2021 m. rugsėjo 19 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Pokalbis su LGGRTC vyr. istoriku Daliumi Žygeliu
Portalas 15min.lt publikavo pokalbį su LGGRTC vyr. istoriku Daliumi Žygeliu, pradirbusiu Centre 25 metus ir per tą laiką įamžinusiu apie 1000 laisvės kovotojų, ryšininkų bei kitų pokario istorijos liudininkų prisiminimų, suradusiu ir ištyrusiu dešimtis partizanų bunkerių, o pastaraisiais metais sėkmingai su kolegomis beieškančio ir partizanų palaikų. Pateikiame kelias šio pokalbio ištraukas.

„Mūsų rytiniam kaimynui partizaninis karas yra tarsi ašaka gerklėje, ir jie negali susitaikyti su faktu, kad po Antrojo pasaulinio karo trium¬fo ši imperija, kurios kariuomenė šlovingai nužygiavo iki pat Berlyno, grįždama Lietuvoje susidūrė su tokiu pasipriešinimu, kuriam įveikti prireikė dar dešimties metų.“

„Didžioji dalis mano sutiktų buvusių stribų bei agentų smogikų, gal sąžinės kamuojami, o gal dėl tokio ilgalaikio gyvenimo būdo, mūsų dienų sulaukė gerokai degradavę. To nepasakyčiau apie buvusius laisvės kovotojus, kurie išgyvenę ir kankinimus, ir kalėjimus, ir tremtis, ir persekiojimus, grįžę į Tėvynę išliko šviesūs ir padorūs žmonės.“

„Šiuo metu Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose yra saugoma tūkstančiai partizanų fotografijų. O jei skaičiuotume visų muziejų fondus Lietuvoje, tai kalba eitų apie dešimtis tūkstančių nuotraukų. Mano galva, tai yra labai daug, turint galvoje gausybę istorijų, kada saugumo sumetimais sovietmečiu žmonės patys degino šias fotografijas, bijodami už jų turėjimą sulaukti baudžiamojo persekiojimo. Nepaisant to, fotografijos ir jose įamžinti laisvės kovotojų veidai išliko, taip mums liudydami, kad nėra nieko brangiau už laisvę ir tiesą.“

„Dabar, iš laiko perspektyvos, mums labai lengva kalbėti apie pasirinkimus. Kai kada net puolame patarti tiems žmonėms [partizanams], kaip vienokiu ar kitokiu atveju jiems reikėjo pasielgti. Tačiau tomis dramatiškomis aplinkybėmis žmonės neturėjo laiko svarstyti, dažniausiai jiems tekdavo apsispręsti akimirksniu. Vyčio apygardos partizanas Kazimieras Usonis-Liepa bene aiškiausiai išdėstė to meto jaunuolių pasirinkimų variantus: eiti į sovietinę kariuomenę ir žūti nežinia kur ir nežinia už ką, tapti stribu ir atsukti ginklą prieš savus arba eiti į mišką ir mirti už Tėvynę. Štai tokie trys variantai – kitų kelių paprasčiausiai nebuvo. Daugelis rinkosi pastarąjį [kelią] puikiai suvokdami, koks likimas jų laukia. Tiesa, reikia turėti galvoje ir tai, kad tokie apsisprendimai buvo daromi po 1941-ųjų metų makabriškų sovietinės valdžios veiksmų, kuriuos lydėjo nekaltų žmonių žudymai, tremtys ir visa kita. Tuomet žmonės jau žinojo, ką reiškia sovietinė okupacija, todėl po trejų metų nemaža dalis jų turėjo tik vieną kelią – į mišką. Paradoksas išties yra tas, kad po 1949 m., kai visoje Lietuvoje partizaninis pasipriešinimas patyrė labai didelių nuostolių, kai į kolūkius suvaryti žmonės mažiau išgalėjo remti laisvės kovotojus, o viltis, kad Vakarai stos ginti demokratijos mūsų krašte, išblėso, net matydami tokią sudėtingą situaciją iki pat 1953 m. jaunuoliai vis dar mieliau rinkosi kovą ir mirtį, nei kolaboravimą.“

„Pirmąjį [paieškų] darbą, bendradarbiaudami su archeologe Daiva Luchtaniene, atlikome 2003 m. Ukmergėje, buvusiame NKVD kieme. Deja, paieškos nebuvo vaisingos. Keliais metais vėliau Centras ėmėsi inicijuoti, organizuoti, finansuoti ir koordinuoti archeologinius bunkerių tyrimus: ištyrėme ir preciziškai atstatėme Minaičių bunkerį, kuriame 1949 m. vasarį susitikę visos Lietuvos partizanų vadai pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją.
Bene įdomiausias buvo Šiaurės rytų partizanų srities štabo bunkeris netoli Andrioniškio. Tai buvo nepakartojama patirtis, nes tokio bunkerio analogų Lietuvoje daugiau nėra žinoma. Savo konstrukcija unikali slėptuvė iškasta šachtiniu būdu iš kalno vidaus, o ne išorės, tai yra kasant ne pačią duobę, joje įrengiant bunkerį ir tada ant viršaus užpilant žemių, bet rausiant tunelį kalvoje ir maždaug už penkių metrų iškasant slaptavietės patalpą. Ten vyko intensyvi kova, kurios metu žuvo partizanai. Jokioje kitoje vietoje mes neradome tiek gilzių bei iššautų kulkų, granatų žiedų bei skeveldrų kaip šičia. Tirdami šią aplinką, galėjome detaliai rekonstruoti ne tik patį bunkerį, tačiau ir visą įvykių seką. Taip į vieną krūvą sudėdami archeologinius tyrinėjimus bei saugumiečių ataskaitą apie bunkerių puolimą, galime turėti gana išsamų įvykio paveikslą.“

„Dabar pagrindinė mūsų domėjimosi ir darbo kryptis yra partizanų palaikų paieška. Ženkliausi darbai šiuo metu atliekami Vilniaus Našlaičių kapinėse, kur 2018 m. mums pavyko surasti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, 2019 m. – Antano Kraujelio-Siaubūno ir Juozo Streikaus-Stumbro palaikus. Neabejoju, kad čia dar pavyks išaiškinti ne vieną paslaptį. Visi darbai, susiję su A. Ramanausko-Vanago palaikų paieška, suradimu, tyrimais, identifikavimu, taip pat buvo filmuojami. Po iškilmingų partizanų vado laidotuvių kartu su režisieriumi Algiu Kuzmicku, gavę Centro vadovybės pritarimą ir palaikymą, sėdome montuoti turimą vaizdo medžiagą. Rezultatas – dokumentinis filmas „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“. Dabar jį galima laisvai susirasti ir peržiūrėti YouTube paieškos platformoje. Savo komentaruose filme dažnai naudoju frazę „likimo dovana“. Iš tiesų, tyrimų Našlaičių kapinėse metu buvo tiek daug neįtikėtinų atradimų ir sutapimų, kad visa tai reikėtų vadinti Dievo valia. O mes tebuvome laidininkai tai valiai įvykdyti…“

„Šiuo metu bandome surasti ir identifikuoti pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikus. Tai jau visiškai kitokia istorija. 1991 m. šalia Leipalingio buvo surasti, atkasti ir iškilmingai perlaidoti 34 partizanų palaikai. Neseniai į mus kreipėsi pulkininko Kazimieraičio giminės, tvirtindami, kad ten turėtų būti ir šio partizanų vado palaikai, todėl jei šiuolaikinės technologijos suteikia tokią galimybę, būtina juos identifikuoti ir įvardyti. Tad Leipalingio kapinėse mes padarėme reekshumaciją ir dabar vyksta tų palaikų tyrimas. Viliamės, kad artimiausiu metu galėsime nustatyti ne tik J. Vitkaus-Kazimieraičio, bet ir visų ten palaidotų partizanų vardus. Maža to, šalia Leipalingio ketiname pratęsti archeologinius tyrinėjimus, nes ten gali būti ir Liongino Baliukevičiaus-Dzūko bei kitų Leipalingio apylinkėse kovojusių ir žuvusių partizanų palaikai. Šie atradimai būtų labai reikšmingi įvykiai laisvės kovų istorijai bei visai Lietuvai.“

Visą pokalbį su LGGRTC vyr. istoriku Daliumi Žygeliu rasite čia.
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”