http://www.genocid.lt/centras/lt/347/a/

Kronika

Paroda „Karas po karo“ Ukrainoje

Kovo 11–18 d. Vakarų Ukrainos sostinės Lvovo istorijos muziejuje Karalių rūmuose buvo eksponuojama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengta paroda „Karas po karo“.


Ši paroda – tai išsamus pasakojimas apie Lietuvos partizaninį karą 1944–1953 m. Joje pasakojama apie visas Lietuvos pokario partizanų apygardas bei rinktines, Vyriausiąją vadovybę, laisvės kovotojų gyvenimą, buitį, kasdienybę ir dažniausiai neišvengiamas netektis. Atskirame stende eksponuojamas Lietuvos tremtinių gyvenimas Sibire. Paroda jau aplankė daugelį Lietuvos miestų ir miestelių, buvo eksponuojama LR Seime ir Danijoje.


Paroda Ukrainoje buvo organizuota įgyvendinant LGGRTC ir Ukrainos išsivadavimo judėjimo tyrimo centro bendradarbiavimo sutartį, kuri ir buvo oficialiai pasirašyta parodos atidarymo metu. Gegužės mėn. planuojama parodą „Karas po karo“ pristatyti ir Kijevo žiūrovams. Šių metų rudenį ukrainiečių parengta analogiška paroda apie antisovietinį Ukrainos pasipriešinimo judėjimą bus eksponuojama Vilniuje.

 Paroda „Karas po karo“ Lvovo istorijos institute. Sutartį tarp LGGRTC ir Ukrainos išsivadavimo judėjimo tyrimo centro pasirašo UIJTC direktorius Volodymyras Vjatrovičius  

 


Paroda Lvove sulaukė didžiulio vietos gyventojų dėmesio. Kaip teigė Ukrainos išsivadavimo judėjimo tyrimo centro vadovas Volodymyras Vjatrovičius, toks susidomėjimas visai natūralus: „Ukrainiečiai dar mažai ką žino apie mūsų šalyje vykusį partizaninį karą, o ką jau kalbėti apie Baltijos šalis...“


Išties istorinius tyrimus Ukrainoje ypač apsunkina visiškas sovietinių specialiųjų tarnybų archyvų įslaptinimas – su buvusio KGB dokumentais negali susipažinti net istorikai.


Vizito į Lvovą metu LGGRTC darbuotojai susitiko su Ukrainos istorikais, antisovietinės rezistencijos dalyviais, buvusiais politiniais kaliniais. Visi tie, kuriems teko išgyventi sovietines represijas, itin šiltai atsiliepė apie kartu su jais kalėjusius lietuvius. Štai buvęs vyriausiojo Ukrainos partizanų vado adjutantas Liubomiras Poluga teigia, jog tik lietuvių ir ukrainiečių politinių kalinių dėka sovietiniuose lageriuose pavyko išsikovoti daugiau teisių bei laisvių, sušvelninti režimą: „Visų lagerių administracijos visada labiausiai bijojo lietuvių ir ukrainiečių, nes mūsų tautų kalinių visur buvo daugiausia ir juos visada buvo sunkiausia palaužti. Visus sukilimus ar nepaklusnumo akcijas visuomet kartu organizavo lietuviai ir ukrainiečiai“.


Lvove paaiškėjo, kad pokario metais buvo mėginimų net suvienyti lietuvių ir ukrainiečių pasipriešinimo judėjimus. 1948 m. pavasarį 15 ukrainiečių partizanų dalinys mėgino prasiveržti per Baltarusijos teritoriją į Lietuvą. Ukrainos laisvės kovotojai puoselėjo viltį susisiekti su Lietuvos partizanais, tačiau netoli Baranovičių pakliuvo į pasalą. Dalis vyrų žuvo, kiti grįžo atgal.

 
Kuo panašūs ir kuo skyrėsi dviejų šalių pasipriešinimo judėjimai?


Esminis panašumas buvo bendras priešas – t. y. mūsų kraštus okupavusi Sovietų Sąjunga. Panašios idėjos ir tikslai, panašūs ginklai, panašūs partizanų veiklos metodai, tačiau tuo panašumai ir baigiasi. Pirmiausia, labai skyrėsi Lietuvos ir Vakarų Ukrainos partizanų veikimo sąlygos. Ypač tai pasakytina apie miškingų Karpatų kalnų regioną, kuriame ginkluotas pogrindis išsilaikė bene ilgiausiai. Antras dalykas – pasipriešinimo mastai, ypač pirmaisiais reokupacijos metais. Ukrainos sukilėlių armijos (Ukrainska povstanča armija, UPA) kovotojai kai kuriose vietovėse net mėgino išlaikyti fronto linijas, kaudamiesi su sovietų reguliariosios kariuomenės daliniais. Skyrėsi ir partizanų struktūros. Lietuvoje, kaip žinia, šios struktūros buvo daugiapakopės – iš pradžių formavosi būriai, vėliau jie jungėsi į rinktines, kurios savo ruožtu jungėsi į apygardas, o pastarosios – į sritis. Kaip teigia ukrainiečių istorikas Oleksandras Vovkas, Vakarų Ukrainoje UPA struktūra buvo tokia: žemiausi kariniai vienetai – rojai, atitinkantys sovietinės kariuomenės skyrių; trys rojai sudarė čotą (būrį); trys keturios čotos sudarė pagrindinį UPA taktinį vienetą – šimtinę (100–150 žmonių); keletas šimtinių sudarė kurenį (batalioną), keletas kurenių – didelį būrį, keletas tokių būrių – karinę UPA grupę (maždaug prilygusią reguliariosios armijos brigadai ar divizijai), keturios Volynėje ir Polesėje veikusios UPA grupės sudarė kovinį vienetą, atitikusį reguliariosios armijos kadrinį korpusą.


Vyriausieji Ukrainos partizanų vadai buvo du – 1946–1950 m. pasipriešinimui vadovavo Romanas Šuchevičius, o nuo 1950-ųjų iki 1954 m. – Vasilijus Kukas; pastarasis tebėra gyvas ir labai aktyviai dalyvauja savo šalies politiniame-visuomeniniame gyvenime.


Yra žinoma, kad vien 1944–1948 m. slopindama pavergtų tautų pasipriešinimą NKVD–MGB vidaus kariuomenė nužudė arba kautynėse nukovė 77 980 partizanų ar civilių gyventojų, iš jų net 17 084 lietuvius. Tragiškiausi buvo 1945 m., kai sovietinės kariuomenės aukomis tapo 30 057 žmonės, iš jų kas trečias buvo lietuvis. Absoliuti dauguma visų aukų teko Vakarų Ukrainos gyventojams, kurių tuomet buvo tris kartus daugiau negu lietuvių. Todėl dabar galima drąsiai teigti, jog Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje. Daugiau nė viename okupuotame krašte sovietai nesusidūrė su tokiais pasipriešinimo mastais.


Ukrainos pasipriešinimo sovietų okupacijai istorija turi daug bendro su Lietuva. 1929 m. nacionalistinių pažiūrų karininkai ir jaunimo organizacijų nariai savo pirmajame susirinkime Austrijos sostinėje Vienoje įkūrė Ukrainiečių nacionalistų organizaciją (Organizacija ukrainskich nacionalistov, OUN). Jos ideologija buvo grindžiama tarpukario Europos idėjinėms srovėms būdingu integraliniu nacionalizmu, kurio vienas iš ideologų buvo Dmitrijus Doncovas. Pirmuoju OUN vadovu tapo buvęs karininkas Jevgenijus Konovalecas. Itin plačios nacionalistinės veiklos ši organizacija ėmėsi tarp ukrainiečių tautybės gyventojų vakarinėje Ukrainos dalyje, prijungtoje prie Lenkijos. Sąjūdį moraliai ir finansiškai rėmė Čekoslovakijos, Vokietijos, Italijos, taip pat JAV ir Kanados ukrainiečių diaspora. Tam tikros paramos, sykiais labai svarbios, gauta ir iš kai kurių valstybių, pavyzdžiui, iš Lietuvos ir Vokietijos.


Lietuva padėjo OUN kuo galėdama. Visą ketvirtąjį dešimtmetį sukarintoms Lietuvos formuotėms padedant Kaune buvo spausdinami svarbiausi OUN leidiniai žurnalai „Surma“ ir „Nacionalist“, taip pat daug brošiūrų. Kaune, Laisvės alėjoje 20, oficialiai veikė Lietuvių ir ukrainiečių draugystės bendrija. Ukrainiečių nacionalistų organizacijos atstovas Lietuvoje buvo šimtininkas Ivanas Revjukas (Bartovičius). Jis nuolat palaikė ryšius su Lietuvos vyriausybės atstovais, konkrečiai su Užsienio reikalų ministerijos pareigūnais. Ne paslaptis, kad pirmasis OUN vadovas J. Konovalecas nuo 1929 m. turėjo Lietuvos pilietybę ir čia lankydavosi. Taip pat ne paslaptis, kad OUN per Europos šalių sostinėse esančias ambasadas gaudavo iš Lietuvos daugiatūkstantines subsidijas JAV doleriais. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Vakarų Ukrainą prijungus prie Sovietų Sąjungai priklausančios vadinamosios Ukrainos respublikos, prasidėjo tam tikri ideologiniai nesutarimai ir pačioje organizacijoje. Vakarų Ukrainos gyventojus itin žiauriai palietė sovietų represijos, o OUN patyrė daugybę nuostolių. Nemažai organizacijos narių nelegaliai perėjo į Vokietijos kariuomenės užimtą Lenkijos teritoriją. Paleistas iš Lenkijos kalėjimo, Krokuvoje veiklą tęsė ir Stepanas Bandera. Organizacijoje nesutarimus iš esmės lėmė skirtingas požiūris į kovą dėl Ukrainos nepriklausomybės. Tada OUN suskilo į du sparnus – nuosaikųjį ir radikalųjį. Pirmajam vadovavo buvęs karininkas, trečiojo dešimtmečio išsivaduojamosios kovos dalyvis Andrejus Melnikas, antrajam – S. Bandera. Radikalųjį OUN sparną rėmė dauguma Vakarų Ukrainos ukrainiečių nacionalistų – daugiau nei 20 tūkst. narių.


Jau pirmomis Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo dienomis S. Banderos vadovaujama OUN pradėjo formuoti vadinamąsias žygio grupes, kurios turėjo užduotį Vokietijos kariuomenės užnugaryje eiti per Rytų Ukrainos rajonus ir ten organizuoti Ukrainos valstybės administracijos ir policijos tarnybas. Žygio grupėse buvo apie 5 tūkst. narių. Tuo metu šios organizacijos nariai besitraukiančios sovietinės kariuomenės užnugaryje Vakarų Ukrainoje pradėjo ginklu imti valdžią į savo rankas. Vokiečių armijai užėmus Lvovą, 1941 m. birželio 30 d. OUN iniciatyva ten buvo paskelbta Nepriklausoma Ukrainos valstybė ir sudaryta jos vyriausybė. Vakarų ir iš dalies Rytų Ukrainoje buvo steigiami vietinės valdžios organai. Iš pradžių vokiečių karinės valdžios atstovai nesikišo į šį reikalą, tačiau atvykę nauji vokiečių okupacinės valdžios pareigūnai nepripažino Nepriklausomos Ukrainos valstybės paskelbimo akto, o OUN veiklą apskritai uždraudė. Jos vadovus, tarp jų S. Banderą ir naujosios vyriausybės ministrą pirmininką Jaroslavą Stecko, vokiečių baudžiamosios tarnybos suėmė ir išsiuntė į koncentracijos stovyklas. Iki tam tikro laiko tiesiog sutapo bendras priešas – t. y. Sovietų Sąjunga, tačiau OUN nariams labai greitai tokiu pat priešu tapo ir nacių Vokietija.


Tuo tarpu UPA įsteigė OUN nariai Volynėje ir Polesėje 1943 m. pavasarį. Tikslas buvo aiškus – ginklu priešintis naciams ir po jų ateisiantiems sovietams. 1944 m. pradžioje, siekdama suvienyti visas jėgas, kovojančias dėl išsivadavimo, UPA Vyriausioji karinė vadovybė ir OUN Vyriausioji vadovybė pasiūlė įsteigti politiniu atžvilgiu plačiai atstovaujamą nepartinį valstybinį organą. Toks pogrindinis parlamentas, pavadintas Vyriausiąja Ukrainos išsivadavimo taryba, buvo įkurtas 1944 m. liepos mėn. Steigiamajame didžiajame susirinkime, vykusiame viename iš Karpatų kalnų kaimų. Susirinkimo dalyviai patvirtino svarbiausius teisinius dokumentus. Pogrindinio parlamento prezidentu išrinktas buvęs Centrinės Rados – pirmojo Ukrainos parlamento (t. y. trečiojo dešimtmečio revoliucijos laikotarpio) narys Kirilas Osmakas. Generalinio sekretoriato sekretoriumi ir karo reikalų ministru išrinktas UPA vyriausiasis vadas papulkininkis R. Šuchevičius. Taip pat buvo išrinkti užsienio ir vidaus reikalų ministrai. Kad galėtų atstovauti Išsivadavimo tarybai Vakarų pasaulyje, į Europą išvyko didelė pogrindinio parlamento dalis, vadovaujama užsienio reikalų ministro Nikolajaus Lebedžio. Užsienyje jie užmezgė ryšius ir ėmė bendradarbiauti su paleistais iš vokiečių koncentracijos stovyklų OUN nariais, konkrečiai su S. Bandera. Tačiau svarbiausi įvykiai ir įnirtingiausia kova vyko pačioje Ukrainoje. Deja, praėjus vos mėnesiui po Steigiamojo susirinkimo, NKVD suėmė sužeistą Išsivadavimo tarybos prezidentą K. Osmaką. Pereidamas Vokietijos ir SSRS fronto liniją, kaudamasis su NKVD vidaus kariuomenės daliniu, žuvo vidaus reikalų ministras Rostislavas Vološinas. Buvo suimti arba žuvo ir daugelis kitų UPA ir OUN vadovų. 1954 m. suėmus paskutinį UPA vadą V. Kuką, organizuotas Ukrainos ginkluotas pasipriešinimas sovietams baigėsi.


Ričardas Čekutis



Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 1(19)