2021 m. rugsėjo 19 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
LIETUVOS PARTIZANŲ DAINAVOS APYGARDA

LIETUVOS PARTIZANŲ DAINAVOS APYGARDA
(1946 m. balandžio 23 d. – 1952 m. rugpjūčio 30 d.)

Alytaus senamiesčio skvere, šalia paminklo, skirto Dainavos apygardos partizanams, įrengtas informacinis stendas.

Lietuvos partizanų Dainavos apygarda apėmė dabartines Alytaus, Varėnos ir Lazdijų rajonų, Alytaus miesto ir Druskininkų savivaldybių teritorijas bei besiribojančias Prienų, Trakų ir Šalčininkų rajonų savivaldybių, Marijampolės savivaldybės dalis.

1944 m. vasaros pabaigoje Dzūkijoje susikūrė pirmieji Lietuvos partizanų būriai. Rudenį didesni ar mažesni partizanų būriai veikė visuose Dzūkiją apimančių apskričių valsčiuose. Partizanų būriai dar labiau išaugo 1945 metų pavasarį. Į stambesnius organizacinius vienetus Dzūkijos partizanų būriai pradėjo vienytis 1945 m. pirmojoje pusėje. Vienas iš žymiausių vienytojų buvo pulkininkas-leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, 1945 m. gegužės 7 d. įkūręs Dzūkų grupės štabą, kurio svarbiausias uždavinys buvo suvienyti visus Dainavos (Dzūkijos) krašto partizanus.

1945 m. birželio mėn. Punios šile vykusiame vadų pasitarime Margio, Vaidoto, DLK Kęstučio ir Geležinio Vilko grupės buvo sujungtos į Dzūkų rinktinę, jos vadu buvo išrinktas kapitonas Dominykas Jėčys-Ąžuolis. Tokiu būdu 1945 m. vasarą Dzūkijoje veikė du savarankiški partizanams vadovaujantys centrai: Dzūkų grupė 1945 m. lapkričio 18 d. pavadinta A apygarda, jai vadovavo J. Vitkus-Kazimieraitis, ir Dzūkų rinktinė, vadovaujama D. Jėčio-Ąžuolio.

1946 m. balandžio 9 ir 22 d. Seirijų valsčiuje įvykusiuose A apygardos ir Tauro apygardos vadų pasitarimuose buvo nutarta sudaryti Pietų Lietuvos partizanų sritį ir Pietų Lietuvos partizanų srities štabą, jo vadu buvo išrinktas J. Vitkus-Kazimieraitis.

1946 m. balandžio 23 d. Punios šile įvyko Pietų Lietuvos partizanų srities štabo pareigūnų ir Dzūkų rinktinės vado susitikimas, jame Dzūkų rinktinę nutarta prijungti prie A apygardos. Nuo 1946 m. gegužės 15 d. A apygarda pervardinta ir pradėta vadinti Dainavos partizanų apygarda. Šios apygardos vadu buvo paskirtas D. Jėčys-Ąžuolis, Tuo pat metu 1946 m. balandžio 23 d. Punios šile buvo priimta Pirmoji Lietuvos partizanų vadų politinė deklaracija.

Dainavos apygardos partizanų rinktinės

  • Dzūkų rinktinė (įkurta 1945 m. birželio mėn. ir veikė iki 1952 m. gruodžio mėn.).
  • Merkio (nuo 1947 m. rugsėjo mėn. pavadinta Partizano Kazimieraičio rinktine) rinktinė (įkurta 1945 m. rugpjūčio mėn. ir veikė iki 1952 m. vasario mėn.).
  • Geležinio Vilko rinktinė (įkurta 1945 m. gegužės mėn., prijungta 1946 m. rugpjūčio mėn. 23 d. prie Merkio rinktinės).
  • Šarūno rinktinė (įkurta 1945 m. balandžio mėn., perduota Tauro apygardai 1946 m. balandžio 23 d., grąžinta Dainavos apygardai 1947 m. birželio 27 d. ir veikė iki 1951 m. gruodžio mėn.).
  • Seinų rinktinė (įkurta 1945 m. liepos mėn., 1945 m. gruodžio 30 d. prijungta prie Šarūno rinktinės Tauro apygardoje).


Dėl infiltruotų į Dainavos apygardos štabą saugumo agentų K. Kubilinsko ir A. Skinkio išdavystės apygardos vadavietė buvo sunaikinta. Dainavos apygardos ir srities vadas A. Ramanauskas-Vanagas 1949 m. vasario mėn. dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuris įkūrė Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (toliau – LLKS) ir suvienijo Lietuvos partizaninį judėjimą. 1949 m. gegužės 19 d. buvo sukviestas visų Dainavos apygardos dalinių vadų (dalyvavo 11) pasitarimas, informuota apie Lietuvos partizanų vyriausiosios vadovybės įkūrimą, supažindinta su LLKS tarybos nutarimais. Vyriausiajai vadovybei A. Ramanauską-Vanagą patvirtinus Pietų Lietuvos srities partizanų vadu, vietoj jo Dainavos apygardos vadu tapo Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.



Dainavos partizanų apygardos vadai


Juozas Vitkus-Kazimieraitis – nuo 1945 m. lapkričio 18 d. vadovavo A apygardai (Dainavos apygardos pirmtakei) iki 1946 m. balandžio 22 d. kai buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

Dominykas Jėčys-Ąžuolis – nuo 1946 m. gegužės 23 d. iki žūties 1947 m. rugpjūčio 11 d.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas – nuo 1947 m. rugpjūčio 12 d. laikinai ėjo Dainavos apygardos vado pareigas, nuo 1947 m. rugsėjo 25 d. iki 1949 m. gegužės 19 d. Dainavos apygardos vadas. 1948 metais A. Ramanauskas-Vanagas buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

Benediktas Labenskas (Benas Labėnas)-Kariūnas, Šarūno rinktinės vadas, nuo 1948 m. lapkričio 10 d. Dainavos apygardos vado pavaduotojas, laikinai ėjo Dainavos apygardos vado pareigas nuo 1948 m. lapkričio 14 d. iki žūties 1949 m. kovo 7 d. (kai A. Ramanauskas-Vanagas buvo išvykęs į Žemaitijoje vykusį Lietuvos partizanų vadų pasitarimą).

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas – nuo 1949 m. gegužės 19 d. iki žūties 1950 m. birželio 24 d.

Juozas Gegužis-Diemedis – nuo 1950 m. liepos 12 d. iki žūties 1951 m. rugsėjo 27 d.

Vincas Daunoras-Ungurys – Dzūkų rinktinės vadas nuo 1951 m. spalio 18 d., laikinai ėjo Dainavos apygardos vado pareigas nuo 1951 m. spalio mėnesio pabaigos iki 1952 m. rugpjūčio 30 d., atleistas iš pareigų dėl MGB provokacijos.



Žymesni Dainavos apygardos partizanų mūšiai ir kautynės


Kalniškės mūšis. Kalniškės miške (dabar – Šeštokų sen., Lazdijų r. sav.) 1945 m. gegužės 16–17 d. vyko vienas didžiausių lietuvių rezistencijos istorijos mūšių. Apie 120 Lietuvos partizanų, vadovaujami Jono Neifaltos-Lakūno, kovėsi apsupti NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko, turėjusio apie tūkstantį karių, ir Simno stribų. Lietuvių gynyba buvo arši, partizanai išsiveržė iš apsupties, pavyko prasiveržti pro daugelį NKVD užtvarų. NKVD patyrė didelių nuostolių – keli šimtai nukautųjų ir sužeistųjų, Lietuvos partizanų duomenimis, žuvo apie 400 priešų ir 44 Lietuvos laisvės kovotojai.

Pirmasis Varčios mūšis. Varčios miške (dabar – Alytaus r. sav.), tarp Alovės miestelio ir Daugų miesto, 1945 m. birželio 14 d. įvyko pirmasis Varčios mūšis. Mišką apsupę Lietuvos partizanus puolė apie tūkstantis NKVD bei jiems talkinusių stribų. Mūšyje žuvo 30 partizanų (kitais duomenis – 47) ir 6 (kitais duomenimis – 14) paimti į nelaisvę. Partizanų duomenimis, šiame mūšyje nukauti 176 sovietiniai okupantai ir stribai.

Antrasis Varčios mūšis. Varčios miške 1945 m. birželio 23 d. įvyko antrasis Varčios mūšis. Lietuvos partizanai į Varčios mišką grįžo po pirmojo Varčios mūšio ir sovietinės okupacinės kariuomenės, kuriai talkino vietiniai kolaborantai, vėl buvo užpulti. Abiejuose Varčios mūšiuose žuvo 61–63 Lietuvos partizanai.

Merkinės miestelio puolimas. Merkinės mūšis – viena didžiausių partizaninio karo puolamųjų operacijų Lietuvoje. Jungtinės partizanų pajėgos, apie 200 partizanų, vadovaujamos Adolfo Ramanausko-Vanago, 1945 m. gruodžio 15 d. puolė ir užėmė Merkinę, ten veikusią NKVD būstinę, Rusų namus, paštą, valsčiaus ir milicijos įstaigas, kalėjimą. A. Ramanausko-Vanago duomenimis, mūšyje partizanai neteko 5 savo bendražygių, 1 buvo sužeistas. Priešų nuostoliai – žuvę 15 okupacinės kariuomenės karių, 2 stribai, 1 priešas sužeistas.

Pasala prie Onuškio. 1948 m. spalio 27 d. Onuškio valsčiuje Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujami partizanai susprogdino ir apšaudė važiuojančius sunkvežimiu Onuškio įgulos enkavedistus. Visi 19 sunkvežimiu važiavusių Onuškio valsčiaus sovietinės įgulos karių buvo sunaikinti.

1944–1953 m. laikotarpiu ypač suklestėjo partizanų spaudos leidyba. Per partizaninio karo laikotarpį ilgiau ar trumpiau nuolat buvo spausdinami leidiniai: „Laisvės varpas“, 1945–1952 m., „Už tėvų žemę“, 1945–1950 m., „Laisvės rytas“, 1947–1951 m., „Mylėk Tėvynę“, 1946–1947 m., „Dainavos partizanas“, 1949–1950 m., „Svobodnoje slovo“ rusų kalba, 1947–1949 m., „Aukuras“, 1947 m., „Trečias skambutis“, 1945 m. „Kęstučio“ apygardoje „Laisvės varpas“ išleistas net 176 kartus (daugiausia iš visų pogrindinių leidinių).

1952 m. rugpjūčio 30 d. Nemuno (Pietų Lietuvos partizanų) srities vadas kpt. Sergijus Staniškis-Viltis Dainavos apygardos vadu patvirtino buvusį Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos vadą Juozą Karpavičių-Medelį, MGB užverbuotą provokatorių. Ši data laikoma Dainavos partizanų apygardos organizuotos veiklos pabaiga.

Prienų miške, prie Naravų kaimo, priešui apsupus slėptuvę, 1953 m. vasario 3 d. žuvo paskutinis Nemuno (Pietų Lietuvos partizanų) srities vadas kpt. Sergijus Staniškis-Litas.

Pavieniai Lietuvos partizanai, neturėdami tarpusavio ryšio ir bendros vadovybės, Dainavos apygardos teritorijoje veikė iki 1954 m. vasaros įskaitytinai. 1954 m. rugpjūčio 14 d. žuvo paskutiniai du Dainavos apygardos partizanai.

Buvęs Dainavos apygardos vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas partizanų pulkininkas Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1956 m. spalio 12 d. buvo suimtas, moraliai ir fiziškai žiauriai kankintas, sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. lapkričio 20 d. deklaracija pripažino, kad LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 m. lapkričio 26 d. iki 1957 m. lapkričio 29 d. buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas.

Dainavos apygardos erdvėje kovose už mūsų šalies Laisvę ir Nepriklausomybę žuvo daugiau kaip 2 tūkst. partizanų. Dar apie 3 tūkst. partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų sovietinių okupantų ir kolaborantų buvo suimti, kankinti, kalinti arba ištremti.

Lietuvos partizanų šūkis „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ visada buvo, yra ir bus svarbus priesakas Lietuvos žmonėms!



2020 m. Alytuje pastatytas paminklas Dainavos apygardos partizanams (skulptorius Gintautas Jonkus, architektas prof. dr. Petras Grecevičius). Paminklas pastatytas LGGRTC ir Alytaus miesto savivaldybės lėšomis.

 

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”