http://www.genocid.lt/centras/lt/342/a/

Kristina Burinskaitė

Buvusių kalinių ir tremtinių kontrolė KGB dokumentuose

Iki 1990 m. kova su Lietuvos antisovietiniu pogrindžiu, žmogaus teises ir laisves ginančiais disidentais bei išeivijos lietuvių organizacijomis, jų organizuojamomis Lietuvos laisvinimo akcijomis buvo viena svarbiausių LSSR KGB veiklos sričių, kurią nuo 1967 m. kuravo KGB 5-asis skyrius. Jo pagrindinė funkcija – ideologinė kontržvalgyba, t. y. kova su šalyje veikiančiomis sovietų valdžiai priešiškomis išorės ir vidaus jėgomis. Pastarosioms buvo priskirti ir asmenys, grįžę iš tremties bei įkalinimo vietų.


Sovietų valdžia ypač daug dėmesio skyrė lietuvių inteligentijai – buvusiam Lietuvos respublikos politiniam ir kultūros elitui. 1941 m. ir 1944–1953 m. teroras palietė žymius Lietuvos politikus, visuomenės ir kultūros veikėjus. 1944–1953 m. iš Lietuvos į lagerius ir tremtį buvo išvežti 142 579 kaliniai. Prasidėjus destalinizacijos procesui, 1956 m. iš įkalinimo vietų pradėjo masiškai grįžti buvę kaliniai (KGB dokumentuose jie įvardijami kaip ,,asmenys, bausti už ypač sunkius valstybinius nusikaltimus“) ir tremtiniai. Lietuvos valdžia stengėsi trukdyti grįžti į tėvynę žymiems nepriklausomos Lietuvos veikėjams, partizanams, net ,,prašė Maskvos neleisti jiems sugrįžti“ , nes manė, kad jų sugrįžimas sustiprins pasipriešinimo judėjimą ir antisovietines gyventojų nuotaikas. 1956–1967 m. iš kalėjimų ir lagerių paleista tik 17 tūkst. žmonių, teistų už kontrrevoliucinę veiklą, reabilituoti 338 asmenys. Nepaisant sovietinės Lietuvos valdžios pastangų, 1958 m. tremtinių paleidimas iš tremties vietų ypač suintensyvėjo. 1970 m. duomenimis, iš tremties ir įkalinimo vietų grįžo apie 80 tūkst. žmonių (20 tūkst. iš kalėjimų ir lagerių ir 60 tūkst. tremtinių).


1968 m. įvykiai Čekoslovakijoje ir stiprėjanti kova dėl žmogaus teisių ir laisvių Lietuvoje vertė valdžią organizuočiau, atidžiau domėtis ir šiais žmonėmis. Tai rodo ir toliau pateikiamas dokumentas – LSSR KGB 5-ojo skyriaus viršininko plk. M. Ščensnovičiaus 1968 m. liepos 12 d. raštas KGB 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus viršininkui pplk. F. Akimovui. Jame atsispindi valdžios ir KGB pastangos daugiau dirbti su asmenimis, grįžusiais iš įkalinimo ir tremties vietų. Šiame rašte nurodoma, į kokias buvusių tremtinių ir kalinių gyvenimo bei veiklos sritis reikia atkreipti didesnį dėmesį. Iš pateikiamo dokumento matosi, kaip KGB 5-ajam skyriui, kuris užsiėmė politiniu sekimu, buvo svarbu kuo daugiau žinoti apie pakliuvusių į KGB akiratį asmenų viešąjį ir privatų gyvenimą, jų nuotaikas ir pažiūras, galimą jų įtaką aplinkiniams. KGB domėjimosi šiais asmenimis aspektai leidžia spręsti apie gyvenimo sritis, kuriose jie buvo labiau kontroliuojami ir diskriminuojami.


KGB darbuotojai atidžiai stebėjo grįžusių tremtinių ir kalinių gyvenimo būdą, jų elgesį. ,,Liaudies priešų“ etiketė juos ir jų vaikus lydėjo ir grįžus į Lietuvą. Jiems buvo kliudoma įsilieti į visuomenę, ,,atgauti nepriklausomoje Lietuvoje turėtą socialinę padėtį, įgyti išsilavinimą atitinkantį darbą [...]. Dėl to ir reikėjo slėpti savo arba savo tėvų praeitį“. Dėl tokio psichologinio spaudimo kai kurie buvo priversti išvykti iš Lietuvos.


Didžiausių sunkumų jie patirdavo norėdami įsidarbinti, apsigyventi. Jiems buvo draudžiama gyventi rajonuose, iš kurių jie buvo ištremti; dauguma atvejų grįžusieji iš įkalinimo vietų sunkiai susigrąžindavo savo turtą, nes jis buvo nacionalizuotas. Tik apie 9 proc. žmonių turėjo formalią teisę susigrąžinti prarasto turto dalį. Kai kurie siekdavo reabilitacijos, kad galėtų atgauti savo turtą, tačiau susidurdavo su įvairiomis biurokratinėmis kliūtimis. Norint atgauti turtą jiems reikėjo pasibaigus tremties ar įkalinimo laikui, per šešis mėnesius grįžti į Lietuvą ir įteikti prašymą dėl reabilitacijos bei pareikšti pretenzijas dėl turto. Nesuspėję grįžti per šį laikotarpį, jie turėjo pateikti svarų pasiteisinimą dėl laiku neįteikto prašymo: dideli įkalinimo arba tremties vietų atstumai nuo Lietuvos, geležinkelio susisiekimo nebuvimas, ribotos materialinės galimybės, susijusios su atvažiavimu ir t. t. Turto susigrąžinimą apsunkindavo ir tai, kad nebuvo dokumentų apie konfiskuotą turtą.


Buvusiems kaliniams ir tremtiniams buvo sunku gauti darbą, o kai kur neįmanoma, nes jiems buvo sudarytas draudžiamų profesijų sąrašas. Pavykus įsidarbinti, KGB stebėjo jų elgesį. Buvo daromos kliūtys, kad jie neužimtų vadovaujančių postų ir nedirbtų strategiškai svarbiose įstaigose, kur dirbama su valstybinėmis paslaptimis. Buvę kaliniai ir tremtiniai lengviau gaudavo darbą ten, kur reikėjo fizinės darbo jėgos, pavyzdžiui, statybinėse organizacijose, pramonės įmonėse, gamyklose. Antai Vilniuje 1968 m. iš įkalinimo ir specialių gyvenviečių grįžę 33 asmenys dirbo aukštosiose ir vidurinėse mokyklose, vietinėje pramonėje dirbo 56, statybinėse organizacijose – 57, medicinos įstaigose – 27, gamyklose – 83. Tačiau ir čia siekta riboti jų skaičių. Svarbiose pramonės, statybos ir transporto įmonėse KGB ieškojo asmenų, teistų už sunkius valstybinius nusikaltimus, ir reiškė nepasitenkinimą, kai jiems pavykdavo įsidarbinti. Pavyzdžiui, vienoje KGB pažymoje rašyta, kad radijo detalių įmonėje Kaune dirba A. Dučinskas, kilęs iš ištremtos ,,buožių“ šeimos ir nuslėpęs savo socialinę padėtį. Ragindamas riboti jų ir užsienio specialiųjų tarnybų galimą poveikį įmonėms ir ekonomikai , KGB netiesiogiai skatino atleisti šiuos žmones iš darbo. Nepaisant tokių raginimų, buvusiems kaliniams ir tremtiniams pavykdavo įsidarbinti ir užimti vadovaujančius postus. Nukentėdavo ir priekaištų sulaukdavo ne tik savo praeitį nuslėpę asmenys, bet ir juos į darbą priėmę įmonių ar įstaigų vadovai; pastarieji buvo vadinami „politiškai nepatikimais“ ir KGB imdavo juos įdėmiau stebėti.


Buvęs teistumas ir tremtis buvo svarbūs ne tik įsidarbinant, bet ir vykstant į užsienį. Tai labai sumažino buvusių tremtinių ir kalinių išvykimo į užsienį galimybes, nes buvo bijoma jų kontaktų su užsieniečiais, išeiviais, užsienyje gyvenančiais giminaičiais, atseit „jie gali sudominti priešininkų specialiąsias tarnybas“. KGB darbuotojai ir agentai buvo įpareigojami „stebėti tremtinių ir buvusių kalinių mėginimus užmegzti ryšius su užsieniečiais ir tam sutrukdyti“. Buvusių tremtinių ir kalinių judėjimas buvo varžomas ne tik jiems vykstant į užsienį, bet ir Lietuvos teritorijoje; jų buvo ieškoma tarp dirbančiųjų transporto sistemoje. Pavyzdžiui, per Kėdainius eina geležinkelio linija, kuria vežama karinė technika. KGB ragino stebėti šalia šios linijos gyvenančius asmenis, teistus už antisovietinę veiklą ir grįžusius iš tremties, nes juos galėjo sudominti pervežami kroviniai.


KGB domėjosi ne tik buvusių kalinių ir tremtinių darbu. Buvo stebimos jų susibūrimo vietos, tarpusavio bendravimas. KGB pastebėjo, kad ,,jie linkę gyventi tuose pačiuose namuose, o jeigu užimdavo vadovaujančius postus, tai įdarbindavo buvusius kalinius“ , todėl, KGB manymu, vyko jų koncentracija. Buvo tiriama jų veikla kraštotyrinėse, turistinėse ir kitose organizacijose. KGB domino buvusių tremtinių ir kalinių namuose arba darbo vietose organizuojami susitikimai (jubiliejų, gimtadienių šventimas). Pastebėjus antisovietinės veiklos požymius bei įtartinus susibūrimus, buvę kaliniai ir tremtiniai buvo kompromituojami spaudoje. KGB šiomis priemonėmis stengėsi juos izoliuoti nuo visuomenės. Kartais dėl savo veiklos jie netekdavo einamų pareigų. Pavyzdžiui, Panevėžio pradedančiųjų literatų klube užfiksavus antisovietines kalbas, buvusi tremtinė Ožkeliūnienė dėl to buvo priversta palikti darbą. Trukdyta spausdinti Suckienės eilėraščius, nes ji buvo teista už rezistencinę veiklą, anot KGB – už teroristinį aktą.


KGB buvo svarbi informacija, ar buvę tremtiniai ir kaliniai turėjo šaunamųjų ginklų. Toliau skelbiamame dokumente tai užmaskuota fraze, ar jie priklauso medžiotojų būreliams. Panevėžio rajone 1970 m. pastebėta, kad medžiotojų draugijoje yra asmenų, anksčiau teistų ,,už sunkius valstybinius nusikaltimus“. Nutarta iš jų atimti ginklus. Norint užmaskuoti šią akciją, nuspręsta iš naujo atestuoti medžiotojus. Taip buvo pašalinti 72 asmenys, iš kurių trims pradėtos operatyvinio stebėjimo bylos, ir 10 grįžusiųjų iš tremties.


Turbūt labiausiai KGB baugino galimos buvusių tremtinių ir kalinių antisovietinės akcijos. Svarbių sovietinių švenčių metu buvo siekiama varžyti jų judėjimą: ,,Buvusiems tremtiniams ir kaliniams, teistiems už antisovietinę veiklą, neleisti vykti į Maskvą, Leningradą ir kitas sąjunginių respublikų sostines“. O esant ypatingai padėčiai šalyje, kilus neramumams, numatyti tam tikri veiksmai asmenų iš ,,socialiai pavojingos“ aplinkos atžvilgiu; šiai kategorijai buvo priskirti ir buvę kaliniai bei tremtiniai, kuriems sudarytos operatyvinio stebėjimo bylos. Jie turėjo būti suimti ir neribotam laikui uždaryti Kauno, Pravieniškių ir Alytaus tardymo izoliatoriuose.


KGB manymu, grįžusiųjų iš tremties pasakojimai gali paskatinti jaunimą imtis antisovietinių akcijų, todėl Kauno jaunimo bruzdėjimus saugumiečiai siejo su didele buvusių kalinių koncentracija mieste. KGB ėmėsi priemonių, kurios sutrukdytų buvusiems tremtiniams bei kaliniams daryti įtaką jaunimo pažiūroms (ypač mokyklose). Stebėta, kiek tokių žmonių dirba vidurinėse mokyklose, profesinio mokymo ir aukštojo mokslo įstaigose ir kokią įtaką jie daro jaunuoliams. Žmonėms iš šios aplinkos ir jų vaikams buvo trukdoma įgyti aukštąjį išsilavinimą. Panevėžio KGB skyriaus operatyviniai darbuotojai, išanalizavę agentūrinius-operatyvinius duomenis, pastebėjo, kad vidurinėse mokyklose, kuriose užfiksuoti priešiški veiksmai, dirbo asmenys, apie kuriuos turėta kompromituojančių duomenų (teisti už antisovietinę veiklą, turintys giminių užsienyje).


Buvo atkreipiamas dėmesys ir į tremtinių bei kalinių vaikus, kaip potencialius antisovietinių akcijų organizatorius arba dalyvius. KGB buvo svarbu mažinti tėvų ,,blogą“ įtaką vaikams ir galimą paskatinimą antisovietinei veiklai. Stengtasi juos perauklėti vykdant intensyvų politinį ir ideologinį apdorojimą, bet objektyviai sudarytos sunkesnės gyvenimo sąlygos darė savo įtaką. Pavyzdžiui, už antisovietinę veiklą suimto Smailio tėvai pasakojo pajutę, kad į juos žiūrima įtariai; išgirdus užuominų apie jų tremtį, neleista eiti vadovaujančių pareigų. Tėvai papasakojo vaikui apie savo tremtį, bet neskatino jo imtis antisovietinių veiksmų; anot KGB, ,,vaikas pats padarė išvadas“.


Daugumai buvusių tremtinių ir kalinių, teistų už antisovietinę veiklą, pradėtos įvairios operatyvinės bylos ir jie buvo nuolat prižiūrimi KGB. Pavyzdžiui, 1968 m. duomenimis, operatyvinio stebėjimo bylos pradėtos 766 asmenims, iš jų 299 bylos buvusiems partizanams, 144 – antisovietinių organizacijų vadovams ir nariams ir t. t., o 1975 m. – 646 asmenims. Be to, rajonų ir miesto KGB skyriai turėjo stebėti buvusių kalinių ir tremtinių koncentraciją, informuoti apie jų skaičių pagal amžių, tikslinti buvusių tremtinių ir kalinių šeimų sudėtį. Ši informacija turėjo atsispindėti KGB darbuotojų rengiamose ataskaitose apie operatyvinę padėtį mieste ir rajone. Pavyzdžiui, 1968 m. duomenimis, Vilniaus mieste buvo užregistruoti 874 asmenys, grįžę iš tremties ir lagerių. Šis skaičius detalizuojamas pagal amžių: iki 30 metų – 15, 30–40 m. – 186, nuo 40 iki 50 m. – 269, nuo 50 iki 60 m. – 227, daugiau nei 60 m. – 177 asmenys. 1975 m. duomenimis, Vilniuje buvo 994, Kaune – 3876, Šiauliuose – 960, Klaipėdoje – 968, Panevėžyje – 729 asmenys, anksčiau teisti už antisovietinę veiklą. Šios priemonės leido gauti informaciją ne tik apie stebimą asmenį bei jo šeimą, bet ir apie procesus jo aplinkoje.


Kalinio ir tremtinio statusą KGB laikė kompromituojančiu faktu (net jei buvo ištremti tik tėvai), kurį žmonės siekė nuslėpti, todėl teistumas, o ypač mėginimas jį nuslėpti tapdavo verbavimo pretekstu. KGB stengėsi užverbuoti ir buvusių tremtinių bei kalinių vaikus, kad galėtų geriau stebėti padėtį jų aplinkoje. 1975 m. duomenimis, iš asmenų, anksčiau teistų už antisovietinę veiklą, užverbuota 537 agentai. Tiriant įvairias antisovietines akcijas (pavyzdžiui, anoniminių lapelių platinimą), įtariamųjų buvo ieškoma ir tarp šios kategorijos asmenų.



Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 1(19)