2021 m. gruodžio 8 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139,  8 602 04547. El paštas centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Stanislovas Buchaveckas

Lietuvos žydai 1944–1945 m.: holokausto tąsa Štuthofo koncentracijos stovykloje (1)

Santrauka



Antrojo pasaulinio karo pradžioje nacistinės Vokietijos okupuoto Laisvojo Dancigo (Gdansko) miesto-valstybės (gyvavo 1920–1939 m.) teritorijoje įsteigta Štuthofo (Stutthof) koncentracijos stovykla – ne tik lietuvių, bet ir žydų tautybės Lietuvos piliečių kančių ir mirties vieta. Tačiau iki 2020-ųjų nebuvo skelbiama išsamių analitinių darbų, susijusių su tragiškų Štuthofo įvykių lietuviškąja judaika. Tad tęstiniu straipsniu bus bandoma bent iš dalies užpildyti šią spragą. Juolab kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. gegužės 10 d. nutarimą „Dėl 2020 metų paskelbimo Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais“, šiemet numatė nemažai šiai progai skirtų renginių, skatino tirti ir su Lietuvos žydų tragedija Antrojo pasaulinio karo metais susijusias problemas, plėtoti leidybinę veiklą, rašyti įvairaus pobūdžio straipsnius.

Iki šiol mūsų lietuviškoje istoriografijoje nedaug dėmesio susilaukė 1944 m. vasarą prasidėjusi Lietuvos žydų tragedijos – holokausto galutinė stadija. Tuomet daugumos išlikusių Lietuvos piliečių žydų likimai ilgiau ar trumpiau buvo susiję su dar 1939-ųjų rudenį, t. y. pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje, nacistinės Vokietijos okupuotos Lenkijos teritorijoje (iki tol formaliai – Laisvojo Dancigo valstybės teritorijoje) veikusia Štuthofo koncentracijos stovykla. 1944 m. naciai Štuthofo lagerį pavertė Lietuvos žydų kalinimo, naikinimo ir persiuntimo į kitus „mirties fabrikus“ vieta.

Štuthofas yra tapęs Lietuvos gyventojų kančių simboliu. Tam didelės įtakos turėjo šioje koncentracijos stovykloje nuo 1943 m. kalinto rašytojo ir dramaturgo profesoriaus Balio Sruogos atsiminimų knyga „Dievų miškas“1. Istoriniu simboliu tapo ir kūrinio pavadinimas, kuris dažnai, ypač biografinėse ar literatūrinėse publikacijose, pakeičia Štuthofo vietovardį ar apibūdina patį konc-lagerį. „Dievų miško“ rankraštį B. Sruoga parašė dar 1945-ųjų vasarą, besigydydamas Birštone po lageryje ir nacių vykdytos kalinių evakuacijos metu patirtų kančių. Tačiau knygų leidybą akylai kontroliavę sovietiniai cenzoriai uždraudė spausdinti rankraštį. Pirmasis gerokai kupiūruotas „Dievų miško“ leidimas išėjo jau po rašytojo mirties – tik 1957 m. Knygoje aprašyti konclagerio vaizdai, nors ir nušviesti su „sruogiška“ ironija ir rašytojui būdingu sarkazmu, iš tikrųjų atskleidė tą siaubingą padėtį, kurioje atsidūrė visi Lietuvos piliečiai, dauguma iš jų buvo žydai. Daugiausia tai buvo moterys, nemažai jų – kartu su vaikais. Būtent vaikais ir nuo patirtų kančių pasiligojusiomis moterimis, kaip netinkamais darbui, pirmiausia stengėsi atsikratyti ir taip jau perpildyto konclagerio vadovybė.

Nacistinio laikotarpio istorijos tyrinėtojas dr. Arūnas Bubnys knygoje „Pragaro vartai – Štuthofas“ pateikė išsamią šios koncentracijos stovyklos charakteristiką ir kai kuriuos kitus faktus bei nuotraukas. Iki Ant-rojo pasaulinio karo, kurio pradžia 1939 m. sutapo su prasidėjusiais mūšiais tarp Vokietijos ir Lenkijos kariuomenių, Štuthofas buvo niekuo neišsiskiriantis žvejų miestelis Laisvojo Dancigo valstybės (valstybinio-politinio darinio) pakraštyje. Dancigo situacija buvo panaši į Klaipėdos krašto padėtį iki 1923-iųjų, kai šis regionas autonominiais pagrindais buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Nuo seniausių laikų Štuthofo apylinkėse gyveno lietuviams giminingos prūsų gentys. Po kryžiuočių invazijos dalis jų buvo sunaikinta, kita dalis – germanizuota. Kaliniai lenkai, suimti Dancige, būsimo konclagerio vietoje pasirodė jau 1939 m. rugsėjo 2 d. – antrąją Antrojo pasaulinio karo dieną, tebesitęsiant Vokietijos ir Lenkijos kariuomenių susirėmimams. Štuthofo konclagerio teritorijai plečiantis, jo statusas kelis kartus keitėsi. Pagaliau 1942 m. sausio 7 d. ši Trečiojo reicho „priešų“ kalinimo ir marinimo įstaiga buvo pavadinta Valstybine koncentracijos stovykla. Stovyklos komendanto pareigas nuo 1942-ųjų rudens ėjo SS šturmbanfiureris majoras Paulis Werneris Hoppe, 1937–1941 m. tarnavęs Dachau konclageryje. Detaliau Štuthofo koncentracijos stovyklos istorija bei jos ypatumai išdėstyti lenkų istorikų darbuose. Antai 1988-aisiais Varšuvoje buvo išleista didelės apimties kolektyvinė monografija.




„Genocidas ir rezistencija“ 2020 m. Nr. 1 (47)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”