.