2020 m. spalio 27 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija, [vyr. redaktorius Arvydas Anušauskas] Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005, 712 p.

 

 

  

 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje knygoje „Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija" apibendrinami Lietuvos naujausiųjų laikų istorijos tyrimai, apimantys penkiasdešimt metų trukusį okupuotos ir aneksuotos Lietuvos valdymą. Knygos autoriai siekė išanalizuoti svarbiausius Lietuvos istorijos laikotarpius pradedant 1940–1941 m. sovietine okupacija ir aneksija ir baigiant nepriklausomos valstybės atkūrimu 1987–1990 m. Atskleidžiami reikšmingiausi kiekvieno laikotarpio (okupacijos ir aneksijos 1940–1941 m., nacių okupacijos 1941–1944 m., totalitarinio stalininio režimo 1944–1953 m., destalinizacijos ir politinio „atšilimo" 1953–1964 m., sovietinio modernizavimo ir stagnacijos 1965–1987 m., atgimimo ir nepriklausomos valstybės atkūrimo 1987–1990 m.) politiniai įvykiai, lietuvių išeivijos vaidmuo siekiant nepriklausomybės, supažindinama su kultūriniu gyvenimu, Bažnyčios, Lietuvos valstybės diplomatinės tarnybos veikla. Monografijos pabaigoje pateikiama Lietuvos valstybės 1991–2004 m. kronika.

 


Knygos autorių dėmesys atkreiptas į svarbiausią veiksnį, kuris lėmė Lietuvos likimą ištisus penkiasdešimt metų – Lietuvą okupavusių ir valdžiusių valstybių politiką. Nagrinėjamas poveikis visuomenei. ūkiui, kultūrai bei visuomenės reakcija į tą politiką. Siekiant atspindėti svarbiausius kiekvieno laikotarpio įvykius ar raidos specifiką išskirta po 8–11 temų, susijusių su politiniais įvykiais, socialinėmis-ekonominėmis permainomis, kultūriniu gyvenimu. 1940–1990 m. ypatingą reikšmę įgavo tos institucijos ar organizacijos, kurios Lietuvoje išlaikė institucinį savaveiksmiškurną (Bažnyčia), išliko vienintelės okupuotos Lietuvos valstybės nepriklausomos institucijos (diplomatinė tarnybą) arba palaikė Lietuvos laisvės bylą Vakaruose (lietuvių išeivija ir jos organizacijos) ir formavo pasipriešinimo pagrindus pačioje Lietuvoje (pasipriešinimo organizacijos ar grupės). Šių institucijų ir organizacijų veikla, įtaka tam tikru vertybių išsaugojimui, tautos padėčiai ir kiti raidos aspektai daugiau ar mažiau analizuojami kiekviename iš šešių išskiriu istorinių laikotarpių.


Šiuo metu, kai dinamiškai keičiasi Lietuvos vidaus gyvenimas, kai valstybė pradeda naują istorinės raidos kelią, svarbu išsiaiškinti ir suvokti ne tik tai, ko 1940–1990 m. netekta praradus nepriklausomybę, bet ir kokia patirtis įgyta, kaip pasikeitė Lietuvos visuomenė, visuomeniniai, socialiniai-ekonominiai santykiai ir kaip tie pokyčiai, priklausomybės metų paveldas veikia dabartinę lietuvių tautos ir valstybės būtį.



Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 2(18)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”