2020 m. spalio 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Valentinas Brandišauskas
Mažeikių apskrities žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais
 
Santrauka
 
Vokietijai 1941 m. vasarą užpuolus TSRS ir iš Lietuvos traukiantis Raudonajai armijai, visuose Mažeikių apskrities valsčiuose susikūrė sukilėlių būriai. Vieni į būrius stojo vedami idealistinių motyvų ir vylėsi, kad Lietuva bus nepriklausoma, kiti tikėjosi gero atlyginimo, dar kiti – bijodami būti suimti už prielankumą tarybų valdžiai 1940–1941 m. ar priešingai – nusivylę naujosios valdžios politika, nukentėję nuo represinių priemonių (buvo atimta žemė, ištremti artimieji ir t. t.). Būrių vyrai patruliuodavo miesteliuose, saugojo gyventojus nuo plėšimų, suiminėdavo besitraukiančius raudonarmiečius ir buvusius tarybinius aktyvistus.
Masiniai žydų suėmimai Ylakiuose ir Mažeikiuose (labiausiai tikėtina) prasidėjo liepos pradžioje, kituose valsčiuose – maždaug mėnesio viduryje.
Žydai dažniausiai buvo suimami šeimomis ir uždaromi į sinagogas (jos buvo visų valsčių centruose), rečiau – į daržines, rūsius ir pan. Suėmus žydus buvo surašomas jų turtas, užantspauduojami tušti likę namai. Surašyti daiktai buvo vežami į sandėlį ir laikomi iki žydų sušaudymo.
Uždaryti žydai buvo laikomi apie dvi savaites (ilgiau gal tik Mažeikių žydai). Vyrai  paprastai buvo laikomi atskirai nuo moterų, vaikų ir senelių. Kalinimo metu žydai buvo varomi į darbus – šluoti miestelio gatvių, ravėti runkelių, krauti malkų ir pan.; neišvengta juos žeminančių akcijų. Maistu suimtuosius dažniausiai aprūpindavo vietos gyventojai.
Mažeikių žydai netoli miesto šalia Ventos upės esančiose žydų kapinėse buvo sušaudyti paskutinėmis liepos dienomis, atvarytieji iš valsčių – pirmomis rugpjūčio dienomis. Šaudymai truko 3–4 dienas, juose dalyvavo Mažeikių bei valsčių baltaraiščių būrių nariai ir policijos pareigūnai. Neabejojama, kad vokiečiai kariškiai dalyvavo tik pirmą dieną.
Prie Mažeikių sušaudytų žydų skaičius nurodomas skirtingai: nuo 3 (pasak įvykių liudytojų) iki 4 tūkst. (anot komisijos, 1944 m. ekshumavusios palaikus). Atliktas tyrimas leidžia teigti, jog abu skaičiai, ypač antrasis, gerokai padidinti. Aukų būta apie 2,5 tūkst.
Vieninteliai Ylakių žydai nebuvo išvaryti į Mažeikius. Jie – ne daugiau kaip 400 – buvo sušaudyti ir palaidoti miestelio žydų kapinėse.
Likusį apskrities žydų turtą pasidalijo buvę baltaraiščiai, ne toks vertingas turtas buvo parduotas vietos gyventojams.
 
 
The Fate of the Jews of the Mažeikiai District during the Second World War
 
Summary
 
In the summer of 1941, when Germany declared war on the USSR and the Red Army withdrew from Lithuania, units of insurgents formed all over the Mažeikiai district. Some joined because of their idealistic motives, hoping that Lithuania would be free again; others expected to be well paid for their services; others out of fear of being arrested for their sympathies with the Soviets in 1940 and 1941; or, on the contrary, they were disappointed in the policies of the new Soviet order, and had suffered from it (had had their land taken away, had their families exiled, etc). The men patrolled towns, protected the residents from marauders, and arrested retreating Red Army troops and former Soviet activists.
The mass arrests of Jews in Ylakiai and Mažeikiai are thought to have started in early July, and in other places in approximately mid-July.
Usually whole Jewish families were arrested and held in synagogues (they could be found in the centres of all small rural districts), and sometimes in barns, cellars and elsewhere. Their property was registered, and the empty houses boarded up. The items on lists were taken to warehouses and stored until their execution. Jews were held in captivity for about two weeks (the Jews in Mažeikiai perhaps longer). Men were kept separately from the women, children and old people. While they were held, they had to work: to sweep the streets, weed crops, store wood, and so on. Sometimes they were subjected to degrading treatment. Mostly local people supplied them with food.
The Jews from Mažeikiai were shot in the Jewish cemetery not far from the River Venta at the end of July; those who had been brought from other places were killed in early August. The killings lasted for three or four days, with members of the auxiliary police called baltaraiščiai (they wore white armbands) from Mažeikiai and the rural districts and policemen taking part. There is no doubt that German officers took part only on the first day.
The number killed there is different in different documents: from 3,000 according to eyewitnesses to 4,000 according to the commission which exhumed their remains in 1944. The study shows that both numbers, especially the second, are greatly exaggerated. The number of victims was about 2,500.
Jews from Ylakiai were the only ones who were not taken to Mažeikiai. Their number did not exceed 400, and all of them were shot and buried in the town’s Jewish cemetery.
Their property was divided among the baltaraiščiai; less valuable things were sold to local residents.


Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 2(20)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”