2020 m. spalio 27 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Lina Okuličiūtė
Patikimų asmenų vaidmuo sovietinėje sistemoje

Sovietų režimo Lietuvoje metu agentūrinis tinklas – slapti sovietinio saugumo talkininkai sudarė KGB agentūros ramstį. 1952 m. reorganizavus agentūrinį tinklą, informatoriaus kategoriją pakeitė nauja kategorija – patikimi asmenys (,,doverennyje lica“). Ši KGB agentūros dalis iki šiol yra mažiausiai tyrinėta.


Šeštajame dešimtmetyje Lietuvoje nuolat kartodavosi politinės akcijos – trispalvių vėliavų iškėlimas, atsišaukimų platinimas, antisovietinių šūkių rašymas viešose vietose, o atvirus išpuolius prieš valdžią inspiravo Vakarų radijo stočių laidos ir pogrindinės organizacijos. Laipsniškai daugėjo Lietuvos gyventojų nepasitenkinimas sustiprėjusiu politiniu režimu. LSSR KGB tikslas buvo padėti komunistų partijai išlaikyti valdžią ir kontroliuoti visuomenę. SSRS KGB agentūrinio tinklo darbas pradėtas reformuoti XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje.


SSRS KGB 1959 m. liepos 15 d. įsakymu (toliau – įsakymas Nr. 00225) numatyto agentūrinio tinklo pertvarkymo metu turėjo būti šalinami nepatikimi ir nedarbingi agentai, verbuojama nauja agentūra, gausinamas patikimų asmenų skaičius. KGB agentūrinio tinklo reforma pirmiausia pradėta KGB apskričių ir rajonų skyriuose. Archyviniai šaltiniai rodo, kad LSSR KGB rajonų skyriai kruopščiai ėmėsi įgyvendinti minėtą įstatymą. Prasidėjo planingas naujų agentų verbavimas, kurio metu didesnis dėmesys buvo skiriamas jų išsilavinimui, pereita prie kur kas platesnio patikimų asmenų panaudojimo įvairioms užduotims atlikti.


SSRS KGB 1959 m. įsakyme Nr. 00430 buvo apibrėžta, kas yra laikomas patikimu asmeniu. ,,Tai tie sovietiniai patriotai, kurie ne tik signalizavo, t. y., pranešinėjo saugumui apie asmenis ir faktus, vertus tyrimo siekiant užtikrinti valstybės saugumą, bet taip pat vykdė atskirus operatyvinius pavedimus. Patikimi asmenys sudarė aktyvą, kuris rėmėsi čekistiniu praktiniu darbu“. Skirtumas tarp agentūros ir patikimų asmenų tas, kad pastarieji buvo pasitelkiami sprendžiant daugelį klausimų, tiriant objektus, o agentūra įdiegiama kontržvalgybinėms užduotims atlikti.


SSRS KGB pirmininko 1983 m. liepos 4 d. įsakymu patvirtintuose ,,SSRS KGB agentūrinio aparato ir patikimų asmenų nuostatuose“ buvo išskirta patikimų asmenų kategorija. „Patikimi asmenys bendradarbiavo su KGB dėl idėjinės motyvacijos arba tolesnės karjeros sumetimais. Asmeniui užmezgus ryšius su saugumu, jo tapsmas KGB informatoriumi tereiškė tik sekančią pakopą prieš verbavimą nuolatiniu agentu“. Jei prireikdavo aktyvesnės patikimų asmenų pagalbos, tuomet jie buvo verbuojami kaip agentai.


Patikimų asmenų buvo ir kolūkiuose, ir valstybinėse įstaigose. Jais dažniausiai tapdavo komunistų partijos nariai. Patikimais asmenimis taip pat jais tapdavo personalo skyrių vadovai, 1-ųjų skyrių viršininkai, inteligentijos, kūrybinių organizacijų atstovai, net partinės ir sovietinės nomenklatūros darbuotojai, kuriuos SSRS KGB 1983 m. liepos 4 d. įsakymas draudė verbuoti.


Priešingai nei agentams, patikimiems asmenims nereikėjo pildyti jokių pasižadėjimo raštų dirbti KGB. Jų bendradarbiavimas su KGB buvo laikomas ne šnipinėjimu, o tiesiog kolegiška pagalba. Santykiai su patikimais asmenimis būdavo grindžiami savanoriškumo principu. Jie neturėjo slapyvardžių, tik inicialus, ir visuomenėje galėjo reikšti prosovietines pažiūras. KGB vedamose operatyvinėse bylose patikimi asmenys dažniausiai buvo užšifruojami didžiąja abėcėlės raide, pavyzdžiui, ,,A“, ,,C“, ,,I“ ir t. t., arba tiesiog įvardijami tikrąja pavarde. Paskutiniaisiais KGB egzistavimo dešimtmečiais jie buvo minimi pirmosiomis vardo ir pavardės raidėmis, pavyzdžiui, ,,R. D.“


Kiekvienas KGB agentūrinio aparato operatyvinis darbuotojas turėjo apie dešimt ir daugiau patikimų asmenų. Kiekybiniu atžvilgiu pastarųjų buvo daugiau nei agentų. Kaip rodo LSSR KGB agentūros 1961–1971 m. statistika, patikimų asmenų skaičius kasmet sparčiai augo, o agentų – ne itin. 1961 m. abiejų kategorijų KGB aparato informatorių skaičius buvo apylygis, t. y. patikimų asmenų buvo 2531, agentų – 2904, o 1965 m. atitinkamai jau 4307 ir 3705, 1967 m. – 5327 ir 3800, 1969 m. – 6039 ir 3963; 1971 m. patikimų asmenų buvo 7491 , o agentų – 4182. Daugiau dėmesio buvo skiriama ne agentūros gausinimui, o jos sudėčiai. Telkta KGB agentūra su aukštuoju išsilavinimu, kad būtų perspektyvi ir pajėgi vykdyti įvairaus pobūdžio užduotis.


Įsakyme Nr. 00225 pabrėžiama, kad žodinis leidimas užmegzti ryšį su sovietiniu piliečiu pasitikėjimo pagrindu išduodamas tik atlikus operatyvinį patikrinimą, tai yra kai tą asmenį patikrindavo centrinis KGB aparatas, skyrių viršininkai ir įgaliotiniai. Nepriimtinas būdas buvo toks:,,Susitikome, patikome vienas kitam ir po viso to galime vienas kitu pasitikėti“. Vyravo ištisa patikrinimo sistema, asmuo būdavo tikrinamas visose operatyvinėse įskaitose. Ryšiai su patikimais asmenimis galėjo būti užmegzti tik turint tikslą gauti konkrečios informacijos, kai nereikėdavo laikytis ypatingos konspiracijos ir nereikėjo specialaus pasirengimo. Operatyvinių ryšių su patikimais asmenimis realizavimas reiškė operatyvinio personalo bendravimą su gyventojais.


Susitikimai su agentais pagal operatyvinio darbuotojo sudarytą grafiką buvo organizuojami konspiraciniuose ir susitikimų butuose ar slaptuose punktuose, tačiau juose priiminėti patikimus asmenis buvo griežtai draudžiama. Konspiraciniu butu laikytos KGB žinioje esančios patalpos, kurios buvo naudojamos su tam tikra priedanga susitikti tik su vertingais ir patikimais agentais, taip pat su rezidentais. Susitikimų butas, kaip gyvenamoji patalpa, taip pat buvo naudojama konspiratyviems agentų ir rezidentų susitikimams, t. y. atitiko konspiracinę susitikimų vietą. Su patikimais asmenimis susitikinėta bet kurioje nuošalioje vietoje, kur pašaliniams neturėdavo kilti absoliučiai jokio įtarimo. Prieš susitikimą buvo ištiriama susitikimo vietos aplinka. Dažniausiai buvo pasirenkama patikimo asmens darbo vieta. Patikimų asmenų susitikimai su operatyviniais darbuotojais atrodė kaip susitikimai su gerais pažįstamais.


Operatyvinis darbuotojas privalėjo vesti patikimų asmenų apskaitą pagal sąrašą literinėje byloje, kurioje turėjo atsispindėti pasitikėjimo santykių užmezgimo duomenys ir laikas. Apie KGB užduočių atlikimą patikimi asmenys informuodavo žodžiu. Gautus duomenis operatyvinis darbuotojas užfiksuodavo pažymoje, tik atskirais atvejais, kai patikimas asmuo suteikdavo itin svarbią žinią apie KGB dominančių asmenų nusikalstamą veiklą, derėjo imti iš jo raštišką pareiškimą. Patikimų asmenų pateikta informacija buvo registruojama ir pritaikoma kaip ir kita operatyvinė informacija.


Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos patikimi asmenys buvo daug plačiau panaudojami visose gyvenimo srityse. Jie turėjo būti KGB šaltinis, per kurį būtų galima sužinoti žmonių nuotaikas, pokalbių temas, požiūrį į sovietų politiką. Stebėjimo ir paieškos tikslais, organizuojant kontržvalgybines operacijas, per patikimus asmenis buvo nustatomi valstybinių nusikaltėlių giminystės ryšiai su užsienyje gyvenančiais asmenimis, tiriamas į operatyvinę įskaitą įtrauktų,,objektų“ elgesys ir renkami duomenys apie juos. Būtent per šiuos asmenis KGB stebėdavo profilaktiškai apdorotų žmonių elgesį.


Atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas ir užduoties atlikimo pobūdį, KGB taikė skirtingas patikimų asmenų panaudojimo formas ir metodus įsigaliojus įsakymui Nr. 00225. Patikimus asmenis pradėta daug plačiau naudoti KGB agentūrinio aparato operatyvinėje veikloje. Buvo dvi patikimų asmenų kategorijos. Viena iš jų – tai sąžiningi sovietiniai piliečiai, pranešantys apie pastebėtus priešiškos veiklos atvejus. Šie asmenys kartais prisidėdavo prie gauto pranešimo tyrimo, turėdami tam tikras užduotis, išskyrus tuos atvejus, kai jų dalyvavimas galėjo būti atskleistas tarp gyventojų, bet operatyvinis personalas neužsiėmė jų išankstiniu ištyrimu. Antra patikimų asmenų kategorija – tai saugumo patikrinti sovietiniai žmonės, panaudojami tyrimuose, valstybinių nusikaltėlių paieškoje, atskiroms užduotims vykdyti. Patikimiems asmenims buvo duodami tam tikri pavedimai, siekiant išsiaiškinti konkrečius KGB dominančius klausimus, taip pat bendros užduotys: atskleisti,,priešiškus elementus“, jų ketinimus ir veiksmus.


Šis archyvinis šaltinis – tai visiškai slaptas dokumentas, LSSR KGB 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus vyriausiojo operatyvinio įgaliotinio papulkininkio Vedernikovo 1960 m. rugpjūčio 11 d. pažyma, informuojanti apie įsakymo Nr. 00225, reglamentavusio platesnį patikimų asmenų įtraukimą, atliekant įvairias operatyvines užduotis, vykdymą. KGB veiklos tiksluose atsispindi šių saugumo pagalbininkų paskirtis – teikti duomenis apie aplinkinius žmones siekiant užkirsti kelią valstybinės reikšmės žinių ar režimui ideologiškai žalingų dalykų pasklidimui už SSRS ribų ir t. t.



Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 1(19)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”