2020 m. spalio 27 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Rimantas Stankevičius
Kauno geto gyvenimas. S. Ginaitės versija

Lietuvos žydų tragedija Antrojo pasaulinio karo metais aprašyta daugelyje įvairiose pasaulio valstybėse išleistų knygų. Dalis jų skirta tarpukario Lietuvos sostinės – Kauno žydų bendruomenei: W. Ginsburgo „And Kovno Wept“, W. W. Mishellio „Kaddish for Kovno“, E. Oshry „The Annihilation of Lithuanian Jewry“, Avrahamo Tory „Surviving the Holocaust: the Kovno Diary“; pastaroji 2000 m. buvo išleista ir lietuvių kalba („Kauno getas: diena po dienos“). Kauno geto žydų gyvenimas plačiai atspindėtas ir 2000 m. Vašingtono holokausto atminties muziejuje visus metus vykusioje parodoje. Ta proga išleista knyga „Hidden history of the Kovno Ghetto“ ir kompaktinis diskas su Lietuvos himno „versija“, kuriame vietoj mums įprastų ir savimeilę glostančių žodžių „Lietuva, didvyrių žeme...“ skambėjo „Lietuva, žudikų žeme...“


Knygų apie Kauno geto gyvenimą sąrašą 2005 m. papildė Toronte (Kanada) išleista Saros Ginaitės-Rubinson (toliau – S. Ginaitė) knyga „Resistance and survival. Jewish community in Kaunas 1941–1944“. Ši knyga yra 1999 m. leidyklos „Margi raštai“ išleistos „Atminimo knygos“ versija anglų kalba. Šešeri metai, skiriantys knygų lietuvių ir anglų kalbomis pasirodymą, kita skaitytojų auditorija lėmė tam tikras knygos turinio pataisas. Lyginant tekstus anglų ir lietuvių kalbomis galima teigti, jog prof. S. Ginaitė sėkmingai adaptavo knygą naujai skaitytojų auditorijai. Knygoje anglų kalba atsirado nauja dalis, kurioje glaustai ir kartu aiškiai aprašoma žydų gyvenimo Lietuvoje per šešis šimtus metų istorija. Tai solidi knygos įžanga. Kita vertus, šioje knygoje skaitytojas neras lietuviškame leidime buvusios dalies, kurioje pateikiamas kai kurių Lietuvos politikų žydų tragedijos vertinimas. Tai tikrai nėra praradimas. Ištaisyti kai kurie knygos fragmentai, dėl kurių autorė sulaukė kritikos po knygos lietuvių kalba pasirodymo.


Per šešerius metus, skiriančius du knygos leidimus, pagilėjo ir žydų tragedijos Lietuvoje pažinimas. Naujausi tyrimai šiuo klausimu, labiau prieinama ir tyrinėtojų dėmesio sulaukusi įvairių valstybių archyvuose saugoma medžiaga, dažniau prabylantys tos tragedijos dalyviai ir liudytojai, – visa tai keičia kai kuriuos nusistovėjusius vertinimus ir pastato į šiek tiek nepatogią padėtį autorių. S. Ginaitė mėgina išvengti tokių keblumų papildydama angliškąjį knygos leidimą naujais išaiškėjusiais faktais apie holokaustą Lietuvoje ar jo priešaušrį. Pavyzdžiui, knygoje įdėti duomenys apie pastaraisiais metais išgarsintą Kaune dirbusį japoną Chiune Sugiharą, kurio 1940 m. išduotos vizos išgelbėjo gyvenimą daugeliui žydų.


Ši S. Ginaitės knyga artimesnė prisiminimų žanrui. Daugelis joje aprašomų įvykių yra pergyventi pačios autorės ir jos artimųjų. Tačiau autorė tuo nesitenkina. Knygoje randame nemažai jos vertinimų, kurie subrendo pragyvenus nemažą laikotarpį po karo, sužinojus apie žydų bendruomenės likimą, įdėmiai išnagrinėjus dokumentus šiuo klausimu. Tai perteikta knygos dalyje apie žydų istoriją iki Antrojo pasaulinio karo, holokausto vertinimams skirtoje dalyje ir prieduose.


S. Ginaitė – ryški žydų tautos atstovė didžiosios tragedijos metu, karo metais gyvenusi Kauno gete, patyrusi daugelį to gyvenimo baisumų. Vėliau kovotojų būryje Rūdninkų girioje ji su ginklu rankose dalyvavo mūšiuose dėl Vilniaus išvadavimo nuo nacių. Pokario metais – savarankišką, ne ideologiniais argumentais pagrįstą mąstymą skatinusi Vilniaus universiteto profesorė, reikli sau ir kolegoms mokslininkė. Dar gerokai iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1983 m. iš Lietuvos emigravo į Kanadą. Knygos autorė nagrinėja skaudžią temą, nepasiduodama nusistovėjusiems tų įvykių vertinimų stereotipams, patirtoms skriaudoms, nemirkydama plunksnos į neapykantos rašalą. S. Ginaitė, mokanti lietuvių, anglų, vokiečių ir jidiš kalbas, pasinaudojo galimybe remtis Lietuvoje išleista literatūra, archyvų medžiaga, Izraelyje, Kanadoje, JAV esančiais šaltiniais.


Autorė teigia, kad „parašyti šią knygą paskatino noras prisiminti nueitą kelią ir pagerbti žuvusių Kauno žydų atminimą. Ši knyga yra sakmė apie žmones, kurie nepasidavė nacių mėginimams nužmoginti žydų tautą taip, kad tai atitiktų nacių ideologijos ir propagandos sukurtą žydo įvaizdį“.


Knygą sudaro penkios dalys: „Persekiojimas“, „Sugrįžimas į tamsius amžius“, „Pasipriešinimas gete“, „Mūsų partizanų būrys“, „Likimai“ (lietuviškame leidime buvo keturios dalys).


Pirmojoje knygos dalyje S. Ginaitė pasakoja apie savo šeimą, žydų bendruomenės kasdienį gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje ir sovietų okupacijos laikotarpiu. Sara augo gan pasiturinčioje Josifo Gino ir Revekos Viravičiūtės šeimoje, turėjo galimybę siekti gero išsimokslinimo. Gyvenimo Lietuvoje pradžia nei jai, nei jos šeimai, nei artimiems giminėms nežadėjo nieko blogo. Net 1939 m. vokiečių invazija į Lenkiją ir Lenkijos žydų antplūdis į Lietuvą neprivertė Ginų šeimos skubiai trauktis. Sovietinių trėmimų į Sibirą išvengusią šeimą atsiritusi karo banga užklupo Lietuvoje su visais iš to kylančiais padariniais…


Skirsnyje „Akis į akį su mirtimi“ („Face to face to death“) autorė aprašo savo išgyvenimus, patirtus jau pirmomis karo dienomis. 1941 m. birželio 24 d. 6 val. ryto nuo lietuvių baltaraiščių kulkų krito trys jos dėdės, motinos broliai – Salomonas, Isakas ir Abraomas Viravičiai. Jie buvo nužudyti penkiolikmetės mergaitės, turėjusios tomis dienomis atsiimti brandos atestatą, akivaizdoje: „Aš tai mačiau savo akimis ir iš baimės netekusi žado negalėjau iš vietos pajudėti… Buvau taip sukrėsta, kad nebeturėjau noro gyventi. Nežinojau, ar geriau nusižudyti, kad nematyčiau tų žiaurumų ir nežūčiau nuo tų banditų rankų, ar pasistengti išlikti gyvai, kad galėčiau papasakoti, ką mačiau ir išgyvenau… Tuo momentu atrodė, kad visi lietuviai manęs neapkenčia ir trokšta mano mirties“. Tai pergyvenusi autorė pateikia išvadą: „Be abejo, ne visi baltaraiščiai buvo žydšaudžiai, bet tomis 1941 m. birželio–rugpjūčio dienomis visi žydšaudžiai ryšėjo baltus raiščius, jie buvo baltaraiščiai“. Kaip parodė tolesnis gyvenimas, dėdžių netektis buvo tik skausmo ir netekčių pradžia: 1941-aisiais autorė neteko tėvo, karo pabaigoje – motinos. Buhalterinė S. Ginaitės giminės netekčių karo metais išraiška: iš 31 giminės nario žuvo 25 asmenys...


Knygos autorės teigimu, vokiečių okupacijos metais nužudyta 180–185 tūkst. Lietuvos žydų, iš jų 170–175 tūkst. buvo nužudyti Lietuvoje. Kiti – Vokietijos, Latvijos ir Estijos koncentracijos stovyklose… Beje, daugelyje šaltinių yra pateikiami didesni aukų skaičiai. Analitinis mokslininkės protas, ekonomistės, kuri domisi demografiniais klausimais, pasirengimas padėjo pagrįsti šią poziciją, nesistengiant paklusti jau suformuotai pozicijai žydų aukų Lietuvoje klausimu. Dėl to autorė, matyt, ne visuomet sulaukia palankių radikalesnių tautiečių vertinimų. Bet S. Ginaitė tvirtai laikosi savo nuomonės. Įdėmesniam skaitytojui autorės argumentai ir samprotavimai šiuo klausimu turėtų būti vertingi.


S. Ginaitė yra viena iš nedaugelio nukentėjusios nuo holokausto tautos autorių, kurie nesistengia nepagrįstai padidinti nei nukentėjusių žydų, nei žudynėse dalyvavusių lietuvių skaičiaus. Tuo liūdnesnė yra jos daroma išvada, kuri vargu ar gali būti paneigta: „...ne tikslus skaičių nustatymas sudaro Lietuvos žydų katastrofos esmę. Lietuvos gyventojų žydų demografijos statistika rodo, kad visoje Lietuvoje nebeliko žydų. Išnyko Lietuvos žydai, kurie su pasididžiavimu vadino save litvakais… Kartu su jais išnyko Lietuvos žydų tradicijos ir jų ilgaamžė kultūra“.


Skaitytojui, tyrinėtojui turėtų būti vertingas autorės detaliau nagrinėjamas Lietuvos žydų katastrofos kontekstas ir interpretacijos, Laikinosios vyriausybės vaidmuo žydų žudynėse pirmosiomis karo dienomis, samprotavimai apie policijos dalinių, vietinės administracijos vaidmenį, žudynių motyvus. „Dabar sunku spėlioti, koks būtų buvęs žydų likimas Lietuvoje, jei žydšaudžiams nebūtų suteikta laisvė veikti, jei Laikinoji vyriausybė būtų sustabdžiusi žydų suėmimus, jų įkalinimą ir šaudymą. Gal tuomet Lietuvoje hitlerininkai nebūtų radę žydų politikai palankios dirvos ir mano tautiečių būtų išlikę daugiau“.


Matyt, sunku prieštarauti autorės teiginiui, esą „nekelia abejonių, kad be žudynių vykdytojų nebūtų buvę holokausto. Kad ir kokius įstatymus būtų priėmusios vokiečių nacių viršūnės, tačiau jei nebūtų atsiradę žmonių, sutinkančių juos vykdyti, t. y. masiškai šaudyti vyrus, moteris ir vaikus, nebūtų ir pačių žudynių. Iš dokumentų ir liudytojų bei stebėtojų parodymų matyti, kad nusikaltėliai nebuvo robotai, akli savo viršininkų įsakymų vykdytojai. Dauguma jų savanoriškai stojo į policijos ir kitas panašias tarnybas, savo žiaurumu ir pasityčiojimais dažnai viršydami gautus įgaliojimus ir instrukcijas“.


Ši išvada labai panaši į Sergio Romano pateiktąją knygoje „Laiškas bičiuliui žydui“: deportacijos ir genocidas būtų buvę neįmanomi Vokietijoje ar kur kitur, jei vykdytojai nebūtų galėję pasikliauti didžiosios visuomenės dalies tylia simpatija bei pasyviu bendradarbiavimu. Išimtys tik išryškina persekiojimų „normalumą“.


Vardydama motyvus, dėl kurių žmonės stojo į policijos batalionus, autorė mini privilegijas, gerus atlyginimus, atleidimą nuo karinės prievolės, galimybę demonstruoti savo galią, asmeninių sąskaitų suvedimą, kerštą. Rašydama apie ekonominius žudynių motyvus, autorė teigia, kad tai buvo ne tik būdas pagrobti svetimą turtą, bet taip pat noras atsikratyti žydų konkurentų. „Žmogžudžiams atrodė, kad be žydų jie galės lengvai plėtoti pramonę, prekybą, statybas ir kitas sritis“. Svarbus žudynių motyvas, autorės nuomone, buvo kai kurių žmonių sąmonėje įsitvirtinęs antisemitizmas, net neapykanta žydams. „Karo išvakarėse mes, Lietuvos žydai, nujautėme, kad okupavus vokiečiams su mumis bus pasielgta panašiai kaip su tada jau okupuotos Lenkijos žydais. Tačiau nė vienas iš mūsų negalėjo įsivaizduoti, kad žydai bus masiškai žudomi nuo pirmųjų okupacijos dienų… Komunistų ir žydų sutapatinimas buvo veiksminga psichologinė priemonė, padedanti žadinti tautinio visavertiškumo jausmą ir neapykantą žydams. Tuometinė Lietuvos spauda tiesiogiai skatino žydų genocidą ir ragino keršyti žydams už padarytas ar iš viso niekada nepadarytas skriaudas“. Tad europiečių ir amerikiečių viešojoje nuomonėje paplitęs įsitikinimas, kad revoliucija – tai „žydų sąmokslas“ siekiant valdžios, turėjo lietuvišką atitikmenį.


Kaip teigia autorė, „ne tiek jau svarbu, kiek buvo tų žydšaudžių, svarbu, kad apie du trečdaliai (gal šiek tiek mažiau) Lietuvoje nužudytų žydų buvo nužudyti baltaraiščių ir Lietuvos policijos batalionų karių rankomis“. S. Ginaitės nuomone, nė viena Lietuvos institucija viešai nesmerkė tų žudynių ir nesiėmė veiksmingų priemonių joms sustabdyti. Todėl ir autorės daroma išvada itin griežta, griežtesnė nei lietuviškajame knygos leidime: „Drąsiai galima teigti, jog Lietuvos laikinoji vyriausybė, jos administracija, LAF ir jo kariniai daliniai visiškai kolaboravo (fully collaborated) su nacių režimu, dalyvavo masinėse žudynėse ir prisidėjo prie Lietuvos žydų „galutinio klausimo sprendimo įgyvendinimo“ (p. 44).


Knyga, kaip ir gyvenimas, pilna įvairiausių epizodų. Čia vienų žmonių nusikaltimai yra greta kitų žmonių heroizmo. Knygoje pateikiama ir dramatiškų žydų gelbėjimo epizodų. Lietuvių, dalyvavusių gelbstint žydus, paminėjimas panašaus pobūdžio knygose yra svarbus kriterijus autoriaus objektyvumui vertinti. Ne vienoje knygoje rašoma vien apie tai, kad lietuviai dalyvavo žudynėse, tačiau nutylima apie gelbėjusiuosius arba rašoma, kad tokių žmonių buvo vos keletas (M. Greenbaumas) ar nedaug (O. Ben Huras). S. Ginaitė teigia, kad Lietuvoje buvo apie tris tūkstančius žmonių, gelbėjusių žydus. Šie skaičiai sutampa ir su Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus turimais duomenimis. Autorė papildo jau po knygos lietuvių kalba pasirodymo skelbtus duomenis apie lietuvių dalyvavimą gelbstint žydus. Pastaraisiais metais Yad Vashem institucija Jeruzalėje gauna daug liudijimų iš Lietuvoje išgelbėtų žydų. Jais remiantis suteikiami garbingi „Pasaulio tautų teisuolio“ vardai. Jų skaičius per kelerius metus labai padidėjo ir 2006 m. pradžioje šį garbingą vardą turėjo jau 639 asmenys. Tai teikia vilties, kad pagaliau išgirstas autorės dar 1994 m. išsakytas raginimas: „Mano tautiečių žydų istorikų, politologų, sociologų, publicistų ir liudininkų tiesioginė pareiga pateikti kuo išsamesnės informacijos apie tas šeimas. Tad skubėkime atlikti tą darbą, kad humanizmo, o ne tik barbarizmo istorijos puslapiai būtų naudojami tautų savitarpio santykiams gerinti ir įveikti kylančius nesusipratimus bei konfliktus“.


Knygoje aprašoma iki šiol Yad Vashem „Pasaulio tautų teisuolių“ sąrašuose nesančios Franios Grunskaitės veikla gelbstint žydus Kaune. Buvusi Ginų šeimos namų šeimininkė, kuriai S. Ginaitės tėvas suteikė materialinę pagalbą, įsigijo kioską A. Mickevičiaus gatvėje ir prekiavo laikraščiais, pašto ženklais bei kitomis smulkiomis prekėmis. Moteris karo metais neužmiršo savo buvusių šeimininkų. Į jos kioską S. Ginaitė, pabėgusi iš geto, ateidavo sužinoti naujienų ar perduoti žinių reikiamam asmeniui.


„Tą dieną, kai grįžau į rūkstantį getą, aš sutikau Franią Grunskaitę ir iš jos sužinojau, kad mažoji Tania buvo saugi. Ji buvo paslėpta kaime Kauno pakraštyje ir Frania ją lankydavo kiekvieną savaitę. Frania papasakojo man, kad per vaikų akciją trejų metų Tania buvo paslėpta rūsyje, kuriame kartu su kaimynų vaikais mažoji mergaitė tūnojo ištisas dvi dienas. Nė vienas iš vaikų neišsidavė nė menkiausiu garsu. Visi vaikų drabužiai buvo paslėpti, kad atrodytų, lyg kambaryje gyventų tik naktinėje pamainoje dirbantys suaugusieji. Praėjus kelioms dienoms po vaikų akcijos mano sesuo Alicė sugebėjo pranešti Franiai, kad sutartą valandą atvestų jai Tanią ir ją būtų galima pergabenti į gretimą kaimą. Taniai buvo suleista migdomųjų. Mieganti mergaitė buvo suvyniota į maišą ir įdėta į didelį krepšį, kurį Alicė pernešė per getą ir geto vartus su žydų darbininkų brigada. Kai brigada artėjo prie savo darbo vietos, Alicė užsivilko švarką be geltonos žvaigždės ir nepastebėta ištrūko į miestą. Rizikuodama savo gyvybe Alicė perėjo Kauno centrą nešdamasi didelį krepšį su neįkainojamu turtu – trejų metų vaiku. Frania Grunskaitė, humanistė ir nepaprastai geros širdies moteris, paėmė Tanią ir taip išgelbėjo mažos mergaitės gyvybę“ (p. 199).


Antrojoje knygos dalyje „Sugrįžimas į tamsius laikus“ autorė aprašo Kauno geto gyvenimą, buities kasdienybę, savo patirtį papildydama vėliau sužinotais dalykais. Kauno getas, kuriame iš pradžių gyveno per 30 tūkst. žmonių, buvo tvarkomas savivaldos principu. Žydų tarybą sudarė 5–7 asmenys. Prie tarybos veikė žydų administracijos aparatas, jame buvo 7–9 skyriai.


Įdomus yra autorės pateiktas tos administracijos vertinimas. Administracijos aparato darbuotojai ir jų giminės bei artimieji naudojosi įvairiomis privilegijomis ir lengvatomis. Dažnai savo kėdėse jie jautėsi esą visagaliai valdovai, su lankytojais ir prašytojais elgėsi įžūliai ir arogantiškai. Paprastai geresnės darbo vietos buvo rezervuojamos geto elito giminėms, jų artimiesiems bei draugams.


Rašydami apie vokiečių okupacijos metus žydų tautybės autoriai retai nagrinėja žydų bendradarbiavimo su naciais problemas. S. Ginaitė nevengia ir šios temos. „Iš viso gete buvo apie 200 policijos darbuotojų. Jie turėjo teisę suiminėti geto kalinius už vidaus taisyklių pažeidimus ir laikyti juos areštinėje. Retsykiais žydų policijos pareigūnai naudojo fizinę jėgą, ypač tikrindami prie vartų, ir kartais buvo priversti padėti vokiečiams suiminėti ir deportuoti žmones“. Autorė rašo, kad toks bendradarbiavimas buvo neišvengiamas. „Be abejonės, geto policijos pareigūnai buvo priversti balansuoti, viena vertus, tarp jų priverstinės funkcijos tarnauti naciams ir, kita vertus, teikti pagalbą Kauno geto bendruomenei ir ją remti“. Pati autorė patyrė daugiau palankumo iš žydų policijos atstovų. Ypač ryškus atvejis, kai su geto policininko pagalba šalia esant vokiečių sargybiniui S. Ginaitei pavyko į getą įnešti ginklą.


Didelį įspūdį skaitytojui turėtų palikti vaizdžiai aprašoma 1941 m. spalio 28–29 d. akcija, kai beveik 10 tūkst. žydų buvo atrinkta ir vėliau sušaudyta Kauno IX forte. „Vaizdas, kurį išbėgusi pamačiau, niekad neišdils iš mano atminties. Aš jį vis dar matau, vis dar jaučiu. Aš pamačiau juodą žmonių masę. Kur pažvelgsi, kur nukreipsi savo žvilgsnį, visur buvo matyti tik juoda žmonių minia. Ji driekėsi per Panerių gatvę, o netoli Varnių gatvės geto vartų leidosi į pakalnę. Nesimatė nei pradžios, nei pabaigos. Iš visų pusių ginkluotų policininkų apsupti žmonės lėtai judėjo IX forto link… Atrodo, kad tai sapnas, o ne realybė, policija lydi ne gyvus žmones, o juodai banguojančią nežemišką masę. Lig šiol niekur nesu aptikusi dailės kūrinio, kuris bent šiek tiek man būtų priminęs šį vaizdą. Matyt, nė vieno dailininko samprata, vaizduotė ar emocijos nebuvo pajėgios drobėje perteikti tokio dešimties tūkstančių žmonių lydėjimo į mirtį“.


Knygos autorė remiasi tiek tradiciniais holokausto tema rašančiais autoriais, tiek retesniais šaltiniais. Rašant apie pirmąsias karo dienas savotiška klasika tapo Walterio Stahleckerio raportas. Perskaičius jį galima suprasti, kokią plačią erdvę komentarams ir išvadoms palieka šis dokumentas. Gaila, kad ir knygoje anglų kalba nerasta vietos raporto daliai, kur rašoma, kad vokiečiai pirmomis dienomis Kaune stengėsi parodyti, jog išpuoliai prieš žydus buvo pačių gyventojų iniciatyva, o ne nacių vykdomas uždavinys. „Užėmus miestą, jau pirmosiomis valandomis buvo stengiamasi sukurstyti žydų pogromus, nors ir gana sunkiai sekėsi sukelti vietines antisemitines jėgas. Saugumo policija, vadovaudamasi įsakymais, buvo pasiryžusi išspręsti žydų klausimą visomis galimomis priemonėmis ir kuo greičiausiai. Bet pravartu buvo, kad ji bent iš pradžių veiktų užkulisyje… Ne mažiau svarbu buvo sukurti neginčijamą faktą, kuriuo vėliau būtų galima įrodyti, kad išvaduoti gyventojai patys savaime griebėsi griežčiausių priemonių prieš savo priešus bolševikus ir žydus. Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių įstaigų nurodymai. Lietuvoje tai pavyko…“ Ignoruodami tokias dokumento vietas, neišvengiamai darome nevisiškai adekvačias išvadas apie kai kurių lietuvių dalyvavimą žydų žudyme.


Neretai skaitydamas susiduri su kenčiančio, besislapstančio, nuolatinį persekiojimą, panieką patiriančio ir mirties laukiančio karo metų Lietuvos žydo tipažu arba paimi į rankas kitą, labai herojišką prisiminimų variantą. S. Ginaitės knygoje išlaikytas balansas tarp kančios ir pasipriešinimo aprašymo. Skaitytojas knygos puslapiuose sutinka jauną merginą, kuri drąsiai įsitraukia į pasipriešinimą naciams. Žydai neturėjo didelio pasirinkimo, kieno pusėje dalyvauti pasipriešinimo judėjime. S. Ginaitė įstojo į prosovietinio pasipriešinimo, vadovaujamo iš Maskvos, dalyvių gretas. Iš pradžių jos dalyvavimas atrodo kiek primityvokas, bet puslapis po puslapio atsiskleidžia realūs autorės drąsos epizodai. Nuostabą ir susižavėjimą kelia drąsus Saros mėginimas įnešti į getą vokiečių ligoninėje, kur ji tuomet dirbo, surastą japonų gamybos šautuvą. Mat sužeisti vokiečių kareiviai, patekę į ligoninę, ne visada laikydavosi nustatytos tvarkos ir neatiduodavo ginklų į saugyklą, o slėpdavo juos lovoje po čiužiniu. Tokius paslėptus ginklus ar šovinius neretai aptikdavo ligoninėje dirbusios geto gyventojos. Vargu ar kuri drįsdavo paimti surastus ginklus. S. Ginaitė, būdama pasipriešinimo organizacijos nare, žinojo ginklų vertę ir kad jų labai reikia gete. Mėginimai nelegaliai įnešti į getą net ne ginklus, o, pavyzdžiui, maisto produktus, baigdavosi tragiškai. Skaitant šį epizodą spontaniškai iškyla prieš akis Vilniaus žydų gelbėtojos Onos Šimaitės aprašytas atvejis, kai mėgindama į getą įnešti kilogramą žirnių nacių ir geto policijos buvo sulaikyta geto lakštingala vadinta dainininkė Liuba Levicka. Jai tai kainavo gyvenimą. S. Ginaitė buvo laimingesnė: jai pavyko įnešti į getą šautuvą. Tai buvo pirmas Kauno gete toks ginklas. Ginklų istorija tuo nesibaigė. Kartu su būsimuoju vyru Miša Rubinsonu ir jo seserimi S. Rubinsonaite S. Ginaitė organizavo ginklų pavogimą iš vokiečių ligoninės teritorijoje buvusio sandėliuko. Galima įsivaizduoti, kiek reikėjo drąsos ir sumanumo organizuojant ginklų pavogimą iš vokiečių kareivių saugomos teritorijos. Akcija sėkmingai pavyko, o naciai taip ir nesuprato, kas ją organizavo ir įvykdė.


Puikus lietuvių kalbos mokėjimas ir, draugų nuomone, nežydiška išvaizda (S. Ginaitė turėjo Saros blondinės slapyvardį) leido S. Ginaitei būti ryšininke tarp geto kovotojų ir kitų; nusiėmus geltoną žvaigždę, jai kartais pavykdavo pabėgti iš Kauno geto. Gerai pažindama Kauną ji 1943 m. ne kartą dalyvavo reiduose po miestą ieškodama pasipriešinimo rėmėjų, žmonių, galinčių paslėpti žydus. Iš tokių knygoje aprašomų epizodų skaitytojas sužino įvairius paieškų niuansus, taip pat apie lietuvius, kurie padėjo gelbėti žydus tuo sunkiu metu.


S. Ginaitės aprašomas žydų pasipriešinimas yra vertingas dar vienu atžvilgiu: ji atskleidžia ideologinius skirtumus tarp žydų, aprašo skirtingų ideologinių grupių narių dalyvavimą antinaciniame pasipriešinime.


Nors S. Ginaitė, kaip pati rašo, nebuvo komunistinių pažiūrų, bet karo metais atsidūrė būtent toje pasipriešinimo naciams dalyje, kuri buvo susijusi su Maskvos remiamais partizanais. Knygoje ne kartą minima partizanų vado Genriko Zimano pavardė. Šiandien S. Ginaitės ir jos bičiulių dalyvavimas šiame pasipriešinime Lietuvoje toli gražu nėra vertinamas vien pozityviai. Prisiminiau vienos panašaus likimo žydų moters nuoskaudą, išsakytą praėjusią vasarą Vilniuje. Už dalyvavimą tokiame pačiame pasipriešinime kaip S. Ginaitė ji „patriotų“ buvo apkaltinta bendradarbiavimu su okupantais. „Su kuo dar, – klausė moteris, – galėjo bendradarbiauti žydai, kurie buvo pasirinkę pasipriešinimo, o ne pasyvaus ir paklusnaus mirties laukimo variantą? Su JAV, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos partizanais?“


S. Ginaitė karo metais neabejotinai buvo savotiškas laimės kūdikis. Buvęs Vilniaus geto kalinys, dailininkas Samuelis Bakas prisiminimų knygoje rašė: tam, kad išliktum gyvas, reikėjo, kad įvyktų dešimt stebuklų. Devynių stebuklų neužteko… S. Ginaitei ne kartą atiteko laimingas bilietas geto gyvenimo loterijoje, kai buvo atrenkama, kas gyvens, o kas tuojau bus nužudytas. Taip buvo knygoje vaizdžiai aprašomo atvejo Demokratų aikštėje bei vėlesnių akcijų metu. Drąsos ir fortūnos palankumo dozės reikėjo ir tam, kad ne kartą iš Kauno geto atsidurtum Rūdninkų girioje ir sugrįžtum atgal.


Autorės drąsą rodo ir kai kurių epizodų aprašymas knygoje. Aišku, jog ne vien pozityviai vertinamas kovotojų vykdytas maisto produktų iš gyventojų paėmimas. Suprantama, kad žmonės, nesvarbu kokiai ideologinei grupuotei jie priklausytų, turėjo valgyti. Bet kaimų gyventojams, kuriuos užplūsdavo įvairių grupuočių partizanai, buvo itin sunku po tokių apsilankymų.


„Aš ir dar du partizanai įėjome į mums paskirtą trobą. Duris atidarė šeimininkas, iš lovos išlipo žmona. Vaikai pradėjo verkti, užsidengę patalyne galvutes. Mane apėmė nejaukus jausmas, aš stovėjau ir negalėjau ištarti nė žodžio. Partizanai šiurkščiai iš šeimininko reikalavo grūdų. Liepė skubėti, grasino, bet pažadėjo, kad daugiau nieko iš šeimininko neims. Pastarasis delsė, bet paskui atnešė reikalaujamus du maišus grūdų… Aš atsisėdau ir pradėjau rašyti pažymą, kad mes, Rūdninkų girios partizanai, paėmėme iš ūkininko 200 kilogramų grūdų, pasirašiau „Zosė“ (toks buvo mano slapyvardis), uždėjau kažką panašaus į antspaudą ir padaviau šeimininkui“. Arba kitas panašus epizodas: „Zunia Štromas, Boruchas Lopianskis ir aš pasibeldėme į mums nurodytos trobos langus. Išsigandę šeimininkai uždegė balanas ir atidarė duris. Zunia pareikalavo atnešti duonos, lašinių, druskos. Boruchas liepė atidaryti tvartą ir atvesti karvę. Šeimininkas neskubėjo. Boruchas nieko nelaukdamas pats atidarė tvarto duris ir išvedė karvę, aprišo ją virve ir liepė man nuvesti prie vežimo. Zunia padavė man maišelį druskos. Aš norėjau kuo greičiau išeiti iš trobos, nematyti šeimininkų žvilgsnių, negirdėti jų aimanų ir prašymų. Netrukus buvo duota komanda su laimikiu rinktis prie vežimų, ir gurguolė pajudėjo bazės link. Aš tempiau „savo“ karvę ir, nors ji spyriojosi, kartu su ja perėjau lieptelį. Staiga pasipylė uraganiška kulkosvaidžių ugnis…“
Kaip turėjo jaustis kaimų gyventojai po tokių „apsilankymų“, „produktų skolinimosi“, galima įsivaizduoti…


Jau neturiu ką iš artimųjų paklausti, kaip jie vadindavo tokius partizanų „apsilankymus“. Bet taikos metu teisininkai tą sunkiai galėtų vertinti kitaip nei plėšimus...


Prosovietinio partizanavimo metu S. Ginaitė dalyvavo mūšiuose iš nacių okupacijos vaduojant Vilnių. Čia ji pateko į „snaiperio“ akiratį. Tiesa, „snaiperis“ buvo ne su šautuvu, o su fotoaparatu. Linksmos, besišypsančios merginos su šautuvu ant krūtinės nuotrauka pateko į žurnalo „Ogoniok“ viršelį. Po kelių dešimtmečių šią nuotrauką teko matyti Vašingtono holokausto muziejuje, ne vienoje knygoje.


Tokia savotiškai laiminga vienos žydų tautos atstovės Lietuvoje gyvenimo karo metais istorija.


Keletas bendresnio pobūdžio pastabų. Knyga anglų kalba dėl pasirinkto šrifto bei puslapių formato vizualiai atrodo daug solidesnė ir patrauklesnė už lietuviškąją. Atkreipia dėmesį tai, kad apipavidalintojai pasirinko gan keistą knygos viršelio variantą. Mano supratimu, Kauno žydų bendruomenę 1941–1944 m. mažiausiai charakterizuoja rankas aukštyn pakėlę hitlerinės Vokietijos kareiviai. Bet būtent tokia nuotrauka pasirinkta knygos viršeliui. Manyčiau, jog šiek tiek pretenzingai skamba ir viršelyje esantis pavadinimas „The Jewish community ir Kaunas 1941–1944“. Perskaitęs tai skaitytojas gali tikėtis gilios, įvairiapusiškos studijos, panašios į „Hidden history of the Kovno ghetto“. Šioje knygoje dėl suprantamų priežasčių to nėra. Žymi knygos turinio dalis nutolusi nuo Kauno geto gyvenimo, veiksmas vyksta Rūdninkų girioje, Vilniuje... Bet tai, matyt, knygų leidybos ypatumai.


Knygos vertimas yra atskiras klausimas. Ne kartą esu įsitikinęs, jog viena kalba knyga gali būti puiki, o išvertus mažiau vykusi. Skaitydamas šią knygą įsitikinau vertėjų galia. Knygą vertė trys geri vertėjai. Jie subtiliai parodė savo galimybes, kai birželis knygoje kažkodėl pavirto pavasariu, nors iki šiol tai Lietuvoje būdavo vasaros mėnuo. Sunkiai priimtinas ir karo metu gete valgymui apibūdinti žodis „lunch“. Bet tai, atrodo, ir viskas, kuo pašmaikštauti leido sau vertėjų kolektyvas.


Knygos pabaigoje S. Ginaitė prisimena karo metais žuvusio žydų istoriko Simono Dubnovo raginimą rašyti apie tai, ką patyrė nacių okupacijos metais. Šis raginimas po kelių dešimtmečių išgirstas dar vienos autorės ir artimas S. Romano minčiai, išsakytai knygoje „Laiškas bičiuliui žydui“: „Reikia, kad genocido prisiminimas įleistų šaknis žmonijos kultūroje, visų pirma europietiškoje, pasidarytų vienas pasaulio istorijos kertinių akmenų. Žingsnis po žingsnio tolstant nuo įvykio, rašoma vis daugiau knygų, statoma filmų, ceremonijos tampa vis iškilmingesnės. Dirbtinai skatinama atmintis turi užpildyti tuštumą, liekančią nykstant tiesioginei ir natūraliai atminčiai. Daugeliui ši atminties strategija tenkina įgimtą saugumo poreikį. Po ilgos engimų ir persekiojimų istorijos genocido atminimas yra tarsi draudimo polisas, geriausia gynyba prieš pasikartojimo riziką“. Ši buvusio Italijos diplomato, žurnalisto, kelių knygų autoriaus mintis labai tiksliai nusako genocido prisiminimo prasmę ir esmę.


Šia knyga autorė pasiekė ne tik tikslą pagerbti žuvusių žmonių atminimą ir prisiminti nueitą gyvenimo kelią. Įtaigiai, atvirai parašyta knyga padeda tų baisybių nemačiusioms kartoms susipažinti su šiurpaus laikotarpio kasdienybe jo dalyvio akimis, dar kartą pamėginti atsakyti į klausimus, kodėl taip įvyko, kad Lietuvos visuomenės narius žydus ištiko būtent toks likimas, koks buvo lietuvių vaidmuo tame, žydų elgsena tragedijos metu ir t. t.


S. Ginaitė-Rubinson atliko savo pareigą; ji papasakojo savo ir savo tautiečių likimą plačiai galimų skaitytojų anglų kalba auditorijai. Esu įsitikinęs, jog daugeliui knygos skaitytojų tai bus įdomu ir naudinga.



Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 1(19)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”